Full text of "Maironis. Rinktinė"

See other formats

Apie Maironį
Maironio kritinės recepcijos rinktinė
(1890-2010)

Apie Maironį

Maironio kritinės recepcijos rinktinė
(1890-2010)

LIETUVIŲ
LITERATŪROS
IR TAUTOSAKOS
INSTITUTAS

VILNIUS 2016

Knygos leidybą parėmė Lietuvos mokslo taryba
pagal Paramos leidiniams išleisti programą
(Nr. LIP-16183)

Sudarytojas
Tomas Andriukonis

Recenzentai
dr. Mikas Vaicekauskas
dr. Vilma Žaltauskaitė

Redaktorė
Giedrė Olsevičiūtė

Knygos dailininkas
Rokas Gelažius

Rodykles sudarė
Tomas Andriukonis
Manfredas Žvirgždas

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

ISBN 978-609-425-201-3

Turinys

Pratarmė

Įvadas

Maironio kritinė recepcija

iki 1918 m.

Jonas Šliūpas, Apsakymų apie Lietuvos praeiga recenzija, 1891

Stasys Matulaitis, Terp skausmu į garbę recenzija, 1895

Maironis, Atsakymas į Stasio Matulaičio recenziją, 1895

Stasys Matulaitis, Pavasario balsų recenzija, 1898

Augustinas Voldemaras, Lietuvos istorijos recenzija, 1906

Maironis, „Atsakymas mano kritikui“, 1906

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, „Vienužis - Maironis - Vaičaitis“,
1906

Vincas Mykolaitis-Putinas, „Maironis. 25 metų literatiškojo darbo
paminėjimas“, 1913

Balys Sruoga, „Maironis (Kun. prelatas Jonas Maculevičius).
1888-1913“, 1913

Juozas Tumas-Vaižgantas, „Tarp skausmų į garbę paskaičius.

Iš dieninio“, 1913

Maironio kritinė recepcija

tarpukario Lietuvoje

Antanas Šmulkštys-Paparonis, „Del Maironio poemos
Mūsų vargai, 1920

Balys Sruoga, „Knygoms apginti. Del Maironies Mačiulio
Pavasario balsų penktojo leidimo“, 1920

Adomas Jakštas, „Maironies lirika“, 1922

Maironis, „Pro domo sua“, 1925

47
52
63
72
82
89

105

122

155

167

171
176
208

Antanas Venclova, „8-as Baras“, 1925

Maironis, Atsakymas Antanui Venclovai, 1925

Balys Sruoga, „Literatūros vadovėliai“, 1927

Maironis, „Keletas pastabų del mūsų kritikų“, 1927

Julijonas Lindė-Dobilas, „Maironis. Šis tas dėl jo kūrybos“, 1932

Jonas Aistis, „Maironis“, 1932

Kostas Korsakas, „Vietoj Maironio nekrologo. Fragmentas“, 1932

Vincas Mykolaitis-Putinas, „Visuomeninis Maironio kūrybos
pagrindas“, 1933

Juozas Brazaitis-Ambrazevičius, „Maironis priešais socialinį

klausimą, 1938

Maironio kritinė recepcija okupuotoje Lietuvoje

ir išeivijoje
Juozas Brazaitis-Ambrazevičius, „Maironis ir visuomenė“, 1947
Antanas Venclova, „Maironis (1862-1932), 1947

Aleksas Jurkūnas, „20 metų be Maironio“, 1953

Kostas Korsakas, „Poeto likimas. Minint Maironio gimimo šimtąsias

metines“, 1962

Vincas Mykolaitis-Putinas, „Maironis. 100-tosioms gimimo metinėms

paminėti“, 1962
Pranas Pauliukonis, „Maironis istorikas“, 1962
Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Maironio likimo paraštėje“, 1962
Kostas Ostrauskas, „Numaironintas Maironis. Jo sovietinio
traktavimo raida“, 1963
Jonas Lankutis, „Maironio istorinės politinės melodramos“, 1974
Irena Slavinskaitė, „Maironio eilėraščio kelias“, 1982
Antanas Vaičiulaitis, „Maironis tautos istorijoje“, 1982
Tomas Venclova, „Laimei, Maironis“, 1982
Kestutis Nastopka, „Maironio poetikos repertuaras“, 1985

Vanda Zaborskaitė, „Istorija, kultūra, žmogus Maironio poezijoje.

Maironio gimimo 125-osioms sukaktuvėms“, 1987
Vytautas Landsbergis, „Maironis ir muzika“, 1988

210
213
216
231

236

239

244

250

265

281
292

303

310

321
330
340

347
397
405
421
435
444

467
478

Maironio kritinė recepcija vėl

Nepriklausomoje Lietuvoje

Viktorija Daujotytė, „Maironio visuotinumas“, 1990

Marijus Šidlauskas, „Tarp skausmų ir garbės. Maironis“, 1990

Vytautas Kavolis, „Maironiškosios temos lietuvių gelminėje
psichologijoje“, 1992

Artūras Tereškinas, „Tautos kūnas ir kūno tauta. Keletas falologizmų
apie Maironio poeziją“, 1995

Sigitas Geda, „Pirmieji Balsai“, 1995

Marcelijus Martinaitis, „Šiapus ir anapus Maironio“, 1998

Donatas Sauka, „Maironio eilėraštis Goethės paraštėje“, 1998

Aušra Jurgutienė, „Maironio estetikos antropologiškumas,
arba Pelikanai kruvinomis krūtinėmis“, 2001

Marijus Šidlauskas, „Maironio ašara“, 2007

Brigita Speičytė, „Maironio palimpsestas“, 2008

Apie straipsnių autorius
Redakcinės pastabos
Summary

Maironio kūrinių rodyklė

Asmenvardžių rodyklė

487
499

522

533
550
559
566

578
592
604

629
638
649

653
663

Pratarmė

Savo rankose laikote Maironio kritinės recepcijos istorijos rinktinę.
Nors joje rasite didžiąją dalį klasikinių maironianos straipsnių, leidi-
nio tikslas nėra pateikti geriausius ir svarbiausius Maironio kūrybai
skirtus darbus. Šia knyga veikiau siekiama pristatyti Maironio verti-
nimų panoramą 1890-2010 m. Atrinkti straipsniai, kurie, sudaryto-
jo manymu, reprezentuoja Maironio kritinių vertinimų istoriją bei
raidą.

Daugiau kaip prieš šimtmetį lietuvių literatūros kanone svarbiau-
sio lietuvių poeto statusu įkurdintas Maironis ten lieka ir nūdien.
Kartu išlieka statiškas, prie tokio statuso derantis poeto vaizdinio ir
vertinimų rimtumas, kuris jau nuo mokyklos suolo dažnam tapo nor-
ma. Tiesa, tokį vertinimą skatina ir pati Maironio kūryba bei asmuo,
jo polinkis siekti solidumo, saiko, normos, dėl ko kartais atrodo, kad
Maironis jau nuo pat pradžių buvo laikytas klasiku.

Esamo Maironio vaizdinio ši knyga nepakeis. O štai kantriam ir
nuosekliam skaitytojui ji gali atverti Maironio portreto gelmę, t. y. jo
istoriškumą, bei parodyti, kad šis portretas nėra savaiminis ir monoli-
tiškas, o buvo kurtas iryra tebekuriamas perklojant skirtingus skirtin-
gų laikotarpių vertinimus, interpretacinius konfliktus bei sandraugas.
Dėl to, skaitant šią knygą, vertėtų turėti minty kiekvieno straipsnio
istorinį kontekstą bei parašymo aplinkybes, leisiančias adekvačiau
suvokti turinį.

Turint omenyje Maironio statusą, egzistuojantis vertinimų daugis
bei jų prieštaravimai rodo, kad poeto svarba išlieka, o kultūra nėra
sukaustyta vieno „teisingo“ požiūrio prievartos ar daugiau skirtingų
žvilgsnių tiesiog nesugebančios pateikti apatijos.

Maironio kritinės recepcijos istoriją galima skaityti ir kaip savitą
lietuvių kultūros istorijos metonimiją, nes Maironis, nebūdamas di-
džiausias lietuvių poetas (dėl šio, estetiniu kriterijumi grindžiamo
matavimo konsensusą rasti sudėtinga), neabejotinai yra svarbiausias

lietuvių poetas, kurio tekstai persmelkę visą mūsų kultūrą. jis nėra tas
rašytojas, kurio knygos laikomos po pagalve, tačiau jautri klausa ne-
sunkiai atpažįsta jo kūrinių dalyvavimą kasdieniame mūsų bendruo-
menės gyvenime. Tai tampa ypač akivaizdu kiekvienu sunkmečiu.

Ši rinktinė skaitytojui gali suteikti progą pamatyti, kad nėra labiau
politinio (plačiąja prasme) lietuvių poeto nei Maironis. Ir kad beveik
90 metų senumo Julijono Lindės-Dobilo teiginys apie Maironį kaip
didesnį veikėją nei Atgimimo herojai Vincas Kudirka ar Jonas Basana-
vičius vis dar atlaiko istorijos išbandymus.

Na, ir paskutinis dalykas, kurį gali pasiūlyti ši knyga - tai suprati-
mas, kad istorija yravienas įdomiausių pasakojimų apie mūsų dabartį.

Rinktinės sudarytojas išreiškia padėką dr. Brigitai Speičytei atskirai
bei visiems Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios lite-
ratūros skyriaus žmonėms imtinai už pastabas, nuorodas bei įžvalgas,
padėjusias rinkti medžiagą ir rengti knygą. Jis taip pat dėkoja bei geru
žodžiu mini tuos ir tas, kurie ir kurios skirtingais knygos rengimo
etapais kantriai bei rūpestingai dirbo, kad šis leidinys atsidurtų jūsų
rankose, o jūsų akys skaitytų šį sakinį.

Ypatinga padėka reiškiama dr. Jurgitai Raškevičiūtei-Andriukonie-
nei - pirmajai ir reikliausiai knygos (visais jos rengimo etapais) skai-
tytojai, didžiausiai rėmėjai bei nuolatinei pagalbininkei.

Suprantama, kad už visas klaidas, netikslumus ir kitus neišvengtus
suklupimus bei netobulumus atsakingas yra tik knygos rengėjas.

Įvadas

Maironis neabejotinai yra viena svarbiausių lietuvių literatūros fi-
gūrų, o jeigu kalbėtume tik apie moderniąją lietuvių literatūrą, jį
galima būtų vadinti tiesiog svarbiausiu. Dėl to neturėtų stebinti,
kad apie šį kūrėją rašyta gausiai. Matyt, gausiau negu apie kurį kitą
lietuvių rašytoją. Dar prieš ketvirtį amžiaus išleistoje, Romo Abro-
mavičiaus sudarytoje Maironio bibliografijoje literatūros apie Mai-
ronį dalį sudaro maždaug 550 pozicijų'. Per 25 metus šis sąrašas dar
gerokai pailgėjo.

Etapai

Didelė Maironio kūrybai skirtų tekstų gausa bei įvairovė kiekvieną
Maironio recepcijos istorijos nagrinėjimą daro variantišką ar aspektiš-
ką. Tad ir šioje knygoje pristatomas tik vienas iš galimų Maironio kri-
tinės recepcijos istorijos variantų, kuriame pasakojama, kaip Mairo-
nis ir jo kūryba traktuoti kritiniuose tekstuose. Čia pateikiama istorija
išsitenka formaliose 1890-2010 m. ribose, t. y. apima 120 metų, - nuo
pirmosios Maironio knygos recenzijos 1891-aisiais iki 2008 m. pasi-
rodžiusio straipsnio. Korpusas labai nevienalytis, todėl kuriant pa-
grindą šioje knygoje pateikiamam recepcijos istorijos siužetui, tekstai
skirstytini į kelis (ne visuomet chronologiškai nuoseklius) etapus:

1. Klasiko įvaizdžio bei vaidmens (susi)formavimas. Tai laikotarpis
nuo pirmosios Maironio knygos pasirodymo 1891 m. iki 1913 m., kuo-
met minėtos 25-tosios Maironio kūrybos metinės.

2. Jaunųjų modernistų (o vėliau ir visų kitų modernistų bei avan-
gardistų), vadinamosios pomaironinės kartos (Sofija Kymantaitė-

* Žr. Romas Adomavičius, Maironio raštų bibliografija (1883-1989), Vilnius:
Sietynas, 1990. Adomavičiaus pateikta bibliografija itin palengvino šios kny-
gos sudarymo ir rengimo darbą.

Čiurlionienė, Balys Sruoga ir kt.), maištas prieš Maironio autoritetą
bei maironiškąją poetiką. Kaip sąlyginę šio etapo pradžią galima ma-
tyti 1906-uosius, kai pasirodo Augustino Voldemaro recenzija Mai-
ronio Lietuvos istorijai“ bei Sofijos Kymantaitės straipsnis „Vienu-
žis - Maironis - Vaičaitis“. Vienas paskutinių šio laikotarpio tekstų -
1925 m. Antano Venclovos rašyta aštuntojo Baro numerio apžvalga“.

3. Trečiojo etapo pradžia galima laikyti Maironio mirties datą -
1932 m. birželio 28 d. Ji Maironio recepcijos istoriją dalija į dvi ne-
lygias dalis. Poetui mirus, iš naujo peržvelgiama ir įvertinama dabar
jau visa jo kūryba. Šis laikotarpis baigiasi kartu su antrąja sovietine
okupacija.

4. Antrojo pasaulinio karo metu ir išsyk po jo atsiskyrė dvi konf-
rontuojančios Maironio interpretavimo linijos: viena jų, palaikoma
išeivių, mėgino tęsti tarpukario tradiciją, tiksliau, daugiau konserva-
tyviąją tos tradicijos dalį; antroji, suformuota sovietinės ideologijos,
leido Maironį vertinti tik pagal iš anksto numatytus šablonus verti-
nimus. Abi šios linijos nebuvo naujos - jos gyvavo jau tarpukariu, tik
viena formavosi legalioje Lietuvos spaudoje, kita - komunistiniuose,
Maskvos prižiūrimuose ir dažniausiai SSRS leistuose leidiniuose.
Svarbu pastebėti ir tai, kad su laiku ideologinis spaudimas okupuo-
toje Lietuvoje lėgo, tad penktojo ir devintojo dešimtmečių tekstai ne-
menkai skiriasi.

5. Paskutinis ar, kitaip tariant, esamasis etapas prasidėjo su Atgimi-
mu devintojo dešimtmečio pabaigoje. Netrukus dvi minėtos atšakos
susiliejo. Lietuvoje kurį laiką atkūrinėtos senos bei kurtos naujos kal-
bėjimo apie Maironį formos, o tuo metu išeivijoje jau rodėsi benusi-

stovinčius vertinimus provokuojantys tekstai.

* Žr. šios knygos p. 82-88.
3 Žr. šios knygos p. 94-104.
4 Žr. šios knygos p. 210-212.

Asmenybės

Į etapus suskirsčius Maironio kritinės recepcijos istoriją, vertėtų pa-
minėti ir asmenybes, kurių tekstai vienu ar kitu laiku labiausiai for-
mavo Maironio figūros bei kūrybos vaizdinį.

Adomas Jakštas (tikr. Aleksandras Dambrauskas, 1860-1938). Jį su
Maironiu siejo bendros politinės pažiūros (juodu ir Pranciškus Petras
Būčys rengė Lietuvos krikščionių demokratų partijos programos pro-
jektą), priklausomybė dvasininkų luomui, dėmesys mokslui (kartu
dirbo Imperatoriškojoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje Sankt
Peterburge)) bei literatūrai (tiesa, eiliavimas nebuvo stipriausias dau-
gialypės Jakšto asmenybės talentas). Jakštas intensyviai veikė ir kaip
polemikų nevengiantis bei savo literatūros sampratą ginantis kriti-
kas’. Didžioji jo Maironiui skirtų tekstų dalis yra recenzijos, kuriose
Maironio kūryba iš esmės vertinta palankiai. Tiesa, šis palankumas
netrukdė išsakyti ir kritiškesnių pastabų, į kurias Maironis paprastai
įsiklausydavo. Jakštas buvo ne tik Maironio vaizdinio kūrėjas, bet ir
saugotojas, veikęs kartu su Maironiu.

Galima pridurti, kad pirmieji vien Maironiui skirti leidiniai — tai
1913 m. pasirodęs 83-iasis Draugijos bei 10-asis Ateities numeriai —
buvo redaguojami Jakšto. O Jakšto vadovaujama Šv. Kazimiero leidy-
kla išleido ne vieną Maironio knygą (taip pat ir iliustracijų gausa bei
moterų nuotraukomis pagarsėjusį 1920 m. Pavasario balsų leidimą).
1923 m. pasirodžiusiame pirmajame Jakšto knygos Mūsų naujoji lite-
ratūra tome, skyriuje „Maironis“, skelbiamos 9 skirtingu laiku rašytos
Maironio kūrybos recenzijos, kurios, sudėtos į vieną skyrių, tapo pir-
muoju didesniu Maironiui skirtu tekstu.

5 „Naujosios mūsų literatūros gyvenime A. Jakštas kaip kritikas suvaidino
labai didelį vaidmenį. [...] jo kritika klesti naujojo laikotarpio dešimtmety
nuo 1907 m., kai pradėjo eiti jo paties redaguojama ‘Draugija. Per visą eilę
metų iki “Vaivorykštėj' pasirodžiusio E. Radzikausko-Giros A. Jakštas buvo
vienintelis recenzentas ir kritikas sistematiškai ir reguliariai sekęs naujus li-
teratūros dalykus ir aiškiai griežtai reiškęs apie juos savo nuomonę. Aštria
plunksna įgijęs geriausio kritiko vardą, jis ir toliau, jau po Vaivorykštės ir
Pirmojo Baro, vis dar turėjo gausią auditoriją konservatyviai nusiteikusiuo-
se sluoksniuose“ (Vincas Mykolaitis-Putinas, Naujoji lietuvių literatūra, t. 1,
Kaunas: Humanitarinių mokslų fakultetas, 1936, p. 307).

Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933). Maironį su juo siejo mažiau
bendrumų nei su Jakštu, tačiau tai nesudarė kliūčių Vaižgantui gana
gausiai rašyti apie Maironį. Jakštas daugiau koncentravosi į poeto
kūrybos nagrinėjimą, o Vaižgantas žvilgsnį perkėlė į asmenybę - jo
tekstuose Maironis iškyla kaip kultūros veikėjas. Vaižgantas nevengė
ir kritiškų pastabų, į kurias poetas įsiklausydavo“.

Nors Vaižgantas apie Maironį paskelbė nemažai straipsnių, ne-
sudėtinga išskirti svarbiausiąjį - 1924 m. pasirodžiusią studiją?. Tai
pirmoji Maironiui skirta monografija - joje surinkta visa pagrindinė
faktografinė medžiaga apie poetą, nemažai vietos skirta ir kūriniams
aptarti - tačiau tai silpnoji Vaižganto veikalo dalis. Daugiau nei 40
metų ši knyga buvo pagrindinis apie Maironį pasakojantis tekstas, o
kadangi antrosios monografijos autorė Vanda Zaborskaitė daug kur
rėmėsi Vaižgantu, jo įtaka, nors ir netiesiogiai, tebeveikia ir šiandie-
nykštę Maironio recepciją.

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967). Jis - jau nebe Maironio
bendražygis, o jo kūrybos tyrinėtojas. Putino kartai Maironio kūryba
darė didelį poveikį: „Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį,
tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie“.

Jeigu neskaičiuotume Naujosios lietuvių literatūros 1-0jo tomo
(jame Maironiui, palyginti su kitais autoriais, skirta daugiausia vie-
tos), galėtume teigti, kad šiam poetui skirti Putino tekstai rodėsi ju-
biliejų progomis - 1932 m., 1947 m. ir 1962 m. Šie straipsniai ne tik
rodo, kaip Putinas plėtojo savąją Maironio interpretaciją, bet ir tai,
kokiomis kryptimis buvo vykdoma priverstinė Maironio interpreta-
vimo permaina sovietmečiu. Tai ypač vaizdu palyginus 1932 m. Mai-

€ „Savo laiku Vaižgantas uždūko, kodėl Mūsų vargų antrojoje preliudijoje au-
torius vietoj žodžio tėvynė padėjo Danutė - radikaliai pagadino visą neregė-
to kilnumo ir stiprumo vaizdą". Vargšas poetas paskui rankraštyje vėl braukė
Danutę ir viršuj įrašė tėvynę“ (Antanas Vaičiulaitis, „Maironis tautos istori-
joje“, šios knygos p. 429).

7 Doc. p. e. J. Tumas, Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamas laikas: Jonas
Maironis-Mačiulis, Kaunas, Mariampolė: Dirva, 1924.

š Vincas Mykolaitis-Putinas, „Maironis. 100-tosioms gimimo metinėms pami-
nėti“, šios knygos p. 321.

ronio minėjime skaitytą straipsnį „Visuomeninis Maironio kūrybos
pagrindas“ ir 1947 m. Tiesoje publikuotą Maironio šimtmečiui skirtą
tekstą“. Dar viena, 1962 m. pasirodžiusi Putino publikacija - „Mairo-
nis. 100-tosioms gimimo metinėms paminėti“.

Jakšto ir Vaižganto straipsniai turi daugiau istorinę vertę, o dau-
gelis Putino įžvalgų aktualios ir šiandien - klausiant apie dabartinės
Maironio traktuotės tradiciją ir jos pradžią, galima nurodyti Putiną.
Svarbu paminėti ir tai, kad Putino požiūris darė didelę įtaką apie Mai-
ronį okupuotoje Lietuvoje rašiusiems autoriams. Putino tekstai klojo
pagrindą ir Zaborskaitės monografijai.

Juozas Brazaitis-Ambrazevičius (1903-1974). Tai bene aiškiausias
Jakšto-Vaižganto linijos tęsėjas tarpukariu. Ambrazevičius buvo li-
teratūros studijų profesionalas: mokytojas, dėstytojas, skaitinių bei
vadovėlių autorius. Nemaža dėmesio jis skyrė ir Maironiui. Jo kata-
likiškai angažuotuose, dešiniajam politiniam sparnui priskirtinuose
straipsniuose imamasi nagrinėti religinius, socialinius ir kt. Maironio
kūrybos aspektus.

Ambrazevičius turėjo tapti antrosios Maironiui skirtos monografi-
jos, galėjusios pakeisti ar papildyti Vaižganto pasakojimą, autoriumi.
Deja, Antrojo pasaulinio karo metais rankraštis pražuvo, o pavardę
pasikeitusiam ir iš Ambrazevičiaus Brazaičiu tapusiam literatūrolo-
gui emigracijoje nebebuvo tinkamų sąlygų (bibliotekų su lituanistinė
medžiaga, archyvų etc.) knygai antrąsyk paruošti. Monografija, nors
prie jos rašymo nesėkmingai bandyta grįžti išeivijoje, taip ir liko ne-
parašyta. Ruoštosios monografijos fragmentai paskirais straipsniais
liko periodikoje.

Pasibaigus karui, okupuotoje Lietuvoje autoritetingiausias pasa-
kotojas apie Maironį kurį laiką buvo Putinas, emigracijoje šis titulas
teko Brazaičiui, po kurio mirties išeivijoje neatsirado asmens, galėju-
sio perimti tokį vaidmenį.

9 Žr. šios knygos p. 250-264.

» Vincas Mykolaitis-Putinas, „Maironio poeto kelias“, in: Tiesa, Vilnius,
1947-07-01, Nr. 152.

" Žr. šios knygos p. 321-329.

Vanda Zaborskaitė (1922-2010). Nors okupuotoje Lietuvoje buvo
ne vienas apie Maironį rašęs asmuo, tačiau po Putino kaip pirma,
o vėliau ir kaip svarbiausia XX a. II p. Maironio tyrinėtoja iškilo Za-
borskaitė. Tai lėmė 1968 m. pasirodžiusi monografija Maironis. Pas-
taroji knyga, tiek ir antrasis pataisytas jos leidimas (1987), buvo svar-
biausi maironianos tekstai tiek sovietmečio, tiek Nepriklausomybę
atgavusioje Lietuvoje. Pastebėtina ir tai, kad net išeivijoje, kur buvo
juntama priešprieša interpretacijoms, kurioms leista pasirodyti oku-
puotoje Lietuvoje, Zaborskaitės monografija pateikė pasakojimo apie
Maironį versiją, dėl kurios - kad ir su išlygomis - galėjo sutarti išeiviai
ir Lietuvoje likusieji. Tai nemažas pasiekimas, žinant, kad kurį laiką
vyko savotiškos varžybos dėl Maironio, nes sovietinėje Lietuvoje bei
išeivijoje kultivuotos traktuotės ne tik smarkiai skyrėsi, bet ir buvo
priešinamos.

Brigita Speičytė (g. 1973). Po Nepriklausomybės atgavimo ilgai ten-
kintasi Zaborskaitės monografija, o metodologiškai naujesnės priei-
gos taikytos tik atskiriems Maironio tekstams ar kūrybos aspektams
nagrinėti. Pirmuoju dideliu Nepriklausomybės laiko maironianos
darbu tapo Speičytės monografija Anapus ribos: Maironis ir istorinė
Lietuva (2012). Vaižganto ir Zaborskaitės darbai atpalaidavo tyrėjus
nuo naujų Maironio biografijos pasakojimų, todėl Speičytė telkiasi
ties nauju Maironio kūrybos bei jos kontekstų skaitymu.

Recepcijos raida

Išryškinus bendriausią Maironio kritinės recepcijos istorijos struktū-
rą bei pagrindinius jos veikėjus, galima leistis į detalesnį pasakojimą.

Maironis spaudoje debiutavo ne, kaip galima būtų tikėtis, lietuviškais
eilėraščiais, o rusiška korespondencija apie spaudos lotyniškais raš-
menimis draudimą laikraštyje Hogoe epema“. Tai buvo 1883 m. Pirma-

2 „Hs Bunenckoğ ry6epunn“, in: Hosoe epema, Sankt Peterburgas, 1883-10-31,
Nr. 2757.

sis grožinis Maironio tekstas po dvejų metų - 1885-aisiais - išspausdi-
namas Auszroje“. Tačiau kritinės recepcijos, t. y. rašytinių, Maironio
kūrybą vertinančių straipsnių istorija prasideda nuo pirmojo kritinio
teksto, o jis pasirodo dar po šešerių metų - 1891-aisiais, JAV leidžiama-
me laikraštyje Vienybę Lietuvniku“. Tai buvo atsiliepimas apie pirmą-
ją Maironio knygą, 1880-1886 m. rašytą istorijos vadovėlį Apsakymai
apie Lietuvos praeiga. Ši knyga sulaukė net 4 atsiliepimų, o 3 iš jų pa-
sirodė JAV lietuvių spaudoje“. Ir nors kritikai turėjo atskirų pastabų,
tačiau iš esmės veikalą įvertino palankiai:

Zanavyko veikalas tūmi tarpu bus labai naudingas! Isz szitos kningos ne
vienas lietuvis iszsimokins mylėti savo žiamę, gūdoti savo tautą.“

Nežiurint į tūs ir tolygius trukumus, asz nesidroviu dar sykį atkartoti
paraginimą, kad kožnas vienžiamis pasirupintu tą veikalėlį nusipirkti ir
perskaityti: piningas ir darbas skaitymo gausiai skaitytojui apsimokės.*

Tokios vertintojų reakcijos buvo tikėtinos - Apsakymai apie Lie-
tuvos praeiga pasirodė tinkamu metu: tuolaik istorinių knygų ypač
stigo, o dėl palyginti aiškaus dėstymo ir kalbos („Atsitikimų iszguldi-
nėjimę rupinaus kiek galint prisitaikinti prie iszgalių ir iszmonės pa-
prastų Žmonių ir nelakioti augsztai “*) bei prolietuviškos orientacijos
vadovėlį palankiai sutiko tiek kairioji, tiek dešinioji lietuvių inteligen-
tija. Kitaip situacija klojosi su grožinių Maironio kūrinių vertinimu.
XIX a. pabaigoje išryškėjo įtampa tarp dviejų lietuvių inteligentijos
grupių - „pirmeivių“ t. y. kairiųjų pažiūrų atstovų, besitelkusių dau-
giausiai apie Varpą, ir „atžagareivių“, t. y. konservatyviųjų, dešinių-
jų pakraipos atstovų, daugiausia kunigų, besitelkusių apie laikraštį

5 Zvalionis [Maironis], „Lietuvos vargas“, in: Auszra, Tilžė, 1885, Nr. 7-8.

“4 Žr. šios knygos p. 47-51.

5 Tiesa, JAV leidiniuose buvo dusyk atspausta ta pati Jono Šliūpo recenzija.

*6 J. Sapalius [Jonas Basanavičius], [Apsakymų apie Lietuvos praeiga recenzija),
in: Vienybe Lietuvniku, Plimutas, 1892, Nr. 6, p. 73.

7 Jonas Šliūpas, [Apsakymų apie Lietuvos praeiga recenzija], šios knygos
p. 51.

18 [Maironis], Apsakymai apie Lietuvos praeiga, p. 6.

Žemajcziu ir Lietuwos apžwalga (vėliau apie Tėvynės sargą). Tokioje
konkuruojančių pasaulėžiūrų, ateities vizijų bei veikimo būdų aplin-
koje 1895 m. pasirodo dvi Maironio knygos - pirmasis Pavasario balsų
leidimas bei poema Terp skausmu į garbę.

„Pirmuosius Maironio kūrinius su dideliu pritarimu, stačiai entu-
ziazmu priėmė dešinioji visuomenė“. Tačiau šis pritarimas spaudoje
liko neįžodintas. Priešingai negu nepritarimas. 1895 m. Varpe pa-
skelbiama Stasio Matulaičio recenzija poemai Terp skausmu į garbę.
Norint geriau suvokti Matulaičio vertinimą, reikia turėti omeny tuo-
metį kontekstą, kurį Putinas apibūdino štai taip: „Estetinio kriteri-
jaus tuomet mūsų literatūroj nebuvo, arba jei ir būta, tai jį tučtuojau
nustelbdavo srovinis visuomeninis kriterijus“. Būtent taip nutinka
ir Matulaičio atveju. Maironio knyga jam „priguli prie tokių, kurios
nė kokio [dvasiško| procento atnešti negali; yra tai kapitalas į pur-
vus įmestas“*, o autorius „žiuri ant svieto per klerikališkus stiklus, o
per juos, kaip kiekviens žinoma, daugumas daigtų išrodo visai neteip,
kaip yra pagal teisybę“*. Estetinių kriterijų Matulaitis nei kelia, nei
taiko - pasitenkina konstatavimu, kad yra blogai: „Jo poėmoje eilės
ir netikusios, ir sunkios, ir nuobodžios, jausmo mažai, vervos nėra, -
nors ir rašė jas, kaip pats autorius mano, ‘poètas - galiunas““3. Šioj
vietoj Matulaitis primena recenzijoje išsakytą kaltinimą Garniui (mat
tokiu slapyvardžiu pasirašyta recenzuojamoji knyga), kad esą poemo-
je jis aukštinąs save. Ir nors poemoje išties kalbama apie Maironį ir jo
eiles, tačiau Matulaitis autorių tapatino ne su juo, o su Lauryno per-
sonažu. Šiuo atžvilgiu yra įdomus ir Maironio atsakymas į Matulaičio
recenziją, kuriame jis apžaidžia minėtą priekaištą:

Nesuprantu, kaip galima be jokio pamato ir ant vėjo sakyti, kad tai apie
savę kalbu 9 giesmėje, vadindamasis poėtą-galiunu; tikrai reiktu buti

9 Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius: Vaga, 1987, p. 414.

2 Vincas Mykolaitis-Putinas, „Visuomeninis Maironio kūrybos pagrindas“,
šios knygos p. 257.

a Stasys Matulaitis, [Terp skausmu į garbę recenzija], šios knygos p. 53.

2 Ibid., p. 56.

3 Ibid., p. 61.

nesakau jau be taktikos, bet be jokios sarmatos teip iszsikelti jau pirmo-
je savo knygutėje. [...] Nenori suprasti kritikas, jog poėta apgieda netik-
tai, kas jau yra Lietuvoje, bet ir ko jai trokszta ateigoje, prie ko ją žadina.
Kritikui reikėjo kaip norint pažeminti raszytoją, tai galima viską versti:
[...] galima buvo sakyti, jog ana poėtos-galiuno poėma kn. Lauryno pa-
raszyta, kursai 'apsisėdo' Jelgavoje, nors teip aiszkei stovi ant 80 pusl.,
jog tai Maironio poėma, kurs apie kunigystę nei sapnavo [...].24

Taigi Maironis ginasi, kad jis rašė ne apie save, o apie... Maironį. Dar
įdomiau Maironio atsikirtinėjimai atrodo, kai žinome, kad tais pa-
čiais metais su poema pasirodo ir pirmasis Pavasario balsų leidimas,
kuris jau pasirašytas St. Maironio slapyvardžiu (galima prisiminti dar
ir tai, kad pirmąkart Maironio slapyvardžiu pasirašyta Mačiulio publi-
kacija buvo pasirodžiusi prieš 4 metus - 1891-aisiais). Taigi St. Garnio
slapyvardžiu pasirašytoje poemoje autorius giria Maironį ir steigia jį
kaip stiprų ir galingą poetą. Kitaip tariant, debiutuojantis Maironis
pats sau kuriasi poeto šlovę. Turint omenyje tuometę kritikos situa-
ciją, turbūt niekas kitas, išskyrus jį patį, to padaryti negalėjo, juolab
kad „dešiniosios srovės skaitytojai neranda žodžių išreikšti savo entu-
zijazmui ir įspūdžiui, paskaičius tą pačią poemą“3. Užtat nemažai šio
entuziazmo pasirodys po 22 metų - 1913-aisiais, kuomet bus minimas
Maironio kūrybos 25-metis.

Nors Matulaičio kritika dėl savo šališkumo neretai vertinama kaip
užsipuolimas, Maironis nebuvo be kaltės nuskriaustas. Savo poema,
joje išreikštomis nuostatomis ir vertinimais jis aiškiai įsitraukė į „pir-
meivių“ ir „atžagareivių“ ideologinius galynėjimusis. Pats Maironis
buvo matomas kaip šių galynėjimųsi dalyvis, o ne netyčiomis kliudy-
tas prašalaitis.

Reikia pasakyti, kad Maironiui daugiausia kaip tik ir kliūdavo už
kūrinius su ryškiausiu ideologiniu pamušalu, t. y. už libretą Kame iš-
ganymas bei poemas. Tuo pat metu jo poezija, net ir to paties Matu-
laičio, vertinta pozityviai. Tai akivaizdu pastarojo recenzijoje, skirtoje

24 Maironis, [Atsakymas į Stasio Matulaičio recenziją], šios knygos p. 64.

* Vincas Mykolaitis-Putinas, „Visuomeninis Maironio kūrybos pagrindas“,

šios knygos p. 257.

Pavasario balsams, kuri pradedama taip: „Maironis turi neabejotiną
poetišką talentą; eilės skambios, skaitosi lengvai, rodos jauti, kad au-
torius nekalė jas, bet, kaip tai yra sakoma, eilės pačios per save išsiliejo
iš poeto širdies“**, Vertinimas radikaliai keičiasi, kai susiduriama su li-
bretu Kame išganymas, kuriame atmetami bei šaržuojami tuomečiai
kairiųjų siekiai. Galiausiai Matulaitis daro išvadą:

[...] Pavasario Balsuose turime du Maironiu: vieną Maironį pirmoje kny-
gelės pusėje, kitą Maironį aname libretto. Pirmasis Maironis simpatiškas
ir brangus, nės pilnas energijos ir augštų, prakilnių idealų; antrasis-gi
Maironis negali patikti, nės užkliudo klausymus, apie kuriuos neturi
rimto supratimo, ir pertai „kalba neteisiai prieš artymą savo“, apskųsda-

mas nekaltuosius.?7

Šitoks Maironio dvilypavimas ilgainiui taps būdingas kairiųjų ver-
tinimams (komunistinėje kritikoje jis bus radikalizuotas) - viena
vertus, Maironio eilėraščiai (bent didžioji jų dalis) yra priimtini tiek
ideologiškai, tiek dėl savo estetinės kokybės, antra vertus, kai kurie ei-
lėraščiai, libretas ir poemos daugeliu atžvilgių atrodo netinkami. Dėl
to poemos, o ypač Kame išganymas, kaip aiškesni „ideologinio fronto
kariai“, ir kritikos ugnies gauna daugiau. Šitokia vertinimo tendencija
buvo ilgalaikė.

Kiek panašų ėjimą vėliau atlieka ir dešinioji kritika. Tačiau ji, pri-
imdama Maironio kūrybą kaip vientisą bei nekritiškai traktuodama
vėlyvosios Maironio kūrybos motyvus, dvilypuoja ne Maironį, o ben-
druomenę, kuri tam tikru metu nebepriima poeto. Ši nuostata išryš-
kėja po Maironio mirties ir Antrojo pasaulinio karo metais bei geriau-
siai matoma nekrologiniame Jono Aisčio straipsnyje?š. Nesyk ji kar-
tojama Ambrazevičiaus tekstuose“, kuriuose tvirtinama, kad laisvę
pasiekusiai Lietuvai jau nebereikėję Maironio idealisto. Vidurio kelio,

2 Stasys Matulaitis, [Pavasario balsų recenzija], šios knygos p. 72.

2 Ibid., p. 81.

28 Žr. Jonas Aistis, „Maironis“ šios knygos p. 239-243.

2 Žr. Juozas Brazaitis-Ambrazevičius, „Maironis ir visuomenė“, šios knygos
p. 281-291.

t. y. vertindamas ne tik laiko, bet ir asmenybės bei kūrybos pokyčių
dinamiką, bandė ieškoti bene vienintelis Putinas".

Estetiniams vertinimams angažuotos kritikos Maironio kūryba sulau-
kia tik įsibėgėjus kultūriniam judėjimui ir panaikinus spaudos loty-
niškais rašmenimis draudimą. Su šio draudimo panaikinimu sietinas
ir antrojo Pavasario balsų leidimo pasirodymas 1905 m. Kartu su lega-
lia spauda ėmė plėstis ir normalizuotis viešoji erdvė - reikėjo pratintis
ir mokytis joje veikti. Ėmė reikštis ir jaunesnioji, jau pomaironinė kū-
rėjų karta. Tuometis literatūros vertinimas buvo:

[...] persmelktas ankstyvojo modernizmo lūkesčių: stiprios asmenybės,
maišto, dvasinių galių, laisvesnės asmenybės raiškos. Vis aiškiau su-
vokiama, kad ne bet koks rašymas yra literatūra, kad būtinas estetinis
lygis, netgi negražus gražumas. Pabrėžiama, kad literatūra negali būti

vertinama tik siaurais tikslais ar matuojama tik Lietuvos mastu [...].*

Ėmė kitėti ir Maironio recepcija. 1906 m. pabaigoje pasirodo Sofi-
jos Kymantaitės straipsnis „Vienužis - Maironis - Vaičaitis“, kuriame,
atsisakant kairiųjų ir dešiniųjų kovingo angažuotumo, kūrybos vertė
grindžiama naujais kriterijais:

Jei dailė tai pasaulis augščiausio tvėrimo - įkūnijanti grožės idealus,
tai ištikro tas, kurs paims ant savęs aiškinti dailės veikalus, tas negali
vaikščioti vienpusiškų pažiūrų, ypatiškų ar partiviškų reikalų takais, tas

negali teisinti darbų amato, o ne tvėrimo.?*

Taip vertinant pirmon eilėn iškeliami ne Maironio bendrakarčiams
svarbūs, jų veikimo programą atspindėję ar / ir formavę patriotiniai

30 Žr. Vincas Mykolaitis-Putinas, „Visuomeninis Maironio kūrybos pagrindas“,
šios knygos p. 250-264.

3 Viktorija Daujotytė, Lietuvių literatūros kritika, Vilnius: Vilniaus universite-
to leidykla, 2007, p. 94; kursyvas originale.

32 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, „Vienužis - Maironis - Vaičaitis“, šios kny-
805 p. 94.

tekstai, o lyriniai eilėraščiai. Ir visų pirma - „Vakaras (Ant ežero Ketu-
rių Kantonų)“.

1906 m. pasirodę Kymantaitės ir Augustino Voldemaro tekstai žy-
mėjo atėjimą naujos, „jaunųjų modernistų“, kartos, kurios vertinimo
kriterijai nebūtinai atitikdavo vyresniosios, Maironio bendražygių,
kartos nuostatas bei pažiūras. Jaunųjų kilimas neišvengiamai brandi-
no ir maištą prieš Maironį. Tokia nuostata darsyk paliudijo tiek Mai-
ronio poezijos svarbą, tiek jo poetinių reformų sėkmę:

Maironis sukūrė lietuvių poetinę kalbą, pajėgią užmegzti kūrybišką dia-
logą su tradicija; jo poezijoje sukurta tam tikra tos tradicijos vienalaikė
struktūra, kūrybos laukas, kultūrinis „kraštovaizdis“. [...] Tokia konsoli-
duota tradicija modernistai galėjo remtis, ją neigti ir t. t.3

Pažymėtina, kad pasipriešinimas Maironiui ir jo kartos kūrėjams
buvo dalis didesnio proceso - jo antrąją dalį sudarė priešinga (tačiau
pirmąją papildanti) tendencija - Maironio kanonizavimas. Naujais
pagrindais besikuriančiai tautai, (apsi)brėžiančiai savo kalbą, terito-
riją, istoriją, papročius, netgi abėcėlę ir dar daug ką kitą, reikėjo ir
savo tautos poeto. Juo, be didesnės konkurencijos, pripažintas Mairo-
nis. Formalia tokio pripažinimo dingstimi tapo 1913 m. minėtas Mai-
ronio kūrybos 25-metis.

Nėra visai aišku, kodėl atskaitos tašku pasirinkti būtent 1888 m. -
jubiliejui skirtuose tekstuose šis apsisprendimas nekomentuojarnas,
o juk Maironio publikacijų būta ir anksčiau?*. Skeptiškai į tokią datą
žiūrėjo ir Vaižgantas:

1884 m. Maironis išspausdino pirmąjį publicistiškąjį savo straipsnį ir
pradėjo rašyti Lietuvos istoriją, kuri pasirodė išspausdinta 1891 m. Taigi
šios datos yra M. darbo pradžia, o 1888-1913-XXV yra nežinia kieno iš

piršto išlaužta jubiliejui švęsti.35

> Brigita Speičytė, „Maironio palimpsestas“, šios knygos p. 627-628.

34 Šią datą galima sieti su pirmosios Maironio poemos Lietuva parašymu. Ta-
čiau kodėl ji turėtų būti atskaitos tašku - lieka neaišku.

3 Doc. p. e. J. Tumas, op. cit., p. 2.

Net jeigu nėra aiški tokios chronologijos motyvacija, viena iš prie-
žasčių minėti (ar sugalvoti) jubiliejų gana aiški - tai buvo galimybė
susikurti pirmą poetą klasiką, kuris atitiktų naujais pagrindais besi-
kuriančios bendruomenės aspiracijas. Kitaip tariant, ne tik Maironiui
reikėjo auditorijos, bet ir lietuvių tautai su besiformuojančia politine,
istorine bei kultūrine savimone reikėjo Maironio. Perfrazuojant Mai-
ronio nemėgtą Voltaireą - jei nebūtų Maironio, būtų reikėję jį išsi-
galvoti. Dar galima pridurti, kad Maironis yra labai lietuviškas poetas
ta prasme, kad jo kūryba dažnusyk ne tik skirta, bet ir tinkama tik
lietuviams. Apie tai rašė ir Jakštas:

Jaunoji Lietuva mažai tegali užinteresuoti skaitytoją ne lietuvį. Išversta
svetimon kalbon ji būtų stačiai nuobodi. Permaž joje akcijos, nėra tikro
dramatizmo: kur kas daugiau čia gryno lirizmo, bet ir tas tik mums, šios

gadynės lietuviams, pilnai tesuprantamas.3*
Jakšto mintį pratęsė ir Ambrazevičius:

Maironis naujų žmogaus būties gelmių neatvėrė. Naujų literatūrinių
formų, nepažįstamų pasaulio literatūrai, nesukūrė. Gyvenimo rato pa-
saulyje nepasuko. Tačiau lietuvių tautos ribose jis ne tik atėjo su naujo-
mis idėjomis ir literatūrinėmis formomis; jis ne tik išreiškė savo epochos

nusiteikimus, bet virto lietuvių tautai ir gyvenimo formuotoju.37

Jakštas yra pastebėjęs, kad savo kūryboje Maironis „po teisybei, iš
Lietuvos ribų beveik neišeina ir augščiau Šatrijos kalno nepakįla“?.
Tačiau ši pastaba yra susijusi ne su Maironio kaip poeto galimybėmis,
t. y. svarbu yra ne galimybės pakilti viršum Šatrijos kalno - kurti į uni-
versalius, „amžinuosius“ klausimus orientuotą lyriką, o tai, kad virš
to kalno nekilta. Kaip savo mintį apie Maironio polėkį tęsė Jakštas:
„Jo nesvajota tapti žmonijos poeta, jo benorėta vien Lietuvai dai-
nuoti ir iš tikrųjų tapta vien Lietuvos dainium's.

3 Adomas Jakštas, Mūsų naujoji literatūra (1904-1923), t. 1: Mūsų naujoji poezi-
ja (1904-1923), Kaunas: Knygų leidimo komisija, 1923, p. 38.

37 Juozas Brazaitis-Ambrazevičius, op. cit., šios knygos p. 281.

33 Adomas Jakštas, „Maironis lirika“, šios knygos p. 201.

39 Ibid., p. 201.

Su Maironio kūrybos jubiliejumi sietinas ir dar vieno Pavasario
balsų leidimo pasirodymas. Šis leidimas, matyt, taikantis prie jubi-
liejų minėjimo reikalavimų, gerokai suasmenintas - knygoje net trys
Maironio nuotraukos: portretas viršelyje, prieš eilėraščius — jauno
Maironio (Kauno gimnazijos mokinio), o prieš poemą Kame išgany-
mas - Maironio Žemaičių (Telšių) seminarijos rektoriaus fotografija.
Taip kuriamas retrospektyvus žvilgsnis į Maironį kaip asmenį, o sy-
kiu ir jo kūrybą. Pavasario balsai čia aiškiausiai įgyja savo kaip rinki-
nio istoriją. Sykiu ir Maironis pasirodo nebe kaip poetas tarp poetų, 0
figūra, kurios svarbūs ne tik tekstai, bet ir atvaizdai, ir ne tik esamieji,
bet ir buvusieji. Taip jau minėtas Terp skausmu į garbę fragmentas
apie poetą-galiūną Maironį iš vienos poemos tekstinės realybės tam-
pa visos bendruomenės realybe.

Be naujo Pavasario balsų leidimo spaudoje pasirodė ir nemažai
Maironiui skirtų straipsnių bei, kaip jau minėta, Draugijos ir Atei-
ties numeriai. Pastarąjį numerį pradeda Putino publikacija „Maironis
(25 metų literatiškojo darbo paminėjimas)“. Joje darsyk patvirtinamas
Maironio-klasiko vaizdinys:

O garsiausia ir kartu jautriausia tų paslaptingųjų tautos-kanklių styga
yra, be abejo, Maironis. Štai jau ketvirta dalis amžiaus praėjo nuo to
laiko, kuomet suskambėjo Lietuvos padangėj pirmų jo dainų aidas. Ir
toliau vis gimė ir gema naujos, nors ir senosios nemiršta. Ir nemirs nie-
kados. Laikui bėgant jos dar labjau jaugs į tautos dvasią ir sulaukęs ge-
resnių laikų lietuvis su pamėgimu skaitys jausmingas Maironio dainas,
atmins pirmuosius atgimimo laikus ir su pagarba nulenks galvą prieš tų
dienų kovotojus didvyrius, kurie dirbdami tėvynei skundžiasi Maironio

lupomis:

Tarp vargų sopulių, be rasos ir žvaigždės,
Musų mėlynos akys apteko kraujais; [...]

O dainius išreiškęs tuos skundus, troškimus ir stiprinęs kovotojų dvasią
bus gerbiamas kaipo „atgimimo dainius“, „geresnių laikų pranašas“. Ir

neišsipildys tie kartųs poėto žodžiai:

Išnyksiu, kaip dumas išblaškomas vėjo,

Ir niekas manęs neminės!4*

Šis Putino tekstas svarbus tuo, kad tai yra vienas pirmųjų bandymų
nagrinėti visą ligtolinę poetinę Maironio kūrybą, išskirti bei aptarti
pagrindines jos temas. Tiek naujasis Pavasario balsų leidimas, tiek
spaudoje pasirodę straipsniai padėjo pamatus Maironio-klasiko vaiz-
diniui, kuris gyvuoja ikšiolei. Tad, jeigu reikėtų pasakyti konkrečią
datą, kuomet Maironis tapo klasiku, galima nurodyti 1913-uosius. To-
kio statuso suteikimas buvo ne tik diktuojamas kultūrinio jaunos tau-
tos poreikio, bet ir paremtas dideliu poeto populiarumu bei poveikiu
jo skaitytojams bei dainuotojams. Kartu negalima nepastebėti, kad
1913 m. nebuvo parašytas nė vienas brandesnis kritinis tekstas, kurio
įžvalgos būtų aktualios iki šiol. Tai lėmė objektyvios aplinkybės - li-
teratūros kritika dar nebuvo susiformavusi, tuo metu rašę gabūs kriti-
kai, tokie kaip Putinas ar Sruoga, buvo dar visai jauni.

Kaip minėta, Maironio autoriteto ir jo klasiko vaidmens įtvirtini-
mas sutapo su pasipriešinimo jam (ar, tiksliau, jo reprezentuojamos
epochos estetikai) banga. Šį dvikryptį judėjimą puikiai iliustruoja
Maironio jubiliejaus proga rašytas Sruogos straipsnis, paskelbtas Auš-
rinėje. Jis pradedamas redakcine įžanga:

Maironis - tai vienas garbingiausiųjų mūsa tautos dainių. Tave, Jubilate,
mes jaunieji šiandien sveikinti drįstame ir karštai trokštame, kad dar
nors kartą, aitriai suskambėtų Tavo lyra galinga. Kaipo bandymą pasi-
aiškinti Maironies tverybos ypatybes, duodame vietos šiam savo ben-
dradarbio raštui.“

Po tokios įžangos galima tikėtis, kad Sruoga nueis Putino keliu,
tačiau taip neatsitinka. Apskritai Sruoga mėgo rašyti aštrią, atgarsį
sukeliančią kritiką. Priešingai dalykiškai Maironio kritikos sampra-
tai, Sruogos publikacijose gausu teatrališkumo - susidūrimai, aštrūs

+ Vincas Mykolaitis-Putinas, „Maironis. 25 metų literatiškojo darbo paminėji-
mas“, šios knygos p. 103-104.

+ Balys Sruoga, „Maironis (Kun. prelatas Jonas Maculevičius). 1888-1913“, šios
knygos p. 122.

vertinimai bei pervertinimai, parodija ir t. t. Pripažindamas Maironio
svarbą, tuo pat metu jis pasilieka daug laisvės kritiškam poeto kūry-
bos svarstymui. O priekaištams vietos atsiranda, nes Sruoga Maironį
matuoja simbolistų kūrybos masteliu ir galiausiai prieina prie pana-
šių, tik labiau išplėtotų ir aštresnių išvadų nei Kymantaitė. Savo paly-
ginti netrumpą tekstą Sruoga baigia tokiu pasažu:

Galop, beliktų, rodos, suformuluoti visa, kas pasakyta, padaryt tinka-
mos išvados ir nuspręst, kokią vietą Maironis užima mūsą literatūroje
irt.t.

Bet aš, manding, išsireikšdavau aiškiai ir formuoluoti nėra jokio rei-
kalo, o daryt „reališkas išvadas“ ir spręsti būtą perdaug nemalonu ir liū-
dna, kaip poėtui, taip ir jo tverybos apžvalgininkui.*

Jaunųjų modernistų bruzdėjimas prieš Maironį buvo paremtas ne
siekiu paneigti jo svarbą - priešingai, jo nuopelnai praeityje buvo pri-
pažįstami, tačiau patį Maironį norėta ten ir palikti. Visų prieš Maironį
„Mmaištavusiųjų“ pasisakymus vienija nuostata, kad Maironio tekstai -
tiek istoriografiniai, tiek poetiniai - nebeaktualūs, „nebe šių laikų“.
Tačiau kartu tai nereiškia, kad jie apskritai nebuvo svarbūs. Šitokia
reakcija - tai kaina, kurią, pasiekęs savo tikslą, t. y. tapęs institucio-
nalizuotu poetu galiūnu, arba kitaip - klasiku, sau netikėtai turėjo
sumokėti Maironis.

III

Maironis buvo poetas, kurio jaunesnieji nebegalėjo apeiti, - steigda-
mi savo poziciją ir poetiką, jie vienaip ar kitaip turėjo nustatyti savo
santykį su juo. O turint omenyje intensyvius lietuvių kultūros mo-
dernizacijos tempus, šis santykis negalėjo likti pozityvus (tik vėliau
prie Maironio grįžta neoromantikai, kas buvo savotiška maištavimo
prieš savo laiko tendencijas forma). Tokia negalėjo likti ir jaunesnių-
jų rašyta Maironio kūrinių kritika. Bene žinomiausias šio Maironio
recepcijos istorijos epizodo tekstas - Antano Šmulkščio-Paparonio

22 Ibid., p. 154.

(1886-1951) recenzija. Tiesa, pačią recenziją, rašytą poemai Mūsų var-
gai, nelabai kas bemena, išskyrus vieną plakatinę frazę - „Labanakt,
Maironi!“ Visgi šis atsisveikinimas nėra vienareikšmis - jis su išlygo-
mis. Visas Šmulkščio pasažas skamba taip:

Maironi! Nors tavo siela žvaigždžių takus pažino ir ne vienam keleivių
žemės nušvietė kelią, bet tave patį šios žemės kelionėje aš matau sau-
lolaidos masinančioj šviesoj ir tariu, gerbdamas tavo vardą: „Labanakt,

Maironi!“8

Net jeigu tariama „labanakt“, tai daroma gerbiant vardą. Atkreip-
tinas dėmesys, kad šis, jau 1920 m. paskelbtas, tekstas svarbus ir tuo,
kad čia su Maironiu atsisveikina nebe ideologiniai priešininkai ar
jaunieji maištautojai. Paparonio straipsnis paskelbiamas laikraštyje
Laisvė - tai krikščionių demokratų laikraštis. O pats autorius - kuni-
gas, būsimas laikraščio redaktorius ir būsimas Krikščionių demokra-
tų partijos pirmininkas. Įdomu, kad žymioji Paparonio frazė iš dalies
atkartoja paties Maironio pasakymą, kurį jis adresavo nepritarian-
tiesiems tuomet naujoms lietuviško nacionalinio atgimimo idėjoms:
„Kas vakarykščio sapno ieškotų, / Tam labą naktį galim užtraukt“ (eil.
„Užtrauksme naują giesmę“).

Tais pačiais metais kaip ir Paparonio recenzija pasirodo dar vienas
Pavasario balsų leidimas, kuris iš kitų išsiskyrė gausia ir labai nevie-
nalyte knygos puošyba. Maironio kritinės recepcijos istorijoje šis ne-
didelis epizodas svarbus tuo, kad čia būta atvejo, kuomet daugiau dė-
mesio skirta ne grožiniams tekstams, kurių didžioji dalis visiems buvo
puikiai žinoma, o knygos apipavidalinimui. Daliai Pavasario balsų
vertintojų užkliuvo tai, kad kunigo rinkinyje publikuojamos moterų
nuotraukos. Šiuos portretus kai kurie skaitytojai tiesiogiai susiejo su
asmeniniu Maironio gyvenimu. Jakštas šias moteris apibūdino kaip
„Beatričes“ ir teisino tokį sprendimą:

3 Antanas Šmulkštys-Paparonis, „Del Maironio poemos Mūsų vargai“, šios
knygos p. 169; kursyvas - T. A.

Jis turėjo pilną teisę tai padaryti, ir esame tikri, ilgainiui ims tąja teise
naudotis ir kiti mūsų poetai. Nes jei moksle svarbu pažinti fenomenų
priežastis, tai ir literatūroj, toli gražu, ne pro šalį žinoti, kas tai buvo do
Beatričė, kuri yra dainiui įkvėpus tą ar kitą tikrai gražų poezijos dalyką.“

Taigi reikėtų kalbėti apie galimas įkvėpėjas, o ne - kaip kartais da-
roma - slaptų meilių afišavimą. Visgi rengiant knygą buvo neįvertinta
dokumentinė nuotraukų galia - jos sietos su asmenine poeto lyrika,
kurioje aprašomų jausmų tikrumas per nuotraukas buvo „įdokumen-
tintas“

Kartu 1920 m. Pavasario balsų leidimas buvo paskutinė didesnį
viešą susidomėjimą sukėlusi Maironio knyga. Tiesa, pats Maironis
nemenko dėmesio sulaukė 1922 m., savo 60-mečio proga, tačiau ju-
biliatui atsisakius dalyvauti bet kokiuose šventiniuose renginiuose,
sukaktis minėta daugiau spaudos puslapiuose“. Maironio kritinės
recepcijos kontekste ši data svarbi tuo, kad rengdamasis minėjimui
Vaižgantas ėmė rinkti medžiagą apie poetą. Vėliau jos pagrindu pa-
rengė atskirą, jubiliejiniais metais skaitytą universitetinių paskaitų
kursą, kuris savo ruožtu 1924 m. virto pirmąja Maironiui skirta mono-
grafija. Kaip jau minėta, ši knyga daugiau nei keturiasdešimt metų -
iki Zaborskaitės studijos pasirodymo 1968-aisiais - buvo pagrindinis
veikalas apie Maironį. Vaižganto surinkta biografinė medžiaga tapo
pamatu apskritai visam vėlesniam Maironio biografiniam piešiniui,
su metais tik šiek tiek papildytam. Kartu reikia pažymėti, kad dau-

44 Adomas Jakštas, „Maironies lirika“, šios knygos p. 206.

4 1922 m. spalio 13 d. Maironio laiškas Vaižgantui: „Pripuolamai teko man nu-
girsti, kad Tamstai patarus, kas tai rengiama net už Seminarijos sienų 60 gi-
mimo metinei. Prašau ir dar karta atkartoju: nedarykite man nemalonumų
eidami prieš mano griežtą nusistatymą! Nenoriu, nenoriu, nenoriu. Kad aš
pragyvenau 60 metų, tai čia ne koks mano nuopelnas, o kas link mano dar-
bų, tai jiems objektyviai spręsti - per anksti. Galop, kai mirsiu, darykite, kaip
išmanote; bet gyvam žmogui klausyti papeikimų - ne per malonu, klausyti
pagyrimų akyse - pažeminantis daiktas [...]. Kaip nuo 25 metų darbuotės jubi-
liejaus, taip ir ypač nuo 60 metų amž. paminėjimo paliuosuokite mane! / Kai
dėl paskaitos mano auklėtiniams Seminarijoje pažadėtos, mažame rately, tai
prieš ją, žinoma, aš nieko neturiu; jos ir užteks!“ (Literatūra ir kalba, t. 21: Mai-
ronis, redakcinė kolegija: Kostas Doveika [et al.], Vilnius: Vaga, 1990, p. 304).

giausia dėmesio Vaižgantas skyrė ne Maironio figūros bei kūrybos
konceptualiam vaizdui pateikti - jo knygą iš esmės sudaro trys dalys:
biografija, bibliografinio pobūdžio žinios bei daugiausia vietos uži-
mantis stambesniųjų kūrinių turinio perteikimas.

Netrukus po Vaižganto monografijos - 1926 m. pasirodo ir pirmie-
ji Maironio Raštų tomai. Būtent juose esančios eilėraščių redakcijos
(užbėgant už akių galima pasakyti, kad Maironio eilėraščių redaga-
vimas ir tekstų kaita pirmą kartą nuosekliau aptarti tik devintajame
dešimtmetyje*“) tapo kanoninėmis, jomis paprastai naudojamės ir jas
cituojame šiandien. Tiek Vaižganto monografija, tiek Raštai - vieni
svarbiųjų maironianos tekstų - anuomet nebuvo naujiena, jie veikiau
tik patvirtino esantį Maironio statusą.

Maironis mirė 1932 m. vasarą. Nyka-Niliūnas rašė, kad „[...] Maironio
mirtis jo skaitytojų ir dainuotojų liko beveik nepastebėta; daug kas
iš jų gal net nė nebežinojo, kad Maironis ligi tol tebebuvo gyvas“*.
Panašiai, galbūt parafrazuodamas Nyką-Niliūną, teigė ir Tomas
Venclova: „Amžininkai prisimena, jog Maironio mirtis praėjo beveik
nepastebėta“. Tačiau tokie teiginiai yra ginčytini, mat žinia apie
Maironio mirtį tapo pirmojo puslapio naujiena laikraščiuose, apie
tai kalbėta per radiją, o daugybę žmonių surinkusiose laidotuvėse
(„20.000 žmonių per vieną dieną praėjo pro karstą, kuriame buvo pa-
šarvotas šis didis lietuvių laisvės pranašas [...]. Nešant karstą į Baziliką
[...] minios netilpo nei Rotušės aikštėje“*) vienaip ar kitaip dalyvavo
aukščiausios valdžios atstovai. Tačiau tikėtina, kad galėjo būti tokių,
kurie nežinojo poetą dar gyvą esant, mat Maironio tekstai bei dainos
nemažą lietuvių dalį lydėjo nuo vaikystės bei seniai buvo tapusios sa-
vaiminga jų gyvenimo dalimi.

46 Žr. Irena Slavinskaitė, „Maironio eilėraščio kelias“, šios knygos p. 405-420.

+ Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Maironio likimo paraštėje“, šios knygos p. 343.

+ Tomas Venclova, „Laimei, Maironis“, šios knygos p. 436.

+ Bernardas Brazdžionis, „Atgaivinkime patriotinį Maironio kultą“, in: XX am-
žius, Kaunas, 1940-06-28, Nr. 145.

Išsyk po Maironio mirties paskelbta daugybė nekrologinio pobū-
džio straipsnių. Būta mėginimų apibendrinti ir visą Maironio kūrybą,
ir ne tik kūrybą, bet ir laikotarpį, kuriuo jis kūrė. Štai Julijonas Lin-
dė-Dobilas trumpoje publikacijoje pateikia Maironio svarbą dar iki
1918-ųjų geriau suprasti padedančią įžvalgą:

Mūsų didieji rašytojai buvo kartu ir veikėjai ir, be abejo, daugiau veikė-
jai. Ir Maironis, nors jis šiaip nedaug tesikišė į gyvenimą ir yra žinomas
Lietuvai daugiausiai iš dainų, bet vis tiek, mano nuomone, kaip veikė-
jas jis didesnis, negu kaip poetas. Jei Basanavičiui ir Kudirkai priklauso
garbė, kad jie atgimimo darbą yra pradėję, tai tas, kas žino, kokia buvo
anais laikais Lietuva, turės pripažinti, kad labiausiai ją paveikti tegalėjo

tik toks asmuo, kaip Maironis [...].5°

Tai, ką pasakė Dobilas, paprastai įvardijama bendra, nuvalkiota,
todėl tuščia tapusia fraze - „žadino tautinius jausmus“. Idant atsirastų
1918 m. Lietuva, reikėjo ne tik signatarų, bet ir gerokai daugiau žmo-
nių, kurie galėtų bent iš dalies įsivaizduoti Lietuvą kaip (galinčią būti)
valstybę, o lietuvius kaip savo praeitį ir - tai ne mažiau svarbu - ateitį
bei teises turinčią tautą. Maironio eilėraščiai, taip pat ir jo rašyta is-
torija, buvo tekstai, kurie skatino minėtą vaizdavimosi ir galiausiai
veikimo pagal tą vaizdinį darbą.

Pomirtiniai įvertinimai darsyk patvirtino 1913 m. nustatytą Mairo-
nio statusą, tik šįkart tai daryta nuosekliau ir argumentuočiau. Nuo
to laiko Maironis turėjo atsidurti solidžioje ir kiek dulkėtoje klasikų
lentynoje. Taip ir būtų atsitikę, jei ne didžiausioji XX a. istorinė katas-
trofa - Antrasis pasaulinis karas. Lietuva netenka Nepriklausomybės
ir kartu su sovietinėmis ir nacistine okupacijomis Maironis iš klasi-
kų keliauja į aktualiųjų autorių sąrašą. Šį pokytį galima iliustruoti
jo knygų leidimais: po Maironio mirties iki karo pradžios tebuvo iš-
spausdinta viena knyga - baladės „Jūratė ir Kastytis“ atskiras leidimas
(1937), o karo metais Pavasario balsai išleisti net penkis kartus (tiesa,
ne visi tiražai pasiekė skaitytojus).

3 Julijonas Lindė-Dobilas, „Maironis. Šis tas dėl jo kūrybos“, šios knygos p. 237.

Kuo tuo laiku galėjo būti aktualus Maironis, išduoda karo meto
Pavasario balsų leidimus lydėjęs Ambrazevičiaus straipsnis „Maironis
ir visuomenė“. Parafrazuodamas Maironio mintį, kad esama dviejų
Lietuvos epochų - iki 1918 m. vasario 16 d. ir po jos, Ambrazevičius
(šios Maironio minties nenurodydamas) rašo: „Ne be kovos Maironis
laimėjo dvasinio vado vardą savo epochoje; ne be skausmo pasitraukė
antroje epochoje; ne be išvidinio triumfo kilo jo renesansas trečios
epochos pradžioje““. Trečioji epocha - tai prarastos Nepriklausomy-
bės laikas, kuriame Maironio raginimai telktis ir dirbti Lietuvos labui
iš naujo tampa aktualūs. Valstybingumo praradimas buvo prielaida
tam, ką Ambrazevičius vadina Maironio renesansu. Būtent šitokią
Maironio interpretaciją su savimi išeivijon 1944 m. išsiveža karo pa-

bėgėliai.
V

Kaip kinta Maironio interpretacija išsyk po antrosios sovietinės
okupacijos, įmanu iliustruoti fragmentu iš Antano Venclovos įvado
1947 m. laidos Pavasario balsams:

Pažangiosios Maironio idėjos, jo gyvas, entuziastiškas žodis šiandien vėl
uždega mus pasiryžimu kovoti dėl tarybinio Lietuvos atgimimo, dėl tos
Lietuvos, kuriai sukurti atviri vartai visiems tiems, kurie su pasiaukoji-

mu dirba, į ranką paėmę kūjį, arklą, knygą, lyrą.”

Tarp Maironio projektuotos Lietuvos, kurią sudaro arklu, knyga ir
lyra metonimiškai įvardijami žemdirbiai, inteligentai bei menininkai,
atsiranda ir priešakin stoja kūju bemosuojąs proletaras. Jo figūra Mai-
ronio poeziją lydės beveik visą sovietmetį.

Tiesa, bolševikinė Maironio interpretacija neatsirado pokariu - jau
tarpukariu ji buvo įgavus savo pavidalą bei gyvavo Maskvoje leistuo-
se komunistiniuose leidiniuose. Visgi pirmuoju sovietmečiu nespėta
bent kiek daugiau išskleisti naujosios Maironio traktuotės (atmintyje

3 Juozas Brazaitis-Ambrazevičius, op. cit., šios knygos p. 282.

52 Antanas Venclova, „Maironis (1862-1932)“, šios knygos p. 301; kursyvas origi-
nale.

daug kam užsiliko tik vėliau nuo sovietinio režimo nukentėsiančio
Viktoro Katiliaus straipsnis apie Jaunąją Lietuvą“), mat Antrasis pa-
saulinis karas pereina į naują nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos
karo etapą ir Lietuvą perima nauji okupantai. Pastarieji nesiėmė nau-
jų pervertinimų (buvo pats karo įkarštis).

Nacistinės okupacijos laiku labiau tenkintasi ribojimais nei naujų
koncepcijų diegimu. Tiesa, antisovietinės agitacijos tikslais bandyta
pasinaudoti bolševikinėmis Maironio traktuotėmis**, Tai darsyk paliu-
dija, kad Maironio figūra (t. y. ne tiek asmuo, kiek tam tikras vertybes
tam tikru būdu pateikiantis autoritetingas kalbėtojas) buvo tiek svar-
bi, kad pasikėsinimas į ją buvo ir pasikėsinimas į bendruosius dalies vi-
suomenės susipratimo dėmenis. Nacistinės okupacijos metu Maironio
autoritetu pamėginta naudotis ir skatinant bei įteisinant antisemitiz-
mą% (o drauge su juo - prieš žydus nukreiptą administracijos politi-
ką, taip pat ir holokaustą). Ne vienu pavyzdžiu galima patvirtinti, kad
Maironio poezija nėra palanki daliai kitų tautybių (rusų, lenkų, žydų)
bei tikėjimų (stačiatikių bei judėjų) atstovų. Visa tai įmanu aiškinti na-
cionalistinėmis autoriaus nuostatomis, tuometėmis politinėmis reali-
jomis, laikotarpiui būdingomis religingumo formomis ir t. t. (tautinė
bei religinė priklausomybė anuomet buvo gerokai svarbesni tapatybės
dėmenys, dėl to ir skirtumai keldavo didesnes trintis). Tačiau prieš žy-
dus nukreiptos eilutės ar strofos nesiklojo į atskirą sistemą, tad anoni-
minio straipsnio „Žydai Maironio lyrikoje“ autorius Maironio kūrinius
tiesiog palydi su tekstu nesusijusiais teiginiais. Pvz., eilutė „Kauno
miesto aikštėj veršis baubia griaudingai..“ palydima tokiu komentaru:

Žydai savo nevalyvumu, parazitizmu ir nežmonišku elgesiu kėlė antise-
mitizmą. Lietuviai taikūs žmonės, su visomis tautomis moką taikingai
sugyventi, tačiau žydų jie nekentė. Lietuvis žydo nė žmogumi nevadino.
Nors jokių didesnių išsišokimų prieš žydus nebūdavo, tačiau žydai jautė

tą neapykantą.

53 Viktoras Katilius, „Maironio Jaunoji Lietuva““, in: Raštai, Kaunas, 1941, Nr. 1,

p. 19-17.
54 Žr. „Bolševikų spauda apie Maironį,, in: Ateitis, Kaunas, 1944-05-24, Nr. 120.
5 Žr. „Žydai Maironio lyrikoje“, in: Ateitis, Kaunas, 1944-06-01, Nr. 126.

Atėjus bolševikams, antisemitizmas buvo sutapdintas su antikomu-
nizmu. Bolševikams atrodė, kad tas, kas nemėgsta žydų, negali mėgti ir
bolševikų. Todėl už antisemitizmą lietuviai buvo bolševikų lygiai tiek
pat persekiojami, kaip ir už antibolševizmą5*

Neliko užmirštas Maironis ir kitoje fronto pusėje. Poetas tam-
pa Maskvos globoto antihitlerinio pasipriešinimo (tarp asmenų, po
1941 m. birželio pasitraukusių Sovietų Sąjungos gilumon) dalis. Be
atskirų Maironio kūrinių publikacijų, skelbta ir kritinei recepcijai pri-
skirtinų tekstų. Štai toks Maironis pasirodo 1942 m. Korsako straips-

nyje:

Rūsti neapykanta ir pagieža, kurią per amžius jautė savo širdyje lietuvių
liaudis vokiškiesiems grobikams, rado ryškų atspindį ir žymiausio lie-
tuvių tautinio sąjūdžio gadynės poeto Maironio kūryboje. Šiandien, kai
Lietuvą vėl žvėriškai kankina ir trempia hitlerinės gaujos, daugelis prieš
vokiškuosius grobikus nukreiptų Maironio poezijos posmų skamba kaip

naujas kaltinimas ir uždegantis kvietimas į žūtbūtinę kovą.”

Taigi karo metais Maironio kūryba buvo „įdarbinta“ tiek antiko-
munistinės bei antisemitinės, tiek antihitlerinės propagandos. Po-
kariu interpretacijos imtos veržti į vis griežtesnius rėmus. Sovieti-
nėje retorikoje komunistinio režimo įsigalėjimas buvo vaizduojamas
kaip kokybiškai nauja epocha, pakeitusi buržuazinę fašistinę san-
tvarką - pagal šią bendrąją formulę pristatomas ir Maironis („Bran-
gūs mums Maironio kūriniai, kuriuose su tokia meile dainuojama
tėvynė, kur mes gimėme, augome, kovojome dėl naujosios, Tarybų
Lietuvos, dėl geresnės jos dirbančiųjų buities“5*), kuris, kaip teigia-
ma, tik sovietmečiu buvo teisingai suprastas. 1947 m. Pavasario bal-
suose Maironis prie komunistinės santvarkos „adaptuojamas“ ne tik
įvade pateikiama traktuote, bet ir pačių kūrinių kupiūromis (pvz.,

55 Ibid.

57 Kostas Korsakas, Prieš amžinąjį priešą, Kaunas: Valstybinė grožinės literatū-
ros leidykla, 1945, p. 115.

5 Antanas Venclova, „Maironis (1862-1932)“, šios knygos p. 300.

pašalinant paskutinę „Kur bėga Šešupė“ strofa”, antrą ir trečią „Kai
kam“® posmus ir pan.).

Aukštas pareigas ėjęs dvasininkas, krikščionis demokratas, aiškus
„pirmeivių“ oponentas - bent vienos iš paminėtų Maironio charak-
teristikų užtektų, kad kūrėjas būtų nurašytas kaip buržuazinis ar
visai nutylėtas, jo knygos pašalintos iš bibliotekų, o vardas - tiesiog
išnyktų. Tačiau Maironis nebuvo tas, kurį būtų įmanu ištrinti iš ben-
druomenės atminties. Tad kalbant apie Maironį derinta dvejopa tak-
tika - kritikuoti „buržuaziniai“ jo kūrybos bei asmenybės aspektai ir
tuo pat metu stengiamasi išnaudoti jo autoritetą sau palankia linkme.
1957 m. Antanas Sniečkus susitikime su rašytojais sakė: „Mums reikia
pasiekti, kad Maironis irgi tarnautų mums““'. Šis siekis atitinka ne tik
1957-ųjų, bet ir ankstesnių metų sovietinės valdžios praktikas.

Aptariant Maironio lyriką, dažniausiai išskirti du momentai: anks-
tyvajai kūrybai būdingi pasisakymai už tautų išsivadavimą ir carizmo
kritika bei Maironio satyros - per jas buvo apibendrinamas ir ilius-
truojamas jo santykis su „buržuazine“ tarpukario Lietuva. Esą satyros
atsiradusios po to, kai poetas susidūręs su nepriklausomos (šis žodis
rašytas kabutėse) Lietuvos realybe, kurioje buvo įgyvendinti buržua-
ziniai idealai.

5 „Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį, / Kur mūsų sodybos, kur bočių
kapai! / Juk tėviška Tavo malonė daug gali! / Mes Tavo per amžius suvargę
vaikai. / Neapleisk, Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės, / Maloningas ir
galingas per visas gadynes!“

6 „Pabūgęs žiaurios bolševikų drausmės, / Nusisavint galvos išsigandęs, / Kai
kur kai kas / Į Lietuvą spruko; išmoktos giesmės / Iškęst čia negali neban-
dęs; / O kai deputato mandatą laimės, / Tai, trindamas baltas rankas, / Nu-
savinęs daug 'geradėjų, / Bešvilpaus garsingu veikėju / Ne vienas kai kas. //
Kaip 'istinas ruskavo' caro sūnus / Su drūta gude susituokęs, / Kai kur kai
kas, / Dabar iš Maskvos alkanos vos skvernus / Parnešęs, nors 'barinia' juo-
kias, / Lietuvių ‘liežuvio’ mėgėjas švelnus / Ir, trindamas baltas rankas, / Pi-
lietis šiandieną pilvotas, / Uolus Lietuvos patriotas / Ne vienas kai kas“

& Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija, redakcinė kolegija: vyriau-
siasis redaktorius Arvydas Anušauskas [et al.], Vilnius: Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, P. 429.

Alternatyvi, nuo valdžios nepriklausanti Maironio interpretacija oku-
puotoje pokario Lietuvoje galėjo pasirodyti tik nelegalioje spaudoje.
Bet partizaninio karo metai buvo itin nepalankus laikas kritinei Mai-
ronio recepcijai. Vis dėlto poeto vardas bei jo kūrinių fragmentai ėmė
rodytis atskiruose straipsniuose bei atsišaukimuose. 1948 m. Prisikė-
limo apygardoje atsiranda ir Maironio rinktinė. Iki tol ji vadinta Povi-
lo Lukšio - savanorio, pirmojo už Lietuvos Nepriklausomybę žuvusio
kario vardu. Šitoks Lukšio ir Maironio pavardžių gretimumas nebuvo
atsitiktinis - Maironis, kaip ir, pavyzdžiui, Vincas Kudirka, taip pat ir
knygnešiai ar savanoriai, buvo viena tų figūrų, su kuriomis save siejo
ir per kurių veiklą ar tekstus save aiškino partizanai“. Antai 1951 m.
Vasario 16-osios paminėjimui skirtas atsišaukimas baigiamas taip:

Tad visi kaip vienas drąsiai pirmyn. Skatinami Maironio ir Kudirkos bei
kitų pavyzdžio, neleiskime numirti Lietuvai, bet, užsidegę Širvintų bei

Giedraičių kovotojų narsumu, parneškime savo Tėvynei laisvę.“

Svarstant apie Maironio kūrybos poveikį partizaninio karo metu,
dėmesys kreiptinas ne tiek į jo knygas, kiek į tuomet dar stiprią Mai-
ronio kūrinių dainavimo tradiciją.

1952 m., ginkluotam pasipriešinimui slopstant, Antanas Bakšys-
Germantas įkuria „Vyčių“ sąjungą, kuri pasipriešinimą turėjo tęsti
kita - dvasine-intelektine forma. Organizacijos pagrindą turėjo su-
daryti legaliai gyvenantys asmenys. Ši sąjunga turėjo ir savo leidinį —
laikraštį Vyčių keliu. Jame ir buvo paskelbtas Alekso Jurkūno-Raga-
niaus straipsnis „20 metų be Maironio“. Įdomu ir tai, kad savo tekstą
Jurkūnas rašė veikiausiai remdamasis jau minėtu 1947 m. sovietiniu

& Žr. Jurgita Žana Raškevičiūtė, „Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis:
partizano sąmonės formavimosi dokumentas“, in: Prace baltystyczne: język,
literatura, kultura, t. 6, red. Marta Grzybowska, Monika Michaliszyn, Joan-
na Tabor, Warszawa: Wydano nakładem Wydziału Polonistyki Uniwersytetu
Warszawskiego, 2016, p. 246-247.

& Nenugalėtoji Lietuva, kn. 4: Lietuvos partizanų spauda, 1950-1956, Vilnius:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1996, p. 143-

Pavasario balsų leidimu su Venclovos įvadu. Tiesa, šiuodu straipsnius
jungia tik jų objektas bei kelios klaidos, kitais atvejais jie pateikia ma-
žai kur sutampančius Maironio vertinimus. Publikaciją Jurkūnas-Ra-
ganius baigia šitaip:

Maironio kūrybos poveikis mūsų tautai kovoje už savo būvį nepaprastai
didelis ir nūdienoj. Poeto ugningas kovos dvasios žadinimas, jo nepalau-
žiamas tikėjimas pergale bei ryžtingumas ir šiandien pakelia mus į kovą
už laisvę, už mūsų tėvų šventąjį tikėjimą, kuriuos okupantas stengiasi iš
mūsų išplėšti. Tačiau, kol gyva mumyse Maironio dvasia, tol jokia jėga
neįstengs mūsų palaužti, ir Lietuva taps graži ir laiminga, kokią norėjo
matyti ir dėl kokios dirbo ir kovojo didysis poetas Maironis.“*

Neaišku, kiek žmonių pasiekė čia aptariamas straipsnis, nes jau
1953 m. sausį sunaikinamas paskutinis Vakarų srities štabas: žūsta
Jurkūnas-Raganius, jo žmona Elena Jurkūnienė-Balanda ir vienas iš
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadų Bakšys-Germantas.

Maždaug tuo pat laiku iš Vokietijos stovyklų karo pabėgėliams
ėmus skirstytis po pasaulį, susilpnėjo iki tol gana kompaktiškai gy-
venusios lietuvių išeivijos kultūrinė veikla. Galima pastebėti, kad pir-
maisiais pokario metais Maironis išeivijoje leistas itin intensyviai - iki
1952 m. pasirodė net 8 įvairių kūrinių leidimai, kai per tą patį laikotar-
pį okupuotoje Lietuvoje - 3. Tuo laiku šio poeto kritinėje recepcijoje
atsirado ir naujas reiškinys, kurį galima pavadinti konkurencija dėl
Maironio. Iki okupacijos sovietinė kritika Maironį mėgino nurašyti
kaip reakcinės buržuazijos poetą; po okupacijos, atmetus netinkamus
tekstus bei biografijos faktus, Maironio kūrybą teko įsisavinti. Šis įsi-
savinimas (o išsyk po jo ir pasisavinimas) vykdytas per naujas Mairo-
nio interpretacijas, į kurias išeivijoje reaguota skaudžiai, mat tokiu
būdu kėsintasi į dalį tekstų, kurie sudarė po pasaulį išsibarsčiusios
bendrijos tapatumo pagrindą:

[...] veltui šiandien šie „ponai“, suradę užuovėją pas JAV imperialistus,
išdavę savo liaudį, bando savintis Maironį. Tikrąją savo vietą Maironis

“4 Aleksas Jurkūnas, „20 metų be Maironio“, šios knygos p. 309.

užima mūsų literatūroje, tikrąjį pripažinimą jis surado savo liaudies
širdyje.“

Maironio interpretavimo tradicija aiškiai atsišakoja. Šios atšakos
konkuruoja ir stengiasi paneigti ar demaskuoti viena kitą. Išeivijo-
je, kurion išsivežta tarpukario Nepriklausomybės tradicijas tęsianti
Maironio traktuotė, reakcijų į komunistinės interpretacijas opumą
galima suprasti - Maironis aiškia gija jungė išeivius tiek su Lietuva
kaip šalimi, kiek su buvusia kultūrine-potitine sankloda. Bene pirma-
sis straipsnis, skirtas Maironio kritinės recepcijos istorijai, o kartu ir
stambiausias konkurencijos dėl Maironio tekstas, - Antano Baltara-
gio slapyvardžiu pasirašiusio Kosto Ostrausko publikacija „Numairo-
nintas Maironis: jo sovietinio traktavimo raida“, kuris 1963 m. skelb-
tas per tris Aidų numerius. Jau pavadinimas rodo, kad okupuotoje
Lietuvoje skelbiami maironianos tekstai redukuoja, „numaironina“
išeivijoje egzistuojančio Maironio supratimo esmę. Ostrauskas išsa-
miai susipažino su tuomete sovietine maironiana ir ne be ironijos bei
patoso (pastarasis neišvengiamas, mat Ostrausko tikslas - ne pateikti
interpretacinius pokyčius, o demaskuoti sovietinį požiūrį) pateikė jos
raidą bei specifiką (panašaus pobūdžio tekstus Ostrauskas yra para-
šęs ir apie Jakštą bei Vincą Krėvę). Tiesa, vėliau, jau 1997 m. išleistoje
straipsnių, laiškų ir atsiminimų knygoje Ostrauskas rašė, kad tuomet
rašydamas iš už Atlanto jis pateikdavo pernelyg griežtus vertinimus,
nes nebuvo iki galo suprantama, kokioje situacijoje buvo atsidūrusi
kultūrinė bendruomenė“?.

Minimas Ostrausko tekstas pasirodo neatsitiktinai - jis sietinas su
1962 m. vykusiais 100-ųjų Maironio gimimo metinių minėjimais. Šia
proga Aiduose skelbtas ne vienas Maironiui skirtas straipsnis (Aiduose
publikuoti visi svarbiausieji išeivijos maironianos tekstai) - pastarieji

65 Juozas Macevičius, „Ne be garbės ir ne be vardo“, in: Pergalė, Vilnius, 1962,
Nr. u, p. 130. Cituojama iš: Kostas Ostrauskas, „Numaironintas Maironis. Jo
sovietinio traktavimo raida“, šios knygos p. 395.

66 Žr. šios knygos p. 347-396.

67 Žr. Kostas Ostrauskas, Žodžiai ir žmonės: Straipsniai, atsiminimai, laiškai,
Vilnius: Vaga, 1997, p. 67.

vėliau surinkti ir 1963 m. išleisti atskirai“š. Būtent šis straipsnių rin-
kinys tapo ryškiausia bei aiškiausia (galima pridėti — ir vienintele)
sutelkta pastanga pateikti savąją Maironio traktuotę. Šiame leidinyje
paskelbiamas ir jau klasikiniu tapęs Nykos-Niliūno straipsnis „Mairo-
nio likimo paraštėje““?.

Pasirodžiusi rinktinė buvo ne tik atsvara sovietinėms interpretaci-
joms, bet ir po skyriaus Jakšto recenzijų rinkinyje Mūsų naujoji lite-
ratūra (1923) bei Vaižganto monografijos pirmas didesnis Maironiui
skirtas tekstas. Kartu rinktinė tapo ryškiausiu išeivijos indėliu į mai-
ronianą. Nors ir buvo planuotas pilnas Maironio Raštų bei Maironiui
skirtos monografijos išleidimas - šie užmojai įgyvendinti nebuvo.

Kritinė Maironio recepcija išeivijoje tolydžio menko, tačiau sykiu
laisvės sąlygomis rašyti tekstai liko gerokai atsparesni laiko išban-
dymams. Okupuotoje Lietuvoje maironianos reikalai judėjo prie-
šinga linkme - iš suvaržyto ir riboto kalbėjimo eita link laisvesnio.
Šio laikotarpio riboženkliais galima laikyti 1947-ųjų Pavasario bal-
sus su kupiūruotais ar visai neįdėtais kūriniais bei Maironio Raštus,
pradėtus leisti 1987 m., o baigtus jau Nepriklausomybę atkūrusioje
Lietuvoje 1992 m.

VII

Trumpai literatūros istorijos bei mokslo - o būtent šion sritin po
Maironio mirties persikelia jo kritinės recepcijos centras (kiek kito-
kios sąlygos buvo emigracijoje, kur nebuvo galimybių išlaikyti lite-
ratūros tyrimais užsiimančių institucijų) - situaciją Zaborskaitė yra
nusakiusi taip:

[...] interpretuojant literatūrą, buvo pripažįstama ir priimama tik soci-
alinė tematika, socialinių santykių vaizdavimas iš „partinių“, „proleta-
rinių“ santykių pozicijų. „Iškrito“ visa universali humanitarinė proble-

matika, kuri sudaro literatūros esmę: ir tautinės, ir estetinės, ir etinės

6 Maironis: jo gimimo šimtmečiui paminėti, red. Antanas Vaičiulaitis, New
York: [J. Pragulbickas], 1963.
$9 Žr. šios knygos p. 340-346.

vertybės. Literatūros mokslas [...] turėjo visą istorinį procesą nušviesti
marksistiniu požiūriu. Tai reiškė - kiekvieną rašytoją susieti su viena
ar kita klase, padaryti tos klasės ideologu. |...] Korsakas buvo valdžios
patikėtinis ir „transliavo“ valdžios pažiūras į literatūros tyrinėjimus, bet

jis buvo žmogus, kuris suprato literatūros vertę.?*

Bet koks legalus kalbėjimas apie Maironį turėjo taikstytis su tokiais
reikalavimais. Tiesa, ne visą laiką reikalavimai buvo vienodai griežti ir
ne visi vienodai jų laikėsi. Ilgainiui situacija kiek lengvėjo, antai ren-
giant 1956 m. išleistus Maironio Rinktinius raštus nemažai svarstyta
dėl eilėraščių bei poemų kupiūravimo ir galiausiai apsispręsta „kupiū-
rų nedaryti, jeigu kūrinys tinka, dėti visą, jei ne - visai nedėti".

Oficialias pareigas ėjusieji, kaip nurodo Zaborskaitė, „transliavo“
valdžios pažiūras. Kaip tai veikė, rodo pora tekstų. Antai 1962 m. Lie-
tuvos komunistų partijos Centro komitetas priėmė nutarimą dėl Mai-
ronio gimimo 100-ųjų metinių minėjimo. Pirmasis nutarimo punktas

buvo toks:

Maironio gimimo šimtmetį būtina panaudoti teisingam marksistiniam
jo kūrybos nušvietimui. Pažymint teigiamus poeto literatūrinio paliki-
mo momentus, tuo pat metu reikia atskleisti jo pasaulėžiūros naciona-

listines, reakcingas ypatybes."

"Taip pat šiuo nutarimu sudaroma komisija numatytiems uždavi-
niams įgyvendinti. Po dviejų mėnesių pasirodo komisijos nario Kor-
sako straipsnis „Poeto likimas“, kuriame suformuojami Maironio ver-
tinimo normatyvai bei kryptys:

7 „Literatūrologija sovietmečiu“ [diskusija], in: Lietuvos sovietinė istoriografi-
ja: teoriniai ir ideologiniai kontekstai, sudarė Alfredas Bumblauskas ir Neri-
jus Šepetys, Vilnius: Aidai, 1999, p. 247.

7 Literatūra 1940-1960: Dokumentų rinkinys, leidinį sudarė, įvadą ir komenta-
rus parašė Jonas Vosylius, Vilnius: Academia, 1992, p. 569 (taip pat žr. p. 258-
260, 570).

7 Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940-1990: Dokumentų rin-
kinys, sudarė Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, Vilnius:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2005, p. 308.

Mums šiandien pirmiausia svarbus ir brangus Maironio literatūrinis pa-
likimas, ir būtent tai, kas jame istoriškai pažangu ir kas išlaiko nenyks-
tančią idėjinę-meninę vertę.

Mūsų marksistinis literatūros mokslas ir kritika jau atliko pagrindinį
darbą įvertinant Maironio literatūrinį palikimą, išryškinant jo būdin-
guosius idėjinius-tematinius ir meninius bruožus, atskleidžiant jo vi-
dinius prieštaringumus ir kartu objektyvią istorinę reikšmę bei išlieka-

mąją vertę.”

Pastebėtina, kad šis įvertinimas įvykdytas pasitelkus tam tikrus
triukus:

Tačiau net tie atvirai reakciniai Maironio prieš socializmą, materialis-
tinę pasaulėžiūrą ir revoliuciją nepajėgę pakeisti geriausiųjų jo kūrybos
posmų pažangios prasmės, susilpninti jų teigiamo visuomeninio povei-
kio. Tad Maironis mūsų literatūros istorijoje yra vienas ryškiausių pa-
vyzdžių tokio atvejo, kai objektyvi kūrinių reikšmė prašoka subjektyvias

jų autoriaus tendencijas ar siekimus."

Negatyvūs bei nepatogūs Maironio nusistatymai nebenutylimi, o
tiesiog atskiriami „numarinus autorių“. Asmuo atsiejamas nuo savo
kūrybos, o jo nuostatos pristatomos kaip subjektyvios, t. y. vieneti-
nės, neįrodomos, paremtos ne faktais, o įsitikinimais; o štai poetinės
kūrybos (kuri iš esmės yra daugiaprasmė) reikšmė - kaip objektyvi.
Čia vėl aptinkame tolimą Matulaičio vertinimo atgarsį apie dvejopą
Maironį.

Kitą - laisvesnį (bet ne laisvo) kalbėjimą reprezentavo oficialių
vadovaujamųjų pareigų neužėmęs, todėl galimybę daugiau pasakyti
turėjęs Putinas?. Putino liniją (ne tik Maironio traktavimo, bet ir ben-
drųjų vertybinių nusistatymų apskritai) bando tęsti ir svarbiausioji
XX a. II p. maironianos figūra - Zaborskaitė („Maironis' į kitą krantą,

7 Kostas Korsakas, „Poeto likimas. Minint Maironio gimimo šimtąsias meti-
nes“, šios knygos p. 311.

” Ibid., p. 312.

75 Žr. Vincas Mykolaitis-Putinas, „Maironis. 100-tosioms gimimo metinėms pa-
minėti“, šios knygos p. 312.

į negailestingai kultūros ūglius kapojusį laiką pernešė svarbiausio Lie-
tuvos poeto kūrybą, jos interpretaciją, tarsi perimtą iš artimų Vinco
Mykolaičio-Putino rankų“). Jos monografija pasirodo 1968 m. - lai-
ku, pasižymėjusiu „tam tikru kūrybinės atmosferos pagyvėjimu'7".

Ši knyga savo išsamumu bei Maironio paveikslo pateikimo nuosek-
lumu aplenkė visus ligtolinius leidinius. Žinoma, Zaborskaitei teko
taikytis su tuometėmis ribotomis kalbėjimo galimybėmis, tačiau ilgai-
niui jos studija tapo svarbiausia Maironiui skirta knyga abipus Atlanto.
Išeivijoje ji, nors su tam tikromis išlygomis, priimta teigiamai.

VIII

XX a. aštuntasis dešimtmetis maironistikoje buvo savotiškas štilio
laikas. Ko jau niekaip nepavyktų pasakyti apie devintąjį dešimtme-
tį - Maironio pakilimo laiką. 1987 m. pasirodo antrasis, pataisytas
ir ideologiškai daug laisvesnis Zaborskaitės monografijos leidimas.
Tais pačiais metais išleidžiama Irenos Slavinskaitės studija Mairo-
nis bei pirmasis Maironio Raštų tomas. Išpirkus šio tomo tiražą (50
ooo egz.) - knyga išleidžiama darsyk. 1990 m. pasirodo ir Maironiui
skirtas 21-asis Literatūros ir kalbos tomas, kuriame, be 1987 m. vyku-
sio iškilmingo Maironio jubiliejaus minėjimo bei Maironiui skirtos
mokslinės konferencijos medžiagos, skelbiama dar nepublikuota ar
sunkiau pasiekiama maironianos medžiaga (atsiminimai, laiškai, do-
kumnentai). Perleista Zaborskaitės monografija, Raštai bei Literatūros
ir kalbos tomas - ši tekstų grupė bent 25 metus buvo atraminiai leidi-
niai apie Maironį.

Ūmai išaugęs dėmesys Maironiui sutapo su eiliniu jo jubiliejaus
minėjimu, tačiau esminė šio pakilimo priežastis buvo ta, kad Lietu-
va, perfrazuojant Brazaitį-Ambrazevičių, buvo ketvirtosios epochos

7 Viktorija Daujotytė, „Gyvenimo aiškinimas(is)“, in: Vanda Zaborskaitė, Au-
tobiografijos bandymas, sudarė Virgilija Stonytė, Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2012, p. 15; kursyvas originale.

77 Elena Baliutytė, Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika 1945-
2000, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 101-102.

prieangyje. Tai buvo dar vieno atgimimo metas, kuomet Maironio
raginimai dirbti, vienytis ir veikti dėl laisvės buvo ne (tik) istorinės
realijos, bet gyva aktualybė. „Minėjimas teatre 1987 m. ir viso to ru-
dens minėjimai iš esmės buvo Atgimimo sąjūdžio preliudas“®. Dar
vienas, Maironio žodžiais tariant, „išauštančios naujos gadynės“ žen-
klas buvo 1987 m. lapkričio 1 d. mitingas Kaune prie Maironio kapo.

Sugrįžimą prie Maironio Atgimimo metu įmanu aiškinti ne tik jo
poezijos tikimu situacijai, bet ir tuo, kad jo kūryba buvo vienas iš
likusių santykio su tarpukario valstybingumu kanalų. Tiesa, tarpu-
kario Lietuva nebuvo galutinė šio kanalo stotelė - maršruto pabaiga
buvo idealizuotoje, per jauno XIX a. nacionalizmo akinius regimoje
viduramžių Lietuvoje. Tad nekeista, kad viešumoje tuo metu Mairo-
nio būta daug, naujais pavidalais pasirodė ankstesniosios jo poezijos
formos: Laimono Noreikos deklamuojamas Maironis, masiniuose
susibūrimuose giedami jo tekstai, kurie, peržengdami organizuotos
„liaudies kultūros“ (pvz. „Dainų šventės“) formatus, virto anksčiau
draustų bendrumo bei tapatumo formų manifestacijomis.

Atkūrus Nepriklausomybę natūraliai atėjo ir dėmesio Maironiui
atoslūgis.

[...] yra tam tikras recepcijos pulsavimas - visiškai neišvengiamas. Atei-
na tokia riba - pavyzdžiui, Maironis po Atgimimo nebeįmanomas pasi-
darė. Tiesiog neįmanomas. Dėl to, kad ten buvo tiek sudėta - ir jausmo,
ir susižavėjimo, ir gyvenimo, - kad turi praeiti laiko, turi bent kiek ap-
dulkėti raštai [...].?

„Išsivaikščiojimas“ po tokio susitelkimo fiksuojamas ir iš dalies ap-
tariamas Martinaičio straipsnyje - šią situaciją jis apibūdina kaip per-
ėjimą nuo bendrojo, giedamo Maironio, prie asmeniškai skaitomo““.

78 „Profesorė Vanda Zaborskaitė: apie tai, kas sakoma, kai galima tylėti. Kalbi-
no Brigita Speičytė“, in: Literatūra, Vilnius, 1998, Nr. 36 (1), p. 20.

Ibid., p. 20.

šo Žr. Marcelijus Martinaitis, „Šiapus ir anapus Maironio“, šios knygos p. 559-

565.

Kritikos plotmėje tai pasirodo kaip perėjimas nuo bendresnio, Mairo-
nį saugančio skaitymo, prie atskiresnių, aspektinių tyrimų. Nors būta
mėginimų skaityti Maironį „prieš plauką“, t. y. prieš nusistovėjusias
vertinimo normas (pvz., Vytauto Kavolio ar Artūro Tereškino publi-
kacijos*:), tačiau esmingiau Maironio vaizdinio jie pakeisti negalėjo.

Pastaraisiais metais pamėginta vėl sutelkti Maironio tyrimus - iš-
leista monografija, straipsnių rinkinys. Viena iš šio sutelkimo dalių -
bandymas pateikti tik ką minėtų tekstų priešistorę, t. y. išleisti knygą,
kurią dabar ir laikote savo rankose.

& Žr. Vytautas Kavolis, „Maironiškosios temos lietuvių gelminėje psichologijo-
je“, šios knygos p. 522-532; Artūras Tereškinas, „Tautos kūnas ir kūno tauta.
Keletas falologizmų apie Maironio poeziją“, šios knygos p. 533-549.

Maironio kritinė recepcija
iki 1918 m.

Tai ankstyviausioji Maironio knygos recenzija. Po metų - 1892 m. ~ ji darsyk
pakartota Jono Šliūpo redaguojamoje Apszvietoje.

Pirma publikacija: Bomba [Jonas Šliūpas], [Apsakymų apie Lietuvos praeiga
recenzija], in: Vienybe Lietuvniku, Plimutas, 1891, Nr. 52, p. 623-624; skelbia-

ma iš: Ibid.

JONAS ŠLIŪPAS
Apsakymų apie Lietuvos praeiga recenzija

Vistorija arba Apsakymai apie Lietuvos praeiga. Paraszė Stanyslovas Zanavy-
kas 1886. - Tilžė 1891 m. Kasztu Lietuvos mylėtojų spausdinta pas O. v. Mau-
derodės. - Szalių' 186*.

Europos lietuviszkoji apszviestunija per ilgą laiką atsižymėjo iszdavi-
nėjimu visokių menkraszezių, kaip įvairių Raktų, Vadovų, Szaltinių ir
t. t.; veltū tarp daugelio spausdintų kningų jieszkotum ko nors svar-
besnio. Tiktai paskutiniame laike ima ir czion lyg nauja dvasė kvėpūti.
Žiburėliu tos naujos dvasės pasirodo mums iszdavinėjimai kningelių
svietiszkos įtalpos dėl pamokinimo ir apszvietimo lietuviszkosios
visūmenės. Tokių bet kningelių iktūlaikmės3 per mažai dar ėsame su-
silaukę. Pažymią vietą tarp apszvieczianczių musų visūmenę kninge-
lių užima augszcziaus paminėtoji Vistorija. Pažymu“ yra ant kožnos
szalies to raszto, jog autorius netik yra giliaus susipažinęs su Lietuvos
veikalais, bet - kas nemenkiaus sveria - jis yra persiėmęs ne svetima
dėl lietuvių ir lietuvystės dvase; kožnas, sakau, puslapis tos kningutės
parodo didelę autoriaus meilę to, kas buvo ir yra lietuviszku. Skai-
tant tą veikalėlį szirdį kožnam lietuviui džiugina taip-gi aiszki, gryna

* Puslapių.

2 [Maironis], Apsakymai apie Lietuvos praeiga, paraszė Stanyslovas Zanavykas 1886,
Tilžė: Kasztu Lietuvos mylėtojų spausdinta pas O. v. Mauderodės, 1891.

3 Iki šio laiko.

4 Pastebima, krenta į akis.

lietuviszka kalba, kurios sudėtinės sutinka su lietuviszkosios kalbos
dvase. Velyju“, idant toji kningelė papūsztu namus kožno lietuvio.
Bet raszėjas nėra iszvengęs nekuriūse dalykūse apsirikimų, pagal
mano nūmonę. Czion asz nemislyju jam iszmetinėti? jo nesistėma-
tiszką raszybą ar provincijonaliszkumą daugelyje aptarimų, nėsa isz
visoko matyti dūdasi, jog daugiur“ tie dalykai yra įsibrovę ne per kal-
czią raszėjo tos kningelės, bet per stoką atsakanczio žmogaus prie
skaitymo korektos?. Czion gi asz noriu nurodyti ant tulų“ aplinkybių,
kurios yra svarbesnės už kalbiszkus mažmožius. Pirmiausiai reikia
patėmyti", jog toji Vistorija yra beveik apraszymu vien polytikiszkųjų
pritikimų Lietuvos, įpatingai augsztieczių lietuvių. Veltū toje kninge-
lėje jieszkotum gilesnių žinių apie stovį apszvietimo Lietuvoje, apie
mokslaines'*, apie darbus bažnyczios, apie padėjimą tos lůmos, nů
kurios visa ateitė musų tautos priguli, beje” apie buvį žmonių. Apra-
szyti yra vaidai tarp kuningaikszczių, nepamirsztos vajonės“ lietuvių
su kryžeiviais, lenkais, maskoliais, szvedais ir t. t. - bet pudymu guli
visas laukas, kurs buvo pamatu sylos5 dėl kuningaikszczių, atrama
priesz neprietelius; stovis ekonomiszkas, lūmiszkas ir draugijiszka-
sis“ tik kaip kur tapė palytėtas. O ir polytikiszkūse dalykūse nėra vis-
kas vienokia miera matūjama; nekurie dalykai, nors jie labai svarbus
yra, tik trumpai tapė apsznekėti k. a7, Liublino unija, Vytauto svar-
ba Grunvaldo muszyje, kiti vėl niekur neužgauti yra pasilikę, kaip va
lietuvių ir rusinų dalyvumas kovoje pas Vienną 1686 m., taip gi žydų

5 Sintaksė.

5 Siūlau, norėčiau.
7 Priekaištauti.

š Daugkur.

9 Korektūros.

2 Dažnų.

" Pastebėti.

2 Mokslo įstaigas.
5 Taip pat, bei.

4 Karai.

5 Galios.

16 Bendruomeninis.
7 Kaip antai.

Lietuvoje įsiveisimas ir prisidėjimas prie nupuldymo tėvynės, kiti vėl
yra mocziakiszkai' svarstomi, kaip pasiplatinimas reformacijos Lie-
tuvoje. Autorius, kiek mano žinia siekia, Gedimino gadynę ne tikroje
szviesoje perstatęs yra; vienok nežinėje“ asz jį kaltinti negaliu, kadą
gi jis pats vienur priveda”? Edwardo Napierskio apgarsintus dokumen-
tus, kurie dokumentai parodo netik Gediminą buvus broliu Vyte-
nio, bet ir neturėjus jokių mislių apie raszymą gromatų pas popiežių
dalykūse apsikriksztyjimo. Tie dokumentai gana aiszkiai parodo visas
intrigas zokoninkų*! prie dvaro D. L. Kuningaikszczio. Regisi, jog au-
torius nemėgsta į eiksztę isztraukti dalykus, nemėgius dėl klėrikalis-
zkos lūmos. O vienok ar ankszcziaus ar vėliaus teisybė taps apskelbta
svietui, ar jau ir tapė tai padaryta per prof. Volodimirą Antonovyczių,
kurio veikalas sziaip daugiur yra iszkraipytas pagal maskolybės vely-
jimus.

Isz autoriaus apsakymų regime keletą priežasczių griuvimo lietu-
viszkosios valstijos. Pirmą vietą czion užima Lietuvos unija su len-
kais, kas yra gražiai ir aiszkiai perstatyta. Vaisiai tos unijos atsiliepė
nevien ant žmonies nubaudimo, bet ir ant iszleilėjimo?* didūmenės,
kas taip gi prisidėjo prie pagramzdinimo tėvynės. Bet viena labai
svarbi priežastis tapė beveik užtylėta, o tai įtekmė krikszczionybės ir
jos prisidėjimas prie iszgriovimo Lietuvos. Pagal mano žinią, Lietuva
buvo druta ir atvangi“, kol buvo stabmeldiszka. Priėmus katalikystę
per lenkų rankas Lietuva jau žengė prapūlenės* link, kadągi visati-
nai imant, lietuviszkoji kuningija persiėmė lenkų dvase, beje ram-
bumu, netvarka, girtybe. Buvo vienas kelias dėl iszsigelbėjimo - beje
reformacija; bet lietuviai pereitų gadynių, kaip ir apszviestunija szių
dienų, to iszsigelbėjimo kelio nenorėjo matyti, įpacziai dar prisidė-
jo užbėgti reformacijai parkviesdami į savo žiamę jezuvitus ir varu

18 Pamotiškai; t. y. klastingai, apgaulingai.
* Nežinojimu.

20 Pateikia.

a Vienuolių.

2 Suskurdimo, sunykimo.

3 Rami, saugi.

24 Prapulties, pražūties.

atiminėdama bažnyczias ir turtus nū kalvinų ir liuterionų (cp. Že-
majtiu wiskupiste)“. Pasiplatinant reformacijai, Lietuva butu likusi
iszgelbėta nů lenkiszkos palaiduniszkos įtekmės, nů artesnės unijos,
o per tai ir nů tų panczių, kokius lenkai užsitraukė isz didelės dalies
besivajavodami su dissidentais. Ir maskolių geležiniai nagai nebutu
mus taip labai įveikti įstengę, kaip neįveikė latvių, musų brolainių.
Prieg tam kas galėtu prieszintiesi tam, jog lietuviai, tik pasidėkavo-
jant plėtimuisi reformacijos Lietuvoje ir Žiamaitijoje, susilaukė ir savo
lietuviszkų rasztų; kitaip kas žin ar veikiai butumėme įgyję lietuvis-
zkai spaustus veikalus! Pasirodo, jog Lietuvos keliai turi linkti į kitą
pusę neigu mės pratę ėsame mislyti, jeigu isz tiesų norime susilaukti
geresnės ateitės. Žinoma nieks sziądien isz musų negali mislyti apie
gaivinimą reformacijos, nės valanda, kada reformacija galėjo buti pa-
gelbinga Lietuvai, yra seniai jau perėjusi; už tai gi sziądie tūmi druc-
ziaus reikia klibinti žmonių nūmones prie mokslo, kurs lietuvystę
pats vienas dabar gali gelbėti isz visokių kliuczių ir panczių. Bet plėti-
masi mokslo, arba nors keliai į tąjį, Vistorijoje yra tik grybžtelti.

Be to viso, Apsakymai pertraukti pasiliko su iszyrimu lietuvių ir
lenkų valstijos 1795 m., kadą-gi - anot raszėjo - „tolesniejie atsitiki-
mai yra daugiaus žinomi, o isz antros pusės pardaug res odiosa. Tai
nesutinka su mieriu kningutės. Juk tik autoriaus mieris buvo lietuvis-
zkąją visūmenę supažindinti su Lietuvos praeiga; o kas sziądien svie-
tui gali buti geresniu keliarodžiu darbūse, jeigu ne neseniai pergyven-
ti vargai, persekiojimai, teriojimai, kankynės? kas gali geriaus lietuvių
tautą nukreipti į tikrąją vagą gyvenimo dalykūse, jei ne žinia mierių
ir darbų vyriausybės maskolių, tos slėgėlės*?, kuri sziądien lietuvius
ėmė smaugti su pragarine pajiega? O czia musų raszėjas nutraukia
siulą savo „apsakymų“ tiesiog valandoje, kada skaitytojas pasirengęs
yra iszgirsti bėgį dalykų po to, kaip Lietuva ir Lenkija pateko po jungu
maskoliszkojo krokodiliaus. Tos spragos neužtveria autoriaus „užbai-
ga“ pasakojimų, paszvęsta trumpai peržvalgai lietuvių raszliavos.

2 Motiejus Valančius, Žemajtiu wiskupiste, 2 t., 1848.
26 [Maironis], op. cit., p. 177.
27 Slogučio.

"Taip gi perszti szirdį skaitytojui, kada jisai užtinka tik kur-ne-kur
iszmėtytas žinutes apie likimą lietuvių brolvaikių, beje senprusių ir
latvių. Jei mės savo Vistorijoje galime sutrumpinti dėjas*š senprusių,
tai to niekaip negalime daryti su latvių praeiga, tūmi labiaus, kad
velytina yra, idant ateitė suartintu perskirtus bėgyje amžių viengen-
czius. Laukiama yra ne tik peržvalga latvių polytiszko gyvenimo, bet
taip-gi jų raszliavos, tikybos - įpatybių, ukės stovio ir t. t. Bet musų
Zanavykas apie tūs gaivius ir dagius klausimus nei rupesties neturėjo.

Butu dar szis-tas ir sziaip užtėmyti apie daigtus, palytėtus toje
kningutėje, bet czion nėra mano mieriu įsidūti į nūdugnius perkrati-
nėjimus iszvedžiojimų autoriaus. Gana bus to, jeigu asz visatinai už-
tėmysiu, jog lietuviams sziądien nepakanka žinoti vien polytikiszkąją
praeitę gyvenime savo tautos; lietuviai sziądien laukia veikalo, kuria-
me butu perstatytas kulturiszkasis iszsilankstymas giminės lietuvis-
zkosios. Po sziai dienai Lietuva tokio veikalo nesusilaukė, ateitei yra
likta tai uždūtei ganėdinti.

Nežiurint į tūs ir tolygius trukumus, asz nesidroviu dar sykį atkar-
toti paraginimą, kad kožnas vienžiamis pasirupintu tą veikalėlį nu-
sipirkti ir perskaityti: piningas ir darbas skaitymo gausiai skaitytojui
apsimokės. Galime tikėtiesi, jog Vistorijos gabus autorius ateitėje pa-
pildys tą savo veikalėlį, kuris ir dabar drąsiai gali buti vartotas lietuvių

mokslainėse.

28 Darbus, įvykius.

Viena ankstyvųjų ir kartu viena dažniausiai atsimenamų Maironio recenzijų,
kuri sykiu yra iškalbus „pirmeivių“ bei „atžagareivių“ priešpriešos pavyzdys.

Pirma publikacija: N. [Stasys Matulaitis], [Terp skausmu į garbę recenzija], in:
Varpas, Tilžė, 1895, Nr. 8, p. 133-136; skelbiama iš: Ibid.

STASYS MATULAITIS
Terp skausmu į garbę recenzija

Terp skausmu į garbę. Poėma iš dabartinių laikų. Parašė St. Garnys".

Kaslink materijališko kapitalo šiandien jau ir pas mus daugumas su-
pranta, kad suvartoti jį reikia tokiam dalykui kuris didžiausią gali duo-
ti procentą. Kitur tą patį daro ir su dvasišku kapitalu; kalbu čia ypač
apie tą dvasišką kapitalą, kurį rašytojai įdeda į savo raštus. Daugumui
jų rupi, kad rašto idėja, kad jo dvasia padarytų įspudį ant skaitytojaus,
kad pakeltų jame tokią pat idėją, tokią pat dvasią, kokią perstato* au-
torius; žinoma, kad autorius tur pažinti idėją tinkančia prasiplatini-
mui. Tiesa, yra ir toki, kurie savo raštuose pataikaudami visuomenės
pageidavimams, ne apie rašto dvasią rupinasi, bet vien tik apie tai, kad
jo raštus pirktų ir iš to butų medegiška3 nauda. Pas mus tokia raštiška
spekuliacija dar negalima, mus autoriai negali dar manyt apie pinigiš-
ką pelną iš savo raštų, jiems prider rupintis tik apie dvasišką procentą,
bet ant nelaimės musų rašytojai tankiai, ir da kaip tankiai, visiškai
apie tai užmiršta. Daugelis jų mano, kad gana tik parašyti šį tą, o ką
parašyti, kaip parašyti, ar galės kas jų raštus skaityti, arba kokią naudą
turės skaitytojas iš jų rašto, jiems visiškai nerupi. Tai ypač galima pa-
sakyti apie mus, poėtiškų reikalų rašytojus. Tiesa, ir prozoje yra daug

1 St. Garnys [Maironis], Terp skausmu į garbę, Tilžė: O. von Mauderodės spaustu-
vė, 1895. 1907 m. išleistas pataisytas bei išplėstas poemos variantas, pavadinimu
Jaunoji Lietuva.

2 Vaizduoja.

3 Materialinė.

niekam netikusių raštų, bet vis-gi jų tik mažuma. Užtai iš visų per 5
paskutinius metus išleistų poėtiško turinio knygučių, vos tik viena Pe-
tro Armino raštai“ yra gera; kitos - gi kaip Senkaus Jurgis, Ponas Bart-
kus, Dainų skrynelės ir Terp skausmu į garbę priguli prie tokių, kurios
nė kokio procento atnešti negali; yra tai kapitalas į purvus įmestas.
Apie paskutinę knygelę (t. y. apie Terp skausmu į garbę), kurios turinį
autorius da-gi poėma vadina, mes čia plačiaus pakalbėsime. Išleista ji
šimet ir pašvęsta „moksliszkai apszviestai jaunūmenei'““, idant anoji,
kaip sako autorius pratarmėje, atrastų „czia sau peną ir pažadinimą
ant tolesnio darbo“. Pažiurėsime-gi, ar ištikro skaitytojas gali rasti
joje tai, ką žada autorius.

Ta poėma susideda iš 9 giesmių, kurias autorius-poėtas, anot jo,
„nupynė“ brangiausiai tėvynei. Tiesa, kiekvienoje vietoje matyt, kad
autorius labai myli savo brangiąją tėvynę, myli ir nori jai gero, bet
gerą tą jis saviškai, įstabiai užtėmijaš tik giliam klerikalizme, tik ku-
niguose, arba tame, kad ciecorius Vilhelmas teikėsi kalbėti su artiste-
lietuvaite, kuri jam patikus. Štai tos poėmos turinys: Juozas Vilaitis,
lankydamas da gimnaziją, rengiasi jau eiti į dvasišką seminariją, kur
jo draugas Laurynas beesti jau antri metai, ir pagal autoriaus užti-
krinimą „laimingas“. Tik štai ant lygaus Juozo kelio kliutis išdygsta.
Vieną vasarą nuvažiavo jis su Laurynu pas Lauryno draugą Goštautą,
į kurio seserį, Marinę, Juozas netrukęs įsimylėjo. Čia poėtas, kaip ga-
lėdamas, stengiasi aprašyti Juozo meilę ir tą kovą, kuri jame pakilo,
kadą-gi nenorėjo augštą, anot poėto, pašaukimą paaukauti meilei.
Visa tą autorius gana netikusiai ir nepoėtiškai aprašo, o Juozas nežiu-
rint ant karštų maldų, ant galo pagalios, vietoj' į seminariją, važiuoja

+ [Petras Arminas-Trupinėlis], Petro Armino rasztai, Tilžė: O. von Mauderodės spaus-
tuvė, 1893.

5 Lakunas [Aleksandras Burba], Senkaus Jurgis, Ragainė: K. Voskos ir M. Jankaus
spaustuvė, 1889; poemos Senkaus Jurgis tęsinys: [Aleksandras Burba], Ponas
Bartkus, sumąstavo kuningas Aleksandras Burba, Plymouth: J. Paukščio spaus-
tuvė, 1890; Adomo Jakšto eilėraščių, vertimų bei religinių giesmių knyga: Adomas
Jaksztas, Dainų skrynelė, Tilžė: O. von Mauderodės spaustuvė, 1894.

6 St. Garnys [Maironis], op. cit., p. 4, „Pratarmė“.

7 Ibid., p. 4, „Pratarmė“.

š Pastebi.

į Varšavą, kur Marinė su tėvais teip-gi apsigyveno. Varšavoje Juozas
augštesnius eina mokslus; išgelbi kartą savo numylėtąją iš ugnies, bet
vesti ją neveda, nes dėl tėvynės labo butinai žada į kunigus įstot. Kai-
po karštas patrijotas, Juozas, gyvendamas Varšavoje, yra inicijatorium
įkurimo Varpo, kuriam duoda tokį vardą iš dalies ir dėl to, kad varpas
į bažnyčią ant maldos šaukia, nes Juozas tas yra reprezentantu kiaurai
klerikališkai-patrijotiško palinkimo. Pabaigęs mokslas Juozas vis-gi
išpildo savo augštą pašaukimą ir eina į kunigus. Tapęs kunigu, buna,
matyt, kur prefektu’, nes kitokios žinios apie jo tolymesnį likimą,
apart sekančių eilių, - nėra. Gudai“, girdi:

Jieszkojo mažiausės senei priežasties:
Kad grudo į cerkvę vaikus,
Vilaitis neleido; erelis nakties

Tada jam įgilo nagus."

ir sako į Siberiją išgabeno.

Toje pačioje 9 giesmėje, kurioje šitas eiles randame, yra da štai koks
epizodas, svarbus charakteristikai musų poėmos.

Pas Goštautą, kuris sėdi savo dvare ir yra karštas patrijotas, atva-
žiavo jis ir Juozo sądraugas“ ir atvežė poėmą, parašytą Lauryno, kurs
kaipo kunigus apsisėdo Jelgavoje. Poėmą, tą visi pripažino per begalo
gerą, o Goštauta net neiškentė nesušukęs:

Senei mums reikėjo poėtos - galiuno!

Nors kartą krutinė suszilo!

Dabar Lietuva jau par amžius isztvers [...].3

Paskui juodu kalba apie savo draugus, kaip jie garsus pasidarė, na
ir tėvynei per tai garbę daro. Viens iš jų busęs antras Rudolfas Vircho-

9 T.y. dirba mokykloje katechetu.
Rusai.

= Ibid., p. 81, IX.

2 Bendramintis.

5 Ibid., p. 80, IX.

vas, garsus gamtos tyrinėtojas; kits jus gentium* išguldo Šveicarijoje,
gaila tik, ėsą, kad ne Karaliaučiuje; trečias garsus kaipo istorikas. Ma-
rinė ir-gi didelę garbę gabena tėvynei kaipo artistė nės:

Paryžius ir Viednius ir Temzos namai’

Godūija placzei lietuvaitę!“
labai didelę garbę mato autorius tame kad:

Buk ciecoriui Vilhelmui teip ji patikus
Jog teikės su jąją kalbėti.”

Per tokius tai skausmus ir į tokią garbę įėjo darbininkai ir jų tėvynė.
Garbė ta kaip matom nekokia. Tiesa, tiems kurie mokslą tyrinėja gar-
bė ir didelė garbė, bet nedaug garbės, o ypač naudos turi iš to tėvynė,
nes mokslas neturi tėvynės, jis yra augštesnis už tėvynę, jis pats yra
tėvynė tiems, kurie juo užsiima.

O kas link tokios garbės, kokią padarė Lietuvai ciecorius Vilhel-
mas, teikęsis pakalbėti su artiste lietuvaite, tai kiekvienas protingas
žmogus tik ramiai nusijuoks ir daugiaus nieko“. Laimė ir garbė tė-
vynės ne karalių malonėje, ne garbėje kelių žmonių, nors jie butų ir
augštai pakile, ne! laimė ir garbė mūs iškovojime kuonoplačiausios
laisvės, kuonodidžiausiame išsiplatinime šviesos ir mokslo tarpe mus
prasčiokų, o teip-gi ir tokiame ekonomiškame ir draugiškame surė-

4 Tautų teisė (lot.).

5 Kalbama apie Vieną ir Londoną - dviejų imperijų, Austrijos-Vengrijos bei Britani-
jos, sostines.

1 Ibid., p. 83, IX.

7 Ibid., p. 83, IX.

8 Stasio Matulaičio knygą sudaręs ir komentarus rengęs Adolfas Sprindis šią vietą
aiškino taip: „Čia turima galvoje 1878 m. gruodžio mėn. Prūsijos lietuvių delega-
cijos, į kurios sudėtį įėjo ir 13 lietuvaičių, apsirėdžiusių tautiniais drabužiais, ap-
silankymas pas Prūsijos karalių ir Vokietijos imperatorių Vilhelmą I (1797-1888)
Berlyne, siekiant gauti lengvatų ir ‘malonių’ lietuviams, gyvenantiems Prūsijoje.
Tą delegaciją Vilhelmas priėmė ir su jos atstovais kalbėjosi, tačiau jokių lengvatų

Prūsijos lietuviams nesuteikė“ (Stasys Matulaitis, Atsiminimai ir kiti kūriniai, Vil-

us: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957, p. 404).

dyme”, kuris netrukdytų nė vieną buti žmogum, kuris visus padarytų
lygiais ir broliais. Mus poėmos autorius apie tokią laimę ir garbę nė
syki, neužsiminė, jam rupi ne žmonių laimė, bet kas žin kokia ten
abstraktiška tėvynės garbė. Tik tenemano skaitytojas, kad mus poėtas
teip guodoja** mokslą, kad jis iš mokslo vyrų tikisi tėvynei didelės
garbės: o ne! Nors yra keletas eilučių apie garbingus mokslo vyrus, bet
tos eilutės tarytum netyčia įspraustos, autorius lyg nenorėdamos apie
tai kalba, užtai visas 9 giesmes poėmoje pripildo pagyrimu kunigys-
tės, parodydamas, kad kunigystė yra tai idealas pasišventimo tėvynei.
Autorius mus netik neparodo guodonės apšviestųjų, bet išreiškia savo
pasigailėjimą tų kur eina augštesnius mokslus. Sako, kad Varšavoje ir
Maskvoje:

Ten žudo jūs mokslais tamseis.*'
arba:

Jaunūmenė musu gražiausė viltis
Isz mokslu vien geria nūdus?*

Autorius, kad įmanytų, visus į seminarijas sukištų, ir nėvienam ne-
duotų augštesnius mokslus eiti. O mums iš to viso aišku, kad autorius
yra tikras obskurantas (tamsunas), nes nesupranta vertės mokslo, ir
nuodais jį vadina. Jeigu jau autorius teip labai nori rasti kur „mokslai
tamsūs“ tepajieško jų ne Varšavoje ir Maskvoje, bet Seinuose, Kaune%
ir kitur. Autorius mus to nedaro, nes jis žiuri ant svieto per klerikališ-
kus stiklus, o per juos, kaip kiekviens žinoma, daugumas daigtų iš-
rodo visai neteip, kaip yra pagal teisybę. Viskas, kas tik neatsiduoda
klerikalizmu, pagal jį yra negeras. Mokslas - nuodai ir tamsybė; laike
didžiosios Prancuzų revoliucijos kada:

» Bendruomeninėje santvarkoje.

2 Rūpinasi.

2 St. Garnys [Maironis], op. cit., p. 26, IV.

2 Ibid., p. 53, VII.

3 Anuomet tarp lietuvių studentų populiariausi universitetai priešinami Lietuvos
kunigus rengusiomis kunigų seminarijoms Seinuose bei Kaune.

Altorių užsėdo merga,
Kad viskas szvencziausis pamintas gulėjo,

Ar szvietė viltis kam tadą?*+

Jeigu autorius žiurėtų ant svieto ne per klerikališkus stiklus, tai jam
butų matyt, kad ne tik neviskas, bet net nieko švenčiausio tada nebu-
vo paminta. Tiesa, buvo paminti tada karališkas despotizmas, galybė
aristokratijos ir privilėgijos dvasiškystės; už tai pakilo ir prašvito, tada
tai, kas iš tiesų yra žmonėms švenčiausiu daigtu, prašvito laimė ir ly-
gybė. Gaila, kad mus poėtas to nesupranta. Kad ne klerikališki sti-
klai počtos nė valandėlę neabejotų, ar švietė kam viltis per Prancuzų
revoliuciją: žinotų jis, kad prancuzai turėjo tada tokią viltį geresnės
ateitės, kad jie su tokiu entuzijasmu ir karščiu kovojo už laisvę, ko-
kių nėra istorijoje. Kas daugiau, jei ne ta viltis padėjo jiems sugriauti
supuvusįjį senajį surėdymą, o ant jo vietos pastatyti naują, atsakantį
gadynės“ dvasiai? Kas, jei ne tas įtikėjimas, kad jų idėja turi paimti
viršų, kad jie yra pašaukti apskelbti visam svietui ir įkūnyti šventus
žodžius - laisvę, lygybę ir brolystę? Kas, jei ne tas karštis padėjo jiems
sulankyti?“ tukstančius begalo didelių žabangų ir išpildyti savo pašau-
kimą, išnešioti po visą svietą savo idėją, kuri beveik visur anksčiaus
ar veliaus sugriovė senus surėdymus? Mat ir pas mus ta viltis ir idėjos
padarė įspudį, ne vieną širdį uždegė karštu laisvės geismu. Kad mus
poėtas žinotų istoriją, kad neturėtų aptemdintas akis, jis nesiskustų
ant Prancuzų, bet skustusi, dėlko tai pas mus nors ant kelių mėnesių
neatsiranda toks karštas geismas laisvės, tokia viltis ją įgyti; tada nė
kokios žabangos mus vergystėje sulaikyti neįstengtų, sulaužytume vi-
sas žabangas, įgytume laisvę o su ja ir garbę laisvų, o tokia garbė yra
didesnė už tą, kokią poėtas perstato. Tai-gi Paryžiuje mus autorius
vilties neranda, užtai rodo jis ją Ryme; bet kas tai per viltis ir kam ji
švietė, nė istorija, nė mus poėtas neparodo. Poėtui, teisybė, tai nė ne-
rupi, rupi jam tik pagyrimas visko, kas priklauso prie dvasiškystės. Be
abejonės, skaitytojau, sekdamas šitą kritiką, jau manei nekartą: „kas

4 Ibid., p. 52, VIL

235 Epocnos.

2 Išvengti.

tai, kad tas dievuotas poėtas bedievių da neišniekino? ar tai jau jis teip
ir paliks juos neišbaręs? na tai butų stebuklas!“ Kur tau: žinok skaity-
tojau, kad visi klerikalai yra bedievėdros??, kad visi jie, kad įmanytų
priraišiotų bedieviams akmenis prie kaklo ir į aketes sumestų, kad tik
dievuotiejie galėtų ramiai kvėpuoti. Da lyg šiolaik išskyrimo” nebuvo
ir mus poėtas jo nedaro: Nepalieka ir jis bedievių be pabaudimo. Jis
poėtiškai juos baudžia:

Bedieviu, girtūkliu, vagiu, paleistuviu

Priviso po szventą tėvynę [...]??,

tai reiškia, kad bedievis tai vis tiek, ka vagis ir paleistuvis. Aš grynai
nežinau, ar juoktis ar stebėtis iš tokių eilių. Reikėtų juoktis, jei jose
apsireiškia tik neišmanymas autoriaus; stebėtis, jei poėtas žinoda-
mas, ką rašo, parašė tokias eiles. Kas šiandien nežino, kad toki, kaip
mus poėtas ir jam panašus, visus apšviestesnius vyrus, kurie nepildo
tikėjimiškų apeigų, teip kaip to kunigai norėtų, paprastai bedieviais
vadina. Ką-gi turėtume sakyti poėtui, jeigu jis, suprasdamas ką rašo,
prilygino bedievius prie vagių ir paleistuvių? toks žmogus nevertas,
kad geri žmonės su juom kalbėtų.

Mus" autorius elgiasi teip, kaip pasakyta apie gaidį priežodyje; jis
teipo-gi kaip tas gaidys, kaip įmanydamas giria savo mėšlyną; jis ir
išgelbėjimą Lietuvos mato tik kuniguose:

Kame gi pagalba? Vadovai aviu,
Kuriems davė valdžią Dangus,
Vieni atitrauktu nū žingsniu klaidžiu,

Bėt panczei jiems risza ginklus 5?

Mes su tuo sutikti negalime, jaigu ir įtikėtume, kad kunigai turi kas
žin kokią ten valdžią iš dangaus, nes gyvenimas kitką parodo, ką net
ir poėtams reikėtų žinoti. O tai, kad tie, kurie nori iš Lietuvių avis pa-

27 Edantys bedievius.
28 Išimties.

29 Ibid., p. 53, VIL.

30 Ibid., p. 53, VII.

daryti, o patys buti avių vadovais, niekad tėvynės neišgelbės, niekad
nepakels ją augštyn, nes nė avys nė jų vadovai da niekad nieko gero
nepadarė, nė nepadarys. Tai padarys tik tie, kurie padarys iš Lietuvių
ne avis, o tik žmones; kurie stos vadovais žmonių, paduos jiems vai-
sius mokslo, kurio bijosi muş’ poėtas, įkvėps laisvės geismą ir pajauti-
mą savo žmogiškumo; o tais vadovais yra tie, kurie „tamsius mokslus“
išėję, arba jų išauginti pasekėjai, kurie su pasišventimu ir tvirtybe gin-
kluoti mokslu ir energija jau paėmė viršų ant vadovų avių, iš jų avių
jau daugumą žmonėms padarė, tolyn juos veda ir ves, nežiurint ant to,
kad vadovai avių daro ir darys jiems kliutis. Šiandien kiekvienas pro-
tingas žmogus žino, kad ne tie, kurie eina į kunigus daugiausia gero
žmonėms daro, kad ne jiems ateitis priguli; tame šiandien tik retai ką
gali pertikrinti*, nors ir kas žin kiek poėmų apie tai parašytum, nors
ir kas žin kaip mokėtum jose teisybę atbulai pakreipt. O mus poėtas
gerai moka saviškai teisybę perkreipti. Jis gerai žino, kad nėra nė vie-
no atsitikimo mus gyvenime, kad koks nors, mokslus išėjęs Lietuvis,
butų įstojęs į kunigus dėl tėvynės naudos. Atbulai, yra keli užsitarna-
vę tėvynei vyrai, kurie pametė kunigystę, o tapo svietiškais*. Autoriui
mus teisybė nerupi, jam rupi tik kaip savo mylimą išgirti.

Poėtiškumo joje nė kokio nerasi, matyt autorius nekiek nusima-
no apie poėziją. Nors, pamegzdžiodams gerus poėtus, mini kankles,
vaideliotus?, bet ir tai menkai gelbsti, jo eilės kaip niekai, teip niekai.
Patvirtinimui savo žodžių paduodu čia keletą vietų iš jo eilių.

Štai, aprašydamas pavasarį, autorius sako:

Ir praszė nů Vieszpaties apdaro kito

Ir laukas ir girių užimas.34

Paprastas žmogus niekad nepramanys apdaro girių užimui.
Arba štai ką daro spinduliai įeinantiejie pro langą:

a Įtikinti.
3 Pasauliečiais.
3 Vaidilas.

34 Ibid., p. 10, II.

Keli spindulei jau ir langą užgavo,
Įspindę į stiklą jo sklidų;
Primerkę akis, įvairei sužaibavo

Ir žiuri pradrysę į vidų!

Poėtiški spinduliai ir akis primerkia ir žaibuoja.
Poėmoje net paukščiai kitoki: kukuoja ten volungės:

Kas volungei liepia verksmingai kukūti

Ar beržui nuleisti rankas?3*

Prieš mus poėtą, Mickevyčius gali sau šalin eiti, jis tik su sveikata
moka Lietuvą sulyginti, o mus poėtas kad-gi sulygino tai bent sulygino:

Szventa Lietuva, žeme mano tėvu!
Brangesnė už varpų laukus,
Prigėrus ne prakaito, - kaulų, kraujų! Kada tavo vaisei atbus?37

Jei šitokiu keliu ir toliaus eis mus poėzija, tai rytoj ar poryt man
rodos atsiras koks nors poėtas, kuris parašys savo poėmoje, kad šven-
toji Lietuva brangesnė už vyno statinę, arba už svarą skanaus kepsnio.
Tiesa, tėvynė kaulų prigėrusi turi buti labai brangi.

Bet gana jau bus pavyzdžių, pakaks ir šitų stokai poėtiškumo paro-
dyt, ir netikumo eiliavimo toje poėmoje. Pusėtinai nusisekė autoriui
tik dainelės, kurioms daug užmesti negalima. Kad visa poėma nors
tokia butų, tai dar liktu pusėtina; o dabar eilės niekai, nors kaip pri-
sipažinsta autorius pratarmėje, jam „ant vieno sakinio reikia nekartą
rymoti ilgomis valandomis“ idėjos geros nėra.

Čia aš laikau per reikalinga daigtą duoti rodą visiems norintiems
eiles rašyti - tenesipuola prie eilių jei jiems, kaip mus autoriui, reikia
po keles valandas ant vieno sakinio rymoti. Tai aiškus ženklas, kad
jie neturi pašaukimo ant rašymo eilių, kad eilės jų bus niekai. Tokiu

35 Ibid., p. 17, III.
36 Ibid., p. 28, IV.
37 Ibid., p. 75, IX.
38 Ibid., p. 3, „Įžanga“

budu, vieton buti eiledirbiu, geriaus terašo prozą. Tegul p. Garnys esti
jiems pavyzdžiu. Šiame dalyke, nors pats p. Garnys labai augštai stato
savo poėmą. Skaitytojas atmena turbut, kad 9 giesmėje poėmos pa-
rašyta, buk kun. Laurynas atsiuntė Goštautui savo poėmą, o tasai su
savo svečiu labai ją giria. Ten autorius, žinoma, pats savę turi mintyje;
per anuos pasakoja savo nuomonę apie savo poėmą. Ten pirmiausiai
anuodu draugai, arba atviriaus sakant mus poėtai, išpeikia Senkaus
Jurgį sakydamas:

[...] darbszczei kalvis audė,

Bėt gailu ir masto ir laiko 5?

O mes, teisybę sakydami, turime stačiai pripažinti, kad abu juodu
lygus kalviai ir p. Lakunas autorius Senkaus Jurgio ir p. Garnys auto-
rius perkratomos*? poėmos, ir tai da toki kalviai, kurie ne kala, bet au-
džia ir mastu mieruoja. Toki amatininkai nieko gero padaryti negali;
ką ir parodo savo darbais musų eiledirbiai.

Apie savo eiles abu juodu, ir p. Lakunas ir p. Garnys, visai geros
nuomonės. P. Lakunas vienoje vietoje didžiuodamasis sako, kad jis
pagimdė Senkaus Jurgį ir garbę įgijo, o musų p. Garnys štai ką sako
apie savo poėma lupomis tųdviejų draugų:

Kiek jausmu ant karto, paveikslu nauju!
Kiek vervos ir jauno karsztumo!
Kalba nesenei teip sunki, o eiliu,

Apimt neapimsi lengvumo!“

Mes-gi tik nusišypsoję iš autoriaus lengvatikystės turime pasigai-
lėti, kad autorius savo paveikslu** parodo ką kitą. Jo poėmoje eilės ir
netikusios, ir sunkios, ir nuobodžios, jausmo mažai, vervos3 nėra, -
nors ir rašė jas, kaip pats autorius mano, poėtas - galiunas.

39 Ibid., p. 77, IX.
4 Aptariamos.

* Ibid., p. 79, IX.
42 Pavyzdžiu.

3 Įkvėpimo.

Savo gerų minčių paragintas p. Garnys ketina da kitą poėmą para-
šyti. Užbaigoje šitos poėmos sako, kad „Užgims apie Vaiczių poėma
antra“**. Tai bus jau turbut kiaurai kunigiška poėma, nes Vaičius tas
yra kunigas.

Aš štai kokią rodą“ duočiau autoriui: jeigu da ne per vėlu, jei ta
poėma da nenukalta, ir jei ketina buti tokios-pat tendencijos kaip ši-
toji, tai autorius geriau padarytų, kad visai jos nerašytų, nes naudos iš
jos nebus nė kokios. O jei jau butinai nori rašyti, tai tegul bent ne 85
puslapius rašo, skaitytojui užmigdyt ir 20 puslapių pakaks.

4 Ibid., p. 85, IX
45 Patarimą.

Maironio atsakymas Stasiui Matulaičiui, kritiškai atsiliepusiam apie jo poe-
mą Terp skausmu į garbę. Atsakymas paskelbtas „atžagareivių“ laikraštyje
Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga. Kartu publikuojamas Maironio atsakymą pa-
lydintis „Redakcijos priedas“.

Pirma publikacija: Garnys [Maironis], [Atsakymas į Stasio Matulaičio recen-
ziją], in: Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, Tilžė, 1895, Nr. 22, p. 173-174; skel-
biama iš: Ibid.

MAIRONIS
[Atsakymas į Stasio Matulaičio recenziją]

Pons St. Garnys autorius lietuviszkos poėmos Terp skausmu į garbę prisiuntė
mums atsakymą ant Varpo „kritikos“ patilpusios 8me Varpo num. Rasztą

p. Garnio talpiname isztisą:

Varpo N. 8me szių metu nesenei parskaicziau mano poėmos kritiką ir
dar kokią! Kaip milžinas užgriuvo kritikas ant mažutėlio poėtos, na ir
nepaleido gyvo: iszvadino jį obskurantu, nevertu, kad geri (?) žmones
su jū kalbėtu, prilygino prie gaidžio, kurs giria savo mėszlyną (skaityk
kunigiją); tarp kitų argumentų vartoja gana tankei: reikia jūktis, mes
nusiszypsoję ir t. t.

Tokia kritika nedaug ką parkalbės, o pacziam kritikui neatnesza
garbės. Isz visos kritikos jei ko galima dasižinoti, tai tiktai jog p. N.
apie Dievą ir kunigą nei primink, nes tada nesitveria savo kailyje,
įkrinta į rustybę, net jam akyse temsta. Tada žuť - but' o raszytoją
reikia su dumblais sumaiszyti. Nes ir kaip kitaip galima suprasti jo
užmėtinėjimus?, kurie teip aiszkei neteisingi, patys sau priesztaraują
ir nekartą visai melagingi, kaip matysime. Tegul nesamprotauja kri-
tikas, kad noriu par tai pasakyti, jog mano poėmoje nėra ko peikti.

1 N. [Stasys Matulaitis), [Terp skausmu į garbę recenzija], in: Varpas, Tilžė, 1895, Nr. 8
(šios knygos p. 52-62).
* Kaltinimus.

Terp skausmų į garbę yra tai isz poėtiszkų mano darbų pirmasis ir
tiktai mėginimas; szendieną patsai matau jo silpnas vietas ir pasaky-
cziau dar acziu kritikui, kursai nurodytu ir tas, kurių nematau, nors
žinau, jog jos yra. Nesuprantu, kaip galima be jokio pamato ir ant vėjo
sakyti, kad tai apie savę kalbu 9 giesmėje, vadindamasis poėtą - galiu-
nu; tikrai reiktu buti nesakau jau be taktikos, bet be jokios sarmatos
teip iszsikelti jau pirmoje savo knygutėje. Devintoje giesmėje yra teip
pat apie Ažukalnį musų Virchovą, Griszką gilų tiesos? tyrėją, Klimą
garsų vistoriką. Kodėl kritikas neprikaiszioja, jog ir czia apie savę nu-
simanau? Nenori suprasti kritikas, jog poėta apgieda netiktai, kas jau
yra Lietuvoje, bet ir ko jai trokszta ateigoje“, prie ko ją žadina. Kritikui
reikėjo kaip norint pažeminti raszytoją, tai galima viską versti: 1) gali-
ma buvo sakyti, jog ana poėtos-galiuno poėma kn. Lauryno paraszyta,
kursai „apsisėdo“ Jelgavoje, nors teip aiszkei stovi ant 80 pusl., jog tai
Maironio poėma, kurs apie kunigystę nei sapnavo:; 2) galima buvo dvi
eiluti apie pasikalbėjimą Marinės su ciesoriumi Vilhelmu net tris kar-
tus iszjūkiant atsiminti - už ką? ar kad ciecoriui priminė musų vargus
ir praszė užtarimo? 3) Galima buvo toliaus teip argumentavoti labai
liogiszkai: busianti Garnio poėma apie Vaiczių bus niekam verta, „nes
Vaiczius tas yra kunigas“. (Galiu nuraminti kritiką jam primindamas,
jog Vaičius dar ne kunigu ir kaip galima suprasti isz 63 ir 69 lapo vargei
bus kadą). 4) Galima buvo raszyti tokį visiems suprantamą absurdą:
autorius „gerai žino, kad nėra [?] nė vieno atsitikimo mus gyvenime,
kad koks nors, mokslus išėjęs Lietuvis, butų įstojęs į kunigus dėl tė-
vynės naudos. Atbulai, yra keli [?] užsitarnavę tėvynei vyrai, kurie pa-
metė kunigystę, o tapo svietiškais7*. Teip kritikas raszo, kaip netikėti!

3 Teisės.

+ Ateityje.

5 Teigdamas, kad „poeto-galiūno“ figūra su juo nesusijusi, Maironis kiek gudrauja.
St. Garnio slapyvardžiu pasirašyta poema Terp skausmu į garbę pasirodė 1895 m.
Tais pačiais metais išleistas ir pirmasis Pavosario balsų leidimas, kuris pasirašytas
St. Maironio pseudonimu. O Maironio slapyvardžiu spaudoje Jonas Mačiulis pir-
mąkart pasinaudojo dar 1891 m.

S N. [Stasys Matulaitis], op. cit., p. 136 (šios knygos p. 62).

7 Pasauliečiais.

è Ibid., p. 134 (šios knygos p. 59).

Nors kas skaitė mano poėmą ne apgraibomis, kaip p. kritikas, tas ga-
lėjo isz 45 pusl. kitaip apie autoriaus žinią sakyti. Matyt kritikas eina
pagal Volterio pamokymo: „melūk, melůk! atsiras, kurs įtikės!“ Tikrai
prisipažinus, žinau vieną tėvynei užsitarnavusį apleidusį klierikystę
(gerai daro, kad patys apleidžia, nejausdami paszaukimo); bet pame-
tusiu „kunigystę“?.. ir dar kelių?.. tikrai nežinau, kad butu užsitarna-
vę. Rasit atbulai užsitarnavę? Tai tegul sau! - Toliaus kritikas baisei
kariauja už mokslą, ir isz tos priežasties kaipo mokslo reprezentantas
autorių iszvadino abskurantu. Bet kokio geidžia kritikas mokslo, tai
sunku suprasti. Poėmoje labai tankei yra sakoma apie mokslo reika-
lingumą; pats Jūzas poėmos didvyris pabaigė visūtinyczios? mokslus
1) yra mums reikalingas augsztas mokslas: jis „[...] dūs mums galybę! /
Kad balsas lietuvio iszaugszto skambės, / Iszgirs ir tamsi atkaklybė!““;
mums reikia poėtų ką pakeltų dvasią, garsių gamtos tyrėjų, tautų tie-
sos apgynėjų, vistorikų, kurie parodytų didžią musų praeigą: apie vis
tai kritikas atsiliepia: „Garbė ta [...] nekokia. [...] nedaug garbės, o
ypač naudos turi iš to tėvynė [...] mokslas [...] pats yra tėvynė [...]“.
2) Poėta reikalauja apszvietimo ir žemesnio žmonių skyriaus (lūimos):
„Mums reikia apszviesti ir vargdienius žmones“*. Kritikui turi buti
dar ko kito reikia? 3) Poėta supranta mokslo reikalingumą dėl mote-
riszkių: Jūzas gana apszvietė savo seserį Anusę, kurią galėjo imti už
paczią teip didis ponas kaip Gosztautas; ant Vytauto didžiojo iszkil-
mės žada buti ir lietuvaites, žinoma ne apszviestos. Bet vis dar kritikui
neužtenka, ar rasit ko kito reikia. Tai ko gi? Teip, suprantu. Kritikas
negali man atleisti, kad neįkalbuš to tamsaus mokslo, isz kurio jau-
numenė vien tik nūdus geria, kurs atveda ant bedievystės. Mokslas
kaipo mokslas nieko neatveda ant bedievystės. Ant bedievystės atve-
da nesirupinimas apie gilesnį pažinimą ir supratimą tikėjimo dalykų,

3 Universiteto.

1 St. Garnys [Maironis], Terp skausmu į garbę, Tilžė: O. Mauderodės spaustu-
vė, 1895, p. 79, IX.

n N. [Stasys Matulaitis], op. cit., p. 134.

St. Garnys [Maironis], op. cit., p. 77, IX.

5 Neskatinu.

nors nů to gal daugel prigulės'* po smerczio“; ant bedievystės atveda
nemoraliszkas gyvenimas, kadą reikia iszrasti kokį nors pamatą savo
nepagirtinam pasielgimui. Ant bedievystės atveda ant galo pseudo-
mokslas su savo kasdieną mainancziomis rubą gipotezomis, kurios
puna greit kaip grybai priesz saulę. Kiek tų gipotezų buvo ir jau ne-
bėra! Priesz paczią Maižiesziaus Kosmogenija“* Prancuzų akademija
1806 metūse skaite 80 priesztaraujanczių gipotezų, kurios jau tada
buvo į arkioliogiszkus aktus atidėtos. Tokio mokslo arba kreivo moks-
lo poėta nepagiria ir isz to visa kritiko neapykanta kilo. Įpatingai, kaip
numanai, durė į szirdį kritikui dvi eili:

Kur Varszuvos miestas, Maksva tolimoji,

Ten žudo jūs mokslais tamseis!7

Visupirmu kritikas neparsergėjo“, kad tai praszcziokėlių lietuvai-
czių rauda, o jog paimta isz tikro gyvenimo, tai ir kritikas neužgįs“;
toliaus galima suprasti mokslais sveikatos žudymą, bet jogei reikia
suprasti ir dvasiszką ir intelektualiszką žudymą, tai pats kritikas gali
buti paveikslu, kurs teip nupūlė, jog sako, kad par Prancuzų revoliu-
ciją netiktai ne viskas szventas buvo pamintas bet „nieko švenčiausio
tada nebuvo paminta“, nors po visą Prancuziją bažnyczios buvo bjau-
rintos ir uždarytos, nors nekalti žmonės szimtais buvo žudyti, nors
merga paleistuvė buvo užsodinta ant altoriaus** ir Maximilien de Ro-
bespierre apsivilkęs ilgais rubais jai smilkino.

Toliaus kritikas labai pyksta už szią eilutę, nors nereikalingai:

4 Priklausys.

5 Mirties.

16 Mozės kosmogonija; t. y. pasaulio sukūrimo modelis pagal Senąjį Testamentą.

Toks pavadinimas atsirado, nes Pradžios knyga tradiciškai traktuota kaip viena iš

ozės rašytų Senojo Testamento knygų.

7 Ibid., p. 26, IV.

* Nepasiebėjo.

* Nepaneigs.

2 Kalbama apie 1793-11-10 Paryžiuje vykusią Proto šventę, kurios metu Paryžiaus
Dievo Motinos katedra buvo paversta Proto šventove, o pagrindinio altoriaus vie-
toje įkurdintas altorius Laisvei.

Bedievių, girtūklių, vagiu, paleistuviu

Priviso po szventą tėvynę |...].*

Už ką pykti? Bedievis, kuriam nėra Dievo, o kartu ir krikszezio-
niszkos etikos: vienas gali sau elgtis pagal Herberto Spencero etikos,
antras pagal Condillaco, treczias pagal Epikuro, ketvirtas kaip sau
patinka, nes kad gali priliepti to o ne kito klausyti; ir teip ant galo
bedievis jei norės, tai rasi iszteisinimo ir vargystės ir girtūklystės ir
paleistuvystės. Tai už ką pykti, jei žmogus tikiąs į Dievą, jūs visus į
vieną eilę suveda.

Antgalo kritikui labai nepatiko, kad poėta sako, jog kunigams, avių
vadovams davė valdžią dangus. Per tos priežasties su iszkėlimu atsilie-
pia, jog ne kunigams, bet tiems, kurie isz avių padarys žmones, tai yra,
kritiko draugams priguli ateiga. Kritikas matomai nejieszko tiesos, bet
gaudo tiktai atskirus žodžius, nes negalima tikėti, kad nesuprastu, ko-
dėl krikszczionis vadiname avimis, o kunigus jų ganytojais ir vadovais.
O kam prigulės ateiga, tai matysime! Bažnyczia par 19 amžių szimtais
pargyveno tokių, ką ręžės** priesz ją. Kritikai turi ant mislies socija-
liszką klausimą, bet nenori žinoti, jog Bažnyczia nemažiaus už kitus
užsiima tū klausimu vakarinėje Europoje; jei pas mus to nėra, tai dėl-
to, kad nėra tokio reikalo, kur tarp kapitalo ir darbo nėra teip baisaus
skyriaus, ir dėlto, kad musų padėjimas yra kitoniszkas; negalimi yra
susirinkimai, ant kuriu tiktai galima butu apmąstyti reikalus ir pragu-
mus*. Bet Bažnyczia užsiimdama su socijaliszku klausimu, atskiria ję
nū socijalistiszko, ir tas nepatinka raudoniems radikalams; neturėda-
mi po savimi pamato, tikias ant ateigos, iki rasa akis iszės. -

Bet ne vienas isz szalies skaitydamas kritiką ir antikritiką, paklaus
peczius traukydamas, kaip tai tas visas riszas su poėmos kritika? gir-
dėjome kritiko užmetinėjimus nů neteisingų ar visai melagingų už-
metinėjimų, kurie vienog su tikra poėmos kritika neturi, rodos, jokio
rysziaus. Poėmos kritika, žiuri, kokia poėmos idėja, ar ji gerai iszves-
ta, kokie įpatų (personų) budai, ar isz tikro gyvenimo paimti, ar isz

a Ibid., p. 53, VII.
2 Spyrėsi, priešinosi.
3 Priemones.

svetimos raszliavos** parkelti vargiszkai, koksai liežuvis“, koksai ri-
tmas, rimas, ar yra tikra poėzija, ar vien sueiliūta proza ir t. t.

Apie tai kritikas labai trumpai: apie idėją kaip kirviu nukirto dviem
žodžeis: nėra idėjos; apie poėtiszzkumą sako, jog autorius nieko ne-
nusimano, ir kelias vietas isz poėmos iszraszo, iszrinkęs žinoma ne
geriauses; apie eiliavimą sako, jog sunkus, kelis kartus susijūkė, nu-
siszypsojo ir po kritikos!

Kritikas sako, jog poėmoje nėra idėjos; autorius sako, kad ideja yra;
kritikas gal nežino, kas tai yra poėmos idėja, nes kaip-gi galėtu į akis
priesz žmones sakyti, kas yra teip neteisinga. Poėmos Terp skausmų į
garbę idėja yra tai apgiedoti jaunos Lietuvos kilimai isz tautiszko mie-
go, Lietuvos vargus - skausmus, par kuriūs tiktai įgys garbę, ir par tai
prikelti dar mieganczius. Toliaus poėmos idėja yra parodyti, jog žmogus
turi Dievo paskirtą paszaukimą, kurio painijos“? neiszdildo, bet tiktai
lyg laiko” kliudo (Jūzas), iki žmogaus tvirtas budas visko nepargalės. —

Apie poėtiszkumą sako kritikas, kad autorius nieko o nieko nenu-
simano, jog jo eilės vien niekai; kaipo paveikslą kelias vietas iszraszo,
žinoma jau niekingiauses; szitai anos:

Pavasario dienos iszauszo, praszvito;
Pabudo gražus prigimimas,
Ir praszė nū Vieszpaties apdaro kito

Ir lankos ir giriu užimas.*š

Toliaus:

Pakilo saulutė, rytais atgaivinta,
Ir braukia rasas nū kasu!
O rasos ant medžiu tai diemantais krinta,

Tai spindi žiedūs žolynų!

24 Literatūros.

35 Kokia kalba.

26 Painiavos.

27 Ligi laiko, laikinai.
28 Ibid., p. 10, II.

Keli spindulei jau ir langą užgavo,
Įspindę į stiklą jo sklidų;
Primerkę akis, įvairei sužaibavo

Ir žiuri pradrysę į vidų”?

Kritikas negali suprasti, kaip tai spindulei gali sužaibūti ir lyg pri-
merkę akis, žiūrėti par langą į vidų. Tegul paskaito Friedrichą Schille-
rį; ten ras ne vienoje vietoje apie žaibūjanczius saulės spindulius par
miszką, par langą ir primerkianczius akis, ir gal teip nesistebės. —

Toliaus nėmielaszirdingai užpūlė už eilutę: „Kas volungei liepia
verksmingai kukūti'?? (vietoje dejūti).

Pasinaudojo czia kritikas isz apsirikimo; ir kad butų dar daugiaus
iszraszęs spaudos apsirikimų, kurių gana yra, tai bent iszrodytu, jog
jo virszus. —

Ketvirta ir paskutinė iszraszyta vieta yra iszplėszta be konteksto ir
skaitytojas tikrai nesupras prasmės. Bet ir kritikas, skaitydamas apgrai-
bomis, matytis jog nesuprato, nes butu ne vietoje jo prilyginimai prie
degtinėsbosųar ko kito. Yra teip: Motiejus supranta, jog norint nepasidūt
ateivems, Teikia tvirtai laikytis prie žemės; isz tojo szirdingas prisiriszi-
mas prie žemės-motynos, kurią pats purena ir grudą žegnodamas į aną
deda. Dabar raitas aplankydamas žaličjanczius rugius džiaugias ir teip
sau samprotauja: Į žemę įmestas grudas apmirszta, kad žiema užkloja
szaltais patalais, bet saulute užszils, rausvą diegą iszves ir ateis laikas,
kad pjovėjas risz pėdus ant tos vietos prakaito aplaistytos. O tu, Lietu-
va, brangesnė už rugių laukus, teip man brangius, kurioje tiek paguldė
kaulų ir kraujo ne tik prakaito iszlieję musų pranokėjei, kada iszdūsi
vaisius, kada isz tavo kaulų po ilgo tautiszko miego atgims didžiavyrei?

Szventa Lietuva, žeme mano tėvu!
Brangesnė už varpų laukus,

Prigėrus ne prakaito, - kaulų, kraujų!
Kada tavo vaisei atbus?3!

2 Ibid., p. 17, UI.
30 ibid., p. 28, N.
2 bid., p. 75, IX.

Kritikui netinka ar nesuprantamas paralėlizmas tarp žemės prakai-
tu aplaistytos, ir žemės krauju prosenių prigėrusios; ir tai jam dūda
priežastį vaikiszko jūkavimo ir prilygina jam žinomiems gėralams. —

Antgalo kritikas sako, jog eilės sunkios, nėra karsztumo ir vervos”.
Žinoma czia neiszpūla man ginczyti, kad eilės bėga visai naturaliszkai
nelaužydamos prigimtos priegaidos (akcento) jog kur yra jausmai ten
jausmingi, kur apraszymai ten poėtiszki, kur apsakymai ten ne be gy-
vumo, jog rimai yra tikri, o ne teip, kaip Dievas davė ir t. t. Neiszpūla
man ginczytis, nes vis tai, gal tiktai mano samprotavimas; o kiekvie-
nas apie savę geriaus sąmprotauja, kaip kiti; todėl tame dalyke paliko-
me sudą3 kitiems iszdūti. - Užbaigė kritikas savo rąsztą pasergėjimu,
kad vietoje 85 pusl. butu gana buvus 20 užmigdyti skaitytoją. Gal tai
ir mano kalczia, jog p. N. snaudė skaitydamas, nors žinau, jog nekar-
tą žmonės isz kitos priežasties snaudžia. Bet snaudžiant parskaiczius
knįgą, argi galima paskui raszyti kritiką? Mano kritikas parodė, kad
galima, bet kartu parodė, kiek tiesos ir teisybės tokioje kritikoje yra.
Pradžioje savo kritikos p. N. teip maž daug sako: Kaslink matėrijalisz-
ko kapitalo, tai visi žino, kad reikia dūti ant didžiausių procentų; teip
reikėtų, sako, ir su dvasiszku, o mano buk kapitalas Terp skausmų į
garbę tai mestas į purvus. Žinoma, jei visi butu tokie skaitytojei, kaip
p. N. gal tai butu ir tiesa, bet asz geresnės nūmonės apie savo vien-
genczius!

Norėczio, kad ir Varpas, kurs sakos neprisilaikąs jokios partijos ir
padūdąs audiatur et altera pars“, parspaudintu isz Apžvalgos mano.
atsakymą kritikui, kartu pridėdamas, jog toliaus nenoriu vesti polemi-
kos su N., nes ant to man truksta laiko, užsiėmus svarbesneis dalykais.

Redakcijos priedas. Mes nū savęs tiek galime pridėti, kad poėma Terp
skausmų į garbę paraszyta p. St. Garnio yra viena isz visųgeriausių
musų poėtiszkų darbų, kokie tikt ikisziolei musų raszliavoje pasirodė.
Gili poėtiszka mislis, krikszczioniszka idėja, graži lietuviszka kalba
liudyja, kad poėmos autorius p. St. Garnys turi tikrai poėtiszką ga-

3 Įkvėpimo.
3 Įvertinimą.
34 Išklausyti antrą pusę (lot.).

bumą, kurį jam isz szirdies velyjame“ auklėti ir ant tokių Varpininko
„kritikų“ visai neatboti*“. Tam Varpo kritikui p. N. kolaik jis imsis ki-
tus kritikavoti, velytumėme perskaityti aną rusiszko rasztininko Iva-
no Krylov'o „baiką“: „Asilas ir laksztingalas“. Na, rasit jis tą baiką už-
mirszo, o rasit ir visai jos nežino, asz jam trumpai czion papasakosiu:
Asilas vieną kartą paregėjęs laksztingalą tarė: „prieteliau, ar žinai ką?
tavę, sako, labai gerai mokanti giedoti, matai, ir asz norėczio paklau-
syti tavo ‘mokslo’ ir apie aną kritiką iszdūti.“

Laksztingalas ilgai nelaukdamas, suszvilpė, sudainavo, užtraukė
ant tukstanczių „tonų“: ir tęvai?? ir drutai ir smarkei ir lengvai, varė
ant visokių balsų. Asilas klausės, klausės ir ant galo kaktą į žemę įdu-
ręs iszdavė tokią „kritiką“: „Ak, brolau, gaila man tavęs, kad tu nepa-
žįsti musų gaidžio, tu daug geriaus giedoti iszsitobulintum, kad par
musų gaidį biszkiuko pasimokintum.“ Laksztingalas, iszgirdęs toki
asilo sudą, pakėlė sparnus ir nulėke etc... toli... toli...

„Iszgelbėk, Vieszpatie, ir mus nū tokių sudžių!“ szaukia ant galo
Rusų rasztininkas.

O asz (esmi ne poėtas) norėczio pridurti: „Iszgelbėk ir mus,
Vieszpatie, nů tokių asilo kritikų!“

3 Siūlome.
36 Nepaisyti.
37 Plonai.

"71

Stasio Matulaičio recenzija pirmajam - 1895 m. Pavasario balsų leidimui. Ma-
tulaičio teigimu, jo recenziją redagavęs Vincas Kudirka „[...] išbraukė žodžius:
"Maironio eilės - tai perlai lietuviškos poezijos? Matyt, jam nepatiko, kad taip
iškėliau Maironį“.

Pirma publikacija: S. [Stasys Matulaitis], [Pavasario balsų recenzija], in: Var-
pas, Tilžė, 1898, Nr. 1, p. 9-1; skelbiama iš: Ibid.

STASYS MATULAITIS
[Pavasario balsų recenzija)

Pavasario balsai. Eilės, parašė St. Maironis*.

Maironis turi neabejotiną poetišką talentą; eilės skambios, skaitosi
lengvai, rodos jauti, kad autorius nekalė jas, bet, kaip tai yra sakoma,
eilės pačios per save išsiliejo iš poeto širdies.

Prisižiurėkime arčiaus Pavasario balsams. Maironis, kaip matyt
iš jo eilių, karštai myli tėvynę Lietuvą ir savo meilę nori parodyti ne
jautrumu eilių, ne santimentališku dusavimu apie pražuvimą senovės
didybės, bet pats nori kovoti kaipo tvirtas kareivis ir kitus ragina į
kovą, žada statyti krutinę už tėvynės gerą. Teip štai eilėse „Jaunimo
giesmė“ skaitome:

Užtrauksme naują giesmę, broliai!
Kurią jaunimas tesupras!

Neteip giedosme, kaip ligsziolei!
Kitas auklęsime dumas!

Drąsei, augsztai

Pakils balsai,

Iszausz kita gadynė;

"Stasys Matulaitis, Atsiminimai ir kiti kūriniai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros
leidykla, 1957, p. 102.
2 St. Maironis, Pavasario balsai, Tilžė: O. von Mauderodės spaustuvė, 1895.

Užgims darbai,
Prašvis laikai,

Pakils jauna tėvynė!
baigiasi šitos eilės teip:

Į darbą, brolei!, vyr's į vyrą!
Szarvoti mokslu įstabiu!
Paimsme arklą, kningą, lyrą
Ir eisme Lietuvos keliu!
Drąsiai, augštai

Pakils balsai [...]*

ir t. t. irt. t.
Arba vėl eilėse „Įsitikėjimas į savo galę“:

Nelenkdams peczių po nasztos sunkumu,
Kaip milžinas stosiu į kovą [...].5

Bet kova ta sunki, darbas nelengvas. Tukstančiai kliučių slėgia kie-
kvieną lietuvį dirbantį dėl tėvynės. Nekartą milžiniški pasistengimai
atneša teip mažus vaisius, juog nėra ko stebėtis, kad kartais ir tvir-
čiausias vyras susilenkia „po naštos sunkumu“, kad apima jį neramios
dumos“, kad nuliudimas įpuola į širdį.

Eilėse Maironio teipogi sutinkame ne vieną liudną vietą.

Sunkus Lietuvos padėjimas yra priežastimi pilnų liudnumo eilių
vardu „Mano gimtinė“:

Ten, kur Nemonas bangūja,
Terp kalnų, lankų,

Brolei vargdienei dejūja

Nù senų laikų.”

Ibid., p. 8 [eil. „Užtrauksme naują giesmę“].
lbid., p. 10 (eil. „Užtrauksme naują giesmę“).
Ibid., p. 16 [eil. „Pasitikėjimas savimi“).
Mintys.

7 Ibid., p. 10.

a Ww a w

irt. t.
Arba vėl eilėse „Szendieną“:

Jei po amžių kadą skaudųs panczei nukris,
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Musų kovos ir kanczios, be ryto naktis
Dėl jų nesuprantamos bus.

[...]

O, kaip kartais sunku! Ar kas norint supras?
Bet gana! Ne be garso mus vėtros iszgriaus!
Užgiedokime, brolei, sau dainas linksmas!

Kaip vyrai keliaukim toliaus!š

Iš šitų eilių matyt, kad Maironis nepasiduoda liudnumui; energija
jo vėl pabunda, poetas vėl šaukia:

Ne, nenoriu sapnų,

Vien tiesos ir darbų;

Be atilsio noriu kariauti,

Ir tadą vien tiktai,

Kad suszvilpi žaibai,

Galiu pilną dvasią atgauti!?

ir tai vis dėlto kad poetas turi „širdį“, kuri neduoda jam atsižadėti pra-
kilnaus darbo, nors vienkart širdis yra ir sopulių šaltiniu:

Kad nekartą sunku,
Skųscziaus lupu krasztu,
Kam szirdį Augszcziausis man davė?'

Ir tiesa, reikia tvirtumo, kad begalinės kliutys neįstengtų sulaiky-
ti nuo darbo; reikia turėti „širdį“ kad atsižadėti ypatiškos" gerovės,

5 Ibid., p. 26 [eil. „Jei kada pančiai nukris“].
9 Ibid., p. 35, eil. „Ne, nenoriu sapnų...“

12 Ibid., p. 35, eil. „Ne, nenoriu sapnų...

2 Asmeninės.

o stoti į sunkią kovą už darbus. Ne kiekvienas įstengia tai padaryti.
Silpnesniejie neišturi. Vieni pabugę daugybės kliučių ir kovos sunku-
mo, o kiti, patraukti žemų geidulių, atsižada prakilnesnio darbo, meta
jaunystės idealus ir tampa sausais egoistais.

Tokius tai Maironis aprašo satyriškose eilėse „Mano draugams“:

Ko ta jaunystė kvailei nesapnūja?
Proto dar truksta dėl jos;

Sėdžia ant knygų, darbais prakaitūja,
Laukia gadynės naujos!

Lauk iki iszmintį visą suprasi!

Laiko nedaugei praeis!

Sziltą pastogį ir lizdą atrasi,
Žiovaudams girsis sveczeis.

Metais isz grasziu sermėgio nutukęs,
Gėdisis vargszo namų;
Pilvą iszputęs, cigarą užrukęs,

Jūksis iš savo sapnų."

ir t. t.

Iš to, kas augščiau pasakyta, galima nuspręsti apie prakilnumą Mai-
ronio idealo, apie tikrai poetiškus jausmus, apie lengvą jų išreiškimą
eilėmis. Šituo ir užbaigtume kalbą apie Pavasario balsus, kad juose
nebutų patilpusi drama, arba kaip pats autorius vadina libretto vardu
Kur iszganymas, o kur Maironis stengiasi parodyti, kad išganymas yra
vien maldoje. Nekurios vietos dramoje puikiai poetiškai perstatytos,
tik apskritas autoriaus užmanymas yra klaidingas, vienpusiškas.

Zonis - bedievis aimanuoja, kaip tai sunku buti be tikėjimo. Mat
pagal jį tas, kuris netiki, gyvena kad „vien [tik] užganėdinti norus
žemus“š buti be tikėjimo tai „eiti be tikslo szios žemės keliu“*. Ma-
rys - teipogi bedievis, ramina jį: kam čia, esą, tie augšti siekiai, kad ir

2 Ibid., p. 38 [eil. „Mano moksladraugiams“].
* Jbid., p. 49,1.
“* Ibid., p. 50, L.

be jų galima gyventi ant svieto. Tuo tarpu ant scenos pasirodo, dai-
nuodama braminiškąs dainą, Graži. Zonis pamyli ją; jinai teipogi
prižada neapleisti jį niekados ir abudu ramus. Marys, išgirdęs, Gražią
sakant „niekados“, juokiasi ir nebereikalo, nės nepoilgam pavilioja
Gražią nuo Zonio ir gyvena su jąja. Zonis, pasilikęs vienas, atranda
susiraminimą propagandoje lygybės, liuosybės ir brolystės, bet vaisiai
to išeina labai bjaurus. Tokia propaganda, sujudina vargdienius ant
negerų darbų. Zoniui kartą bepasakojant apie lygybę, keli beturčiai
pareikalavo nuo jo:

Isz savo maksznos iszkratyk skatikus,
Tai busime lygųs visi“

Persiliudyję", kad Zonis neturi piningų, pririšo jį prie medžio ir da
grumoja, paspirgįsę jam padus. Tiems pat vargdieniams pasipina po
kojų ir Milvydas, kuris grįžta iš seimo, kur nutarę buvo apie sulygini-
mą ir brolystę žmonių. Vargdieniai netik ne dėkingi Milvydui už tokį
nusprendimą, bet, pildydami autoriaus norus, pirmučiausiai pareika-
lauja vardan nuspręstos lygybės atiduoti jiems pusę turtų, o Milvydui
atsisakius, nutveria jį ir veda užmušti ir turbut užmuša. Žodžiu, pagal
autorių darbininkai pirmučiausiai atima piningus ir žada užmušti vi-
sus, kurie drįsta jiems kalbėti apie lygybę.

Tokiu budu Zonis persiliudyja, juog neverta rupintis apie varg-
dienius, neverta laužyti sau galvą darbininkų klausymu. Tai ką-gi
veikti? kuo pripildyti tuštumą gyvenimo? Gal mokslu? Kur tau! Štai
Zoniui beesant pririštam prie medžio, eina pro šali du filiozofu (su
ilgais plaukais - sako Maironis, o man rodos, kad ir ausys jųdviejų
ilgos buvo). Tuodu atriša Zonį ir prasideda dijaliogas, kurį čion talpi-
nu, idant skaitytojas galėtų spręsti, kokį supratimą turi autorius apie
mokslą ir filiozofiją.

Zonis sako apie mokslą:

5 Brahmanišką.
“ Ibid., p. 62, II.
7 Įsitikinę.

Jis moka nūdais tik apdūt, kaip žaltys;
Kas szventa ir augszta, jis viską naikina;
Kiek apszvieczia protą, tiek szirdį marina;
Jis moka iszjūkti jaunystės sapnus,

O pelno, nežino, isz to ar pribus;

Jis moka vien griauti, o nieko nestato;

Ką apcziupi rankomis, tą ir temato.
Prakeikti beduszei, mokinę manę

Ir varvinę smertį į szirdį slapczią!š

Ant to filiozofai atsako jam teip, kaip pridera filiozofams su ilgomis

ausimis:

Tu mokslą pavirsziumis tik pažinai;

Jau Bakonas didis pasakė gerai:

Juog mokslas vien menkas, kaip pelkių ugnis,

Ir szirdį užszaldo ir temdo akis!

Bet antras yra teip, kaip marios, gilus,

Kurs szvieczia tarp mokslų, kaip žemei dangus.”

Tai filiozofija!.. ir kviečia Zonį tapti filiozofu, bet Zonis netiki jiems
ir labai išmintingai daro, nės kiekvienas gali lengvai suprasti, kad tie

8 Ibid., p. 67, III. Vėlesniuose Kame išganymas leidimuose 1905, 1813

ir 1920 m. Mai-

ronis netiesiogiai reagavo į šį Matulaičio priekaištą. Po čia pateiktos citatos buvo
pridėta išnaša: „Kaikurie šaunųs kritikai, pasisavinę sau monopolį mokslo apginė-

jų, jau anais metais užmetinėjo autoriui, buk jis čia pasirodąs moks

o priešu. Naji-

viški vyrai! Zonis tai dar ne pats autorius. Pats Zonis, klaidžiodamas ir tikro kelio dar

tik jieškodamas, jei meilę, socijališką klausimą ir mokslą skaudžiai
dėlto, kad į juos žiuri vienpusiškai, par tas pasekmes, kurios su ana

apkaltina, tai

is dalykais par

žmonių atkaklybę musų laikuose gana tankiai eina par nelaimę greta. Kas nežino,

kad jauni moksleiviai musų universitetuose gana tankiai nustoja ti

kėjimo. Bet ar

tai grynas mokslas mokina juos bedievystės? Ne, tik paviršiumis jo graibymas ir
pasekmės jų privatiško pasielgimo!.. Kitur, kaip Vokietijoje, kur mokyklose sąlygos
sveikesnės, jaunuomenė ir universitete neišsižada šv. tikybos“ (Maironis-Mačiulis,
Kame išganymas, Tilžė: Jagomasto sp. „Lituania“, 1920, p. 25). Paskutinėje, 1930 m.
pasirodžiusioje Kame išganymas redakcijoje, Maironis šios pastabos atsisakė.

» St. Maironis, op. cit., p. 67, IV.

filiozofai yra tai paprasti mulkiai, kurie iš visos filiozofijos žino vieną
tik Bakono vardą. Tokiu tad budu Zonis neranda išganymo filiozofų
zaunose”, Tuo tarpu Mariui jau nusibodo Graži ir jis pavaro aną. Gra-
ži meldžia nepavaryti, prisiekia kad jį myli begalo, bet Marys, kaipo
bedievis, ant to viso atsakė:

Atstok nů manęs! jau perdaug nusibodai!*'

Zonis, viską tai girdėdamas, teip supyksta, juog priėjęs užšauja?
Marį. Ant šuvio balso ateina pranciškonis ir pradeda išrodinėti Zo-
niui, juog Dievas yra: ir protas, ir sąžinė tai sako, o jeigu mokslas, esą,
neranda Jo, tai dėlto, kad mokinti eina ne tuo keliu, kad nesirupina
pažinti patį šaltinį tikėjimo. Toliaus pranciškonis kalba Zoniui apie
išrišimą darbininkų klausymo. Pagal pranciškonį lygybė, liuosybė ir
brolystė niekados negali įvykti ant žemės:

[...] rojumi žemė nebus niekados,

Nes žmonės - keleivei: tėvynės kitos
Jiems reikia jieszkoti, keleis nesustoti.
Laimingas, tasai kurs, tusztybės pamynęs,
Mokės tos augszcziausės jieszkoti tėvynės,

Isz skausmų naudoti, vargą neatboti.3

Zoniui toki išrodinėjimai įpuola į širdį ir atvirsta jis prie Dievo, nės
kada, varpams suskambėjus, pranciškonis atsiklaupia melstis ir jis
atsiklaupia ir matyt karštai meldžiasi, nėsa net angėlai augštybėje
užgieda pradžiugę Gloria in excelsis Deo” etc. etc. Šia jums ir išga-
nymas.

Štai kokį libretto parašė autorius augščiaus minėtų, pilnų energi-
jos eilių, štai kaip persikeitė Maironio pažiuros. Dėlko-gi teip atsiti-

20 Plepaluose.

a Ibid., p. TL, N.

22 Nušauna.

3 Ibid., p. T5, V.

4 Nes.

235 Garbė Dievui aukštybėse (lot.; Lk 2, 14); pirmoji Garbės himno eilutė.

ko? Kame-gi priežastis tokio persikeitimo? Kodėl tas, kuris eilutėse
šaukia:

Ne, nenoriu sapnu,

Vien tiesos ir darbų;

Be atilsio noriu kariauti [...]*9,
kuris pats nori kovoti ir kitus kviečia į kovą už tėvynę, libretto jau
sako, kad ne ant žemės žmonių tėvynė, tik kur kitur, kad ne kariauti
reikia žmonėms ant žemės, bet kantriai kęsti ir ramiai vargti ir laukti
užtai gerovių posmert?? anoje tėvynėje.

Gal buti, kad Maironis pats persikeitė, kad nulenkė „pečius po naš-
tos sunkumu“ ir vietoje „milžiniškos“ kovos propaguoja jau budistų
nirvaną. Ne! Autoriaus energija nepersikeitė; dramoje yra vietos pil-
nos energijos tokios, kokia yra pirmesnėse eilėse. Visas dalykas yra
autoriaus klaidoje; tame juog Maironis užsimanė rašyti apie tai, ko
jisai pats gerai nesuprato. Pakol jis rašė apie tėvynę ir jos vargus, apie
kovą ir darbą ant naudos broliams, aprašė mintis ir jausmus, kuriuos
pats pergyveno, pats perjautė, tai ir eilės išėjo geros, gražios, bet kada
užmanė parodyti menkumą svietiško mokslo, užsigeidė perstatyti
netikumą svietiškos filiozofijos, panorėjo išrišti darbininkų klausymą,
neturėdamas apie tai priderančio supratimo, vietoje rimtos dramos,
parašė parodiją; klaidus takai nežinomos apygardos privedė jį iki visai
netikėtų galų.

Kad autorius turi klaidingą numanymą apie mokslą, puikiai paro-
do augščiaus paduotas Zonio apie mokslą atsiliepimas, kuriame kas
žodis, tai klaida. Pagal tuos, kurie ne paviršium, bet gerai mokslą pa-
žįsta, mokslas ne nuodus, bet balsamą šviesos pila į širdį; jis išaugšti-
na tai, kas yra šventą ir gerą; jis ir protą apšviečia ir širdį ramina, nės
suteikia jai tvirtus, mokslu paremtus, doriškus pamatus; jeigu jis iš-
juokia jaunystės sapnus apie tai, kad žemė stovi ant vištos kojos, arba
kad kur baigiasi horizontas, ten ir žemės galas, tai tame nieks nieko

28 Ibid., p. 35, eil. „Ne, nenoriu sapnų...
27 Po mirties.
2 Pasaulietinio.

pikto atrasti negali; užtai jis suteikia mokslišką pamatą ir tuo patvir-
tina geras, prakilnias jaunystės mintis ir idealus, kurie be mokslo ant
visados pasiliktų sapnais; jis nesigaili sugriauti tai, kas netikę, o stato
kas verta statyti; jis patiria giliausias gamtos paslaptis ir sunaudoja jas
žmonių gerovei; jis nurodo žmonijai naujus geresnius kelius. Pertai
nelaimingi tie „bedušiai“, kurie užtemdę akis sofizmais ir prietaromis,
šalinasi nuo mokslo, šaltinio šviesos ir laimės, dvigubai „prakeikti“
tie, kurie, nesuprasdami mokslo, drįsta jį niekinti.

O filiozofija? Nėra tai koks atskiras mokslas, kaip tai išrodo Mairo-
niui; tai yra, taip sakant, mokslo viršunė. Ji, pasiremdama ant mokslo
patyrimų, daro išvedimus, apimančius platesnį horizontą. Pertai ne-
supranta nė mokslo, nė filiozofijos tasai, kuris, žermindamas mokslą,
augština filiozofiją; tokio neišgelbės nė Bakono vardas.

Kaip su mokslu ir filiozofija Maironis daro ir su darbininkų klau-
symu. Jeigu jis butų pasirupinęs nors paviršium pažinti pamatus šito
klausymo, tad jis butų persiliudyjęs, juog niekur ir niekados darbi-
ninkų programas nereikalavo atimti ir pasidalinti lobius turtingujų.
Tai yra absurdas.

Galima nesutikti su darbininkų pažiuromis, galima nesimpatizuoti
su jų programu, bet apkalbėti, tyčia kaltinti už tai, ko jie nepasakė
ir nedarė, tai jau neleistina, nepadoru. Ant galo da vienas užtėmy-
jimas”. Maironis, Zonio lupomis tvirtina, buk tas, kuris gyvena be
tikėjimo, gyvena vien tik dėlto, kad pakakinti?? žemus norus, nės be
tikėjimo anot jo, nėra augšto siekio ant žemės. Ir čion Maironis didei*'
klysta. Aš nurodysiu tik vieną faktą. Maironis savo libretto pirmučiau-
siai talpino Tėvynės sarge?*, na o T. S. ir jo sandarbininkai vadina be-
dieviais visus svietiškus lietuvių intelingentus, kurie (šito tik turbut
negali užginti pats Maironis) „nelenkdami pečių po naštos sunkumu“

2 Pastebėjimas.

3 Patenkinti.

3 Smarkiai.

32 Pirmieji Pavasario balsai su libretu Kame išganymas pasirodė 1895 metais. Tėvy-
nės sarge libretas buvo išspausdintas vėliau (žr. Maironis, „Kur išganymas? arba
Paviršiumi amžiaus klausimų“, in: Tėvynės sargas, Tilžė, 1896, Nr. 11, 12; 1897,
Nr. 1).

dirba tėvynei, kenčia persekiojimus, aukaują turtą atsižada daugelio
ypatiškų mėgumųs, kad pakakinti norus augštus, kad išpildyti savo
idealus. Tokiu budu matome, juog teip vadinami „bedieviai“ gali buti
žmonės juo doriausi, juo ideališkiausi, gali pasišvęsti idejai neblo-
giaus už dievuotuosius.

Ant užbaigimo, da sykį atsižvelgdami atgal, atminkime, juog Pava-
sario balsuose turime du Maironiu: vieną Maironį pirmoje knygelės
pusėje, kitą Maironį aname libretto. Pirmasis Maironis simpatiškas ir
brangus, nės pilnas energijos ir augštų, prakilnių idealų; antrasis-gi
Maironis negali patikti, nės užkliudo klausymus, apie kuriuos neturi
rimto supratimo, ir pertai „kalba neteisiai prieš artymą savo““, ap-
skųsdamas nekaltuosius.

3 Malonumų.
3 „Neliudysi melagingai prieš savo artimą“ (/š 20, 16); devintas Dievo įsakymas.

Trečiojo Maironio Lietuvos istorijos leidimo recenzija, žyminti naujo Mairo-
nio traktavimo etapo pradžią. Recenzija paskelbta dviem dalimis, antroji pa-
sirodė gerokai pavėlavus - praėjus net 42 dienoms:. Iki to laiko Maironis jau
buvo spėjęs Vilniaus žinioms atsiųsti atsakymą“.

Pirma publikacija: Augustinas Voldemaras, [Lietuvos istorijos recenzi-
ja], in: Vilniaus žinios, Vilnius, 1906-10-31 (1906-11-13), Nr. 242; 1906-12-12
(1906-12-25), Nr. 277; skelbiama iš: Ibid.

AUGUSTINAS VOLDEMARAS
Lietuvos istorijos recenzija

Maironis. Lietuvos istorija. Su kunigaikščių paveikslais parašė (sic!) Mai-
ronis (Š. M-lis). Trečią kartą atspausta ir partaisyta 1906. Išleista Lietuvių

Laikraščio pinigais. 259. 1293.

Trečias įvardytojo veikalo leidimas žymiai skiriasi nuo pirmųjų: ne-
skaitant perdirbimo, jame randame visai naują dalį - raštijos istoriją.
Todėl į jį galima žiūrėti, kaipo į visai naują veikalą ir statyti jam reika-
lavimus, kurių negalėję būtumėm užreikšti prieš 20 metų pirmajam
leidimui.

Gerai numanau, jog negalima reikalauti iš autoriaus to, ko jis ne-
manė daryti, arba negalėjo dėlei objektyvinių darbo išlygų. Kadangi
mysų visuomenei vargiai ar žinomos objektyvinės išlygos, kuriose
prisieina rašyti istoriniai veikalai, taigi turiu nors svarbesnesias pri-
minti. Svarbiausias šiame darbe keblumas tas, kad ligšiol męs netu-
rim Lietuvos istorijos sintezio, kurs galėtų atsispirti šiek tiek rimtes-

"Antrosios dalies pradžioje yra išnaša su redakcijos pastaba: „Straipsnio galo patil-
pimas užsitęsė iš Red. kaltės, už ką gerb. autoriaus atsiprašome“

2 Maironis, „Atsakymas mano kritikui“, in: Vilniaus žinios, Vilnius, 1906-11-14
(1906-11-27), Nr. 254, p. 1-2 (šios knygos p. 89-93).

3 Maironis (Š. M-lis), Lietuvos istorija. Su kunigaikščių paveikslais ir žemlapiu, Pe-
tropilis: Išleista Lietuvių Laikraščio pinigais. Pirmųjų dviejų leidimų (1891 m. ir
1903 m.) knygos vadinosi Istorija arba Apsakymai apie Lietuvos praeiga.

nei kritikai. Aš čia neliečiu klausimo, ar galima duoti mųsų istorijos
sintezis dabartiniame jos žinojimo laipsnyje, bet turiu pabrėžti, jog
rašant Lietuvos istoriją, - kad ir nedidelį vadovėlį, - vistiek be jo ne-
galima apsieiti. Panašaus uždavinio sunkumą gerai supranta istori-
kai bedirbantieji Lietuvos istorijoj ir pertai užsiima atskirų klausimų
išrišimu specijališkose monograpijose. Prie to dar reikia pridurti,
kad net pamatiniuose Lietuvos istorijos klausimuose atrasime didelį
nuomonių įvairumą, iš kurio tegalima išeiti tik su dideliu atsargumu.
Tokiame padėjime esti istorinė literatūra, o šaltiniai - dar blogesnia-
me. Juk ligšiol męs neturim šiek-tiek didelesnio šaltinių rinkinio, jau
neminint, kad jie patįs dar reikalauja dažnai daug darbo, kol tampa
ištikimais šaltiniais. Neįsileidžiu plačiaus šian klausiman, nes manau,
kad jau ir iš to kas pasakyta aišku, kokiame sunkiame padėjime Lie-
tuvos istorijos rašymas. Turint omenyj šias objektyvines darbo sąlygas
galime apsverti p. Maironio veikalą.

Viršminėtosios sunkenybės autoriui esti tik iš dalies, arba visai jų
nėr, nes jis istorijos uždavinį supranta savotiškai. Istorija, anot p. M.
turi būti rašoma pragmatiškai*, t. y. pamokinančiai. Ji turi mokyti
Dievo bei tėvynės meilės’, o šiuodu dalyku esą labai surištu: „tėvynės
meilė negali būti be Dievo meilės““, sako toliaus autorius. Taip isto-
riją suprazdamas, p. M. šneka apie istorines legendas, paversdamas
jas į paktus. Patvirtinimui užteks priminus, kad ir vieną akyvesnį?
panašų „paktą“.

Pasakodamas apie Vytenio užpuolimą ant Varmijos, p. M. taip sako:
„Čia [ties Voplaukiu] Vytenis, vaikščiodamas po guolį [? - stovyklą) ir
apžiūrėdamas grobį ir imtinius [...] ir gavęs žinią, jog čia laikosi tikras
Dievas, pradėjo tyčiotis, kad tasai Dievas negalėjęs apginti savo tarnų.
Už tą tyčiojimos Vytenis paliko tuojau nubaustas. Kryžiuočiai artinosi
su stipria kariumene; ištiko smarkus mušis, Lietuviai negalėjo išturė-
ti ir pradėjo sprukti šalin; pats Vytenis su keliais vyrais vos išspruko,

+ Ibid., p. 4.
5 Ibid., p. 5.
ê Ibid., p. 5.
7 Įdomesnį.

žeistas į galvą“. Be abejo, panašųs „paktai“ nebūtų įėję istorijon, jei-
gu autorius rašęs būtų ją ne pragmatiškai, bet genetiškai, kaip ji ra-
šoma jau nuo pradžios XIX amž. Neįsileisdamas į skirtumų tarp pra-
gmatiškos bei genetiškos istorijos aiškinimus, turiu pabrėžti, kad
ir mųsų visuomenė seniai jau reikalauja istorijos genetiškai rašytos.
Bau“ patinka ir pačiam autoriui Dmitrijaus Ilovaiskio pragmatiška
istorija, kuri visgi kur kas geriaus parašyta. Iš to galime matyti, kad
pas p. M. nė negalėjo kilti klausimas apie istorijos sintezį. Bet nežiū-
rint į veikalo tendenciją, autorius vis gi turėjo jį kuo-nors pripildyti, ir
čia jam prisiėjo semti iš istorinės literatūros. Bet ir čia jis elgiasi savo-
tiškai. Autoriui, matyt, rodosi, jog kai-kurių istorikų nuomonės, ku-
rios gali pažeminti ar šiaip, ar taip lietuvius, mažai tegali arba ir suvisu
negali įkvėpti tėvynės meilės, - ir jis prieš jas kariauja. Prisistebėkim,
kaip jis gina Vytautą nuo svetimtaučių istorikų užpuldinėjimų.

Klysta tie, [sako p. M.], kurie sako, buk Vytautas pabaigoje savo viešpa-
tavimo papuolęs į Vokietijos ciecoriaus Zigmanto ir Kryžiuočių tinklą ir
tiktai par savo didybę geidęs karališko vainiko. Tokia pažvalga yra netei-
si. Sunku tikėti, kad Vytautas[,] taip didis visuose savo darbuose, butu
davęs įbruklinti save į spanstus tokiam Zigmantui, kursai nieku didžiu
neatsiženklino, ir toli buvo nelygus musų Vytautui."

Šitą citatą padariau kaipo pavyzdį p. M. tautiškos argumentacijos,
kuri logikos reikalavimų visai nenori pripažinti. Daug dar klausimų
apie Vytautą neišrištų istorinėj literatūroj, kurie nėr žinios kurion pu-
sėn svers. Ir aš pats nesutinku su šiomis nuomonėmis, bet visai dėl
kitų priežasčių, nei p. M. Nežinau, ar įtikrins ką p. M. argumentaci-
ja. Autorius taipgi naudojasi, kur galima, pilologijos metoda su tokia
pat pasekme, kaip ir istorijos. - Kai-kurie mokslo vyrai (Antoni Mier-
zynskis, Aleksanderis Bruckneris) nenori pripažinti, kad lietuviai tu-

8 Ibid., p. 61.

°> Apiešiuoduistorijograpijos laipsniu žr. Ernst Bernheim, Lehrbuch der Histo-
rischen Methode, Leipzig: Duncker & Humblot, 1903, p. 21-35.

12 Kad.

n Maironis (Š. M-lis), op. cit., p. n2-03.

rėję išsiplėtojusį kultą, dvasišką organizaciją; minimas metraščiuose
miesto vardas „Romovė“ esąs kronikerio pramonė, gimusi iš raštijinės
tradicijos. P. M., pakeitęs šį vardą į „Rūmavai, pripažįsta jį tikrai lietu-
višku, pramintu nuo daugelio rūmų. Jeigu autorius pasiteiravęs būtų
pas kn. d-rą Kazimierą Jaunių, būtų atsižinojęs, kad „Romovė“ tai Ruo-
muva - vardas tikrai lietuviškas, bet su rūmais nieko bendro neturįs.

Smulkiaus perkratinėti paktinius p. M. paklydimus neketinu, nes
tai užimtų daug laiko ir vietos. Manau, kad užtektinai pakanka to, kas
pasakyta, veikalui apibūdinti ir nurodyti jo vertę.

Baigdamas svarstyti politikinę Lietuvos istoriją (apie raštijos apž-
valgą reiks pakalbėti atskirai), turiu dar nurodyti, kad autorius neiš-
siaiškino, ką jis rašo, ar mokslišką istoriją, ar vadovėlį. Tiesa, prakal-
boje jis tvirtina, kad jis rūpinęsis „[...] kiek galima prisitaikinti prie
išgalių ir išmonės mažai apšviestų žmonių ir nelakioti augštai“*, bet
nurodinėjimas prierašuose į istorinę literatūrą ir šaltinius, vartojimas
lotyniškų ir kitų terminų, prierašai svetimose kalbose - viskas ver-
čia spręsti, jog veikalas plačiaus užmanyta. Šių gaivalų sumaišymas
daro dar blogesni įspūdį beskaitant. Skaitymą dar daugiaus vietomis
apsunkina ypatingas vardų vartojimas, iš ko gali kilti nesusipratimai
pas skaitytoją, kurs neapsipažinęs iš kur kitur su Lietuvos istorija.
Autorius kalbėdamas apie vieną kunigaikštį dvejai jį vadina - Man-
dagiu ir Mindaugiu, nesakydamas, kad tai vieno asmens vardai, iš ko
pasidaro įspūdis, lyg kalbama apie du kunigaikščiu. Toks savaiminis
vardų kraipymas belietuvinant juos kaip-nors, paeina iš viršminėto
patrijotinio jausmo.

Besvarstydamas pirmąją p. M. veikalo dalį - Lietuvos istoriją, - nu-
rodžiau į objektyvines darbo išlygas, ale šios sąlygos raštijos istorijai
yra kitoniškos ir dėlto turiu nors trumpai jas priminti. Raštijos istoriją
betyrinėjant reikia gražiai žinoti tautos istorija. Augščiaus nurodžiau,
kiek męs žinom Lietuvos istoriją, o juk Lietuvos istorija tai dar ne lie-
tuvių istorija, nes Lietuvos viešpatijon įėjo daug nelietuviško gaiva-
lo - tiek daug, kad nelietuvių Lietuvoj buvo keletą kart daugiau nei

2 Ibid., p. 4.

lietuvių. Išskirti istorinėj Lietuvoj lietuvius ir jų veikalus labai sunku,
nes visi viešpatijos gyventojai vadina save lietuviais. Šis darbas ligšiol
dar nė nepradėtas, o jis būtinai reikalingas dvasiškam tautos gyveni-
mui pažinti. Kita didelė darbe kliūtis, kad mažai težinoma mums lite-
ratūriškoji medžiaga. Yra senesnėsios raštijos veikalų, kurie ligšiol dar
spaudos neregėjo, kiti vėl užsiliko tik kelete egzempliorių ir dar ne-
perspauzdinti, arba kad ir perspauzdinti, tai tik nedidelėse ištraukose
ir ne tose ištraukose, kurios raštijos istorikui žinotinesnės. Rašytojų
biograpijoms medžiagos turim labai mažai - tiek mažai, kad dažnai
beveik visai negalima įsivaizdinti rašytojaus dvasiško paveikslo. Juo
labiaus šios žinios mums reikalingos, nes pirmutinė mųsų raštija te-
susidėjo tik iš vertimų, o juk versti veikalai negali būdinti nei rašytojo,
nei skaitytojų. Taigi lietuvių raštijos istorijos tyrinėjimui labai mažai
ligšiol padaryta, o pačių tyrinėjimų šiek tiek platesnių ir rimtesnių
visai nėr. Ligšiol mes teturim vienintelį veikalą, t. y. Jono Šliupo Lietu-
viszkiejie rasztai ir rasztininkai“, kurs apima visą raštijos istoriją, ale
irjų daugiausiai ką gali duoti, tai medžiagą biblijograpijai bei bijogra-
pijoms. - Dabar pažvelkime, ką duoda p. M. raštijos apžvalga? Tiesa,
autorius nesiima rašyti pilnos raštijos istorijos, o tik trumpą jos apž-
valgą, ir dėlto mųsų reikalavimai iš šios veikalo dalies turi sumažėti.
Ale ir trumpa raštijos apžvalga duoti p. M-niui nenusisekė, nes, išsky-
rus bijograpiškai-bibliograpiškas žinias, tarp kurių randame kartais ir
tuščias, nieko kito jo veikalas negali duoti. Juk trumpoj apžvalgoj rei-
kia nurodyti svarbiausias raštijos istorijoj sroves ir svarbiausius jos gy-
vavimo momentus. Autorius neva ir bando išskirstyti raštijos istoriją
į laikmečius (perijodus), ale kuo skiriasi laikmečiai vienas nuo vieno,
kokios jų būdinančios žymės, kokiu, galop, kriteriju besinaudoja jis
savo skirstyrne, - nenurodo. Negalima suprasti nė kiek laikmečių ran-
da jis mųsų raštijos istorijoj.

Mųsų raštijos pradžią, prisilaikydamas senosios nuomonės, p. M.
taip aiškina: „Tiktai religiška su kreivatikiais kova, XVI amžiaus gale
Lietuvoje kilusi, liepė griebtis už rašto; nes kad liuteriai ir kalvinai

5 [Jonas Šliūpas], Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai, Tilžė: Kaszta Baltimorės M. D.
L. M. Draugystė, 1890.

pradėjo platinti savo mokslą par lietuviškas knygas, tuo pačiu ginklu
reikėjo ir katalikiškai kunigijai ginti klystančias aveles“*. Ši nuomonė
reikia atmesti, nes istorinių pamatų jai nėr. Juk jeigu būtų taip, tai pir-
mų pirmiausiai turėtum rasti raštijos padaruose polemikos žymes, o to
nėr. Paskui, nereikia užmiršti, kad tuomet Lietuvoj buvo dar net atvirų
stabmeldžių, ir religinei suirutei prasidėjus, daug lietuvių pametusių
katalikybę, grįžo į stabmeldiją. Todėl raštuose greičiaus randama kova
su stabmeldiškais papročiais, nei su katalikybe. Visuose raštuose, kiek
man žinoma, vos keletą galima rasti vietų, kurias galėtum suprasti
kaip aliuziją į tikėjimišką kovą. Priminkim dar vieną paktą. Visos lietu-
viškos knygos, kurios išėjo Prūsuose, liuterių dvasiškijos išleista, o juk
Lietuvoj daugiausiai platinosi kalvinizmas. Daug galima būtų priminti
istorinių paktų taip pat griaunančių šią nuomonę, ale nečia tam vieta.
Mano nuomone mMmųsų rašliava gema dviejose vietose visai savystai".
Prūsuose ir didžiojoj Lietuvoj. Pagimdo ją nevienodos priežastįs ir per
tai nevienodas jos likimas abiejose vietose. Abi mųsų raštijos šaki kad
ir susidurdavo tai mažai, ypač savo gyvavimo pradžioj, - tiek mažai,
jog sunku patėmyti, ar buvo kokia įtekmė vienos į kitą. Juk ir lig šiai
dienai tautinio atgijimo idėja Prūsuose neranda tvirtų pamatų. Iš to
kas pasakyta aišku, kad visas mųsų raštijos praeities suvertimas drau-
gėn, kaip tai rodo p. M., nemetodiškas dalykas.

Patriotinio metodo žymes randame taip pat ir raštijos apžvalgoj.
Anot p. M. seniausios lietuvių kalbos liekanos - parašas ant Vidie-
vuto vėliavos, kurs esąs rūnomis padėtas. Stebėties reikia, iš kur
p. M. pas lietuvius rado rūnas. Juk Kazimieras Būga, kurs kartu su
kn. Jaunium skaitė šį parašą, straipsnyje, tilpusiame V. Ž.“, aiškiai
sako, kad tas parašas senaprūsių kalboj, kurios identipikuoti su lie-
tuviškąja negalima, ir padėtas graikiškomis raidėmis vagobūdiškai
(bustrophė don)".

“4 Maironis (Š. M-lis), op. cit., p. 213.

5 Savarankiškai.

6 K.Ulys [Kazimieras Būga], „Vidėvūto vėluva“, in: Vilniaus žinios, Vilnius, 1905-03-01
(1905-03-14), Nr. 55.

17 Rašymo būdas su dėsningai kintančiomis rašymo kryptimis: viena eilutė rašoma
iš kairės į dešinę, kita - iš dešinės į kairę (gr. Boustrophedon).

Tiek dėl veikalo turinio. Baigdamas recenziją turiu pridurti apie
veikalo kalbą ir rašybą. P. M. rodos suvisu nenori pripažinti rašybos
reikalavimų, nes klaidų - begalė; galima jų rasti užtektinai ant kie-
kvieno puslapio. Yra net tokių klaidų, kurios maino sakinio prasmę,
kaip duokim, „pagražina“ vieton pagrąžina, arba „gynės su“ vieton
gynėsi nuo. Labai keistą įspūdį daro autoriaus noras užlaikyti sveti-
miems žodžiams jų prigimtą rašybą greta su nežinojimu lietuviškos
rašybos. Ale ir tas autoriui nenusiseka, nes rašydamas „philologija“,
athnologija greta rašo ir „geografija“, mitologija, o kai kur pusę žodžio
vienaip, pusę kitaip, kaip duokim, „etnographija“. Taip gi pas p. M-nį
randame apsčiai išvarytų iš raštijos kalbos žodžių, kaip antai: griekas,
koronė, išsispaviedoti, apiera, smakas, pakajus, mužikas ir kiti. Kiti
žodžiai, kad ir lietuviški, vartojami kitoj prasmėj, kaip, pav. liežuvis
vieton kalba. Bet daugiausiai gal prisėjo nukentėti santaikai“. Kaiku-
rių sakinių negalima suprasti be svetimų kalbų pagalbos, kaip antai:
„tie padavimai yra pasakiški“, „atversti ant išpažinimo Dievo“, „linko
ant Lietuvių pusės“, „taip jog tas [...] mirė“ ir t. t. Galima būtų pririnkti
panašių p. M-nio kalbos žiedų visą litaniją, ale manau, kad ir to užten-
ka jo styliaus ypatybėms parodyti.

1 Sintaksei.

Maironio atsakymas į Augustino Voldemaro recenziją.

Pirma publikacija: Maironis, „Atsakymas mano kritikui“, in: Vilniaus žinios,
Vilnius, 1906-11-14 (1906-11-27), Nr. 254, p. 1-2; skelbiama iš: Ibid.

MAIRONIS
Atsakymas mano kritikui

Vil. Žin. Nr. 242 š. m. patilpo mano veikalo Lietuvos istorija kritika,
p. Augustino Valdemaro parašyta, pilna neapykantos ir vienų išmė-
tinėjimų?. Kad p. V. nesamprotautų iš mano tylėjimo, buk jo kritika
ir atsakymo neverta, ši kartą atsakysiu; bet toliau vesti polemikos su
p. V-ru visai neketinu: gaila laiko ir rašalo; gerai maskolių? sakoma:
„na vsiakoje čichanije ne nazdrastvaješsia“ (ant kiekvieno čiaudijimo
nebespėsi „ant sveikatos“ atsakinėti). Lietuvos dirvonai par tiek metų
mųsų vargingo gyvenimo teip apleisti, tiek yra dalykų gyvai ir neatidė-
tinai reikalingų, tiek yra pozityviško darbo, neturime ligšiol visų va-
dovėlių net pradinėms mokykloms, o norime savo gimnazijas steigti...
tai kada čia beužsiimsi tuščiomis polemikomis, ypatingai su tokiais
kritikais, kaip p. V., kursai apie logiką mažai ką benusimano ir kriti-
ką savotiškai supranta. Prisiklausąs ant pirmojo universitatės kurso
moksliškai skambančių žodžių, kaip: objektyvinės išlygos, istorijos
sintezis, raštijinė tradicija, genetiškas ir pragmatiškas rašymo būdas
ir t. t., beria juos kaip iš rankovės, kur reikia ar nereikia, tarsi, norė-
damas prieš visuomenę pasigirti savo gilia erudicija. Skaitant p. Val-
demaro giliai moksliškus protavimus, nežinau per kokį idėjų sąryšį

* Augustinas Voldemaras, [Lietuvos istorijos recenzija], in: Vilniaus žinios, Vilnius,
1906-10-31 (1906-11-13), Nr. 242; 1906-12-12 (1906-12-25), Nr. 277. Maironio at-
sakymas Vilniaus žiniose pasirodė dar iki antrosios Voldemaro straipsnio dalies
publikavimo. Pastebėtina, kad Voldemaro tekstas talpintas antrojoje laikraščio
dalyje esančioje „Bibliografijos“ skiltyje, o Maironio - kaip pagrindinis, t. y. pirma-
jame laikraščio puslapyje.

2 Priekaištų.

3 Rusų.

(associatio idearum), man atsiminė iš Nikolajaus Gogolio komedijos
Revizor tarnas Semionas: pojdioš v teatr, a tam tebie sobaki tancujut
(nueisi į teatrą, o ten tau šuneliai šokinėja). Teip, p. V., įsiširdijęs už
pragmatišką mano istorijos rašymo būdą ir bemaž visą savo kritiką
ant jo parėmęs, sąmojingai nutaria: pragmatiškai rašyti istoriją, t. y.
pamokinančiai! Kaip tai išmintingai padarė kritikas, „neįsileisdamas į
skirtumo tarp pragmatiškos bei genetiškos istorijos aiškinimus“*! Ne-
mažai, kaip spėju, būtų žmones prijuokinęs! Kaipo pavyzdį p. V-ro
argumentacijos ir logiško jo sakinių sąryšio, vieną išrašysiu vietelę iš
eilės. „Neįsileisdamas į skirtumų tarp pragmatiškos bei genetiškos
istorijos aiškinimus [tikrai vokiškas sakinys!], turiu pabrėžti, kad ir
mųsų visuomenė seniai jau reikalauja istorijos genetiškai rašytos. Bau
[?] patinka ir pačiam autoriui Ilovaiskio pragmatiška istorija, kuri vis-
gi kur kas geriaus parašyta. Iš to [?] galime matyti, kad pas p. M. nė
negalėjo kilti klausimas apie istorijos sintezį. Bet nežiurint į veikalo
tendenciją, autorius vis gi turėjo jį kuo nors pripildyti [...]“5. Kaip iš to,
kad p. V. neketina įsileisti į skirtumų... tuojau jis pabrėžia, kad ir mųsų
visuomenė seniai jau reikalauja genetiškai rašytos istorijos? Kaip čia
įsimaišo, tarsi Pilotas į Credo“, Dmitrijus Ilovaiskis, kurio istorija būk
autoriui patinkanti (iš piršto p. V. tai išlaužė), kuri visgi, anot p. V., kur
kas geriaus parašyta? Kaip paskui iš to (iš Ilovaiskio?) galime matyti,
kad pas p. M. nė negalėjo (vienok galėjo) kilti klausimas apie istorijos
sintezį? Kaip tuojau su istorijos sinteziu rišas sakinys: bet nežiurint į
veikalo tendenciją?.. Vis tai gili kritiko paslaptis, kurios p. V. nenorėjo
visuomenei pabrėžti.

Tokio maž-daug plauko visa p. V-ro kritika. Teip, pabrėžęs visuo-
menei, kuri anot p. V. vargiai apie tai ar žino, kaip sunkiose objekty-
vinėse išlygose prisieina rašyti istoriniai veikalai, pasakęs, kad mųsų
istorijos ir šaltiniai dar nėra ištikimi, ir neturime šiek-tiek didesnio jų

+ Čia p. V. prieraše nurodo Bernheimo Lehrbuch. Tur būti tai korektos apsi-
rikimas; nes nenoris tikėti, kad šaunas mano kritikas nebūtų mokėjęs net
knygos antrašo vokiškai be klaidos išrašyti! (Tikrai korektos apsirikimas.
Red.).

5 Augustinas Voldemaras, op. cit.

6 Tikiu (lot.); krikščionių Tikėjimo išpažinimas.

rinkinio, ir kad net pamatiniuose Lietuvos istorijos klausimuose atra-
sime didelį nuomonių įvairumą, p. V. turėjo logiškai rodos užmegs-
ti, kad ir p. M-niui, duodant Liet. istorijos sintezį, prisiėjo sutikti tas
pačias sunkenybes ir kad par tai negalima perdaug nuo jo reikalauti.
Bet kur tau! Pas p. V. savo logikos įstatymai: „viršminėtosios sunke-
nybės, rašo p. V., autoriui esti tik iš dalies, arba ir visai jų nėra“. Koks
tas autorius, pasakys kas, laimingas, kuriam kepti karveliai patįs lekia
į dantis! Nelaukdamas, ligi mųsų, mokslo vyrai, anot p. Valdemaro
stiliaus, bedirbantieji istorijoj, prisirengs kada ir šaltinius pertikrinti,
ir jų rinkinį sutvarkyti, ir pamatinius klausimus išrišti ir bent kokią
monographiją parašyti, žodžiu sakant, nelaukdamas kol saulė patekės
ir medus į gerklę varvės, parašė jau 20 metų atgal istoriją bent mažai
apšviestiems žmonėms, o visuomenei, neatsižinojus7 pirmą, kokius
p. V. ušreikš iš autoriaus reikalavimus ir kaip jo veikalą apibūdins, pri-
reikė net trečiojo leidimo.

Kad p. V., rašydamas savo kritiką, bent būtų neiškraipęs mano
istorijos teksto! Bet tokiam šaunam vyrui kas gali tat užginti! Teip,
mano veikalo antrašą atspaudinta visai be skirstženklių; teip kaikada
spaudinama ir įvairio stambumo raidės ir be skirstženklių neklaidina
skaitytojo. P. V., kaip sumanus vyras, tuojau suprato, kur skirstžen-
klius padėti ir skaito: „Lietuvos Istorija. Su kunigaikščių paveikslais
ir žemlapiu parašė M“ Bravo! - Kitoje vietoje p. V., būk cituodamas
mano žodžius, teip rašo: „Ji [istorija] turi mokyti Dievo bei tėvynės
meilės (psl. 5)“. Eikime, p. Valdemarai, į laižybas, kad ir ant 5 psl. ir
visoje mano istorijoje nėra tokio sakinio, nėra nei tokios nuomonės
išreikšta! Kas link patrijotinio jausmo, kurį man tankiai p. V. prikai-
šioja ir kas link reikalingumo žmonėms Dievo meilės, apie tai neketi-
nu su p. V. ginčitis; tai jau subjektyviškas jo dalykas: vienam patinka
vargonai, kitam svagonai*! Trečioje vietoje išrašydamas mano tekstą
apie Vytenio nuopolį ties Voplaukiu, p. V. apleidžia nepaženklinęs iš-
tisą sakinį ir kritikos skaitytojui gali pasirodyti, būk autorius tikrai
parašęs, kad grobyj ir imtiniuose laikosi tikras Dievas. Užbaigia p. V.

7 Neatsiklausus, nesužinojus.
8 Svogūnai.

tą vietą tokiu giliai mokslišku ir gana žingeidingu pasergėjimu: „Be
abejo panašus paktai' [suprask atsitikimai] nebūtų įėję istorijon, jei-
gu autorius rašęs būtų ją ne pragmatiškai, bet genetiškai, kaip ji ra-
šoma jau nuo pradžios XIX amž“ Kritikas aiškiau nenuroda, kokie
tai, „paktai“ nebūtų įėję istorijon, ar kad Vytenis ties Voplaukiu apsi-
stojęs, vaikščiojo po guolį? ar kad pamatęs Monstranciją, tyčiojos? ar
kad paskui užpuolė Vokiečiai ir ištiko smarkus mūšis? ar kad Vytenis
žeistas į galvą vos beišspruko, viską palikęs? Kritikas abelnai sako, kad
be abejo panašūs „paktai“ nebūtų įėję istorijon, todėl reikia spėti, kad
p. Valdemaras vis tai būtų išbraukęs iš istorijos, tur būti iš baimės, kad
kas neužsimintų apie Monstranciją. Jei teip supranta p. V. genetišką
istorijos rašymo būdą, tai galiu pasakyti p. V-rui, kad ne tik nuo pra-
džios XIX amž., bet kur kas anksčiau teip kai-kurie rašė ir dabar rašo
istoriją išbraukdami, kas jiems nepatinka.

Tiek tai logikos, supratimo ir sąžiniškumo pas p. kritiką. Žinoma
nuo p. Valdemaro, kaipo nuo pirmamečio studento ne ko labai galima
ir reikalauti; bet visgi bent nereikėtų perdaug apie savę manyti. Tuo
tarpu p. V. gana tankiai turi ši-tą visuomenei ar autoriui pabrėžti. Ne-
pritardamas autoriaus motyvams, dėl kurių tasai nenori tikėti, kad
Vytautas būtų papuolęs į spaustas? ciecoriui Zigmantui, p. Val. rašo:
„daug dar klausimų apie Vytautą neišrištų istorinėj literaturoj, kurie
nėr žinios kurion pusėn svers. Ir aš pats nesutinku su šiomis [?] nuo-
monėmis, bet visai dėl kitų priežasčių, nei p. M“ Dėl kokių priežasčių,
kritikas neaiškina. Bet ar negana to, kad teip pasakė p. Valdemaras?
Auto-da-fė“! Tikras Vokiečių Momsenas, istorijos studijose pražilęs!

Savo laike Liet. laikr. Nr. 18-22, rašydamas plačiai „apie mųsų Kri-
tikas ir kritikus“, nurodžiau, kiek blėdies* atneša mums tos nelai-
mingos mysų usnis, atimdamos ne vienam net norą darbuoties dėl
gero visuomenės! Kam malonu už savo prakaitą pragarsėti lyg kokiu

s Spąstus.

1 Tikėjimo aktas (portug); viešas inkvizicijos nuosprendžio paskelbimas ir įvykdy-
mas.

n Žr. J. M-lis [Maironis], „Mūsų kritikai ir kritikos“, in: Lietuvių laikraštis, Sankt Peter-
burgas, 1905, Nr. 18, p. 19-22.

2 Žalos.

piktadariu? Kritika yra reikalinga, bet kritika subrendusi, teisinga, ne
vienpusiška; kritika - tai saikas ar uolektis, kuriais atskaitome kie-
kvienam, kas jam priguli, nurodydami silpnas ir geras puses; nėra
tai bobų plepalas, kas papuolė ant seilės, nėra tai coûte que coûte”
autoriaus išniekinimas. Grįždamas prie p. V., patarčiau jam užsiim-
ti kokiu nors naudingesniu darbu, nekaip rašinėjimu niekam vertos,
nesubrendusios kritikos. Kad vietoje peikimo kitų darbo, būtų pats
parašęs bent kokią monographiją iš mųsų istorijos ir parodęs, kaip
tai rašomi istoriniai veikalai, aš pirmas jam būčiau pasakęs širdingą
ačiu iš patriotinio jausmo. Bet kol kas bus ar galės kada būti, pirmą
reikia pasimokyti, p. Valdemarai, ir lietuviškai geriau rašyti, ir logikos,
ir daug dar kitų naudingų dalykų. Žinoma, studentai, dabar politika
užsiėmę, netur kada mokintis, ar nusimano ir teip jau pardaug moką;
bet juk tik ir tarp jų ne visi save Momsenais skaito.

3 Bet kuria kaina (pranc.).

Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės straipsnis ~- pirmasis bandymas įvertinti
visą ligtolinę Maironio kūrybą, remiantis modernistų kartos estetiniais krite-
rijais. Pirminis šio teksto variantas rašytas lenkiškai ir, regis, skirtas tik Mai-
roniu?. Anot Ramučio Karmalavičiaus, šis straipsnis yra Sofijos Kymantaitės-
Čiurlionienės kaip kritikės debiutas.

Pirma publikacija: Zofija Kymuntaitė, „Vienužis - Maironis - Vaičaitis“, in: Vil-
niaus žinios, Vilnius, 1996-12-20 (1907-01-02), Nr. 284; 1906-12-21 (1907-01-03),
Nr. 285; 1906-12-22 (1907-01-04), Nr. 286; skelbiama iš: Ibid.; publikuojama
įžanga ir Maironiui skirtos straipsnio dalys.

SOFIJA KYMANTAITĖ-ČIURLIONIENĖ
Vienužis - Maironis - Vaičaitis

Labai norėčiau surinkti visas kokios tik buvo rašytos lietuviškai kri-
tikas ir jieškočiau jose tada nors vienos tikros gudrybės kibirkšties,
jieškočiau - nes tose, kurias man teko skaityti - neradau.

Gal yra kas tarp tų straipsnių ir straipsnelių visur išblaškytų, bet
man jų matyti neteko ir baisiai liūdna pasidarė, besidairant tarp tų
visokių visokesnių balsų, tarp to nuomonių sumišimo, vienpusiškų
pažiūrų.

Nes kritikos užduotis tai nedrėbti purvais, arba giedoti pagirimo
gimnus, bet atjausti, suprasti, o paskui skirti grūdus nuo pelų.

Jei dailė tai pasaulis augščiausio tvėrimo - įkūnijanti grožės idea-
lus, tai ištikro tas, kurs paims ant savęs aiškinti dailės veikalus, tas
negali vaikščioti vienpusiškų pažiūrų, ypatiškų ar partiviškų3 reikalų
takais, tas negali teisinti darbų amato, o ne tvėrimo.

* „Vaižgantas būtinai liepė mano lenkų kalba rašinėlį apie Maironį parašyti lietuviš-
kai. 1906 m. per žiemos atostogas būdama Vilniuje ir atidaviau "Vilniaus žinių’ re-
dakcijai savo straipsnį Vienužis, Vaičaitis, Maironis“ (Sofija Čiurlionienė-Kyman-
taitė, Raštai, t. 3, Vilnius: Vaga, 1988, p. 340).

2 Žr. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 4: Straipsniai; Studijos; Esė, parengė
Ramutis Karmalavičius, Vilnius: Vaga, 1998, p. 621.

3 Partinių.

O pas mus?

Juokingu gal kam pasirodyti klausimas: „o pas mus?“ - nes pas mus
nieko dar nėra arba nematome to kas yra.

Jei kokia tauta turėtų tokias Dainas* kaip męs lietuviai - tomų
tomus prirašytų, apie jas - metus ir metus išguldinėtų universitetuo-
se (teisybė, męs neturime universiteto) - na, bet atsirado vokiečiai,
kurie mokinosi lietuviškai, kad mųsų dainas pažinti - o tarp lietuvių-
inteligentų rasime ir tokius, kurie neskaitė jų ir net rankose neturėjo
Antano Juškevyčiaus ar Ludwigo Rhesos rinkinių.

Reiškia tas jog neradome dar, savęs nepažinome, kur mųsų tikra
individuališka galybė, nesėmėme iš tautiško įkvėpimo šaltinio.

Nereikia to suprasti kaipo patarimo paskęsti senovėje - ir jaja tik
gėrėtis, apjakus ant šios dienos reikalų. Bet suprasti dainas - tai su-
prasti tautos vėlę, mokėsime žengti pirmyn, bet savo keliu, užlaikyti
individualizmą; tai yra augdami iš pamatų išaugsime augštai, bet sa-
votiškai.

Tegu ta dailė, ta literatura, tos knygos rašytos lietuviškai esti ištikro
lietuviškos. Nes jeigu dailė kaipo beždžionė mėgždžios svetimus pa-
veikslus, tai kokią tiesą turėtų ji egzistuoti Lietuvoj, nešiodama vardą
tautiškos?

Gal kas pasakyti, jog dailė yra tarptautiška, teip, sutinku, jog jos
"Tėvynė tai pasaulis, augštesnis negu mųsų ir liuosesnis. Bet sutikti
reikia teipogi, kad kiekviena tauta turi savo individuališkas ypatybes
ir pagal jas savotiškai tveria. Ant tos pačios temos kitoniškai parašys
slavas, kitoniškai anglas, o dar kitaip lietuvis. Na ir kiekviena kalba
turi savo psichologiją; kalba yra kaipo marmuras, kuriame artisto kū-
jis įvairių įvairesnius išpina vainikus. Bet tenedrįsta tasai palytėti tų
užžavėtų stygų - kalbos - kas nejunta skirtumo jos dvasios nuo kitų,
kuriam seni paminklai - dainos nebuvo mokykla ir įkvėpimas.

Mes to viso nematome, nardomės straipsnelių ir brošiurėlių šiukš-
lyne, pripildytų reikalingomis tendencijomis, partiviškais reikalais; o
jei retkarčiais prabils stipresnis talentas - tai iš po pergalių ir neišgirsi

4 Tikriausiai omenyje turimos Liudviko Rėzos parengtos Dainos, oder Litthauische
Volkslieder (1825) bei Antano Juškos rengtos Lietūviskos dajnos (1880).

jo, o jei ir išgirs kas, tai atsiranda toks straipsnis, kaip Vienybėje Lie-
tuvininkų 1904 m. apie „Viktutę“ Šatrijos Raganos (imu čia tą kritiką
kaipo pavyzdį). Perskaičius tuos tris numerius V. L. pasidarė man tie-
siok gėda ir už to žmogaus siaurumą, kurs rašė, ir už tai, kad laikraš-
tyje galima teip rašyti.

Novelia „Viktutė“ gyvas paveikslas iš mųsų kasdieninio gyvenimo -
apysaka neperdaug varsuota, bet lygi, kaip Lietuvos laukai ir viskas
tenai teip paprastai paimta, o per teip giliai, kaip gili, nors labai nai-
viška pačios Viktutės širdis. Patėminkim“ prie to, jog tipas jos idea-
liškai nupieštas, o kalba lengva ir daili. Kritikui gi anam nepatinka,
kad „Viktutė“ meldžias bažnyčioje ir iš tos priežasties prikimšo du
puslapiu išrodinėjimų, kokią tai blėdį? atneša kunigija Lietuvai ir prie
to sudavė dikčiai Šatrijos Raganai už idealizavimą tokios institucijos,
kaip bažnyčia.

Ir tai vadinasis literariška kritika!

Gali jis gyvenime žiūrėti, kaip tik jam patinka, bet kritikas privalo
turėti tiek artistiško skonio ir suprasti, juk ta valanda bažnyčioje tai
viena gražesnių vietų novelėje.

Straipsnyje, atsišaukime tepropaguoja ką tik sau nori, bet kas imasi
rašyti literariškas kritikas, tai terašo jas kulturališkai ir artistiškai.

Kritikui anam nepatinka, kad dr. Antanas Viktutės sužieduotinis
nėra karštai raudonas. Vėl atkartoju - gal jis pats elgtis kaip jam patin-
ka, bet kritikas privalo žinoti juk yra visoki tipai ir veikalo vertė priguli
nuo supratimo jo, nuo teisingo perstatymo ypatos, kuri tapo išvesta;
gyvo žmogaus reikia, o ne menekino su tendencija galvoje. Jeigu gi
autorius mėgsta tokius žmones, o ne kitokius, - tai aišku, kad niekas
negali priversti mainyti savo skonį.

Viktutė buvo kaipo užsakosš - juk šit prasideda pas mus literatura
dailioji, bet jei kyla tokie balsai - kaip anas V. L. tai noroms nenoroms

5 Žr. Sebraitis [Stasys Matulaitis], „Viktutė. Novelė. Šatrijos Raganos“, in: Vienybę Lie-
tuvninku, Plimutas, 1905-03-15, Nr 11; 1905-03-22, Nr. 12; 1905-03-29, Nr. 13.

é Pastebėkim.

7 Žalą, nuostolį.

S Užsakai.

klausi savęs, ar priaugome prie to, kad turėti liuosią, neprigulmingą?,
tikrą lietuvišką Dailę.

O gal ir atėjo jau laikas pakelti galvą po tiek vargingų amžių. Gal
atėjo jau laikas prabilti iš gelmės vėlei lietuviškai. Sakau gal, o tikiu
stipriai, juk gyvenam laikuose brėkštančios dienos mųsų Tėvynės, nes
širdįs jautrios yra ir darbai, kurie rytojaus nesigėdįs.

Nejudįsiu čia tautiško turto - senųjų dainų, tai darbas platus ir be-
dugnis, iš tos medžiagos galima sutverti gilų psichologišką studijum
senovės Lietuvos poezijos.

Dabar čia pasistengsiu duoti keletą kritiškų paišinių mųsų garses-
niųjų poetų - paišinių iš mano grynai individuališko atžvilgio.

Noriu čia kalbėti apie Vienužį, Vaičaitį ir Maironį tris „musosius“,
kurių vardai skambės Lietuvoj ilgiau negu gyvenimas vienos ar dviejų
kartų; tai jau vardai, kurie taps užrašyti ne vien lietuviškos literatūros
istorijoj, bet žodžiai jų dainų gyvuos tautoje.

[..]

Greta Vienužio statau Maironį - bet kaipo jo anti tezą.

Maironis rašo dailes, labai dailes eiles, bet retai dainuoja. Forma
pas jį lengva, kalba gryna, junti kad poeta gražiai šneka ir iš persitikri-
nimo“, kartais užsidega. O jo eilės dažnai daro ant manęs įspūdį kaip
rodos būtų rašytos po muzikos įtekmės.

Maironis daug filozofuoja, nors talentas jo grynai lyriškas ir todėl
gal nepalieka galvojimai jo sausi, junti jų ryšį su jausmu.

Gana paimti į rankas Pavasario balsus, tuojau aiškiai matyti, ką ir
kaip poeta mano, ką ir kaip mato. Duokime „Jaunimo giesmė“ - tai
netiktai karštas atsišaukimas ir vadinimas į darbą jaunimo, bet kartu
ir to darbo programa:

Į darbą broliai vyr's į vyrą!
Šarvoti mokslu įstabiu!
Paimsme arklą, knygą, lyrą
Ir eisme Lietuvos keliu!"

9 Nepriklausomą.

= Įsitikinimo.
a Eil. „Jaunimo giesmė“ [„Užtrauksme naują giesmę“).

Poeta ima ant savęs morališką tiesą savo brolių vadovo ir nekar-
tą prakalba kaipo vadovas, bet tankiausiai grįžta prie savo lyrikos ir
tada ištikro moka jausmus žadinti. Tokios švelnios eilės tai tarp kitų:
„Putinas“, „Mano gimtinė“, „Lietuvis ir giria“, kur teip atjaustas mųsų
žmogaus ryšys su gamta. Paveikslui paimsiu palyginimą:

Bet žalioji - kaip Lietuvis:
Užžavėtas jų liežuvis;
Neatdengs skaudžios krūtinės!
Tik kad žmonės jų nemato,
Birt jiems ašaros paprato,

Lyg, kad rasos sidabrinės.”

Na ir abelnai* Maironis jaučia tas virpančias pasaulio gyvasties sty-
gas ir kartais savo atjautimuose žvaigždžių pasiekia, su medžiais kal-
ba ir krūtinėj žmogaus atbalsius randa. Ir tada poezija jo iškįila augė-
čiausiai. Pilniausis tos lyrikos gamtos išreiškimas - tai eilės: „Vakaras
ant ežero keturiu kantonu“, nieko atimti - nieko pridėti, tai vienos
gražesnių lietuviškų eilių. Einu dar toliau, poezija čia Maironio iškyla
lig augštybių Mickevičiaus „Krymo sonetų“...

L.
Laivą be irklo varė, lingavo
Vėsos dvelkimu

[...]

Audžiau, nurymęs, aukso svajones [...].5

Kodėl poeta nepasilieka ant tos augštybės?

= Eil. „Lietuvis ir giria“.

5 Bendrai.

4 18 sonetų ciklas, vienas žinomiausių Adomo Mickevičiaus kūrinių, kuriam būdin-

gas peizažo ir subjekto vidinių būsenų atitikimas.
5 Eil. „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“.

Maironis mėgina ir satyros, bet nors ironija jo vietomis stipri, vie-
nok nieko didesnio apart dviejų trijų pamoksliškų eilių - nesutveria.
Eilėse „Vintas“, „Mano draugams“ junti daug kančios ir daug teisybės,
bet junti teipogi juk nečia tikroji Maironio dirva. Lyrikoj ir tai gamtos
lyrikoj turėjo savo talentui pamato ir išėjimo jieškoti.

Vėlesnės eilės nuslenka kur žemiau, poeta patsai nepatėmija to, tik
skundžias, neberandąs tiek atjautimo kaip jaunystėje nors tada:

Buvo norai plačiausi, begalinei tadą, -

O vienok mus suprato visi;

Šendien bėga siaurutė - musų norų vaga,
O buk musų suprast negali“

Nėra ko stebėtis ir skųstis - jaunūmenė supras Tave Dainiau visa-
dos, kada norai Tavo bus plačiausi. Jaunūmenės nesuturėsi prie „siau-
rutės norų vagos“, o vienog graudus tas balsas senatvės:

Terp suaugančių girių vienas beržas apsenęs
Stovi liudnas terp medžių jaunų!
Ne tai susti nenori, ne tai gailias gyvenęs:

Liudna seniui, netekus draugų."

Ant to pasakysiu, kas žeželkę® krūtinėj dangaus turi gal likti jau-
nu - žengti vis pirmyn, nekrūpčiodamas, o juo augščiau poeta skrys,
juo daugiau širdžių sukels juo daugiau troškimo skrysti sužadįs.

Minėjau jau, juk Maironis daug filozofuoja trumpose eilėse, pa-
tėmyti ką galima, bet jeigu paimti Kur išganymas (libretto keturiose
veikmėse) - tai tiesiok filozofiškas traktatas poetiškoj formoj.

Pati idėja tame veikale paimta giliai ir plačiai. Visas žmogaus gyve-
nimas, kurs blaškos jieškodams „išganymo“. Visokių visokesnių idejų
doktrinų mišinyje nori rasti gaivinančią mintį, kuri tas tamsybes ap-
šviestų. Zonis tai vienas tų kurių šiandien tiek priviso, protas gilus, o

6 Eil. „Senatvė“.
7 Eil. „Senatvė“.
8 Kibirkštį, liepsną.

abejone perimtas, karštai grobesi kiekvienos šviesesnės minties, bet
neužsiganėdina paviršutiniais dalykais jis giliau siekia - o giliau pa-
žvelgęs - randa visus žemus pagedimus.

Meilė rodėsi jam švenčiausiu jausmu, prie tos numylėtosios mer-
gaitės atgimimo jieškojo ir jos širdyje tikėjosi kažin-kokią liepsną
įkvėpimo rasti, o rado paprastą silpną žmogų kurį kits stipresnis pa-
traukti ir apvilti mokėjo. Radęs gi tą amžinai nuliūdo ir į kitą pusę
kreipėsi. Dabar pasaulį surėdys kitaip ir karštai dainuoja:

Drąsiai, augštai
Pakils balsai [...].9

Nair ką? būrelį entuzjastų pasiseka paskui savęs patraukti, bet kad
būrus alkanus sutiko, tų daina nesugraudino - tie pareikalavo, kad
darbai pritartų žodžiams ir nuplėšę skatikus pririšo mokytoją prie
medžio.

O Zonis tame vargingame padėjime galvoja toliau ir išrišimo jieško.
Čia ateina filozofai ir nori jį šaltais gudrybės žodžiais papenėti, bet
Zonis varo juos šalyn - nes trokšta gyvą, reališką, užganėdinantį širdį,
atsakymą.

Gaila, kad tie klausimai teip trumpai apdirbti, ir neparodyta plates-
nė veikimo dirva. Nes teip tai išrodo truputi naiviškai. Zonis negalėjo
manyti, kad gana padainuoti ir jau visi supras ir širdyse savo persimai-
nys ir kits pasaulis rasis.

Kur išganymas - va ką galima trumpai pasakyti perdaug medžiagos
į tokius rėmus. Skaitydamas junti žmogus, jok poeta tur būti daug
giliau apmastė tuos dalykus, o rašydamas sutraukė teip, kad psicho-
logiškai nekuriuose atsitikimuose trūksta gelmės. Ir nors Zonis labai
suvargintas ir labai kenčia, bet išrišimas ateina pergreit ir todėl nega-
lima atjausti teip, to viso ramumo žodžių pranciškono: Pax hominibus

bonae voluntatis”.

19 Kur išganymas, Il. Šie žodžiai yra ir eil. „Jaunimo giesmė“.
2 Ramybė geros valios žmonėms (lot.; Lk 2, 14); antroji Garbės himno eilutė.

100

X*k

Jei grįžti prie: Terp skausmu į garbę - tai galime pereiti visą jausmų
gamą.

Įžanga iškilmingai puiki, virpa ten stygos skaudžios, bet ne silpnos,
nors poeta sušunka iš pradžios:

Kur szendieną Jinai?..
Vien kapus tematai |...].*

Viltis jame gyvoja -

O vienog Lietuva
Juk atbus tik kadą [...].”

Įžangoj tuoj prabilo pilnas lyriškas Maironio talentas ir vėl gaila,
kad visa poema (pavadinta drama) neišturėta ant tos augštybės. Idėja
pati pakilni ir begalo „ideališka“.

Tas Vilaitis tai tiesiog nežmogus - tai karžigis - tai milžinas. Poeta
nukalė pavyzdį stiprios geležinės valios. Bet nesiskaitė prie to su žmo-
gaus psichologija.

Jis dėl žmonių turi vis ramų veidą, nors krūtinėje jo audra verda,
nes akys jo užkliuvo „kur teip nenorėjo“ - ir čia jau užsimezga drama,

nes:

Szirdis be karionės nemoka mylėti:
Jai kliutys - druska ant ugnies!

Kad lengva mylėti, nereikia kentėti,
Ten rankos jinai neiszties?3

Moka Maironis giliai ir jautriai apie tas širdies žaizdas kalbėti; bet
Vilaičiui slėpti skausmus liepia ir veda jį akmenuotais takais per erš-

z St. Garnys [Maironis], Terp skausmu į garbę, Tilžė: O. von Mauderodės spaustuvė,
1895, p. 5, „Įžanga“.

2 Ibid., p. 5, „Įžanga“.

3 Ibid., p.31, IV.

101

kėčius augštyn - rodo jam žvaigždę šventos priedermės Tėvynei viską
atiduoti teip, kad nelaimingas Vilaitis - baisios abejonės valandoje
atsimena:

Gana jau gana! Juk tik jis ne vagis,
Kas plesztų, ko žmones pavydžia"?*

Ir toliau:

Mums reikia Lietuviu, ką dirba ir tyli,
O rasme sau ateigą didžią!5

Vardan tos šviesios Tėvynės ateities Vilaitis išsižada gyvenimo
džiaugsmo, nenori jokių ryšių, kurie jį pančiotų. Eis stiprus savo keliu
dvasiško vadovo (kunigu pastojęs), nes jo akyse tai augščiausis pašau-
kimas. Ir antgalo teip nieko nebetrokšta pats dėl savęs - juk palinks-

“x

mėjo, ramiai darbuojas ir baigia kaipo „didvyris“ ištremtas į žemę bal-
tųjų sniegų.

Vilaitis tai kreacija labai jauno idealizmo, bet kodėl, kodėl? neuž-
gimė paskui antra poema apie Vaičių (kaip pažadėta užbaigoj), gal
būtų užlaikiusi baltus sparnus augštyn skrendančius kaip pirmoj, o
užbrėžta būtų plačiau ir apdirbta rimčiau. Rimčiau ne prasmėj iškil-
mingumo, bet prasmėj psichologijos.

Marynė? kokia gi yra ta mūsų didvyrio numylėta. Apie ją teip mažai
tegirdžiame, nupiešta keliais anglijos patraukimais išrodo iš pradžios
tik labai ideališko ir artistiško būdo vėlė, o paskui per meilę subręsta
į stiprią moteriškę, kuri nors kenčia, bet kančios savo nekeikia, ji su-
pranta numylėtąjį ir didi yra iš jo darbų, nes tas išrinktasis ją prikėlė ir
darbas jo ir jos tai viena; abiem ta pati žvaigždė - Tėvynė žiba.

Man laimes gana: didį vyrą mylėjau [...].29

Sako Marynė - ir skęsta savo numylėtoj muzikoj.

24 Ibid., p. 38, V.
2 Ibid., p. 71, VIII
26 Ibid., p. 83, IX.

102

Nuobodu būtų aprašynėti kiekvienos antraeilės ypatos būdą, ma-
žai apie juos ten ir tėra - teip, kad greičiau tai silvetkos*, negu tipai,
bet vis-gi silvetkos užbrėžtos aiškiai - tik paimtos iš punkto matymo
labai ideališko.

Pačioje formoje yra daug klasiško subrendimo. Maironis „moka“
rašyti eiles, todėl klaidų nėra, bet tankiai nujausti galima, kaip poema
ir paviršutiniai imant kilsta ir leidžias.

Atsiminti reikia dainą „Trys sesutės grėbia szieną..“ tai ištikro jau
neb'eilės tai jau daina ir tokia paprasta graudi.

Trįs sesytės grėbia šieną ir brolį numylėtąjį minėja, oj toli jis toli —
kas užmatys - oj žūva - ten žūva berneliai:

Oi gegutė, tu raiboji,

Kam tau balsas teip verksningas?
Ar isz skausmo teip vaitoji?

Ar kaip musu teip szirdingas?*š

Bet brolis pasilgęs sugrįž ir dovanas parvež:

Dėl vyriausės aukso žiedą,
Tai sztai rutu vainikėlį,

Dėl treczios, ką liudnai gieda,
Gilų aszarų upelį"?

Kaip-gi lietuviškai suprasta dainininkų: gyvenimas jų jautrios šir-
dies - tai skausmas ir ašaros, taigi dovanos dainininkiai „ašarų upe-
lis“. - Kad jų nepritrūktų, kad užtektų visų skriaudoms apverkti.

„Trys sesutės grėbia szieną..“ daina ta galėtų drąsiai tilpti į Juškevi-
Čiaus rinkinius tai jau daug pasakyti.

Besklaidant poemą - užtikti galima vietas, kuriomis tiesiok gerėjas
kiekvienas, turintis truputį poetiško atjautimo.

Priminsiu čia tik ketvirtos giesmės pradžią:

2 Siluetai.
28 Ibid., p. 27, N.
2 Ibid., p. 28, IV.

103

Malonios ir puikios pakalnės Dubysos,
Iszpintos vainikais margai!

[...]

Brangūja Dubysa blavei vilnimis,

O beržas nuleidęs szakas,

Kad auszta rytai ir iszblykszta naktis,
Jai beria sidabro rasas!

Ne rasos, tai graudžios jam aszaros byra!
Bet skausmas be atbalsio bus!

Dubysa jau myli... bėt tolimą vyrą:

Jai Nemunas amžies brangus?

Junti Dubysos vilnių šlamėjimą ir matai liūdną beržą ant jos kran-
to; o žodžiai plaukia teip lengvai - kaip tarytum girdi virpančias sty-
gas užžavėtų smuikų - švelniai, o giliai.

O gal paimsime Vytauto dainą - tai garbės gimnas Lietuvos mil-
žinui, tai apoteoza didžiojo kunigaiščio, kurs suskambino varpą tau-
tiškos galybės - o skambėjimas po amžių tebgirdžiamas - ir eina ir iš
miego kelia.

Poeta sako, kad diena, kurioje tauta supras savo genijų - bus naujos
aušros diena, nes Vytautą suprasti - tai savo galybę suprasti, o nesu-
pratus aukštyn kilti.

Tiek tatai mano grynai individuališkų įspūdžių apie Maironį.

[...]

3 Ibid., p. 26, V.

104

Vinco Mykolaičio-Putino straipsnis - pirma studijinio pobūdžio Maironio
kūrybos apžvalga. Straipsnis publikuotas Maironio jubiliejui skirtame Atei-
ties numeryje.

Pirma publikacija: Putinas, „Maironis (25 metų literatiškojo darbo paminėji-
mas)“, in: Ateitis, Kaunas, 1913, Nr. 10, p. 467-478; skelbiama iš: Ibid.

VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS
Maironis.
25 metų literatiškojo darbo paminėjimas

„Kaip kankliai be stygų, tauta be poėtų“ sako dainius'. Bet tų žodžių
jau, ačiu Dievui, negalime taikinti prie savęs. Ne nuo šiandien jau
skamba tie musų tautos kankliai, ne nuo šiandien jie kelia iš miego
nuvargintus tėvynės sunus. O garsiausia ir kartu jautriausia tų pa-
slaptingųjų tautos-kanklių styga yra, be abejo, Maironis. Štai jau ke-
tvirta dalis amžiaus praėjo nuo to laiko, kuomet suskambėjo Lietuvos
padangėj pirmų jo dainų aidas. Ir toliau vis gimė ir gema naujos, nors
ir senosios nemiršta. Ir nemirs niekados. Laikui bėgant jos dar labjau
jaugs į tautos dvasią ir sulaukęs geresnių laikų lietuvis su pamėgimu
skaitys jausmingas Maironio dainas, atmins pirmuosius atgimimo lai-
kus ir su pagarba nulenks galvą prieš tų dienų kovotojus didvyrius,
kurie dirbdami tėvynei skundžiasi Maironio lupomis:

Tarp vargų, sopulių, be rasos ir žvaigždės,
Musų mėlynos akys apteko kraujais; [...].?

O dainius išreiškęs tuos skundus, troškimus ir stiprinęs kovotojų
4

dvasią bus gerbiamas kaipo „atgimimo dainius“, „geresnių laikų pra-
našas“. Ir neišsipildys tie kartųs poėto žodžiai:

* Liudas Gira, Tėvynės keliais, Kaunas; Švyturys, 1912, p. 15.
* Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, Peterburgas: išleista Lietuvių Laikraščio
kaštais, 1905, p. 40, eil. „Jei po amžių kadą skaudųs pančiai nukris...“

105

Išnyksiu, kaip dumas išblaškomas vėjo,

Ir niekas manes neminėsB

k*k

Šįmet sueina 25 metai Maironio veikimo musų raštijoje ir šiandien
jau galime pasidžiaugti to darbo vaisiais. Per tą laiką yra išėję iš spau-
dos šie jo veikalai: du eilių rinkiniu Pavasario balsai“ ir „Smulkme-
nos“ (prie Reseinių Magdės)s, libretto Kur išganymas“, poėmos Jauno-
ji Lietuva, Reseinių Magdė“ ir, lenkiškai, bet lietuviškoje pakraipoje
parašyta, Z nad Biruty*. Ketvirtoji Maironio poėma Musų vargai dar
tik leidžiama“. Be to proza Maironis yra parašęs Lietuvos Istoriją“ su
Trumpa lietuvių rašliavos apžvalga” ir lotinų kalba teologijos traktatą
De iustitia et iure”.

Pirmosios Maironio eilės vardu „Daina apie senovę“ buvo iš-
spausdintos užsienyje leidžiamojo laikraščio Apžvalgos 5 Nr., 1891

3 Ibid., p. 33, eil. „Išnyksiu, kaip dumas išblaškomas vėjo.. “.

4 Ibid.; St. Maironis, Pavasario balsai, Tilžė: O. von Mauderodės spaustuvė, 1895.

5 Omenyje turimas knygos skyrelis su keliolika eilėraščių, pridėtas prie poemos Ra-
seinių Magdė (žr. Maironis, Reseinių Magdė, Kaunas: Saliamono Banaičio spaustu-
vė, 1909).

S Kameišganymas buvo skelbtas kartu su 1895 ir 1905 m. Pavasario balsų leidimais.
Taip pat 1296-1897 m. jis buvo išspausdintas Tėvynės sarge (Maironis, „Kur išgany-
mas? arba Paviršiumi amžiaus klausimų“, in: Tėvynės sargas, Tilžė, 1896, Nr. 11, 12;
1897, Nr. 1).

7 J. Maironis (M-lis), Jaunoji Lietuva, Kaunas: Saliamono Banaičio spaustuvė, 1907.

š Maironis, Reseinių Magdė.

9 Halina Z Polangi [Maironis], Z nad Biruty, Brooklyn: Žvaigždės spaustuvė, 1904.

» 1913 m. Vaivorykštėje (kn. 1 ir kn. 2) publikuoti du Mūsų vargų fragmentai. Pirmas
pilnas poemos leidimas pasirodė 1920 m.

a Lietuvos istorija - taip pavadintas tik trečiasis Maironio istorinio veikalo leidi-
mas (Maironis, Lietuvos istorija. Su kunigaikščių paveikslais ir žemlapiu, Petropi-
lis: Išleista Lietuvių Laikraščio pinigais 1906). Pirmųjų dviejų leidimų (1891 m. ir
1903 m.) knygos vadinosi Istorija arba Apsakymai apie Lietuvos praeiga.

2 Lietuvių raštijos apžvalga buvo paskelbta vienoje knygoje kartu su Lietuvos istorija
1906 m.

3 Joannes Matsulevicz, Praelectiones de iustitia et iure: Quas habuit in Caesarea Ro-
mano-Catholica Ecclesiastica Academia Petropolitana, Petropili, 1903.

106

metų“. Be Apžvalgos po spaudos atgavimo duodavo savo eiles į Pe-
terburge ėjusį Lietuvių Laikraštį, Draugiją ir dabar į Vaivorykštę.

Labjausiai išsiplatinę yra Pavasario balsai. Jau 1905 metais išėjo
trečia to rinkinio laida. Taigi ir nenuostabu, kad Maironio vardas yra
žinomas kiekvienam šiek-tiek prasilavinusiam lietuviui. Bet norint
arčiau pažinti poėtą, neužtenka kartą perskaityti jo veikalus, neuž-
tenka net vienas kitas eiles atmintinai išmokti, bet reikia jį skaityti są-
moningai, jieškoti logikos ryšių tarp atskirų dalykų, sekti mintis, gru-
puoti jas, žodžiu - norint geriau suprasti autorių, reikia jį studijuoti.
Deja, tokiu Maironio pažinimu pas mus retai kuris tegalėtu pasigirti.
Ypač šiais laikais musų visuomenė maž tesiinteresuoja dailiosios raš-
tijos veikalais. Jai daugiau rupi politika.

Šiuo savo rašiniu aš ir norėčiau atkreipti draugų bei draugių domąs
į gerbiamojo musų poėto veikalus ir paskatinti kiek atidžiau juos pa-
nagrinėti. Esu įsitikrinęs, kad kiekvienas, kuris tai padarys, atras netik
malonų estetišką pasigėrėjimą, bet ir daug gilių minčių, išlavins dailės
skonį, įgaus pasišventimo ir energijos dirbti ateičiai. Tuo budu mes
geriausiai paminėsime taip brangias gerbiamojo dainiaus sukaktuves.

*kkk

Poėzija, kaip žinoma, dalinasi į tris didelius skyrius: lyriškąjį, epiškąjį
ir dramatiškąjį. Sulig šio padalinimo skiriasi ir poėtai, žiurint kuris iš
viršminėtųjų trijų elementų ima viršų jų tveryboje. Maironis yra rašęs
visose trijose poezijos šakose. Tečiau paskaitę jo tvarinius, nemąstę pa-
sakysime, kad Maironis yra lyrikas. Gilus iš širdies einąs jausmas tryš-
ka kuone iš kiekvienos jo poėzijos eilutės. Visuose jo tvariniuose jauti
autoriaus asmenį. Net gamtos aprašymuose žymu poėto upas; tas ką
lenkai pavadintų nastrėj. Užtat jo piešiami paveikslai ne vien stato prieš
akis gyvus gamtos vaizdus, bet kartu gimdo mintį, žadina jausmą.

4 Iki 1891 m. spaudoje buvo paskelbti du Maironio eilėraščiai - „Lietuvos vargas“
(Auszra, Tilžė, 1885, Nr. 7-8) bei „Brolei, į darbą“ [„Nedaugel mūsų“] (Szwiesa, Til-
žė, 1887, Nr. 1). Taip pat šiedu tekstai buvo paskelbti laikraštyje Wien/be Lietuwniku
(1888, Nr. 19, p. 22). 1891 m. publikacija išsiskiria tuo, kad ji pirmą kartą pasirašyta
Maironio slapyvardžiu.

5 Dėmesį.

107

Skaitydami Maironio poėziją pastebėsime dvi kaip ir giji, apie ku-
rias pinasi visi jo poėtiškojo vainiko žiedai. Tomis gijomis yra meilė ir
skausmas. Iš tų dviejų šaltinių tryška visos poėto mintįs, visi jausmai.
Meilė ir skausmas pagimdė Maironį.

Dainius giliai myli savo išrinktąją, bet ir kenčia kartu:

Jau niekas taves taip giliai nemylės,

Kaip tavo jausmingas poėta!

Nieks skausmo jau tiek niekados nekentės,
Kiek jis dėl taves, numylėta!“

kaip ir motto rašo jis ant pirmo savo poezijos lapo. O taja poėto my-
limaja yra tėvynė. Ne turtais, ne grože pavergė ji dainiaus širdį, bet
„stačia savo skausmų gilybe“. Ji įkvėpė poėtą:

Tadą tai jo gema pirmoji giesmė
Liudnesnė už girių užimą,

Nes švieti tu jam, lyg iš augšto žvaigždė.
Ir šventą neši įkvėpimą."

Bet nevien už tėvynę dainius kenčia. Asmeniški, vien jam žinomi
smugiai nekartą sužeidė poėto širdį; vienas ypač buvo skaudus:

„Sudieu“ - tiek kartų begirdėjau
Gal iš krutinės nešaltos;

Bet vieno, vieno negalėjau
Ligšiol užmiršti niekados...

Ko negalėjo užmiršti, poėtas aiškiau nepasako. Ir nors

Nebuvo žodžių, nei dejonės;

Nebiro ašaros, oi ne!'*

“ Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, 1905, p. 3, eil. „Jo pirmoji meilė“ [„Taip
niekas tavęs nemylės“].

7 Ibid., p. 4, eil. „Jo pirmoji meilė“ [„Taip niekas tavęs nemylės“).

* Maironis, Reseinių Magdė, p. 47, eil. „Poeta“.

9 ibid., p.47, eil. „Poeta“.

bet skausmas buvo didelis, nes

[...] pasaulis ir jo žmonės

Išrodė kaip sapnų sapne?“

Nuo to laiko persimainė dainius ir visi jį paliko:

[...] nuo tų metų man ant veido

Nevieši rytmečio juokai;
Draugai stebėdamos apleido,

Ir bėgo nuo manęs vaikai.”

Taip visų apleistas dainius ima „aukso lyrą“ ir buriai žmonių apstoję
klauso jo skausmo dainos:

Tada, paėmęs aukso lyrą,
Pagimdžiau jos stygų aidus;
Buriai, apstoję skausmo vyrą,
„Poėta, tarė, gan graudus“?

Zmogaus gyvenimas tai kaip vilnis audringose jurėse. Kiekvienas
pažvelgęs į savo praleistas dienas gali pasakyti:

Mažai linksmybės čia ant žemės;

Daug verksmo, skausmo ir kančios;

Retai dangus, plačiai užtemes.

Prašvinta ant našlės-galvos.*

Tuom labjau poetas, kuris visuomet dar daugiau kenčia. Taigi ir
Maironio gyvenimas ne rožėmis klojas; tarsi netekęs kantrybės jisai

šaukia:

20
21

Ibid., p. 47, eil. „Poeta“.

Ibid., p. 48, eil. „Poeta“.

Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, 1905, p. 22, eil. „Mažai linksmybės čia
ant žemės...“ [„Taip maža paramos].

109

Negana mano sielą verpetai
Benešiojo ir daužė keliais?

Ar ant veido daug ženklinę metai
Bent jau kartą nurimti neleis?”

O buvo laikai kuomet dainius pats prašė vien audrų, karionių:

Sapnų be kančios ir ramumo saldaus
Teip trokšta ir jieško sau žmonės;

O man tie šešėliai širdies neprigaus:

Prašau vien tik skausmų, karionės.*

Tada tai jaunimo buryje

Nuo skaisčiu idealu, nuo saldaus įkvėpimo
Švietė mums iš akių spinduliai.?9

sakoja dainius. Bet gyvenimas apvylė; idealai pasirodė netikri.

Ko jieškojo širdis, - neatrado,
Nors betrokšti vargiai dovanos!..
Nepasotinęs amžino bado,

Jį tik pridengiau rūbais šalnos!..7

[...] ant žemės jieškot idealo,
Tai vien troškulį kęsti Tantalo.?š

Nes žemės idealai yra peržemi. Galutinai jie niekados nepatenkins

žmogaus dvasios. Kartą atsiekti jau jie ne idealai; jau kitų jieško širdis.

110

24 Maironis, Reseinių Magdė, p. 62, eil. „Liudna“ [„Liūdesys“].

235 Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, 1905, p. 51, eil. „Sapnų be kančios ir
ramumo saldaus...“ [„Ko siekiu ir alkstu“].

2 Ibid., p. 62, eil. „Senatvė“.

7 Maironis, Reseinių Magdė, p. 62, eil. „Liudna“ |„Liūdesys“].

28 Ibid., p. 69, eil. „Pavesta atminčiai J. St“ [„Ar aš kaltas“).

Tikras idealas yra neatsiekiamas. Taigi ir dainius pagalios vien prie
Dievo kreipiasi:

Nes jis vienas yra

[...] nęmeluota gražybė,

Kurs amžiais be vakaro švies"

Toks tai vidujinis poėto gyvenimas. Zmonėms, žinoma, jis nesu-
prantamas nes jie nemato jo vidaus, o orutinės*? žymės yra netikros:

Žmonės spėja iš veido skaistaus,
Buk man rožėmis klojas takai;
Jiems nematoma mano vidaus,
Na, ...ir laimės pavydžia vaikai?!

Nelinksmas dainiaus gyvenimas; - nelinksmai jis nei dainuoja; o
matydamas suvargusius, prispaustus savo brolius, jis sakosi ne negalįs
kitaip dainuoti:

Nelaisvėj' gimę, nuskurdę žmonės.
Varguos' sulinkę žemai!
Kad jums beveržias tik vien dejonės,

Nejau giedosiu linksmai???

Bet yra dar viena ir visųsvarbiausia to priežastis; ji nuo nieko nepri-
klauso; ji gludi giliausiose poėto sielos gelmėse. Pats vidujinis gyveni-
mas nuo jos yra prigulmingas*. Nors ir tikriausią laimę dainius apie
save regėtu, nors ir niekas nebutu sužeidęs jo širdies, jis vistiek kęstu,
vistiek liudnai dainuotu. O tąją priežasčia yra tie „neapriboti troški-
mai“ ta „nesoti dvasia“ kuriai niekados nieko negana:

2 Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, 1905, p. 40, eil. „Jei žemė kada širdį man
ir vyliojo..“.

3 Išorinės.

* Maironis, Reseinių Magdė, p. 68, eil. „Pavesta atminčiai J. St“ [„Ar aš kaltas“).

32 J. Maironis (J. M-lis), Jaunoji Lietuva, p. 140-141, IX:XI.

3 Priklausomas.

111

"Tavo norams negana niekados;
Negana valandos dabartinės;
Gaila tau vakarykščios dienos,

Gaila tau praeitos ir kančios,
Ir, kaip marės, troškimai krutinės
Vis siubuoja, siubuot nenustos B+

Poėtas kartais norėtu atsiskirti nuo žmonių, nejausti gyvenimo,

užsidaryti vien savyje. Bet jis žino, kad tuo nenuramins savo dvasios.

112

Kartais gundo nekantrys balsai,
Nuo žmonių užrakinus duris,
Negirdėti, nejausti visai

Ir ant visko užmerkti akis!..

Bet nors trukšmas už kalnų paliktu,
Ar-gi norai partai beužmigtų ?5

Kas-gi sukelia tuos norus-troškimus, poėtas sakosi pats nežinąs:

Kas tas paslaptis suprastu
Kad krutinę taip kilnoja?
Kas atsakymą atrastu.

Ko ji trokšta? Ko vaitoja?“

Vienas Dievas supranta dainiaus širdį ir tik Jis galėtu ją nuraminti.

Augščiausi! davei širdį man begalinę;
Ją, vienas suprasti gali.

Tu vienas gali atgaivinti krutinę,

Kad kryžkeleis žuna pati.37

Bet nuramins ją tiktai

34 Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, 1905, p. 48, eil. „Neapriboti troškimai“
[„Troškimai“].

35 Maironis, Reseinių Magdė, p. 69, eil. „Pavesta atminčiai J. St“ [„Ar aš kaltas“].

3% Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, 1905, p. 43, eil. „Kas tas paslaptis supras-
tu...“ [„Kas tas paslaptis suprastų...“].

7 Ibid., p. 40, eil. „Jei žemė kada širdį man ir vyliojo..“.

Draugės vienos —
Grabo sienos,
Smeltini kapai [-..].38

Pažinę poėto sielą ir priežastis, kurių delei jis tapo „skausmo vyru‘,
atverskime kitą jo poėzijos lapą ir pažiurėkime, kokie dainiaus santi-
kiai su jo „numylėtaja tėvyne“ ir su viešu kasdieniniu gyvenimu.

*kkk

Didesnę savo poėzijos dalį Maironis yra parašęs pirmaisiais Lietu-
vos atgimimo laikais. Jisai buvo vienu iš pirmųjų to atgimimo pio-
nierių.

Šiandien mes džiaugiamės, kad tėvynė jau pabudo iš taip ilgo mie-
go letargo, kad kiekvienas kas tik nori, gali viešai dirbti jos naudai.
Jau vis rečiau mes atmename pirmuosius kruvinus aušros spindulius
ir milžiniškus to laiko karžygių darbus. Gerai pasakė poėtas:

Jei po amžių kadą skaudųs pančiai nukris,
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Musų kovos ir kančios, be ryto naktis

Dėl jų nesuprantamos bus.?9

O tų kovų tikrai buta smarkių.

Terp vargų, sopulių, be rasos ir žvaigždės,
Musų mėlinos akys apteko kraujais [...].4°

Skundžiasi dainius. Ir nenuostabu: juk kovotojų buvo vos maža
saujelė, o visokių priešų - nesuskaitomos gaujos.

Bet kas skaudžiausia, kad nei savieji nesuprato kovotojų pasi-
šventimo ir sutiko juos ne kaipo tėvynės gelbėtojus, bet kaipo jos
priešus:

38 Maironis, Reseinių Magdė, p. 56, eil. „Džiova mirštančiai“ [„Džiovininkė“].

3 Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, 1905, p. 40, eil. „Jei po amžių kadą skau-
dųs pančiai nukris...“

4 Ibid., p. 40, eil. „Jei po amžių kadą skaudųs pančiai nukris...

113

Tikėjos prikelti kapus Gedimino
Ir kalbą senovės gadynės;
Užtai litvomanais visi išvadino

Ir net piktadėjais tėvynės.“
O toji tėvynė ištiesų buvo apverktiname stovyje:

Ją žudo liga, o gydyklos užgintos:
Nuodusvien begalima gerti!
Švenčiausios teisybės ir tiesos pamintos,

Vien leista žaizdas jai atverti.**
Taigi nors tiek vargo, vienok

[...] ant to
Europoj nei šuo neužkauks.*

Ir tai baigiantis XIX amžiui, civilizacijos bei kulturos klestėjime!

Visa tai matydamas, skausmo perimtas poėtas sušunka:

Lietuva nelaiminga! ir tavo šaukimas

Be vilties sau per kalnus nueis!

Ir ne tik žmonės; kartais rodosi kad ir Dievas užmiršo... ir sunku ko

geresnio belaukti:

114

Ką mums žada rytojus? Tikėk, jei gali!
Nes ir kaip begyvent ir kentėt be vilties?
Rodos Dievas užmiršo!.. o žmonės geri,

Palauk, iki ranką išties!..45

a J. Maironis (J. M-lis), Jaunoji Lietuva, p. 96, VII:IV.

42 Ibid., p. 96, VILIV.

3 Ibid., p. 98, VIIV.

44 Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, 1905, p. 41, eil. „Terp plačių ulyčių veršis
baubia graudingai..“ [„Kauno miesto aikštėj veršis baubia griaudingai..“].

45 Ibid., p. 40, eil. „Jei po amžių kadą skaudųs pančiai nukris...“

Bet tai tik akimirkos nusiminimas. Poėtas žino, kad

[...] kas prieš tiesą kariauna,
Pats rankomis savo užmanymą griauna.‘

ir įsitikėjęs į „savo galę“ ir Dievo padėjimą, drąsiai šaukia į darbą tau-
tos sunus:

Petys gi į petį, na, vyrai kas gali,
Sustoję į darbą už mylimą šalį,
Prikelkimę Lietuvą musųM7

Nes

Kas tiki į Dievo Apveizdą galingą,

Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos!
Mums teko par amžius dalis nelaiminga,
Bet niekas nežino rytojaus dienos.‘

Pagalios, kartą įtikėjus į Dievo Apveizdą, nėr ką daug besirupinti
rytojaus diena:

Kam trokšti pradengti tą uždangą juodą
Tamsiosios laikų ateigos!

Juk Dievas teisingas ir valdo ir duoda
Laikus iš malonės šventos!

Kas bijo šešėlio, - šešėlius temato,

Tas Dievo galybes tikrai nesuprato,
Naktis tam visur, visados.*?

Ragindamas savo tautiečius į kovą, poėtas ne plieno ginklais mano
nuveikti priešą, bet morale jiega, mokslu; nes

46 J. Maironis (J. M-lis), Jaunoji Lietuva, p. 78, VIJU.

7 Ibid., p. 91, VI:XIV.

+8 Ibid., p. 91, VI:XIV.

4 Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, 1905, p. 8, eil. „Geresnių laikų viltis“
[„Šalin, dūsavimai“].

Ne vien kalavijas jau valdo šendiena,
Bet mokslas, tikyba šventi!
Ne į kalaviją mes kalsime plieną,

Nes mokslo, ir žagrės ganab“

Taigi ne kruvina revolucija išgelbės Lietuvą, bet ramus kulturos

darbas, mokslas ir dailė. Tų trijų ginklų dainius ir ragina stverties:

Į darbą, broliai, vyr's į vyrą!
Šarvuoti mokslu įstabiu!
Paimsme arklą, knygą, lyrą
Ir eisme Lietuvos keliu?

Taip šaukė poėtas savo tautiečius, prispaustos tėvynės vaikus. Bet,

deja, toli gražu ne visi paklausė to jo šaukimo. Didesnė dalis Lietu-

vos inteligentų, o tarp jų visa bajorija su mažomis išimtimis, vien
tik vardą lietuvių nešiojo, o skaitėsi prie lenkų tautos. „Sum gente
lithuanus, vienok natione polonus“**. Jie tai labjausia trukdė tautišką

jaunos Lietuvos kilimą, o susipratusius lietuvius pravardžiavo „lit-
vomanais“. Jiems tai poėtas meta šiuos pilnus energijos ir paniekos

žodžius:

O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,

O dvasią užspaustum tėvynės jaunos...
Tegul ir tave ateitis tolimoji

Minėja... kaip išgamą musų dienos!

Poėtas tiki, kad pradėtas atgimimo darbas atgaivins Lietuvą nes

„Kryžius gyvatą žadėjo“*. Bet tas atgimimas neapsieis jis be skaus-

mų, karionių:

116

> Ibid., p. 8, eil. „Geresnių laikų viltis“ [„Šalin, dūsavimai'].

s Ibid., p. 14, eil. „Jaunimo giesmė“ („Užtrauksme naują giesmę“).
52 J. Maironis (J. M-lis), Jaunoji Lietuva, p. 105, VII:X.

5 Ibid., p. 92, VI:XIV.

2 ibid., p. 6, „Įžanga“.

Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės;
Tik n'eina kaip saulė, be skausmo karionės

Jos mėto nekartą žaibus!

Bet tie skausmai ir karionės tik dar labjau sustiprins tautos pajiegas:

Skausmuos' spėkos suaugs,
Atgimimo sulauks:
Jau blaivosi orai aptemę.“

Taigi

Tik į darbą greičiaus!
Tik mylėkim karščiaus!
Tik, vyrai, pajudinkim žemę??

Taip dainavo Maironis bundant tėvynei. Ir neapsiriko: Lietuva atgi-
jo. Bet dainius ir toliau nepaliauna rūpinęsis savo mylimąja. Visus jos
reikalus, ydas ir silpnybes jis pastebi ir atjaučia.

Viena iš svarbiausiųjų lietuvių ydų yra tai kitų pamėgdžiojimas, vi-
sokių naujybių sekimas; kas tik sava - tai negražu, netinka. Pamatė
tai ir Maironis, kad

[...] nuo pat lenkų draugystės

Mums netrūksta bezdžionių gentystės,
Mums patinka kas blizga naujai.

Kas pastumė bajorą lietuvį

Savo vardą užmiršt ir liežuvį?

Ar ne močės-bezdžionės kraujai?58

Taigi pradedant seniai žinoma lenkyste, o baigiant naujausios ma-
dos dekadentizmu, kuone visi svetimieji „izmai“, vieni po kitų gimdė
Lietuvoje vis kitokius „istus“. Ir gimdys

5 Ibid., p. 61, V:I.

5 Ibid., p. 6, „Įžanga“.

57 Ibid., p. 6, „Įžanga“.

5 Maironis, Reseinių Magdė, p. 15-16.

117

[-..] iki svetimu protu
Bejieškosime laisvių svajotų [...].59

Jaunimas - tautos ateitis. Nuo jo priklausys, tolimesnis Lietuvos li-

kimas. Deja, tuo jaunimu ligšioliai negalima buvo pasidžiaugti. Vieni
persiėmę svetimomis, kenksmingomis Lietuvai idėjomis, kiti visiškai

ištautėję ir užmiršę savo tėvynę nieko gero ateičiai nežadėjo.

Jau pirmaisiais kovos laikais, Maironis skaudžiai atsiliepia apie tų

dienų jaunimą:

Neklauskis jaunuomenės jos idealo:
Nuskurdo, sunyko, krutinės atšalo,
Kaip žemė be šilto lietaus!

O, klaustumei veltui, kame jos tėvynė:
Prabočių didžių, kaip tėvai, užsigynė
Ant vieškelio grysto, plataus.“

Paskui, kad 1905 metų revolucija raudona pašvaiste nušvietė ir

Lietuvos padangę, kuone visa mokslus einanti jaunuomenė buvo už-
sikrėtusi pragaištingais kosmopolitizmo, socializmo bei darvinizmo

nuodais.

118

Kosmopolitai! Dienos milžinai,
Tėvų praeigos nepažinę!

Markso ir Darvino paikųs sapnai
Jiems rupi daugiaus, kaip tėvynė.“

Ne tokia-gi jaunuomenė stos tautos priešakyj. Ji

Iščiulpus syvus iš namų,
Paskui tarp vilnių svetimų,
Užmirš paskolintąją dalį;
Susukus guštą kur Guduos,

59 Ibid., p. 16.
6 J. Maironis (J. M-lis), Jaunoji Lietuva, p. 63, VII.
& Ibid., p. 134, IX:VIII.

Tėvų iš vargo nevaduos,
Nebesugrįš į savo šalį.“

Bet ir ją poètas šaukia, kad metus kaimynų sapnus, užiuot kariavus
už Marksą, grįžtų į tėvynę neštų broliams šviesos:

Ir tu, jaunime, kursai į šiaurę,

Išalkęs mokslo badu keliauji,

O ten neturto išgėręs taurę,

Paskui už Marksą rusčiai kariauji,
Paliauk gyvenęs sapnais kaimynų!
Sugrįžk į savo tėvučių šalį!

Čia atsikvėpęs bent oru grynu,

Nešk šviesą broliams, kiek spėkos gali!“

Mokslas - tai šių dienų galybė. Kuris jo daugiau yra įgijęs, tas šian-
dien laimės:

Mokytojų žodis
Stebuklus parodys [...].64

Taigi ir musų dainius ragina savo tautiečius į mokslą:

Lietuvi, mokinkis,

Varguok beraminkis,

Vilties nenustok niekados!

O mokslas daug gali:

Jis vargstančią šalį

Išpančiuos iš amžių skriaudos.“

Ir kartu perspėja:

Tik žemei tėvų
Negamink svetimųjų dievų !*“

& Maironis, Mūsų vargai, Vilnius: Jono Rinkevičiaus leidinys, 1913, p. 5, I [I].
9 Maironis, Reseinių Magdė, p. 4.

é Ibid., p. 41.

5 Ibid., p. 44.

“6 Ibid., p. 44.

119

"22.

Iš paduotų citatų maž-daug apsipažinome su Maironio poėzija. Ma-
tėme vieną-kitą jo mintį, bet visko, žinoma, čia negalima išnagrinėti.
Tuom labjau, kad kiti klausimai, kaip paveizdan“7 taip opųs šiandien
lietuvių su lenkais santikiai, paties poeto dar toliau gvildenami poė-
moje Musų vargai.

Paskaitę bent vieną-kitą Maironio veikalų puslapį, pamatysime,
kad musų dainius nėra tai nutolęs nuo gyvenimo parnasistas“ė, Visi
tautos reikalai, jos vargai ir nelaimės randa atbalsį jautrioje dainiaus
krutinėje ir tenai apsitaisę poėzijos rubais vėl grįžta į ukanotą tėvynės
padangę, guosdami ir stiprindami suvargusią brolių dvasią. Jo skaus-
mai - tai musų skausmai, jo džiaugsmai - tai musų džiaugsmai. Štai
kodel toks brangus mums yra Maironis ir taip suprantama jo poėzija.
Tik mes gal permaža ją branginame. O ji tikrai pakeltu nekartą silps-
tančią musų jiegą ir neleistu užgesti tai šventajai ugniai, kuria, ačiu
Dievui, liepsnoja ir musų jaunosios krutinės. Ir tada neabejotumėm,
ar nekris ir ant musų galvų tie rustųs poėto-teisėjo žodžiai:

O, jųs, kurie taip daug žadėjot!
Jausmus auklenote plačius!..
Kur šventą ugnį tą padėjot?

Ir tuos užmanymus gražius?“

kkk

Šiandien gi nuo širdies sveikindami Gerbiamąjį Dainių ir linkėdami
Jam kuoskaitlingiausių metų, jo paties kartojame žodžius:

57 Pavyzdžiui.

58 XIX a. Prancūzijos poetų grupės narys; parnasistai, reaguodami į pabrėžtą roman-
tikų kūrinių emocingumą, poezijos neapibrėžtumą, ėmėsi kurti emociškai suverž-
tą, objektyvaus tono siekiančią bei techniškai ištobulintos formos literatūrą. Iš
pradžių temas kūrybai ėmusi iš savo laiko visuomenės, vėliau grupė pasuko link
egzotiškų šalių bei išnykusių civilizacijų mitologijos.

& Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, 1905, p. 52, eil. „Skausmo balsas“.

120

Tu Lietuvai garsų vainiką nupynęs,
Buk pranašu saulės dienų!

Tarp amžių prašnek!

Mums krutinę uždegk

Darbais milžinų-pranokėjų!
Aprinkę vadovu,

Teeina į kovą

Augintiniai tavo idėjų!

7 J. Maironis (J. M-lis), Jaunoji Lietuva, p. 125, VHEXV.

121

Balio Sruogos straipsnis rašytas 25-0jo Maironio kūrybos minėjimo proga. Šio
Aušrinės redakcijoje smarkiai taisyto teksto pobūdį gerai atskleidžia vienas
iš išbrauktųjų jo epigrafų: „Štai mūsų stovyklos (nihilistų) ultimatumas, - ką
galima daužyti, tą ir reikia išdaužyti, kas atlaikys smūgį, tas tinka, kas subyrės
į šipulius, tas - šlamštas“.

Pirma publikacija: Balys Sruoga, „Maironis (Kun. prelatas Jonas Maculevi-
čius). 1888-1913“, in: Aušrinė, Vilnius, 1913, Nr. 28, p. 197-208; skelbiama iš:
Ibid.; redakcijai siųsta versija: Balys Sruoga, Raštai, t. 6, Vilnius: Alma Littera,
2001, P. 497-531.

BALYS SRUOGA
Maironis (Kun. prelatas Jonas Maculevičius).
1888-1913

A 8% GrozTo uaca He odun...
Co MHOŬ npoCMOp+ HIbMbIXb paGHUH®,
3emHnaa NbLAb, 3EMHAA Dano,
Hix6 Kpye6 Ge3CMIbHHbIŬ, KAK NEYAND...

IO. Banmpyuaūmucs

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl? Nežinau.
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiaus:

* Balys Sruoga, Raštai, t. 6, Vilnius: Alma Littera, 2001, p. 530.

2 Priešstraipsnį įdėtas komentaras: „Maironis - tai vienas garbingiausiųjų mūsa tau-
tos dainių. Tave, Jubilate, mes jaunieji šiandien sveikinti drįstame ir karštai trokš-
tame, kad dar nors kartą, aitriai suskambėtų Tavo lyra galinga. Kaipo bandymą pa-
siaiškinti Maironies tverybos ypatybes, duodame vietos šiam savo bendradarbio
raštui. / Red“

3 Žr. IOprwc BanTpyuiaiTKC, 3eMHola Cmynenu, MockaBa: CkopnnoHB, 1911,
D. 165, eil. „CuporcrBO“. „Ne vienas aš eisme laikų [...] / Drauge erčia kurčių tau-
kų / Ir žemės dulkės, toliai jos, / Jų graudžio ratas nuolatos [...]“ (Jurgis Baltrušai-
tis, Žemės pakopos, vertė: Jonas Valaitis, Tūbingen: A. Urbonas, J. Kapočius, 1947,
p. 124).

122

Užmiršimo ramaus ir terp jų nematau,

Vien tik trokštu sau marių prie šono arčiaus.*

Maironis.

Šiemet5 suėjo lygiai 25 metai, kaip pasirodė spaudoje pirmieji
Maironies raštai. Tuo amžiaus bertainiu“ spėjo jis aiškiai apsibrėžti,
kaipo poėtas, ingyti pasekėjų ir garbintojų.

Ypač gi garbintojų!

Pasiklausyk jaunų moksleivių ginčų ar senų inteligentų kalbų apie
literatūrą - būtinai išgirsi Maironies vardą ir beriamus jam kompli-
mentus. Paskaityk laikraščiuose redakcios atsakų jaunuoliams poė-
tams - patars, žiūrėk, pasiskaityti Vaičaičio ir Maironies eilių... Įsidė-
mėk vakaro prieblandoje kaimietės dainelę - dažniausia išgirsi Mai-

ronies lyriką.

Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, Peterburgas: išleista Lietuvių Laikraščio kaš-
tais, 1905, p. 34, eil. „Nuo Birutės kalno“.

Pirmutinis Maironies raštas pasirodęs spaudoje tai buvo eilės „Daina apie
senovę“, išspauzdintos Apžvalgoj Nr. 5 1891 metų. [Iki 1891 m. spaudoje buvo
paskelbti du Maironio eilėraščiai - „Lietuvos vargas“ (Auszra, Tilžė, 1885, Nr. 7-8)
bei „Brolei, į darbą“ [„Nedaugel mūsų“) (Szwiesa, Tilžė, 1887, Nr. 1). Taip pat šiedu
tekstai buvo paskelbti laikraštyje Wienibe Lietuwniku (1888, Nr. 19, p. 22). 1891 m.
Publikacija išsiskiria tuo, kad ji pirmą kartą pasirašyta Maironio slapyvardžiu.]
Nors yra žinių, kad keletas Pavasario balsų dainų buvo parašyta jau 1888
metais, o Apsakymai apie Lietuvos praeigą buvo parašyta net 1886 metais, tik
išleista 1891-siais. Taigi Maironis yra parašęs:

1) Apsakymai apie Lietuvos praeiga. Paraszė Stanislovas Zanavykas 1886. Til-
žėje 1891 (3 leidimas)

2) Pavasario balsai. Kur išganymas (3 leidimai 1895-1905.)

3) Terp skausmu į garbę. Poėma iš dabartinių laikų. Paraszė St. Garnys. Til-
žėje 1895.

4) Z nad Biruty, poemat. Przez Haline z Polągi.

5) Praelectiones de iustitia et iure.

6) Poėma Reseinių Magdė ir „Smulkmenos“, Kaunas 1909.

7) Kanaun. Dr. J. Maculevičius, „Krikščioniškasis socialinės tvarkos mokslas
pagal Leono XIII encikliką“, Draugija Nr. 31-32 (1909).

8) Poėma Mūsų vargai (spauzdinama Vaivorykštėje).

9) Eilės įvairiuose laikraščiuose tilpusios. Lietuvių laikraštyje ir Draugijoj.
Ketvirčiu.

123

Nenoroms galvoji, kodėl jis jau taip populiaris? Ar savo dainose su-
gebėjo pilnai suprasti, atjausti ir išlieti lietuvio dvasią, jo psichiką, jo
intimų gyvenimą?

Ar tai savo aistetikos grože uždega skaitytojuje ypatingai-įstabius
troškimus ir ypatingą prakilnesnių siekimų liepsną?..

Ar, galop, kas kita?..

Mūsų kritika iki šiol mažai tesirūpino Maironimi, išskyrus Adomą
Jakštą, kurs savo mastu netingi kiekvieno išmatuot ir kiekvienam ko-
rektos klaidų nurodyt.

Tiktai dabar, suėjus 25-iems metams, vienas-kitas pradeda tarti po
žodį.

Maironis populiaris visų-pirma yra dėlto, kad jis pirmas gražiai ei-
liuosta lietuvių kalba apdainavo tautos atgimimą. Todel kai-keno va-
dinamas „atgimimo dainiumi“. Prisiminkime, kokie tatai buvo tuo-
met laikai.

Tai buvo vieną slopinančiųjų mūsų istorios gyvenimo epochų. Slė-
gia tokiu metu visuomenę, jos geresniusius vaikus didelis dvasios nu-
ilsimas, apsireiškia enėrgios nupuolimas. Tokia epocha, tiksliai rusu
rašytoju 6e36peMeHnbe? pavadinta, visados pakerta net ir didžiausiu
optimistu rankas. Savaime aišku, kad tada ytin reikalinga gyva mo-
ralė paspirtis, gili minios, kad kas gyvu, galingu žodžiu palaikytų joje
virpantį geresnės ateities troškimą.

Maironis štai tasai širdžių ramintojas ir geresnės ateities gaivinto-
jas. Ar tai lyrikoje ar vadinamose jo poėmose, visur rasi šaukimą my-
lėti tėvynę, atgimti, kelties iš miego... Ypač tai turi intakos sodiečio
psichikoje.

Dažnai, atsimenu, ilgais rudens vakarais, prieš užžiebiant šviesą,
kada kiekvienas skęsta savose vakaro svajonėse, užirauks, būdavo,
merginos tyliu, skausmingu, ilgėjimosi pilnu motyvu „Kur bėga Še-
šupė“ arba „Miškas ūžia, verkia, gaudžia...“. Ypatingas ūpas, būdavo,

7 Vargmetis, sunkmetis, visuomeninio sustingimo laikotarpis (rus).

124

sukildavo kiekviename; kiekvienas nujauzdavo kažkokį nerimavimą,
kažkokį keistą sielos virpėjimą, keistą enėrgios ir jiegų pakėlimą.

Kitaip sakant, kiekvienas nujauzdavo savotišką inkvėpimą, kiek tai
leidžia sveika, nesugadinta sodiečio prigimtis. Seniai tuomet troško
ramybės, jaunieji kovos.

Inteligentams Maironies lyrika mažiau teduodavo (ir duoda).

Kai teisingai Kleopas Jurgelionis pastebie Maironiui stoka jausmų,
ypač eilėse, apie tėvynės meilę ar dėlei jos".

Paimkime kad ir eiles „Jo pirmoji meilė“, kurias galima skaityti kai-
po rėsumė viso Maironies patriotizmo.

Jau niekas taves teip giliai nemylės,
Kaip tavo jausmingas poėta!
Nieks skausmo jau tiek niekados nekentės,

Kiek jis dėl taves, numylėta!

Kiek ašarų kęsdamis išliejo griaudžių!
Kiek kart, kaip žvaigždė sidabrinė,
Per kiauras naktis nesumerkė akių,
Kad uždegei jam tu krutinę!

Kas suteikė tau, numylėta-graži!
Tą įstabią, paslapčią galę,

Jog savo dvasia jį iš miego keli,
Jog kaista jam jausmai atšalę?

Daug žemės puikių ir gražių dukterų
Jo širdį pasavint norėjo;

Už žiedus giesmiu, už gražybę balsų
Ir auksą ir vardą žadėjo.?

Ir t. t.

8 Žr. Kleopas Jurgelionis, „Padrikos pastabos“, in: Laisvoji mintis, Skrantonas,
1913, Nr. 42.
9 Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, p. 3.

125

Eilutės gražios. Bet jos tiktai gražios. Nors didžiausias būk patrio-
tas, bet tų eilių neatjausi. Dar pirmame kuplete yra šiek-tiek grynu-
mo, naturalumo.

Imkime eiles „Vilnius (nakties laike)

“

Antai, pažvelgki, tai Vilnius rūmais
Dunkso tarp kalnų plačiai!
Naktis jį rūbais tamsiais lyg dūmais

Dengia!.. jis miega giliai!

Kame tas garsas, kuriuo skambėjai?
Kame galybė ir pranokėjai?

Kame tavo, Vilniau, tie spinduliai,
Kuriuos skleidei

Lietuvai mūsų tėvynei?

[...]

Ko teip nuliudai? Ko ant krūtinės
Ašara krinta gaili?
Gailies gal, amžius didžius atminęs?

Prieš ateigą rasit drebi?

Žiūrėk iš ryto aušra jau teka!

Pabudę paukščiai pagiriais šneka;

Laikai jau mainos: matom visi,

Užšvis kiti

Lietuvai musu tėvynei. *

Vėl tas pats dirbtinumas, netikrumas, šaltumas. Jausmų nė nebuvę.
Tai proto produktas, bet ne inkvėpimo, ne fantazios, ne jausmų.

Sausas tėvynės meilės „proponavimas“" vietomis stačiai pamoks-
lu virsta.

w Ibid., p. 5-6.
"o Siūlymas.

126

Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno:
Čia tavo kūnas sau maistą semia,

Čia irgi dvasiai atrasi peno!

Mylėk jos kalbą, senovės būdą,
Jos girių kvapą, žaliąsias pievas;

Į jos dirvonus pasėjęs grūdą,
Žinai, jog vaisių palaimins Dievas.

Mylėk prabočių kapus garbingus,
Kame amžiais ilsis tėvynės sūnūs!
Mylėk tuos amžius vardais garsingus,

Kurie išugdė tautos galiūnus!*

Apie poėzią ir jausmus bereikalinga būtų kalbėti. Toliau poėtas
tose pačiose eilėse jau sako pamokslą sulig „luomų“ skyrium, o ne to
apskritą, kaip pažymi citata.

Pirmiausia merginai pataria netekėti į svetimą kraštą; paskui jau-
nuoliui, Karlo Markso palaižiusiam, įsako, kad tarp luomų karo ne-
keltų ir, sugrįžęs į savo kraštą, jį šviestų, lenkomaną bajorą mylėtų.

Toliau ir bajorams pamokslų netrūksta... skęsta intelektualiame
skurde, dažnai net obskurantizme. Savaime suprantama negali jis
turėti išlavinto aistetikos skonio. Jis instinktyviai prisiriša prie savo
žemės, prie savo kalbos, visai to neišmanydamas. Dažnas girdi savęs ir
lietuvių kalbos niekinimą, tėmijas visa, rengia savo širdyje kerštą ir
neapykantą, bet pasilieka ramus ir laukia.

Reikia jam tada tik vieno-kito skambaus žodžio - ir ateina jin“
savotiškas, primityvus inkvėpimas, savotiškas užsidegimas. Reikia
tiktai jau išgirst tokius žodžius, kaip:

2 Maironis, Reseinių Magdė, Kaunas: Saliamono Banaičio spaustuvė, 1909,

P- 3-
3 Dėmisi, pastebi.
“ ji

127

Tas ne lietuvis, kurs liežuvį
Pamįs brangiausios Lietuvos,
Kurs savyje užmuš lietuvį,
Tėvynės išgama pastos."

Arba:

Tas ne lietuvis, kurs jos budo,
Jos žemės dainų nemylės;
Neverks, kad patys sunųs žudo,
Kas verta meilės ir garbės.“

Ir jis, nežiūrint jo flegmatiškumo, jau savotiškai užsidegęs. Tiesa,
tas jo užsidegimas aktyviai apsireiškia tik ypatinguose atsitikimuose
ir prietikiuose“, lietuvio psichika uždara; jis tylomis daugiau pergy-
vena, negu apreiškia.

O kai žmogus jau prasitobulina, nebepatenkina jo skambūs žo-
džiai, bet jau pradeda reikalaut ir gyvo.

Štai kodel tai sausas Maironies patriotizmas tokią intaką turėjo
epochoje, suirute (6ezepemenbe) vadinamoje, buvo taip prasiplatinęs
ne tiktai sodiečių tarpe, bet ir inteligentioje.

[HI]

Tikros lyrikos ypatybė yra tame, kad jos kiekviena eilutė, kiekvienas
žodis, kiekvienas rymas taip ir veda, taip ir traukia į tą neapribuotą
dainiaus minties gyvenimo viešpatios. Kiekvienos eilės vis atidengia
naują pasaulį, naujas minčių ir jausmų sferas. Dainius įveda į jas, ir
gyvena tada jose, sakysime, ir ne tuo gyvenimu, ne tuo ūpu, ne tomis
mintimis, ne tais jausmais, kuriais jis gyveno, rasi gyveni savo gyveni-
mu, bet jau ne tuo, kuriuo pirma gyvenai.

5 Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, p. 13, eil. „Jaunimo giesmė“ [„Užtrauks-
me naują giesmę“].

16 Ibid., p. 13, eil. „Jaunimo giesmė“ [„Užtrauksme naują giesmę“).

7 Santykiuose.

128

Perskaitai knygutę tokios poėzios, ir neišdįla ji iš širdies ir vėl trau-
kia į save.

Tokios tai poėzios esama ir Maironies Pavasario balsuose.

Paimkime eiles, kad ir „Ant Berutos kalno“. Jose atsispindi dainiaus
pasaulio platybė, jo begaliniai troškimai.

Neiškenčiu neišrašęs visų eilučių.

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,

Man krūtinę užliek savo šalta banga?
Ar tą galę suteik, ko ta trokšta širdis,
Teip galingai išreikšt, kaip ir tu Baltija!

Kaip ilgėjaus taves, begalinė, plati!

Ir kaip tavo išgirst įstabingų balsų

Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali.
Nes par amžius plačių nenutildai bangų!

Liudna man! Gal ir tau? O kodėl?.. Nežinau.
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktu smarkiaus:
Užmiršimo ramaus ir terp jų nematau,

Vien tik trokštu sau marių prie šono arčiaus.

Trokštu draugo arčiaus: jam tikėti galiu;
Jis, kaip audrą, nujaus mano dušios skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, nebilus"š
Be abejo, tai vienos geriausiųjų mūsų literatūroje eilės. Ypač pa-
žymėtina išsireiškimo tvirtumas, tas energingumas, kolosališkumas.
Tokios eilės ne vienintelės. Ne mažiau gilaus inkvėpimo sutvertos
ir eilės „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“.

Ežero skaisčios bangos liuliavo
Žaliu smaragdu,
8 Ibid., p. 34.

129

Laivą be irklo varė, lingavo
Vėsos dvelkimu./9

O toliau apibudinama keturiomis eilutėmis visas prigimties ūpas,

kas retai nusiseka kitiems, net ir pačiam Maironiui.

Medžių ant saulės kepintas lapas
Nuspindo rasa;
Rožių iš kalnų paputė kvapas

Skania sveikata.??

Pilnai atjaučiant tai visa, savaime suprantama, kad kilsta papras-

tame žmoguje įstabiai įstabiausių minčių. Ko gi belaukt nuo poėto.
Nieko, rodos, įstabaus tame nėra, tad puikūs prigimties vaizdai suke-

lia

130

dainiuje visokiu minčių.
Bet, pažiūrėkime, kaip puikiai Maironis vysto toliau savo mintis.

Audžiau, nurymęs, aukso svajones
Aušros spinduliais;

Lėkė jos, skrydo pilnos malonės
Padangių keliais.

Vedė jas paugščiu kelias žvaigždėtas.
Lydėjo širdis,

Į tolimąsias, į numylėtas

Tėveliu šalis!

Kiek atminimų atsitikimų,
Gyvų kitados,
Vienas už kito brėško ir švito

Anapus ribos!”

9 Ibid., p. 37.
20 Ibid., p. 37.
2 Ibid., p. 37.

Tiki ir įsivaizdini, kaip gražios ir dainiaus numylėtos tos tolimosios
tėvynės šalys, kaip jis ilgis jų, ir pačiam, rodos, ilgu, rodos, pats ilgiesi
tėvynės, bet tiktai tokios, kokią gali įsivaizdint poėto vaidentuvė.

Ten kur palangėmis stiepias sužiurę
Žemčiugų žiedai,

Kur raudonmargią kreipia kepurę
Jurginų pulkai,

Ten kur sesutės rūtom's dabina
Kasas nuo mažens,

Kur juodbėrėlį brolis augina
Balnot ant rudens,

Ten kur Dubysos mėlina juosta

Bangūoja graži...”

Ir užsidega širdis gilia tėvynės meilės liepsna, nejučiomis apčiuopia
begalinis ilgėjimosi [jausmas] ir nenoromis prisimeni Jurgio Baltru-
šaičio raudą:

A podunca 66 danekoŭ cmpaHre,
Upe npugonbe He 3Haemb MILMCL...
Jiuub HeACHYyIO NAMAM 60 MHTb

Coxpanuno u32HaKbe O Keli...

[...]

Ilomnio, NOMHIO 66 MAXCEJNOMO NNEHY
Hecka3aunHo-naCKaMeNbKHbIŪ 3860H,
Ymo eydronb u NOUNS MUWUHY,

H 6arokana moŭ mpenemHbiŭ COH...

2 ibid., p. 37-38.

131

H cpeOb wyma 3a6amx u 8paxcdti,
Tor a, ev pa6cman, cayacy Gbimiio,
/luub 6% mepyanHbu geuepHeŭ 38ro3dbl

A ympa4eHHbIŬ ceroma y3Haro...

Ommozo a o danu poðHoŭ,
Taka ynopHo 63bt6a10 60 M2/Tb, —
Ommozo a, 66 MOCK He3eMHOŬ

Beznpiromno snauyco HA 3EMATb...”

O Maironis, aprašęs, kaip augščiau buvo paduota, savo tėvynės il-
gėjimosi, su blizgančiomis akyse ašaromis sušunka:

Ten tai prabėgo mano brangiausi
Jaunystės laikai!

Ir po tiek metu pats savęs klausi,
Tai vien tik sapnai?

Kiek atminimų atsitikimų,
Gyvų kitados,

Vienas už kito brėško ir švito
Anapus ribos!**

Koks begalinis skirtumas ūpo tu dviejų Lietuvos dainų, o vienok
kaip aišku, kad išauklėjo juodu viena ir ta pati Lietuvos dvasia, kad
pas juos lyg ir vieni pobūdžiai.

3 KOpruc banrpyuašiTuC, op. cit, p. 137-138. „Aš gimiau tolimoj šalyje, / Kur netems-
ta padangė skaisti... / Tik neaiškiai beatmenu ją, / Saugau jos atminimą tremty...
„Į Vėl menu, vėl man sminga širdin / Neišsakomai gausmas švelnus, / Kur aidėjo
į tylą tolyn, / Supo virpančius mano sapnus... // Ir varguos, ir vaidų klegesy, / Kur aš
būčiai vergaut įpratau, / Tik vakarės žvaigždės spindesy / Savo prarastą šviesą ma-
tau... // Tai todėl iš nakties sutemų / Vis šaukiuosi gimtinės dangaus, / Tai todėl su
ne žemės skausmu / Be pastogės pasauly blaškaus..“ (Jurgis Baltrušaitis, Žemės
laiptai; Kalnų takas, vertė: Linas Broga, Vilnius: Vaga, 1973, p. 107).

24 Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, p. 38.

132

Įstabi dar visiems žinamoji daina „Ar skauda man širdį?“ Ją galė-
jo sutvert vien tiktai lietuvis protu ir širdimi, kūnu ir dvasia išaugąs
po šiaudiniu sulūžusios lietuvio pirkelės stogu, tautinėmis dainelė-
mis užliūliuotas, užsuptas melancholiniu girių ošimu. Šioj dainelėj
apsireiškia lietuvio dvasia ir Maironis. Nieko negalima nei atimti, nei
pridėti. Atimsi kanors, rasi lietuvio dvasia ir paliks, bet Maironies tai
ir šešėlio nebeliks.

Maironis, pasak jo, užaugintas ten, kame skurdas lietuvio viešpa-
tauja:

Ten, kur Nemonas banguoja
Terp kalnų, lankų,

Broliai vargdieniai dejuoja
Nuo senų laikų.

Ten močiutė užlingavo
Raudomis mane,
Į krutinę skausmą savo

Liejo nežinia.
L.)

Ten užaugau, iškentėjau
Aš kančias visas

Ir pamėgau, pamylėjau
Vargdienio dūmas.”

Tik jis, pripratintas iš mažens močiutės raudomis prie rūtų šakelės,
tegali ištarti gracioziaitragiškus*“ žodžius:

Tik gaila man butu visų rūtų darželio!
Ir vieno, tik vieno, kaip uosio, bernelio ?*7

5 Ibid., p. 14-15, eil. „Mano gimtinė“.
26 Gracingai tragiškus.
2 Ibid., p. 43, eil. „Daina [Ar skauda man širdį? Oi ne, oi ne!..]“.

133

Arba dar gražiau:

Nenoriu nei aukso, nei rubų šilkinių,
Kodėl-gi tų ašarų, tų sidabrinių
Užtvenkt negaliu niekada?”

Tiktai poetas tai gali atjausti pilna žodžio prasme, ar dar žmonės,
nesuspėjusieji sugadint savo skonio ir jausmų.

Gegute-sesute! oi ko? dėlko

Tu man neatspėji, ar aš ryto
Lakiosiu-vaitosiu, kaip tu, po giraitę?
Atmint ar atmįs kas mergaitę, našlaitę?

Vienai ar begrįžti namo?

Kaip giliai-tragiški jausmingi šie žodžiai vargo prispaustos našlai-
tės merginos!

Taip iršnabžda kaž-kas širdyje, kad tie žodžiai ne mergelės-varguo-
lėlės skausmu išliuliuoti, o pilkosios miško gegės skaudžiai išdejuoti!..

Yra Maironies dainose dar daugiau panašių tragiškų vietelių, tiktai,
dėja, ne visados jos taip išrodo. Kaip antai dainelė „Jaunos dienos“ ly-
giai tragiška, bet aistetikos atžvilgiu kur-kas jau nebe taip nusisekusi.

Dar vienas charekteringas bruožas Maironies poėzios. Maironis —
tai kapų poėtas.

Tai lietuvis, pamiškėje atsisėdęs, dūsauja:

Kas mums praeigą grąžintu,
irjos garbę, ir jos galę?

Kas tuos kaulus atgaivintų,
Ką po žemiu guľ nubalę?3*

Tai vėl poėtas nori prikelti iš kapų bent vieną senovės „didvyrj“:

28 Ibid., p. 43, eil. „Daina [Ar skauda man širdį? Oi ne, oi ne!..]“

2 Ibid., p. 43, eil. „Daina [Ar skauda man širdį? Oi ne, oi ne!..]“.
3 Ibid., p. 10, eil. „Miškas ir lietuvis“ [,Miškas ūžia“J.

134

Aš norėčiau prikelti nors vieną seneli
Iš kapų milžinų,

Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį,
Iš senovės laikų!

Tokių vietų pas Maironį daugybė. O tai gali būti vienu puikiausių
išrodymų, kad poėtas dar nenusikratė senovės romantizmo skliaus-
tės, nors dažnai jau pasirodo esąs dailininkas realistas.

Inkvėpimas poėto nepastovus daiktas. Kas poėtui užėjo iš netyčių
„iš dangaus“, tą jis ir gieda, toks jo ir ūpas.

Pažymėsiu tas vietas, išreiškiančias ūpą, kuris poėtą, matyti, daž-
nai lankė.

Įstabiai širdingos eilės „Nuliudimo valandoje“. Dainius jaučia ir ne
kartą jautė baisią vienumą pasaulyje, tarpe žmonių, ir prašęs, valan-
doje begalinio širdies skausmo, mirties.

Ir meldžiau nebkartą, kaip didžiausios malonės.
Kad man smertis užmerktų akis.»

O sunku vienok persiskirt su pasauliu, nieko nepalikus jame, ku-
riame nieko nenorėjo suprasti.

Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:
Nesupras žmonės mano kančios!

Ir nužengsiu į kapą su tuo skausmu giliu,
Kurs be vardo paliks visados!..33

Nors kai kada sužiba mintis ir šviesesnė ir išrodo dainiui, kad jis
savo veikalus ainiams duoda.

Užslėpęs krutinėje skausmo dūmas,
Praeisiu, kaip baisųs verpetai;
Nors žmonės šiandieną manes nesupras,

Bet mano - užkylančiai metai B+

* Ibid., p. 15, eil. „Poėtos noras“ [„Aš norėčiau prikelti“).

3 Ibid., p. 23 [eil. „Skurdžioj valandoj“].

3 Ibid., p. 23 [eil. „Skurdžiojvalandoj“].

34 Ibid., p. 26, eil. „Įsitikėjimas į savo galę“ [„Pasitikėjimas savimi“].

135

Nes užkerėjo jį dangaus dvasios ir uždegė širdį meilė šventa.

Dvasios saldųs regėjimai, nemirštą troškimai,
Iš dangaus man atlėkę sapnai!
Širdį uždegėt meile, kaip šventi Seravimai,

Bet jai nedavėt laimės visai.”

Trokšta dainius laimės ir nuraminimo savo nuvargusiai, ilgai su
gyvenimu kovojusiai dvasiai ir gailis tų nuilsimo puolimų ir nusilpnė-

jimo.

Sarge Aniolas mano! Terp šių žemiškų kovų,
Jei nupuolu, nekaltink manes!
Aš teip silpnas ir vienas! Buk keleivio vadovu,

Iki jam gyvata neužgesB*

Bet toliau vėl ainiais nebeužsitiki, kad jie jį suprastų ir atmintų, ir
alpstančiu balsu sušunka:

Išnyksiu, kaip dumas išblaškomas vėjo,
Ir niekas manes neminės!

Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
O kasjų nors vardą atspės?

Kaip vilnys ant marių, kaip mislys žmogaus,
Teip mainos pasaulės darbai!

Kur Sardės? Atėnai? ar Rymo garsaus

Kur vyrai ir jų reikalai ?37

Pasijutęs vėl skaudžioj vienumoj, nebeužsitiki nei savo poėziai, nei
savo dainomis, nei savo jausmais.
Užmirš mano giesmes! Poėtos kiti

Jieškos įkvėpimo brangaus;

35 Ibid., p. 28, eil. „Nuliudimo valandoje“ [„Skurdžioj valandoj“).
3 Ibid., p. 28, eil. „Nuliudimo valandoje“ [„Skurdžioj valandoj“].
37 Ibid., p. 33, eil. „Išnyksiu, kaip dumas išblaškomas vėjo...

136

Jiems vėlei žvaigždė švies ištolo graži,

Bet vėl kaip mane ji apgaus?š
Dėja! Nors darbai išnyksta sykiu su žmogumi, anot poeto

Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota
Išblyško, kaip ryto aušra??

Bet būna jam ir tokios valandos, kada pakila suspausta dvasia, gyva
enėrgia pradeda siausti ir paslaptingos pajiegos veržte veržias aktyviai
apsireikšti. Vienas-vienintėlis išėjimas belieka - tai begalinė kova!

Šiandieną ne smerčio, - gyvatos prašau:
Aš noriu gyventi, kariauti!

[...]

Krutinėję jaučiu, liepsnoja ugnis,

Ir veikalo ilgias dvasia?

Ką vargas? nelaimės? ar šiaurio naktis,
Kas gimė su meile didžia?

Nelenkdam's pečių po naštos sunkumu,
Kaip milžinas stosiu į kovą [...].4°

Dailioji tveryba būna dvejopa: sąmoninga ir nesąmoninga“. Sąmo-
ninga tveryba bus tada, kada rašytojuje užgimsta pirma apribuota
idėa-mintis, kurios jis pageidautų išreikšti raštu. Paskum tos idėos ve-
damas dailininkas tveria, teisingiau - mintyje jo gimsta jau apribuoti
paveikslai ir vaizdai, visi taip ir atsiduoda viena ir ta pačia apribuota
idėa. Skaitai sąmoningos tverybos veikalą - jau nuo pirmojo puslapio

38 Ibid., p. 33, eil. „Išnyksiu, kaip dumas išblaškomas vėjo...

3 Ibid., p. 33, eil. „Išnyksiu, kaip dumas išblaškomas vėjo...

4 Ibid., p. 25, eil. „Įsitikėjimas į savo galę“ [„Pasitikėjimas savimi“].

* Sąmoninga tveryba - co34amenkHoe Mmeopuecmeo, nesąmoninga - 6e3C03Ha-
MenbKoe.

137

pradedi jausti, kur ir prie ko vedama, ko norima. Iš karto pradeda
judinti toji idėa, nesutinki su jąja, pradedi bart rašytoją, ir niekint vei-
kalą ir t. t.

Bet jeigu kantrybės ištenka, toliau skaitai ir mažu-pamažu pradedi
apsiprasti ir su veikalu, ir su idėa. Galop, perskaitęs kokį dailės vei-
kalą, jeigu pilnai su jo idėa nesutiksi, tai žymiai jai pradėsi pajausti.

Perskaitęs veikalą vargu bežinosi, kas jame buvo, bet liks tiktai vie-
najo idėa.

Visai kas-kita būna su nesąmoningais veikalais. Visai nuo jo ne-
prigulmingai berašant jį užgimsta vaizdas ir jausmas, rašytojas lieja
juos ant popierio, visai neišmanydamas, kur ir prie ko veda. Jame nėra
jokių tendencių - jis turi tik vieną inkvėpimą ir vaidentuvę. Juo labiau
rašytojas bus talentingas, tuo geresnis išeis veikalas. Kad tame įsiti-
kinti, paimkime vieną-kitą pavyzdį. Johannas Wolfgangas Goethe,
užklaustas, ką jis norėjo pasakyti savo veikale Torkvato Tasso, atsakė,
kad jis nieko nenorėjęs pasakyt, o tik žinojęs savo gyvenimą, gyve-
nimą italų poėto Torguato Tasso, supynęs abudu gyvenimu ir sutvė-
ręs savo veikalą. Taip atsitikę ir su Faustu. Žinojęs, sako, mitus, savo
gyvenimą ir visuomenės psichiką ir sutvėręs tą milžinišką žmonijos
papuošalą - Faustą. O Aleksandras Puškinas vidury romano Eezeniū

Onreuns sako:

[...] H danb ce0600h020 pomana
A ckgo3b maeuueckuŭ kpucmann

Euje ne acHo paznusan.®

Perskaites nesąmoningos dailės veikalą, nežinai, ką rašytojas no-
rėjo juo išreikšti (jis ir pats nežino), nežinai, kokia veikalo idėa, bet
užtat lieka viduje visas veikalas, ir tada kiekvienas reikalingų išvadų
gali ir privalo daryti. Grįžkime dabar prie Maironies. Sekantis jo vei-
kalas - tai Kur išganymas?

42 Aleksandras Puškinas, Eugenijus Oneginas, sk. 8, strofa L. „Laisvojoj tolumoj ro-
mano, - / Ir magiškame kristale / Neaiški buvo jų dalia“ (Aleksandras Puškinas,
Raštai, t. 3, vertė Antanas Venclova, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidy-
kla, 1953, p. 190).

138

Šis veikalas priguli prie pirmosios rūšies dailės, tai yra prie sąmo-
ningos. Norėta aiškiai parodyti, kaip bejiegė yra bedievybė, kaip ga-
lingas tikėjimas, norėta sumušt į skeveldas ir į pelenus sutrinti ne-
tikėjimą ir išaugštinti, apvainikuoti liaurų vainikais tikėjimą ir t. t.
Ypatingos ir įstabios veikalo aplinkybės ūpas, konstrukcia.

Iš pradžios mažyčiai išvesti, kad sukelti skaitytojaus ypatingą ūpą
ir mintis prie Dievo,

Saulei giedokime, rankomis plokime
Ir, apsikaišę, žiedus nešiokime!
Vis tai vis surėdė vien geriausis Dievas:

Jis gaivino orą ir pagirdė pievas!

Pasirodo scėnoje Zonis ir Marys ir iš pirmo jųdviejų pašnekesio jau
jauti, kuo viskas pasibaigs ir prie ko vedama. Indomi Zonio psichika.
Tai tipas psichiškai ne visai sveikas, monomanas*. Bet reikalas tame,
kad panašių tipų, panašių žmonių mūsų objektyviam realiame gyve-
nime daugybė. Tai žmonės, pradėję auklėti save ir nepabaigę, pradėję
šviesties ir nepabaigę, pradėję lavinties ir neišsilavinę. Pas juos visko
pradžia tėra. Zonis, užgimęs ir kūdikystėje buvęs pirkelėje po šiaudi-
niu stogu, negalėjo iš mažens būti auklėjamas ir lavinamas. Jis buvo
vien tik auginamas, nes sunku sodiečiui atskirti auklėjimas nuo au-
ginimo, sunku auklėti, pačiam būnant neišauklėtam. Auga sūnelis,
kaip Dievas davė. Jei dar turi progos užganėdint“ vaikišką smalsumą
suaugusių pasakomis, o kai ne, tai patys vieni piemeniukai kitas už
kito pasakas seka, buria, žaidžia, išgalvoja visokių baisenybių. Įsimu-
ša tai jaunam į galvą ir mislija, kad visas pasaulis baisenybių pilnas.
Kiekviename žingsnyje pradeda drebėti ir visur matyti baisenybių.
Vyresniųjų gi niekinamas ir skriaudžiamas pradeda jausti ir gyvenimo

33 Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, p. 2, |. Šiame Maironio knygos leidime yra dvi
atskiros paginacijos, viena numeruojami leidinio pradžioje esantys Pavasario bal-
sai, kita - libretas Kur išganymas?

44 Asmuo, sergantis monomanija, - manija su vienu liguistu potraukiu.

5 Patenkinti.

139

neapykantą ir bėgti nuo jo. O vienok būdamas bejiegis turi nuoskau-
das kentėti, turi vyresniųjų klausyti. Ir mano, kad tai Dievas ji tam ir
tesutvėręs. Iš šių elementų, būtent iš gyvenimo baimės, jo neapykan-
tos, nusilenkimo prieš vyresniųjų autoritetą, ir susideda tas vergišku-
mas, nuo kurio jis ir per visą savo gyvenimą vargu beatsikratys. Paŭ-
gėjusį šiek-tiek tėvas peržegnojęs veža į miestą mokyklon. Atsimaino
jo gyvenimo aplinkybės ir atmosfera. Pakliųva dažnai ir labai negeis-
tinon draugų srovėn ir, žinoma, „kaip galima prieš visus“ eiti! Zonis
ir Marys tai apskritos srovės, tų pačių aplinkybių uždavinys. Iškarto
rasi, pasirodys keista, kad po vienu ranžiru““ suvedu ir Zonį ir Marį,
nežiūrint, to kad juodu nueina kaip tik viens kitam priešingais keliais.
Ir nuo pat pradžios vienas nuo kito bėga, kaip du didžiausiu prieši-
ninku. Nors vienas jų sentimentaliai ieško ir ilgis to laiko, kada jis dar
svieto ir netikėjimo nežinojęs, kada buvę dar nepažįstamos skaudžios
dvasios karionės, o kitas ciniškai juokias iš to. Lygiai pas juodu nieko
savo nėra, ir abudu - tiktai vėjelio pūstelėjimo aukos. Vienam jų pasi-
sekė suvilioti merginą ir yra jau jam tikslas gyvenimo. Antram meilė
nenusisekė — ir nebėra gyvenimo tikslo... Nenusisekė jam meilė - ir
įsivaizdina jau, būk neapkenčiąs visu moterų aplamai. Nebuvo dar
Zonis įsimylėjęs - viskas buvo gerai, nereikėjo nė apie gyvenimo tikslą
sieloties, nė ko. Įsimylėjo - pradėjo mąstyti apie gyvenimą, apie Dievo
esybę, apie ateitį, apie praėjusias saldžias valandas ir t. t. Nepasisekė
meilė - prapuolė gyvenimo tikslas ir viskas. Išsiima revolverį, nori nu-
sišaut - nebėra tikslo.

Zonis užmuša Marį ne iš kažkokio doros nubudimo, o tiesiog iš pa-
prasto ir gyvuliško pavydėjimo. Tegu būtų buvęs Zonis Mario vietoje, o
Marys Zonio - Marys tą pat galėjo padaryti. Bemokslis Zonis, norėda-
mas „pirmąją priežastį suieškoti“, pavartė Pierreją Joseph'ą Proudhonją,
Augusteą Kontą, Eduardą von Hartmaną ir, nieko juose nesupratęs,
slankioja pakraščiais ir, dejuoja: kame gi viso ko pradžia?! Nesupratęs
nieko knygose, įsitikina, kad mokslas reiškia tiek pat, ką ir pasakos, na,
ir, sulaukęs klausytojų, plūsta ant mokslo, kiek įmanydamas.

46 Žmonių, dažniausiai karinėje rikiuotėje, sustatymas pagal ūgį (nuo pranc. range);
t. y. gretinti nepaisant individualių skirtumų.

140

O mokslas!.. Žinau, man nedaug atsakys:
Jis moka nuodais tik apduot, kaip žaltys;
Kas šventa ir augšta, jis viską naikina;
Kiek apšviečia protą, tiek širdį marina;
Jis moka išjuokti jaunystės sapnus,

O pelno nežino iš to ar pribus;

Jis moka vien griauti, o nieko nestato;

Ką apčiupi rankomis, tą ir temato.
Prakeikti bedušiai, mokinę manė

Ir varvinę smerti į širdį slapčią!7

Visai naturališka, kad mokslas tokiems profanams, išsklaidęs ir iš-
draikęs „jaunystės sapnus“, vienu savo dvelktelėjimu nupūtęs nuo jų
supelėjusią mantią ir atidengęs visą jų tuštumą, sugriovęs jų pasisa-
vintus, naivius įsitikinimus, - yra viena tik mirtis ar dar blogiau. Kad
ir labai keistai skambėta kito lūpose žodžiai, ištarti Zonio, užmušus
Marį ir pranciškonui Dievu griaudinant:

O, ja! tegul šaukia!.. Nors tigru užkauks,
Atsakymo sau nesulauks:
Kur Dievas? Jo nėra visai.4,

bet Zonio lūpose tai išeina visai natūraliai. Arba vėlios pranciškono
pamokslų prisiklausius:

Gal Dievas yra, bet apleido Jis žmones!
Jis didis: nerupi Jam musų karionės:
Ant žemės tiek ašarų ir sopulių!*?

Pas jį, kaip iš širdies plaukia, ir nėra nei perdėtos afektacios, nei
pompastiškumo, nei karikatūros. Tas viskas teka iš Zonio psichologios;
jis psichiškai yra jau nebesveikas žmogus. Jei kas kitam atėmęs gyvybę,

47 Pabraukta čionai ir kitur mano B. Sr. [Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai,
p. 22-23, II|.]

48 Ibid., p. 28, IV.

4 Ibid., p. 32, IV.

141

nėkiek nesigaili tai padaręs, nedreba prieš padarytą piktadėjystę, ne-
jaučia sieloje neužsiganėdinimo, nežino sąžinės graužimo - tas nusto-
jęs yra paprastų, doros pajautimų, jokio doros jausmo pas jį nebesama.

Zonis gi, užmušęs Marį ne tik jokio sąžinės graužimo, jokio pa-
sibjaurėjimo ir pasigailėjimo nejautė, bet dar mano atlikęs dorišką
priedermę:

O tas, kurs čia guli, nebuvo žmogus,
Kurs vien tik gyvolio sekė geismus;

Ko geidė, atrado šitai!..3°

Zonis, be abejo, žmogus sergantis, jis reikia kuogreičiausia gydy-
ti... Ateina ir gydytojas pranciškonas. Zonis, išklausęs jo pamokslą,
vis tiktai pripildė savo sielos dykumą. Staiga jis iš aršaus bedievio
liekti tikintis. Tiktai veltui Maironis apgalėjimo triumfą kelią. Reikia
tik pūstelėt priešingam vėjeliui, tuoj ir išpūs iš jo kiauros sielos tą, ką
indėjo pranciškonis, ir nulėks ten, kur vėjas pučia, nes pas jį be tuš-
tumos ir idėa fixe“ nieko daugiau ir nėra. Zonis, kaip jau galima buvo
pastebėti - monomanas. Tai jis įsivaizdina save moralės ir doros ap-
gynėju ir užmuša Marį, tai vargdienių užtarytoju ir keikia vėl tą patį
Marį už jų skriaudimą, ir studentams proponuoja vieton vita nostra
brevis est” - dainuoti „kas vargdienį žmogų, beturtį priglaus“3. Tai
galop mano esąs ar bent buvęs visuomenės veikėjas ir jausmingai su-
šunka:

Aš troškau žmonijai kiek ranką paduoti,
Liuosybę, brolybę, lygybę sapnuoti,
Norėjau apsaldyti skausmų nors dalį 54

ir f. t.

5° Ibid., p. 28, IV.

3 Dominuojanti, įkyri idėja (pranc.).

5 Mūsų gyvenimas yra trumpas (lot.); pirmoji studentų himno Gaudeamus igitur
antrosios strofos eilutė.

3 Pirmoji eilėraščio „Beturčiams“ eilutė. Librete pateikiamas trumpesnis ir pakeistas
Pavasario balsuose paskelbto eilėraščio variantas.

54 ibid., p. 31, IV.

142

Visai neteisingai skamba Zonio lūpose žodžiai:

O, man nesakyk, jogiai aš nenorėjau
Jieškoti pirmos priežasties!

Kiek metų padėjau, nakčių iškentėjau,
Išsmilkusios klauskis akies!5

Tie žodžiai - jo kaukė. Jeigu jis būtų ieškojęs pirmos priežasties,
kelius metus padėjęs, daugybę nakčių iškentėjęs, apie ką galėtą liūdy-
ti išsmilkusios akys, tai nebūtų buvęs vien tik žodžių herojus, nebūtų
tik iš nuobodumo troškęs „žmonijai ranką paduot“, o būtų apreiškęs
tai gyvu darbu, nebūtų užsiganėdinęs vien trokšti, sapnuoti „broly-
bės, lygybės, liuosybės“.

Teisingiau pas ji išeina:

Matau, kodėl varginga žemė;
Kas čia daugiau vargų kentės,
Sulauks didesnės ten garbės [...].59

Išgirdo pranciškono žodžius, kad juo čia bus blogiau, tuo ten bus
geriau, ir norisi jam pamatyti to gero, ir trokšta, kad jam būtų gera.
Jis nenumano, neturi kito džiaugsmo, kito troškimo, kito noro, kaip
„kad man būtų gerai“. Bet Marys norėjo, kad čia jam būtų gera ir žlugo
nuo Zonio šūvio; Zonis nori, kad ten jam būtų gera ir žlugs nuo Mario
plieno. Tai neišvengiama, nes jiems kito išėjimo nėra! Ir jokios teisės
neturi Zonis sakyti Mariui:

Atstok nuo manęs tu su protu didžiu!
Aš vien neapkęsti tave tegaliu;

Eik lūpas mergaičių laižyti gražias!..37,

nes ir jis pats nėra vertesnis Marys, tik „laimingesnis“. Ir jis norėjo
„lūpas mergaitės laižyti gražias“, jam tai nepasiseka, Marys „pavi-
lioja“.

55 Ibid., p. 29-30, IV.
55 Ibid., p. 32, IN.
37 Ibid., p. 20, Il.

143

Arba:

Ir nebėra, kas ranką paduotų!

Vienintelis vienas jaučiuosiu ant žemės visos.

Iš tiek idėalų, jaunystėje mano sapnuotų,

Kas liko?.. Tik vien atminimai, ką keršto jieškos!
Ir kam aš ant žemės? Kas liepė iš motinos yščių
Man dieną išvysti ir verkti? Kam reikia manęs?

Nusijaučia vienas besas, kas ranką paduos, merginą Marys „pavilio-
jo“. Skundžias, kad nelikę, esą, nieko jaunystės idėalų. Bet ar tai buvo
idėalas, kad, nuo pirmo priešingo vėjelio pūstelėjimo išsiskirsto?!
Savaime suprantama, kad jaunystę dykai praleidęs, nieko doro iš jos
neišsinešęs, nieko savyje augštesnio neturėdamas, jokių įsitikrinimų,
jokių siekimų, jokios pesauliožvalgos“*, iškentėjęs meilės krizisą, at-
siduria ant gyvenimo kelio nuogas, plikas ir nebežino, nei kam gyven-
ti, nei kuo, nei kaip, nei kuriuo keliu keliauti! „Ir kam aš ant žemės?..
Koks tikslas to būvio?“

Taigi bedievių sumušti nepasisekė, nuveiktas tapo tiktai vienas Zo-
nis, kuriam vis viena kuo būti: ar ateistu, ar tikinčiu, ar dar kitokiu, bet
tiktai būtų kame paskandinti nuvargusios, tuščios sielos rūpesčiai.

Visi kiti asmenys išvesti, visos scėnos parodytos tuo tikslu, kad pa-
didinti įspūdis, prirengti skaitytojas prie tokio iškilmingo atsitikimo,
kaip sugrįžimas bedievio į tikėjimą, pavyzdžiui scėnos su Milvydu.
Milvydas - „socialistas“, lengvatikis ir, kaip Zonis, žodžių herojus.
Kalba, kartais ir labai gražiai kalba, bet vien tiktai ir kalba:

"Tautų liuosybė,
Luomų lygybė
Eina pati!..6°

Arba:

38 Ibid., p. 21, III.
59 Pasaulėžiūros.
8 Ibid., p. 17, III.

144

Darbuokimos lygei, kiekvienas kaip gali,
O prakaitas lygus sulygįs visus;
Kiekvienas teisingą atims savo dalį,

Ir skyriaus tarp pono ir būro nebus.“

Visa labai gražiai skamba. Asmenyje Milvyda išvesta skelbėjai eko-
nominės lygybės. Maironis savo Milvydą tarytum sako tiems „skalbė-
jams“ - kai žodžiuose tai jūs labai gudrūs, o kai reikia tik prie darbo,
pradėti dalinties, tai ir nebėra jau jūsų.

Tokių „pašalinių“ scėnų pasitaiko veikalėlyje kai-kada ir visai vyku-
sių. Pavyzdžiui, Marys ir Mergaitė, kai-kurios scėnos su vaikais ir kitos.

Nacios, pasak naujųjų“ tyrinėjimų, skirias tarpe savęs ne jausmais,
ne palinkimais, ne geradėjyste ar niekšyste, apskritai, ne doros ypaty-
bėmis, bet mąstymo ir veikimo būdu.

Prie šio reikia pridėti dar štai kas: kaip ir viskas psichiška, taip ir
tautiškumas turi ne tiktai savo psichologią, bet ir savo psichopatalo-
gią. Bet yra tautinio mąstymo bei veikimo ligų ir anomalių. Prie pasta-
rųjų priguli tautinės politikos, idėalų ir tikslo iškraipymas. Kita liga -
tai klasinės psichologios veikimo padarytas minties iškraipymas, ypa-
tingai, jei ta klasė pažymėtų laiku yra palinkusi regreso kelian.

Tai įsidėmėję, pasuksime Jaunosios Lietuvos linkui. Turinys jos vi-
siems žinomas - neaprašinėsiu.

Rainis - indomus visų-pirma kaipo psichologinis atgimimo laikų
tipas. Tai jis yra jų, lietuvių, tautiškumo, dvasios, minties, ūpo ir būdo
išreiškėjas atgimimo laikais. Rainį Maironis kur-kas aiškiau, nuodu-
gniau apibrėžia, negu Zonj, ir pirmasis labiau nusisekęs. Rainis - tai
pilna antitėzė Zoniui.

& Ibid., p. 18, III.

© Žiūr [murp Hukonaesuų OBcanuko-KynnKoBCKMA.
1) Ilcuxon02UA MbICAU u Mmeopuecmea;
2) to paties Hcmopua pycckoli unmennuzeHyuu;
3) Cophura - INcuxon02ua meopuecmea.

145

Rainis paeina iš turtingos ūkininkų šeimynos. Apie jo kūdikystės
dienas Maironis nieko nesako, bet, tur-būt, jos praslinko tokiuo jau
būdu, kaip ir Zonio. Apie jo senelius ir prasenelius irgi nieko nežinome.

Su juo pasipažįstame tą valandą, kada tėvas jį veža mokyklon. Bu-
dri ir jauna jo dvasia, lygi pirmą kartą sujudo ir praregėjo išvažiuojant
ryto metu, ir jis pradeda tėmyti ir įsidėmėt gyvenimo apsireiškimus.
Matušė palydėjo lig tilto ir atsisveikino, o per visą rengimosi laiką:

Glostė vargšą-sunelį; kaip abudu verkšleno.“
Lydėjo matušė ir manė sulaukti tos saldžios valandos, kada sūnus:

[...] Mišias prie altoriaus pirmąkart užgiedos

Ir, jai verkiant iš džiaugsmo, seną galvą suspaus.“

Laukė ir tikėjo. Suprantamas ir giliai skurdus tas mūsų sodžiaus
motučių padėjimas. Ne vienai jų dar teko vilkti baudžiavos jungas ir
kęsti del jo. Laikas bėgo. Išnyko baudžiava, o mūsų moteriškės bū-
vis ar pagerėjo nors kiek! Būdama beteisė ir paskendusi kasdieniuos
varguos, intelektualiame skurde, gyveno ir nesuprato, kad gyveno, ir
kantriai kentė savo skurdą ir bėdas, nes nežinojo ir negalėjo žinoti,
kad kitoks gyvenimas yra, kad kitoks gali jis būti. Nenumanė, kad
kitoniško gyvenimo galima norėti ir apie jį svajoti. O vienok dvasia
augo ir nyko, siela troško ir alpo, širdis plakės ir vyto.

Kame paguoda rasti, kame nusiraminti?! Girdi, kad iš „ambono
kunigėlis“ skelbia kitą karalystę, kame vien brolybė ir lygybė, kame
bus galima atsilsėti nuo žemės vargų... Tai vienas kelias joms tėra.
Nestebėtina, kad ir gimsta ir įsivyruoja tūlas misticizmas, savo rūšies
fanatizmas.

Ir užsidega močiutės fanatizmu sūnelio siela dar jam lopšy bebū-
nant, mistišką lopšinę begirdžiant, dar jam mažyčiam bebėginėjant,
įstabių fantazios tvarinių beklausant. Visai todel natūralis daiktas,

& J. Maironis (J. M-lis), Jaunoji Lietuva, Kaunas: Saliamono Banaičio spaustuvė,
1907, p. 9, LHL
6 Ibid., p. 9.

146

kad Rainis iš-pat mažens jau pradėjo manyt apie „Šventą kunigystės
stoną“ ir troško jį priimti; pradėjo manyti, kaip ateityje pamokslus sa-
kysiąs ir žmones mokysiąs.

Ojau iš mažens pas jį pradeda apsireikšti savotiškų būdo bruožų.

Savyje užsidaręs, su draugais maž broliavos;

Jam nuobodžios išrodė linksmos dainos jaunimo,
Vien tik mokslas rupėjo; vienos knygos sapnavos,
Norint buvo jaunesnis už moksladraugius savo,

Senio vardą jam duotą, nieks nežino kada.“
O paskui, kai paūgėjo, šie bruožai dar labiau išsiplėtė ir įsigalėjo.

[...] šaltas ištolo, kurs net atskirą žodį
Tarsi sverdamas svėrė, lyg bijodams klaidų.“*

Jau jaunose dienose apsireiškia meilė ir patraukimas prie pozityvio
darbo ir vengia tuščių žodžių ir kalbų.

O vienok reikale, kada apsakinėja Onytei „Graikų ir Romėnų ka-
rus“, „tada švietė jam veidas, kaip giedrotas dangus“, ir „Juozas buvo
ne kartą iškalbingas tikrai“. Buvo jam, vadinas, pažįstamas inkvėpi-
mas ir skaistus idėos užsidegimas. Jautė jis iš mažens savyje didžias
pajiegas, auklėjo jas ir tobulino ir rengėsi jas realiai išnaudot. Pabai-
gęs vidurinę mokyklą, manė jis liksiąs ištikimu savo siekimui, tai yra
pasieksiąs „kunigystės stoną“, kuri iš-pat mažens nešiojo savyje, bet
su kuriuo nesusigyveno. Atskirkime išvidinę formą, neturėjo jis nieko
tokio, kas jį jungtų su tuo „stonu“. Motušės skaisčių padavimų ir įsta-
bių fantazios melodių apgaubtas, jis buvo įsivaizdinęs, kad jį traukia
„kunigystės stonas“, kad tai jo esąs pašaukimas. Jo prigimtis neturė-
jo tų ypatingų charakterio bruožų, kurie neišvengtinai palydi kunigą
„iš pašaukimo“. Aplinkybės pasitaikė: jis susipažįsta su Jadvyga Goš-
tautyte. Užtiko ją prie Šopėno siaučiančiųjų neapriboton padangėn
melodių. Išgirdo Rainis nepažįstamoje vietoje nepažįstamų melodių,

6 Ibid., p. 10, IN.
66 Ibid., p. 14, EIV.

147

nepažįstamos pajiegos virkdinamų! Išgirdo jis - ir apėmė jį kaž koks
keistas ilgėjimosi ir liūdesys, kaž-kokia savotiška melancholia, ne tai
gyva, ne tai verdanti, ne tai užšąlanti.

Ir drauge pajunta begalinį vienumos skausmą ir milžinišką ilgėji-
mosi. Toje valandoje tarytum veržte veržias iš jo degančios krūtinės
sekanti dainos žodžiai:

Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:
Nesupras žmones mano skundos!

Ir nueisiu pro šalį su tuo skausmu giliu,
Kurs be žodžio paliks visados!”

Muzikalė Jadvygos siela atjautė toje valandoje Rainio sielos dishar-
monią, ir užsidegė ji tada tuo pačiu vienumos skausmu, šiauriniu il-
gėjimusi, ta pačia savotiška lietuvių melancholia!

Užsidegė - ir pajuto savyje sielos disharmonią ir slopinantį troškulį
suvienyti sielų disharmonią, kad padaryti amžiną, augančia ir besi-
plėtojančią harmonią.

Jautė Jadvyga, kad:

Jo alpstančią širdį ji žadint mokėtų,
Jam būtų gaivinančia ryto rasa,

Kaip Angelas-sargas karštai jį mylėtų,
Jo siekiams augštiems atsidavus visa!

Pasiekė jau ir Juozą Jadvygos širdies kibirkštys, ir tas sugrįžęs namo
ant rytojaus:

[...] gėrė arbatą, esąs kaip ne čia;
Tylėjo, kaip žemę pardavęs!“

Toje tylumoj, begalinėj melancholioj ir užgimė naujas, visai nepa-
žįstamas jam jausmas. Užgimė - augo - plėtojos. Vienuma lydi jį vi-

87 Ibid., p. 29, II:XIV. Šias eilutes Maironis į poemą perkėlė iš anksčiau publikuoto ei-
lėraščio „Nuliūdimo valandoje“ [„Skurdžioj valandoj“].

68 ibid., p.31, II:XVI.

69 ibid., p. 35, WA!

148

sur ir visame. Bažnyčioje, „senų tradicių“ papratimu nebesimeldžia,
teisingiau sakant, nusijaučia vienas esąs, kad galėtų melsties. Kūnas
bažnyčioj dvasia begalinėj, o mintįs dar toliau. Praslinko šalia Jadvy-
ga - ir vėlios atsikartojo vakarykštis tylus ir begalinis ilgėjimosi jaus-
mas. Kada klebonijoj,

Jadvygai ir Juozui vieniems pasilikus,
Akims jų netyčia baisiai susitikus,
Antkarto pritruko kalbos.7?

jau aiškiai apsibrėžia, kaip viename, taip ir kitame, karštas ir ypa-
tingas jausmas. Nuo šios tai ypatingai valandos prasideda Rainio sie-
loje kova, arba, kitaip sakant, „dvejonė“. Senasis „kunigystės stono“
paveikslas, tiek metų širdyje nešiotas (pabrėžiu: nesusiliejęs su jo
širdimi ir dvasia), atsisveikindamas paskutinį kartą, nori atsigauti ir,
savo intaką bemėgindamas, bando dar kartą pavergti, nors ir išvidi-
niai, individuališkumą.

Tada kaž-koks senas, bet naujai išsivystęs vidujinis balsas griežtai
sukįla prieš „tradicios putimą“ ir priverčia su juo gailestingai ir pasku-
tinį syk jau atsisveikint.

Tasai „naujas jausmas“ buvo tiktai ekstraordinaris to vidujinio
balso atgijimo faktorius. Klaidinga būtų žiūrėt į Rainį, kaip ir į Zonį,
kad „pamylėjimas“ ar „įsimylėjimas“ pavirto gyvenimo kelrodžiu,
išnaikino iš mažens užauklėtą palinkimą tavęsp ir nukreipė gyve-
nimo bėgį. Pasižiūrėkime, Zonis prieš „įsimylėjimą“ neturėjo savyje
nieko prakilnesnio, augštesnio, neturėjo jokio gyvenimo siekimo ir
idėalo, vėjus gaudė ir dūsavo šviesioj nakty į mėnulį bežiūrėdamas,
o „pamylėjęs“ atrado savo gyvenimo siekimą ir idėalą, savo tikslą ir
sistemą. Tuo gi tarpu Rainis buvo stipros enėrgios vyras, darbštus ir
prakilnus, o besimokindamas išsidirbo gyvenimo tikslą, nesiskaity-
damas su priemonėmis, kuriomis reiks naudoties, su tuo savo sieki-
mu susiliejo visa savo esybe. Įsimylėjimas negalėjo būti jo psichikos
toks „krachas“, kaip Zonio, bet tiktai tolimesnio jo siekimų vykinimo

7 Ibid., p.41, NEIX.

149

impulsas. Ir kada Zonis laukia, kad jį sunykusį mylimoji priglaustų
„po savo sparnu, ir pasirengęs už tai išpildyti by kokius jos pageidavi-
mus, tai Rainis niekados nenustojo savęs valdyti, vengia nusilenkimo
ir, užklaustas Jadvygos, ar beaplankys ją, atsako, nors per surakintą
skausmą, vienok drąsiai:

„Vargiai begalėsiu“, atsakė Rainys:
„Parpuikųs čia rūmai, o aš vargdienys!

Man lemtas vien kelias vargų!7

Jo šiuo atsitikimu vidujinė kova - tai tiktai lengvas atsiduksėjimas
ir pasigailėjimas.
Skaitau reikalingu išrašyt šią ilgoką ir žymėtiną vietelę:

Kame mano brangųs jaunystės sapnai?
Kame tie padangėmis skrydę sparnai?
Kame augštas, gražus pašaukimas?

Kaip šalčio užgauti pavyto žiedai!

Lyg debesis tamsios užtraukė juodai?
Beliko tiktai atminimas!

Tik vien aiminimas!.. Ir tas nepaliaus
Kaip sąžinė, graužti! Kur žengti toliaus,
Kas man beparodys, oi kas?

Kaip silpnas keleivis ant kryžkelio stojęs!
Kaip, krušai javus bekapojant, artojas,
Taip aš benuleidžiu rankas.

Kame mano galė, kuriai įtikėjau?

Kaip milžinas žengti par audrą žadėjau
Ir vargti del gero kitų!..

Silpnos moteriškės akių spinduliai
Užšvitę įsmigo į širdį giliai...

Ir tiek po visų apžadų!

Motušė brangiausė, kaip griaudųs varpai
Tau bus ta žinia! Kad man lopšį supai,

2 Ibid., p. 42, II:IX.

150

Nemigus par kiauras naktis,

Kad leidai į mokslą paskui ant skolos, -
Ne tos betikėjais sulaukt valandos!
Linksmesnė tau švietė viltis!

Bet ar-gi jau viskas, kaip sapnas, išnyko?
Nejau ant švenčiausio, brangaus man dalyko
Paženklint kryželį palieka?

Ir vis, ko taip troškau, dienas beskaičiau...
Kur mano vienintelį tikslą mačiau...

Tai viskas pavirstu į nieką?

Bet ką? Ar aš nendrė, belankstoma vėjo?
Ar veltui draugai visados man tikėjo?

Ir milžinu tankiai vadina?

Silpnos moteriškės akies spinduliai!..
Svajonės tuščios svetimi sopuliai!..

Ir viską ant karto naikina?

Nekrūpčiočiau, regis, nuo griausmo, žaibų,
Nei audros kaukimo, žmonių nelabų,

Nei priešų nuožmiausios gaujos!

Kaip milžinas, stočiau į atvirą kovą,
Aprinkdamas Viešpatį sau už vadovą!

Bet jos... o, taip gaila man jos!

Tai angelas, rodos, iš apskričio kito,

Kurs veidu aušros netikėtai užšvito

Ir naują man praneša šalį.

Kas jausmų gilybė! Kiek veide skundos!..
O ne! del manes ji kentėt niekados...

Kentėt dėl manes ji negali!"

Tame yra visa Rainio dramos kvintesencia, jo žmogaus gilus tu-
rinys. Štai kuo jisai yra mums artimas ir todel brangus. Nukentė-
jęs šiokį-tokį „krizį“ savo intymiuose reikaluose, Rainis toliau vysto
savo idėas, toliau skečia savo ingimtas pajiegas, toliau varo išauklėtą

= Ibid., p. 44-45, EXI.

151

širdyje darbą. Joki svyravimai nenulenkė laisvos jo galvos prieš tokius
mecenatus, kaip Goštautas, kad gauti asmeninę laimę; jis kibo veikti
visuomenės dirvoje, atrazdamas ten sau nusiraminimą. Rainis tam-
pa karščiausias ir tvirčiausias iniciatorius tėvynės prikėlimo; draugus
bežadindamas tampa jų vadovu, jų kelrodžiu. Kai jau šiokios-tokios
pasekmės pasiektos, ištinka jį viena paskum kitos nelaimės. Pakliųva
jis į valdžios rankas, atsiduria tvirtovėj, pradeda džiovėti? ir persiski-
ria su šiuo margu pasauliu.

Bet reikia pažymėti, kad fabulos siaurumas neleidžia apsireikšti vi-
soms jo būdo ir dvasios ypatybėms. Bet Rainis yra lietuvių dvasios, lie-
tuvių tautiškumo išreiškėjas. Visa reikšmė Maironies ir yra tame, kad
jis Rainyje išreiškė grynai tautines lietuvių būdo žymes. Jisai Rainiumi
išreiškė ne turinį mūsų psichikos, bet formą, mūsų valios ir mąstymo
procesus. Paralėliai su Rainium užima žymią vietą poėmoje Jadvyga
Goštautytė. Bet jos psichika visai kitokia, negu Rainio. Jos paveikslas
nudažytas visai kitais dažais. Joje daugiau turinio, negu formos (formą
suprantu savo prasmėje - tai yra valios ir protavimo procesai). Bet už-
tatai ji ne mūsų nacionalis tipas. Ištikrųjų. Nieko joje nėra tokio, kas
būtų tiktai joje, kad to „kas“ nebūtų nacionaliuose tipuose kitų tau-
tų. Prisiminkime nors Tatjaną Puškino, Gretchen ir Dorotėją Gėtės,
Amalią ir Elžbietą Šilerio”, - visos jos turi „šį-tą“, ko kitoje nerasi, turi
„Šį-tą“ nacionalio. Jadvyga gi nieko apriboto, griežtai savo nacionalio
neturi. Tai, kad ji buvo turtingo sulenkėjusio dvarininko duktė, vėliau
atgimė, liko lietuvaitė, turėdama muzikos talentą, darbavos tėvynei
ir pragarsėjo ne tiktai studentą tarpe, bet ir visuomenėj, kad asmeni-
niam gyvenime užlaikė ištikimą Rainiui meilę ir t. t, - visa tatai būtų
padariusi ir vokiečių „idėalė mergaitė“, ir ispanų, ir rusų ir kitų.

Kitų moterų nėr aiškiai apibrėžtų. Tiktai viena Onytė išėjo šiek-
tiek riškesnė. Bet Maironis, matyti, ir pats nedėjo darbo būdo išdirbi-
man, o tiktai norėjo nupiešti Lietuvos atgimimo paveikslą. „Pašaliniai

73 Liesėti, džiūti, sirgti džiova.

7 Tatjana - Aleksandro Puškino Eugenijaus Onegino veikėja; Gretchen, Dorotėja -
Johanno Wolfgango von Goethes Fausto ir Hermano ir Dorotėjos veikėjos; Amalia
ir Elžbieta - Friedricho Schillerio Plėšikų bei Marijos Stiuart veikėjos.

152

procesai“ su Rainiu buvo reikalingi, jog reikėjo sukoncentruoti skai-
tytojo domą paveikslan, atvesti į taką, kuriuo jis turi eiti prie fabulos
išsivystymo.

Patsai paveikslas pieštas truputį su tendencia, bet čionai ji nebe-
taip „keistai žiūri“, kaip Kur išganymas.

Išatgimusios jaunuomenės gyvenimo, kai-kada pasitaiko scėnų la-
bai delto gyvų. Taip, rodos, ir ineini jų gyveniman, užsidegi jų jausmu,
jų karščiu, susilieji su jais į vieną idėą, į vieną troškulį! Ypatingai tokia
gyva scėna tai beržyno pavėsy susirinkimas. Padidina dar tą gyvumą
ir narsumą studentų daina „Jau Slaviai sukilo“. Mažutis jaunuolių bū-
relis, užsidegęs ir apimtas altruizmu ir gilia tėvynės meile, neišsigąsta
iškėstų tamsos ir priespaudos nagų, nenusilenkia prieš gręsiančias
kančias, nenulenkia galvos, kad darbas juodas ir begalinis, o su tvirto-
mis, degančiomis jaunomis širdimis stoja į pasišventimo kovą, drąsiai
atstato nesubrendusias, bet jau tvirtas ir nuo vargo sukietėjusias krū-
tines. Stoja - ir nieko neboja ir nieko nebijo! Tiktai iš šiokios enėrgios
galima buvo tikėties, kad laimės nelygioje kovoje!

Jau Slaviai sukilo. Nuo Juodmario krašto
Pavasaris eina Karpatų kalnais.

Po Lietuvą - žiema. Nei žodžio, nei rašto
Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.
Petys gi į petį, na, vyrai kas gali,

Sustoję į darba už mylimą šalį,
Prikelkime Lietuvą musų!5

Poėma parašyta su filosofiniai lyriškais naujosios poėmos stiliuje
protarpiais, prigimties aprašymais. Prie geriausiųjų poėmos ypatybių
reikia priskaityti ir tai, kad aprašinėjami joje papročiai ir palinkimai
tuolaikinių dvarininkų ir „šlėktos“. Sakant Visariono Bielinskio žo-
džiais“, Jaunoji Lietuva - tai gyva enciklopedia šlėktos ir kunigijos
papročių ir palinkimų.

75 J. Maironis (J. M-lis), Jaunoji Lietuva, p. 90-91, VI:XIV.
7 Kalbama apie Visariono Belinskio frazę: „Oneginą' galima pavadinti rusų gyve-
nimo enciklopedija ir kuo tautiškiausiu kūriniu“ (Visarionas Belinskis, „Eugenijus

153

Pradėjęs seniu Juška, praeidamas pro senį Goštautą, baigdamas
Jakštu, Klimu ir Tumu, nujauti šiek-tiek nusimanąs apie mūsų gyve-
namojo krašto žmones.

Poėto talentas dažnai veikia periodiškai. Po tulam intempimu, pro-
duktyviam veikimui dažnai lyg ir apsilpsta, nutilsta. Tarytum ilsis.
Praslinko tūlas laikas, jis vėlios pradeda bujoti, neretai, tvirčiau ir ga-
lingiau, negu pirma. Ir daugelio jau buvo pastebėta, kad paskutiniai
Maironies veikalai - Reseinių Magdė ir Vaivorykštėje spauzdinamo-
ji poėma Mūsų vargai silpnesni, negu, pirmieji jo raštai. Tiesa, apie
Mūsu vargus sunku kas nors griežto pasakyti, galas dar, matyti, toli,
bet iš Reseinių Magdės aišku.

Sakyčiau, tai satyra į lenkomanus, išgamas, bedievius, dvarininkus
ir vėjavaikes merginas su vaikinais kreipta, bet, kaipo satyrai, trūksta
tikru satyros ruožų, trūksta ryškumo, trūksta spalvų ir išvadžiojimų.
Sakyčiau, galop, kad tai yra begalinė, viena elėgia, parašyta, matant
tėvynę beskurstant, lietuvius ištautėjant, merginas vėjus begaudant
ir t. t., besiilgint šviesesnės ateities, ir beverkiant senovės milžinų ir
buvusios (nors ir idealizuojamos) tėvynės galės ir garbės.

Bet... ne vieta tada būtų toms tendencioms, kurių Maironis nie-
kuomet neišsižada, kurias deda kiekvienan veikalan.

Galop, beliktų, rodos, suformuluoti visa, kas pasakyta, padaryt tin-
kamos išvados ir nuspręst, kokią vietą Maironis užima mūsą literatū-
roje ir t. t.

Bet aš, manding, išsireikšdavau aiškiai ir formuoluoti nėra jokio
reikalo, o daryt „reališkas išvadas“ ir spręsti būtų perdaug nemalonu
ir liūdna, kaip poėtui, taip ir jo tverybos apžvalgininkui.

Oneginas“, in: Visarionas Belinskis, Rinktiniai raštai, vertė Zigmas Kuzmickis, Vil-
nius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961, p. 319). Tai devintasis tekstas iš
vienuolikos Puškinui skirto Belinskio straipsnių ciklo.

154

7” l

Juozo Tumo-Vaižganto tekstas publikuotas 25-0jo Maironio kūrybos jubilie-
jaus proga.

Pirma publikacija: Vaišgantas, „Tarp skausmų į garbę paskaičius (Iš dieno-
raščio)“ in: Viltis, Vilnius, 1913-08-23 (1913-09-03), Nr. 98; skelbiama iš: Vaiž-
gantas, „Tarp skausmų į garbę" paskaičius (Iš dieninio)“, in: Vaižganto raštai,
t. 4: Vilniaus ir Kauno laikotarpis 1918-1921 m., d. 2: Aplink nepriklausomybės
veikėjus: publicistika, Kaunas: Švyturys, 1922, p. 131-143.

JUOZAS TUMAS-VAIŽGANTAS
Tarp skausmų į garbę paskaičius. Iš dieninio

1895, Mintaujoje.

„Tikras pavasaris. Popietuvė'. Kaitrūs saulės spinduliai sparčiai
plėšo medžių pumpurėlius, o jų sakų kvapas veržte veržiasi vidun
trobos. Oras iš giedros dreba ir drauge su kvepalais svaiginte žmogų
svaigina...

Bevaldžias rankas nuleidęs, skaitomą knygą ant stalo pamiršęs,
kėpsau plačiame krėsle. Kūnas ištižęs, kone apmiręs. Dvasia lyg ver-
žiasi aukštyn, į nežinomas sritis; veltui tačiau mėgintumei susekti,
kame mintys klajoja. Geidimai varsto krūtinę; bet jie - neapriboti.
Neapsakomas nuliūdimas aptraukė tik ką ramų, bemintį veidą; tik
nežinau, ko stingu. Dieve, nejaugi aš jau tašla*?

Pamažu, išlengva grįžta mintys atgal į vagą, vėl ima pintis į eilę.
Tingiai, miglotai šliaužia nuovoka, kokios gi gyvenimo sąlygos daro
mane tašla. Aukšta tarnystė svetimame krašte reikalauja, kad labai
save pamirštumei, labai savęs išsižadėtumei. Šabloninis aptarnau-
jamų miestelėnų gyvenimas verčia taikintis3. Tarnystė; gyvenimo
šablonas, kai ne tarnystė. Katra katrą ėda? Neišpainioju. Iš šalies

1 Popietė.
* Tešla.
3 Prisitaikyti.

155

žiūrintiems, vieniems gali rodytis, kad mane tarnystė ėda; kitiems,
kad miestiškas šablonas. Ir tarp jų gali nebūti prieštaravimų, nes man
pačiam aišku, kad tarnystė ir šablonas pirmiausia mano laiką ėda, o
jau belaikė išėda vidurį. Ten rimties nėra, ten kažkas spurda, kovoja.
Bet kas? Ten dirksnius“, kaip gyva ranka, trauko. Bet kas? Tašloje argi
gali būti smarki kova ir skaudūs dirksniai? Netvarka viduje daro liū-
ną, kurin įsmenga visa nauja; kas netikėta, ūmai pakyla. Smenga ir
nespiria ieškoti išėjimo. Toli toli matėsi iškilmingos, aukštos, bet jau
apleistos idėjos. Pamiršta, apie ką svajota? Taip greit? Sopa, bet noro
grįžti nėra.

Liūdna, neapsakomai gaila man savęs paties, kad nėra kam išva-
duoti, įbingusį> paraginti, tašlą sukietinti ir ką dora iš jos išlipyti; nėra
kam elektros kibirkštis per susilpnėjusią valią perleisti...

Mintyse ir tingėjime paskendęs, kaip per sapną, juntu atsargų gra-
baliojimą aplink durų klingę. Pamažu, patylomis prasiveria durys -
pasirodo pasilenkusi žmogystė su ryšeliu rankoje. Akylai apsidairęs
po kambarį ir įsitikinęs, kad esmu vienas, drąsiai jau ir linksmai taria
paprastą pagarbinimą.

Tai buvo jau beveik visiems lietuviams žinomas tipas pirkliauto-
jo užgintomis lietuviškomis knygomis. Jų pasirodymas visados buvo
laukiamas, nes visados skleidė bent vieną tautinės šviesos spindulėlį.

- Per amžius! - Atsakau balsiai ir staigiai linksmai. - Senai laukia-
mas svety, sveikas! Tūpkis, meldžiamasis, ilsėkis! Še tau vyno šlakas;
atsigauk ir imk nuolatos sakyti, kas margame sviete, mūsų Lietuvoje,
darosi. Ar atsinešei ko?

- Žinoma. Negi tuščiomis plūksi toki gabalą - atsakė keleivis iš toli-
mo krašto ir, nieko netrukdamas, daug žadančiu veidu ima rišti ryšelį.
Ištraukia raudoną knygelę.

- Regi? - sako, neduodamas.

- Regiu puikiai aptaisytą ir paauksintą knygutę. Bet man tai ne
naujiena: aš dar puikesnių turiu.

+ Nervus.
3 Įsigalėjusį, įsisenėjusį, sustingusį.

156

- Oi, oi? Beg‘ neturėtumei! Juk tai - „lietuviška“ poėma.

- Senkaus Jurgis"?

- Eik, neplepėjęs! Geriau versk nors įžangą ir ryk seilę! - Jau rūsčiai
pridūrė nešikas.

Skaitau: Tarp skausmų į garbę. Poėma iš dabartinių laikų. Parašė
St. Garnys. Tilžėje. 1895. 91 pusės.

Kur szedieną Jinai?..

Vien kapus tematai,;

Ir liudna, ir skaudžia krutinę!..
Lyg po audru didžiu,

Kad ant mariu placziu
Užmiega vilnis paskutinė.

Kur garsi ta szalis?..
Klausos, jieško ausis

Ir žadą atrasti norėtų!..
Bėt jau amžei penki,

Ir vis nekelias JI

Po tiek sopoliu iszkentėtu!

[...]

O vienog Lietuva

Juk atbus tik kadą,

Nes Kryžius gyvatą žadėjo;
Kankliu balsą iszgirs,
Miegas kraujas užvirs,

Juk laukia tyla vien tik vėjo.’

Laukia tyla vien tik vėjo... per ilgus amžius. Pagaliau, susilaukė.

6 Argi, ar, gal.

7 Aleksandro Burbos poemos (1889) pavadinimas.

š Puslapis.

> St. Garnys [Maironis], Terp skausmu į garbę, Tilžė: O. von Mauderodės spaustuvė,
1895, p. 5.

157

Sztai jau kaukia sziaurys,

Jis miegus nuvarys;

Atbusi, brangiausė tėvynė!
Jau kilsnoji sparnus,

O szitai tau sunus

Ir giesmes devynes nupynė.'

Kas darėsi, nebeatmenu. Paskutinio posmo nebepaskaičiau - bal-
sasužlūžo. Žiūrėk, tyla laukia vėjo... Vėją kelia geravaliai karštaširdžiai,
pamindami po kojų asmeninius savo menkus ir nemenkus skausmus.
Ar dabartinioji karta padės pūsti tą vėją? Ar būsimoji įvertins nepavy-
kusi kitų darbą? Ar mokės pasaldinti nelauktą užvylį“ savo bešališku
teisingumu? Ar atmokės garbe tiems, kurie per skausmą ėjo? Kas bus
kaltas, jei dabartinių darbas - vėjo kėlimas - nepavyks, nei nevykėlių
niekas nepaguos? Tu ir kiti tavo eilės!?

Krito balsamo lašas ant ištižusios dūšios. Stebuklingai aną „išdir-
bo“, suminkštino; valia lyg tampresnė tapo. Idėjai - kelti vėją, nuvary-
sianti miegus ir tylą, atsiliepė jaunoje krūtinėje. Kas buvo pergalvota,
kas neaiškiai jausta, staigiai ėmė tenėti, tvirtėti, valiai pritariant, be
jokių samprotavimų ir svyravimų.

Svečią pamiršęs, ryte rijau tolesnius poėmos žodžius. Jam, matyti,
nebepirmoja buvo tokie įspūdžiai, kad nieko nesakęs, tylomis pasiša-
lino tam sykiui, palikdamas manevieną su mano jausmais ir mintimis.
Ir tik gražiai pabaigęs paskutinę eilelę, pakėliau pavargusias akis...

Sykiu prarijau visą poėmą, kaip praryji seilėse tirpstantį skanėsį,
nors reikia jį čiulpti, ilgiau gardžiuotis. Ji tirpo nasruose, nepalikdama
grauželių nei ašakų, kurių betgi būta poėmoje gana. Ji veikė į jausmą,
kaip muzika. Dar į ją neįsiklausai, dar neatspėji, nesupranti, o jau ji,
muzika, savo įtaką bus padariusi.

Visa audra troškimų gimė galvoje ir širdyje. Kas siautė tada, be-
vaikščiojant ilgas valandas po kambarį; kokia krota? rodėsi man tas
svetimo šono butas; kokiuo ištrėmimu - tasai netolimas, bet vis delto

w Ibid., p. 6.
* Nusivylimą, apvylimą, apgaulę.

2 Narvelis.

158

svetimokas kraštas, - galėtų pasakyti tik tas, kurs mane buvo įdėjęs į
Latvius ir kuriam tą pat dieną parašiau laišką apie nostalgiją, pasiil-
gimą darbo tarp savųjų. Aš nieko neatmenu iš to laiško. Bet jis turėjo
būti karštas ir įtikinąs, kad per savaitę jau buvau... paliktas visai be
vietos... Ir tik po keturių mėnesių buvau paskirtas... per apsirikimą į
Žemaičių Mosėdį, nors būta ketinta - į Liolius!

Ar nę Apveizdos ranka ir ta poėma, it mielės, staigiai sukėlusi su-
stingusioje mano sieloje reakciją, ir tas apsirikimas, mane pastūmęs
kaip tik ten, kur galima buvo kelti vėją, šalin varantį tylą...

Teiravaus nebe vieno, kokį įspūdį į juos darė pirmą sykį paskaity-
ta poėma. Kas tik buvo be priešingos, laiku įgytos minties, neklaus-
damas, kas ją parašė, paėmęs į rankas, vienodai atsakydavo, jog buvo
pagautas, patrauktas, įkaitintas. Net ir žmogus, kurio nuomonės toli
buvo nuo autoriaus nuomonių ir įsitikinimų, neišturėjo, neišsižodęs*:

- Davatkiška tai davatkiška. Vis delto mes dar nieko panašaus ne-
turime. Pradžiai, gera yra.

Tebūnietai autoriui parodymas, jog neveltui jis darbavosi, neveltui aik-
vojo jaunus savo kitus šildančius jausmus. Nekas, kad ne taip sumanin-
gai juos išreiškė, kaip kad norėjo tai padaryti... (Ir kaip paskui sugebėjo.)

Karšta tėvynės meilė žėri beveik iš kiekvieno puslapio; daugybė
jausmų, išreikštų ne banališkai, bet bukliai, gryna mūsų kalba; liūdnai,
lig patoso iškyląs stilius, - gerai veikia į širdį, minkština ją ir graudina.
To labai gana. Autorius pasiekė, ko norėjo...

Paskui paskaičiau ją dar ir dar sykį, pasiruošęs nebepasiduoti jaus-
mų patraukimams. Išvydau ten ir fabulą netikusią ir daug kitokių trū-
kumų. Vis delto jie negalėjo užmušti nuomonės (ir neapsirikau), kad
tai maža, bet maloni aušrelė užtekančio nebemažo talento, stilisto,
dainiaus lyriko...

Lauksime nekantriai pažadėtos antrosios dalies“, jau be pasergėtų
pirmojoje dalyje jeibių, nes šią gadynę nebe taip lengva įtikti poėzijos
darbais, kad ir lietuviškais...

5 Neištaręs.

* Omenyje turimas pažadas poemos pabaigoje: „Laikai bus kiti. Užgiedosiu tadą /
Ir asz gal neteip kaip ligsziolei. / Užgims apie Vaiczių poėma antra; / Neras ten
dejavimu brolei. -“ (Ibid., p. 85).

159

1896, gegužės m., Mosėdyje.

Varpas Nr. 8 norėjo duoti recenziją ar net kritiką poėmos Tarp skaus-
mų į garbę, o davė piktai polemišką straipsni apie „klierikalizmą“s.
Atminiau, kaip aš pernai pakišau ją vienam žymesniam varpininkui;
kaip jis griebė ją abiem rankom, džiaugdamasis, bet ūmai, rimtai
metė klausimą:

- O kas ją parašė?

- Kunigas... - Tariau ir kažin kodėl susigėdau.

Dabar gailiuosi, išdavęs slapyvardę, nes vis man matosi, kad Varpas
nebūtų davęs tokio pikto straipsnio, jei nebūtų žinojęs, jog tai - kuni-
go darbas. Gal klystu. Ale kam tasai labai mano gerbiamas ir brangi-
namas varpininkas taip manęs klausė?

Ponas N. savo straipsnį į Varpą parašė su aiškia tendencija - su-
mažinti poėmos įtaką, lyg bijodamas jos. Visomis pajėgomis Varpo
stengtasi išrodyti, kad šioji poėma, tai „kapitalas, į purvą įmestas“, nes
iš platinimo klierikalių nuomonių nėra naudos tėvynei ir ne klierika-
lams, girdi, pridera ateitis, bet nebent tiems, kuriems didžioji pran-
cūzų revoliucija ditirambus giedojo. „Jei ketina būti (antroji poėma)
tokios pat tendencijos, kaip ir šitoji, tai autorius geriau padarytų, kad
visai jos nerašytų, nes naudos iš jos nebus jokios“, baigia p. N. savo
„kritiką“. Bet apie pačią poėmą tiek tepasako, kad „joje poėtiškumo nė
kokio nėra“ ir tam patvirtinti išrašo dvi tris trumputes ištraukas, ti-
krai nepavykusių autoriui vietų; jos turinčios spręsti apie viso veikalo
vertybę. Dar gi ir paskutinioji ištrauka nenusisekusi. „Turinį autorius
dagi poėma vadina“ ironizuoja Varpas...

Iš pradžių norėjau užstoti St. Garnį. Bet paskui pasidarė taip skau-
dus Varpo vienašalis neteisingumas, kad ėmiau manyti, jog būtų paže-
minimas gražaus veikalo, griauti smūgius, ne iš tos pusės duodamus...

P. N. bado autorių tuo, kuo negali įdurti. „Autorius, girdi, kad įma-
nytų, visus į seminariją sukištų ir nė vienam neduotų augštesnius

5 Žr. N. [Stasys Matulaitis], [Terp skausmu į garbę recenzija), in: Varpas, Tilžė, 1895,
Nr. 8, p. 133-136 (šios knygos p. 52-62).

160

mokslus išeiti“ Kas čia: ar nesąžiningumas, ar neįsiskaitymas? Aš
St. Garnį pažįstu ir žinau, kad jis ne toks siauras. Ir veikale aš ma-
tau idėją aukštą, prakilnią, garbės vertą ir pritaikinamą prie galvų ir
širdžių lygiai „tamsūnų“ klierikalų, lygiai prie „ginkluotų mokslu ir
energija“ pozitivistų. Negalėjo S. G. turėti tokių norų, nors gi del to,
kad seminarija reikalauja iš savo kandidatų tokių kvalifikacijų, kokių
ne visi, kad ir aukštuosius mokslus išėję, teturi. Autorius lygiai visus
pavyzdžiais ragina tėvynę mylėti, jai tarnauti, nebijoti del jos nei
skausmų, nei vargų, nes tik tarp jų atras kelią į garbę. Drąsinimas jau-
nuomenės į darbą, į pasišventimą, į išsižadėjimą egoizmo savimeilės
vardan aukštesnės tėvynės meilės, - juk lygiai prakilnus dalykas, kad
ir jis apsireikštų... įstojimu į kunigus. Tiesa, gal ir būtų buvę velytina“,
kad intryga būtų kitaip sumegsta; bet kritiko kompetencija taip toli
nesiekia, kad net tematų pasirinkime ir kolizijų supynime galėtų ne-
palikti autoriui laisvės...

Žmogus, juoba žmonijos gyvenimas nors ir taip mažoje jos dale-
lėje, Lietuvoje, nėra vientisas. Netesėsi surasti visas aplinkybes, visus
gaivalus, kurie, subėgę į vieną, sudaro kurią bent gyvenimo eilę. Kas
kraštas, tai ypatingas gyvenimo būdas. Ir šios dienos būdas kitoks,
neg nesenai pereito laiko. Vaikai nebesupranta savo tėvų, viena karta
antros kartos. Kas vieniems rodės svarbu, šventa, be ko jie negalėjo
apsieiti, kitiems vėliau rodosi juokinga. Ne del to, kad tai iš tikrųjų
būtų buvę tada juokinga, bet kad paskui taip rodosi. Ir net kaltinant
kai ką, dažnai mums tenka kaltinti ne bloga valia, tik laikas, kurs dva-
sią į kitą pusę pakreipia...

Laiko raštenybė“ yra ankštai susijungusi su pačiu gyvenimu. Pla-
tus ir įvairus gyvenimas, įdomi ir turininga raštenybė. Dora ir svei-
ka raštenybė dorai lavina ir sveikai auklėja draugiją'*. Kas raštenybe
užsiima? Genijai; jų reta; ir paprasti žmonės; jų daug. Pirmieji savo
dvasios galybe perregi tamsią laiko uždangą ir atspėja ateities reikalą.
Juos ilgiau bent kelios kartos supranta. Paprastai gi laiko gyvenimo

* Pageidautina.
7 Raštija.
* Bendruomenę.

161

moko patsai gyvenimas, kurio įrankis - laiko ir žmonių būdrodis* —
raštenybė, dirbama paprastų dienos žmonių...

Nuostabu todel, kodel mūsų tik šone reikalaujama, kad tokie St. Gar-
niai bevelytų nerašyti ir tai būsią „geriau“? Kaip Garnių katalikų, ar klieri-
kalų, vadinkite, kaip sau norite, nebus, kad Lietuva tuo tarpu kiaurai ka-
talikiška? Kodel tik lietuviai privalo saugotis laiko ir vietos žymių, idant
būsimosios kartos kitaip apie juos manytų, neg iš tikrųjų kad buvo?..

Katalikybė kosmopolitė, ne skiria, bet veda į paskučiausią širdžių ir
minčių vienybę. Bet ne jos dalykas naikinti laikiną žmonių skirtumą.
Ji gyva, bevelija įsikūnyti į tuos skirtumus; visus žmones adoptuoja*.
Ir ji turi sirgti savo vaikų sirgimu; joje turi atsiliepti vaikų nelaimės,
priespaudos iš šalies ir pažeminimai. Skundos, kylimai ir nusileidimai
turi aiškiai atsimušti katalikybėje ir jos išreiškėjuose. Tai ne nuodėmė,
bet naturalus dalykas. Juo daugiau tokių St. Garnių ir tokių raštenybės
veikalų, kaip T. sk. į G., juo didesnė garbė laiko reprezentantams: jie
bus davę tikrą laiko ir žmonių būdrodį. Katalikybės žymės raštijoje tad
nėra - tendencija, tik jos neatskiriama dalis. Kaip gi nesiskaitytume su
katalikiškumu raštijoje, kad kiekvienas mūsų skaitosi su juo, sakysi-
me, savo šeimynoje? Katalikybė yra tikro lietuviško gyvenimo atmuši-
mas; be jos būtų melas, tiesos perkreipimas, kaip kitų tautų aiški žymė
yra protestantizmas, be kurio jų nebesuprastume. Kad ir suomių ar
latvių. Klaidinga tad bus p. N. nuomonė, jog lietuvio patrioto idealas
negali būti „klierikalas“, t. y. kunigas. Jei gali būti kitas koks „alas“, bet
tik būtų iš gyvenimo išdygęs, tai kodel negali būti klierikalas? Vienam
dabar šis, kitam tas. Gyvenimas šakotas. Spėjimą gi busimųjų idealų
geriau palikime genijams ir Barbikėms našlaitėms, kurios dar netekė-
jusios jau spėja, ar sėdės jų pirmgimiai ant jų sukamų girnų...

Bendro idealo patrioto nei mes turime įsikūnijusio, nei turėsime:
jo nėra ir nebus. Pakaks mums turėti ir pažinti jis bent dalimis, at-
skirais įsikūnijusiais privalumais: pasišventimu tėvynei, darbštumu,
brolių meile ir užuojauta, nešildymu rankų prie visuomenės pečiaus
ir d. k...”

19 Veidrodis.

20 Įvaikina.

a Daug kitų.

162

Tuos idealius patrioto privalumus griežtai visi vienodai idealiais
pripažįsta. Skirtumas atsiranda tik tuomet, kai pradedama ginčytis,
kurs privalumas yra vyriausis ir būtiniausis; kurį visų pirma sekti, kas
tiesiausiai ir tikriausiai veda tautą į gėrybę. Čia sukyla tikra nuomonių
dargana, privedanti net ligi neapykantos kits kito, kam ne visi taip
mano, kaip aš. O kas tai yra - tautos gėrybė, palieka be atsakymo, kaip
beatsakymo kitą kart palikta klausimas: kas tai yra tiesa? Konservato-
riai sako geriau būsią, kai viską naują diegsime į išgyventą jau pievą,
nesudraskydami vejos (katalikybės ir k.), tik nudraskydami, kas apsa-
manojo. Novatoriai norėtų taip nuakėti gelžiniais savo pirštais senąją
pievą, kad ten jokios senosios šaknelės nebeliktų, ir tik paskui jau
sėti, - tai būsią geriau...

Ir ginčas nebaigtas, kurių teisybė. Tad ir p. N. nusprendimas, kieno
rankose bus Lietuvosateitis, yra perdrąsus irperankstyvas. Dabar dar nė-
ra tam aiškių žymių. O jei ir yra bent kiek, tai daugiau katalikų pusėje...

Jų daugiau ir greičiau pasirodytų, kad mes būtume sau lietuviai, o
ne augintiniai rusų nihilistų, lenkų tautininkų politikos Ahasverų”,
ar vokiečių materialistų. Ne sau lietuviai būdami, kai imame dirbti
lietuviams, tai šie ir netiki mumis ir savo ateities, tikrai, mums nepa-
veda, nes mes, ir dėdamies lietuviais, neesame lietuviams lygūs, tik
nesuprantami, svetimi rusai, lenkai, vokiečiai...

Nesuprantamas lietuviams toks inteligentas N., kurs sako: „gyveni-
mas kitką parodo, nors ir įtikėtume, kad kunigai turi kažinkokią ten
valdžią iš dangaus“. Ir demonstratyviškai nesiklaupia net prieš Šven-
čiausi Sakramentą, kai kelių tūkstančių minia pasilenkia. Jie jaučia,
kad „gyvenimas“ ne visam kam kriterijus. Gyvenimas iškiša mums
sukčius ir apgavikus prisiekusius ir teisėjus, o delto neginame, kad jie
savo teises ir valdžią gauna... iš aukščiau ir mes jų tam tikrose ribose
turime klausyti tol, kol iš jų vėl iš aukšto nebus autoritetas atimtas.

Labiau suprantamesnis lietuviams krikščioniško inteligento ti-
pas; jam greičiau kepurė kilojama, juo greičiau pasitikima. Tad ir

2 Amžinojo žydo vardas; pagal legendą jis pasmerktas iki pasaulio pabaigos klajoti
už tai, kad neleido į Golgotą vedamam Jėzui Kristui pailsėti prie savo namų. Ben-
driau - nuolat klajojantis, vietos nerandantis žmogus.

163

St. Garnys, jei norėjo duoti bendresni inteligento patrioto tipą, teisin-
gai pasiieškojo jo tarpe krikščionių, pavadinkime kad ir klierikalais.
Ieškodamas tokio, tą greičiau rado, kas aiškesnis, didesnis, kas grei-
čiau į akį krinta. Tai naturalus dalykas...

Jaunuomenė greitai bet kam stato sostus, bet ką ir nuo sostų per-
greitai verčia. Lengva pastatyti, lengva ir sugriauti toks sostas, kurs
ne savo vietoje. Vienas tik sostas negriūva, nors kaip ji norėtų bomba,
mokslu ir apjuokimu nugriauti, tai katalikybės sostas...

Varpas tris syk peikė St. Garnio Tarp skausmų į garbę. Nr. 8, 1895,
priskaitė autorių prie „garsios traicės poetu kalikų: Lakūno, Jakšto
1.1. Ir tik, kaip elgetai išmaldą, teikėsi iš aukšto mest: „nusisekė
autoriui tik dainelės, kurioms daug užmesti negalima“. Iš tikrųjų
gi, kaip tos dainelės, taip ir pusė knygelės Garnį toli toli nukelia nuo
„poėtų kalikų“ į tą Parnasą, kur retam kam tepavyksta užlipti...Taip
apsieiti su literatūros dalykais negalima: smerkti po kelis syk visą vei-
kalą, nepatikus kokiam vienam jo dalykui. Taip pasidaro skriauda ne
pačiam veikalui: jo „kritika“ neužmuš, jei jis pats tikrai bus pilnas gy-
vybės; bet skriauda visuomenei, kuri klaidingai nubaidoma nuo gero
skaitymo. Peršiurkštūs „kritikai“ buvo kitą kartą net tokiam garsiam
dramaturgui - Aleksanderiui Fredrai įgrisę; buvo ji nuvaikę nuo scė-
nos. Laimė, kad tik Fredra, paniekinęs savanorių kritikų tauzijimus,
vis delto rašė, tik publikai per dešimti metų nebedavė to peno, kuriuo
ji ir šiandieną tebesigardžiuoja. O kur už autorių „geresnieji“ kritikai?
Juos visuomenė pamiršo...

Varpo kritikų norima St. Garnys nubaidyti nuo scėnos. O, nepasi-
seks: Tarp skausmų į garbę prasimuš taką į skaitytojus ir Kiūliuos juos
savo muzikališkumu, kaip ir mane pernai liūliavo...

(Smulkią poėmos Tarp skausmų į garbę kritiką apleidžiame, nes
pats autorius kitaip ją atgaivino.)

3 Tokio apibūdinimo Matulaičio straipsnyje nėra.

24 Žr. N. [Stasys Matulaitis], op. cit. (šios knygos p. 60).

* Kalbama apie tai, kad 1907 m. Maironis jau buvo išleidęs pataisytą bei išplėstą
poemos variantą, pavadinimu Jaunoji Lietuva.

164

Maironio kritinė recepcija
tarpukario Lietuvoje

Poemos Mūsų vargai recenzija, kuri atsimenama už frazę: „Labanakt, Maironi!“

Pirma publikacija: Paparonis [Antanas Šmulkštys], „Del Maironio poemos
‘Mūsų vargai", in: Laisvė, Kaunas, 1920-08-22, Nr. 169; skelbiama iš: Ibid.

ANTANAS ŠMULKŠTYS-PAPARONIS
Del Maironio poemos Mūsų vargai

Pamačiau knygyne naują Maironio poemą: Mūsu vargai' ir nusipir-
kau. Nors poemos vardas atrodė man per daug prozainis ir nieko ypa-
tingo nežadąs, bet patsai autorius savo gražia, malonia praeitimi 10
auksinų iš kišeniaus traukte ištraukė. Čia turiu pažymėti vieną, šiais
laikais labai retą atsitikimą, kad autorius griežtai draudžia brangiau
pardavinėti jo poemą. Vadinasi draudžiama spekuliacija"

Tai įžanga. Manau, neprasikalsiu skaitytojams, nes ir pats autorius
net dvi įžangas duoda, pavadinęs jas preliudijomis.

KKK

Kas Maironis?..

Gražus ir jautrus Maironis Pavasario balsuose, kur jauti, kaip gyva,
šilta ir sava dvelkia maloniai poeto siela ir siekia giliai, giliai tavo jau
sielon.

Gražus Maironis Jaunojoje Lietuvoje gamtos gyvais vaizdais, arti,
arti sujungtais su žmogaus siela.

Žodžiu - Maironis davė mūsų literatūrai gyvų gėlelių. Deja! Jisai
nemoka tųjų gėlių bukietan surinkti ir leisti gėrėtis ne tik atskiromis
gėlelėmis, bet ir jų visuma. Kitais žodžiais kalbant - Maironis nedavė
mūsų literatūrai nė vieno itin gražaus veikalo, kuriame be atskirųjų,
kartais begalo gražių lirikos žiupsnelių, visoj pilnumoj išsivystytų ir

1 Maironis-Mačiulis, Mūsų vargai, Kaunas: išleido A. Petronio knygynas, 1920.

2 Mūsų vargų pirmojo viršelio apačioje užrašyta: „Kaina 10 Auksinų. Griežtai drau-
džiama brangiau pardavinėti“ Antrajame viršelyje taip pat pažymėta: „Kaina 10
Auksinų. Griežtai draudžiama brangiau pardavinėti. Knygynams ir pirkliams nulei-
džiama 3096 rabato“

167

fabulos turtingumas ir charakterių įvairumas bei įdomumas ir viso
veikalo majestotinis3 kilnumas. Maironio poemos Jaunoji Lietuva,
Raseinių Magdė ir ypač Mūsų vargai - galima tais vardais vadinti tik
tiem, kurie nežino, kas yra poema.

Iš visa, kas jau pasakyta, skaitytojas gali spręsti, kad Mūsų vargai
kritika, būsianti nepalanki. Taip. Ji bus nepalanki Maironiui, bet galė-
tų būti palanki kitam poetui, nuo kurio nieku geriau neturėtume tei-
sės laukti. Nuo Maironio, vargeli, tiek daug buvo tikėtasi, kad, atvirai
kalbėdamas, aš turėčiau pasakyti: „Drauge, atsiimk savo poemą - jinai
tavęs neverta.“

Vaje tu mano! Ir aš, kaip Maironis, dvi įžangi nejučiomis padariau.
Taigi pradedu kritiką.

Poemos siužetas yra toks.

Danutė Staugailaitė, sulenkėjusio bajoro duktė, pasijunta esan-
ti Lietuvaitė. Mat jaunas studentas, Jonas Sutkus, tiek jai prikalbėjo
apie Lietuvą, kad Danutė pamilo ne tik Lietuvą, bet ir jos jautrų gy-
nėją. Nors piršlių netrūko, bet Danutė laukė mylimojo. Veltui! Sut-
kus, mokslus išėjęs, veda turtingą lenkę ir pamiršta ne tik Danutę, bet
ir Tėvynę, kuriai tiek gero padarė bestudentaudamas ir dar daugiau
padaryti žadėjo mokslus išėjęs. Tačiau jaunųjų dienų atsiminimai
dažnai prasimušdavo vulkanu iš Sutkaus krūtinės ir viliodavo jį atgal
Lietuvon iš tolimosios Šiaurės. Ir štai Sutkus važiuoja Lietuvon, bet ne
vienas, kaip buvo žadėjęs, tik drauge su savo žmona. Nemuno garlaivy
netikėtai susitiko Danutė. Danutė alpsta ir įkrinta Nemunan. Ją gelbs-
ti - priderėtų gelbėti Sutkui - ją gelbsti Judrimas, seniai jau besiperšąs
Danutei. Sutkaus žmona ši-tą atspėdama, - greit išvilioja vyrą atgal.
Prasideda rusų karas su vokiečiais. Danutė pasišvenčia visuomenės
darbui ir ypatingai rūpinasi Lietuvos moterimis. Vokiečiai ją išveža
Vokietijon. Čia Danutė arčiau pažįsta lietuvių veikėją Brazdą ir... teka
už jo. Šit ir visa fabula, kuri, tiesą kalbant, yra neturtinga, bet labai
supainiota. Be to dar žymę poemos dalį užima rusų su Vokietija karo
kronika. Sakau: kronika. Iš tikro! Kitaip ir pavadinti negalima aprašy-
mą įvairių mūšių ir kitokių karo nuotikių.

3 Didingas.

168

Jeigu atsiminsime, kad Mūsų vargai buvo pradėta rašyti gerokai
prieš karą, tai bus aišku, jog autoriaus norėta visai kas kita mūsų lite-
ratūrai duoti. Man rodos, autoriaus buvo manyta išvesti analizė mūsų
inteligentijos lenkinimo ir atlenkinimo. Taigi Mūsų vargai būtų gal
buvę kur kas interesingesni, nes būtų apėmę tą vidujinę mūsų tautos
kovą ir jos vargus, kurie kankina Lietuvą jau kelintas šimtmetis. Ryš-
kus ir tipingas tos kovos charakterizavimas daug ką naujo būtų mum
davęs. Pasaulinio karo suteiktieji ir tebeteikiamieji vargai ne tik kad
nėra dar susikristalizavę, bet ir nepasibaigę. Ir man rodos - nei vienas
dailininkas negali imtis duoti literatūrai meno analizės tųjų įvykių,
kurių dar visa virtinė putoja ir verda ir kurio drumstan dugnan jokia
akis pažvelgti nestengia. Be reikalo tad Maironis pasinaudojo dabar-
tinių laikų nenusistovėjusiais įvykiais. Be reikalo mini visą eilę pa-
vardžių, apie kurias istorija nežinia ką pasakys. Dar daugiau pasaky-
siu — be reikalo Maironis dabartinius laikus kliudo. Jisai, man rodos,
šių dienų nesupranta. Žiūri į jaunosios Lietuvos kovą, kaip žiūri nuo
kranto turistas į beplaukiantį audringa jūra, laivą. Mato, tiesa, jame
tam tikrą judėjimą, skiria gal žmonių siluetus, bet nejaučia tos mir-
tinės kovos, kurią veda jūrininkai su įšėlusia jūra ir negirdi agonijos
šauksmų, kurie veržiasi keleiviam iš krūtinės. Kad suprasti šių dienų
gyvenimą, reikia jame gimti, juom kvėpuoti ir užmerktomis akimis -
varge, ką aš pasakiau - ir užmerktomis akimis jame suktis. Taip! Mes
sūkurio auka, kuriame dar švyturio nesimato, bet kuriame jaučiama
naujo gyvenimo pulsavimų.

Maironi! Nors tavo siela žvaigždžių takus pažino ir ne vienam ke-
leivių žemės nušvietė kelią, bet tave patį šios žemės kelionėje aš ma-
tau saulolaidos masinančioj šviesoj ir tariu, gerbdamas tavo vardą:
„Labanakt, Maironi!“

Negaliu dar neminėti gana žymaus tendencijingumo, kuris reiš-
kiasi beveik visuose Maironio veikaluose. Kalbu čia apie tikybą. Aš
suprantu tikybinių jausmų begalinę grožę, kada jie patys vulkanu
verčiasi iš žmogaus sielos. Bet juos lyg tyčia kelti ir kartais net pole-
mizuoti - jie nustoja savo gilumo ir gražumo. Iš poemos Mūsų vargai
man labai nepatinka aprašymas audiencijos pas Papą Benediktą, visa
kaž-kaip naivu ir nenaturalu.

169

Tai irvisa, ką galėjau pasakyti. Gilesnės kritikos neduodu ir abejoju
vargu bau kas ir galėtų ją duoti. Juk nėra Mūsų varguose nė vieno cha-
rakterio, kuris būtų galima analizuoti, nėra nei vieno tipingo mūsų
tautos gyvenime nuotikio, nėra net tųjų pilnų paslapties pranašavi-
mų, kuriuos randame Jaunoje Lietuvoje ir kurie jau išsipildė ar išsipil-
dys. Žodžiu - nėra nieko, kas tiktų rimtai kritikai. Bet tasai „nieko“ -
pakartoju - galima taikinti tiktai Maironiui. Jisai nieka nauja nedavė.
Yra tačiau labai gražių poemoje vietelių, ir ne vienam gal skaitytojui,
Maironio vardo aureolė ypatinga šviesa apsiaus poemą ir ji bus kurį
laiką graži.

170

Balio Sruogos recenzija penktajam Pavasario balsų leidimui!, išsiskyru-
siam itin gausiomis, skirtingomis technikomis atliktomis, skirtingų autorių
ruoštomis iliustracijomis bei knygoje patalpintomis moterų nuotraukomis.
Kritikoje penktasis Pavasario balsų leidimas kaip tik ir prisimenamas dėl šio
aspekto“.

Pirma publikacija: B. S. [Balys Sruoga], „Knygoms apginti (Del Maironies Ma-
čiulio „Pavasario Balsų“ penktojo leidimo)“, in: Skaitymai, Kaunas, 1920, kn. 1,
p. 18-121; skelbiama iš: Ibid.

BALYS SRUOGA
Knygoms apginti. Del Maironies Mačiulio Pavasario

balsų penktojo leidimo

Gana skųstis: nėra mums literatūros, nėra rašytojų, nėra leidėjų, nėra
lėšų. Yra mums ir lėšų, ir leidėjų, ir rašytojų, ir literatūros - vargas ne
čia, ir ne del tos priežasties reikia skųstis.

Knygų mes neturime - šit kur mūsų elgetos dalia. Neturime knygų,
kurios be turinio jau būtų meno veiksnys, kurios savo paviršium būtų
meno sintetinimo aidas, kurios savo forma bent turinio nebiauriotų.
Neturime knygų, kurios savo pavidalu arba leidėjo užuodarbiu nesi-
rūpintų, arba spaustuve nekvepėtų, arba pigios publikos į prekymetį
nešauktų.

Maža knygos skaityti - pamėgti jos reikia. Maža knygos mėgti - jos
gerbti reikia.

1 Maironis-Mačiulis, Pavasario balsai, Kaunas: Švento Kazimiero draugijos leidinys,
1920.

2 „Visos iki nepriklausomybės atstatymo laikų išėję Pavasario balsų laidos, įskaitant
ir penktąją, išleistą 1920 metais, buvo neskoningai aprengtos. Bet anais laikais
sunku buvo daugiau reikalauti. Tarp kitko, prie žemo apipavidalinimo lygio prisi-
dėjo ir paties poeto gana abejotinas skonis. Penktoji laida yra būdinga to skonio
išraiška“ (Alfonsas Nyka-Niliūnas, „XVII Maironio Pavasario balsų laida“, in: Alfon-
sas Nyka-Niliūnas, Temos ir variacijos, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 293).

171

kkk

Ten, gatvėj, prekymety - ten savo gyvenimas. Ten auga ir bręsta savo
supratimai, savo išmanymas, savo reikalavimai.

Ateina prekymetis ir iškilmingu, grūmojančiu balsu pareiškia:
mano yra toks jausmas. Tu eini žmonių alkio sotinti, tu eini žmonių
jausmų jaudinti. Ir jei mano gaivalinis jausmas išaugo geiduliu, tai kas
tau darbo! Turi mano geidulį patenkinti. Kitaip tu būsi nepripažintas,
tu būsi atmestas, tu būsi apleistas.

Ir mes palankiai klausome prekymečiuose šėliojančio grūmojimo,
žemai nusilenkiame, ir einame, kur jo geidulys veda.

Ir čia yra - mūsų elgetos dalia.

kkk

Prekymetis, mugė mėgsta visa tai, kas marga ir pigu, ir prekymečio
vyriausias pradas - kuo garsiausiai rėkti. Todel prekymety vyriausias
doros ir grožio kriterijus - skatikas.

Pirkliai mėgsta visa tai, kas pirkėją vilioja, kas į skatiką galima su-
vynioti, kas skatiku galima pateisinti. Pirkliai dabina savo negyvas (ir
gyvas!) prekes margai, kad prekymečiui įtiktų.

Todel mes ir poeziją į prostitucijos rūbus įvelkame, kad prekymetį,
pirkėjus paviliotume. Todel mes ir poeziją gašliu skatiku įvertiname,
kad prekymety kito kriterijaus ir nėra, kaip tik prisitaikymas.

*XkX

Ir nėra mums leidėjų - yra vien tik vertelgų pirklių. Ne tie pirkliai,
kuriems rūpi perkamo parduodamo daikto kokybė, tiktai tie pirkliai,
kuriems rūpi šįvakar parduoti, kuriems rūpi prekymečio balsas.

Ir mūsų rašytojuose nėra tiek pajėgos, kad atsispirtų prieš leidėjų
skatiko stabą, ir nėra mūsų rašytojuose tiek pilietinės drąsos ir etinio
kuklumo, kad savo sielos kūrinius verčiau numarintų, negu į prosti-
tucijos rūbus vilktų.

172

*k*

Mes savo leidiniais demoralizuojame jaunuomenę, demoralizuojame
mūsų kūrybos rytojų.

Mes dabar gyvename tą šventą kūrybos aušrą, kada mūsų jaunuo-
menė, mūsų žmonės alksta spausdinto žodžio ir juo tiki kaip evan-
gelija. Ir mes, paduodami mūsų žmonėms šventos kūrybos vaisius
leidėjo godumu sauparalizuotus - ko mes siekiame? Mes mokome
negerbt knygų, mes mokome gerbti tai, kas yra visų pigiausia.

Kiek mūsų literatūros dvasia yra šviesi ir spindulinga, kiek ji yra
moralinė ir idejinė, tiek mūsų knygų leidimas yra amoralinis ir žemas.

kkX

Metas, jau metas susiprast ir atmest senas cinikų anachronizmas, kad
knygų svarbu tik jųjų turinys, anaiptol ne jųjų forma. Metas atmesti,
nes atžagariai mes tautą cinikų supratimų auklėsime.

XXX

Visa tatai tenka skaudžiai pasakyti, pažvelgus į Maironies Mačiulio
Pavasario balsų penktąjį leidimą.

Čia sukaupta visos mūsų leidėjų ir leidimo neigiamosios savybės,
čia su ypatingu talentu įvykdytas rusų kultūros bankroto dėsnis: dio-
ševo i serdito (pigu ir pikta).

Kad prekymečiui tiktum - reikia, kad būtų marga. Visos šimto
dvidešimts puslapių knygos „paveikslų“ prigrozdotos: skripkos, arfos,
vapsvos, kryžiai, mergos, fentikliuškos, žvirbliai, kregždės, okeanai,
apuokai, altankos, šunys, gervės, ieroglifai, plentas, rožės, namai,
miškai, tvoros, lieknai, upės, vaikai, šarkos, kortos, laivai, perkūnai ir
ko tiktai tenai nėra, Dieve tu mano, viso pilnas!

Surinkti visi spaustuvės ženklai ir kabliukai, kiek tik buvo ište-
kliaus (daug jų ir kartojama), papildyta fotografijomis ir, matyt, tyčia
gamintomis iliustracijomis ir iš viso to materialo išvirta tokia tyrė -
jog nei išsrėbsi nei išspiausi.

173

Lietuvių kalba dar nėra buvę, tiek gausiai iliustruotų, su tokiomis
pretenzijomis tiek meškiškai išleistų knygų.

Paprastame popieryje atspausdinus be jokių pretenzijų, be jokių
gudrybių galėjo būti visai padorus, visai gražus leidinys, nors, būda-
mas nemargas, gal ir nebūtų taip prekyvietėj giliavęs.

kkk

Ne man Maironis senatvėj mokyti, kas yra knygos ir jų iliustracija. Bet
mano pareiga yra šaukti, kad Maironis demoralizuoja jaunimą, nes
Maironis labai gerai žino, kad sodžiuj iš eilių daugiausia yra skaito-
mi Pavasario balsai, kad sodžiui del tam tikrų priežasčių daugiausia
mėgstamos knygos „su abdarėliais“, nes Maironis savo plačiai žino-
momis eilėmis jau turi duoti supratimą apie knygų estetiką. Ir iškilnų
sodžiaus jaunimas turės supratimą apie knygų grožį iš pigaus kalibro
spaustuvės ženklų, nei šiam, nei tam įterptų [į] kartais ir gražius ei-
lėraščius.

Nenorėtum tikėti, kad Maironis tokį negražų darbą būtų gera valia
padaręs. Norėtum manyti, kad tai leidėjo pikta ranka Maironiui ne-
malonumo iškrėtė. Tačiau Maironis savo Pavasario balsų penktąjį lei-
dimą papildė ne tik „iliustracijomis“, bet ir naujais eilėraščiais, kurių
tarpe randam ir šitokių pasakų:

Ojczyzna jums kvepia, ne žemė-tėvynė,
Maitinanti jūsų pilvus'

Arba:

O tų partijų tarp musų,

jų programų ir barnių!..
Tiek vargiai pas vargšą bl...
Atsiras už marškinių!+

3 Maironis-Mačiulis, op. cit., p. 100, eil. „Tautos pabėgėliams“.
+ Ibid., p. 103, eil. „Lietuva - didvyrių žemė“.

174

Ir šie dalykai įterpti į tas pačias knygas, kur sudėta „Eina garsas nuo
rubežiaus“, „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“, religinės maldos.
Kuo pateisinti sujaukimas vienon krūvon tų dalykų, kurie vienas kitą
neigia? Čia jau leidėjas vargu galėjo turėt įtakos!

Neskaitant pacituotų pavyzdžių, visas naujų Pavasario balsų pilie-
tinis ciklius, nekalbant jau apie tai, kad eilės žymiai nevykusios, yra
blogas pažymys, jis žymi, kad visko būta: ir gero noro, ir padėto vargo,
tik vieno dalyko nebūta - skonies!

Naujais Pavasario balsais nėra ko džiaugtis.

kkk

Ne tais keliais mes einame mūsų elgetos dalios skandinti.

175

Adomo Jakšto studija, rašyta kaip penktojo Pavasario balsų leidimo recen-
zija.

Pirma publikacija: Adomas Jakštas, „Maironies lyrika“, in: Draugija, Kaunas,
1922, Nr. 5-6, p. 201-217; skelbiama iš: Adomas Jakštas, „Maironies lirika“, in:
Adomas Jakštas, Mūsų naujoji literatūra (1904-1923), t. 1: Mūsų naujoji poezija
(1904-1923), Kaunas: Knygų leidimo komisija, 1923, p. 13-37.

ADOMAS JAKŠTAS
Maironies lirika

Maironis-Mačiulis. Pavasario balsai. Penktą kartą atspausta ir žymiai padi-

dinta, Tilžėje 1920, 119 p. in-8'.

Pavasario balsai yr padėję pamatą Maironies šlovei. Jie daugiausia
mūsų publikos skaityti, dažniausiai vakaruose deklamuoti, mieliau-
siai muzikų harmonizuoti ir chorų dainuoti. Tatai ir nenuostabu, kad
trumpu laiku jų yr išėję penki leidimai, paties dainiaus vis taisomi,
tobūlinami ir papildomi. Pastarame, penktame, dainų skaičius pri-
vesta iki šimtui.

Bet ne savo dainų skaičium yr patraukę Pav. balsai skaitytojus, tik
gilia jose glūdinčia poezijos dvasia. Jas pirmą kart paskaitęs, Adomas
Jakštas yr dainiui viešai pareiškęs:

Ei, dainos tos mieliau man ūžė,
Neg lapų šlamesys miške,
Garsiau skambėjo, neg gegužė
Paukštelių čiulbančių pulke.
Jos duoda man skanesnio peno,

1 Knygos formatas, kuris gaunamas spaustuvės lapą perlenkus 3 kartus ir taip suda-
rant 8 mažesnius lapus (16 puslapių). Priklausomai nuo spaustuvėje naudojamo
lapo dydžio, šio formato dydis gali varijuoti.

176

Neg vaisiai žemės svetimos;
Nuo jų banguoja siela mano,
Kaip lauko varpos nuo audros.
Dailus jų balsas man dabojas
Labiau neg šienpjovių jaunų,
Klausau aš jų susidūmojęs

Mieliau neg pasakų senų...

Be abejo, ir senose mūsų pasakose ir šienpjovių valiavimuose ir
paukščių čiulbesy Lietuvos giriose esama savotiškų poezijos aidų, bet
tie aidai tebėra ten neaiškūs, nesąmoningi. Kas kita Maironies dainos.
Čia aiškiai jauti, dainių radus raktą nuo mūsų tautinės poezijos skry-
nios, tuo raktu ją atidarius ir paleidus savo dainų būrį į platųjį pasau-
li. Jų forma, tiesa, yra naujoviška, bet jų dvasia labai artima senovės
mūsų liaudies dainų dvasiai.

Jau senai buvo kritikų pastebėta, kad mūsų liaudies dainos, apskri-
tai tariant, pasižymi savo liūdnumu. Liūdnumas šis nėra kraštu-
tinis: nerasi jame nei juodo nusiminimo, nei demoniško grumojimo
Dievui ir pasauliui. Lietuvis liūdi daugiau dvasia, širdimi, ne nervais.
Todel jo liūdesys visada esti tylus, švelnus, tikrai jaudinąs sielą. Tokiu
liūdnumu pasižymi ir Maironies poezija:

O tu tik viena širdies raktą radai
Slapta savo skausmo gilybeB

sako Maironis savo mūzai - ir tas pasakymas nėra tuščias žodis. Del
to kitoj vietoj jis teisingai vadina save „skausmo vyru“, „graudžiu
poeta““,

Kas gi mūsų dainių graudina? Kokia yra jo skausmo priežastis? Ir
ar nėra priemonių tam skausmui galą padaryti? Del buvimo - yra,
dainius jas žino, nes pats prisipažįsta dainuodamas:

* Eil. „Maironiui, perskaičius jo ‘Pavasario balsus“.

3 Maironis-Mačiulis, Pavasario balsai, Kaunas: Švento Kazimiero draugijos
leidinys, 1920, p. 3, eil. „Pirmoji meilė“ [„Taip niekas tavęs nemylės“].

+ Ibid., p. 4, eil. „Pirmoji meilė“ [„Taip niekas tavęs nemylės“].

177

Kartais gundo nekantrųs balsai,
Nuo žmonių užrakinus duris,
Negirdėti, nejausti visai

Ir ant visko užmerkti akis!..5

Tai labai lengva ir patogu: užsidaryti savyje, savo asmens siaurų
reikalų rate, tapti viršžmogiu-egoistu, nematyti leliojančios“ aplink
neteisybės, nejausti daromų tėvynei skriaudų, negirdėti vargšų deja-
vimų, trumpai tarus, - niekuo nesiinteresuoti, tik savim, nieko nemy-
lėti tik savąjį „aš“, neturėti jokio idealo augštesnio už patenkinimą sa-
ves, - tai yra sena (odi profanum vulgus’), išbandyta priemonė dvasios
ramumui pasiekti, širdies skausmams išvengti. Nes kam nėra idealo,
tam nėra nei rūpesčio, kad gyvenimas artintųs į tą idealą, tam nėra
nei skausmo, kad realybė idealui neatitinka, kad pasaulis eina ne tuo
keliu kaip reikėtų. Maironis nenorėjo būti tokiu viršžmogiu. Jo dvasia
nenuilsdama ieškojo „to, kas dora, gražu, prakilnu'“*. Todel, nors kartą

juokais ir buvo prasitaręs:

Širdele mano suvyliota

Ir apsiverkusi nesyk,

Išgirsk bent kartą sveiką protą,
Jo prityrimo paklausyk!..?

bet iš tikrųjų to sauso, šalto „sveiko proto“ dainius niekad neklausė,
bevelydamas eiti per gyvenimą „ašarų takais“ ir širdies nurodymais.
Širdies gi funkcija tai meilė. Toji meilė, lyg aukso gija, spindi visuose
Pav. balsų lakštuose - joje, galima sakyti, glūdi ir tos knygos popu-
larumo paslaptis. Nes jei, teisingu vieno rašytojo pasakymu „knygos
neišėjusios iš meilės, nesusilaukia meilės“, tai ir atvirkščiai - veikalai
iš meilės gimę, randa meilės ir skaitytojuose.

5 Ibid., p. 63, eil. „J. St“ [„Ar aš kaltas“).

5 Plūstančios.

7 Prastuolių minią niekinu (lot.); Horacijaus eilėraščio citata (111:1) (Horacijus, Lyrika,
vertė Henrikas Zabulis, Vilnius: Vaga, 1977, p. 113).

* Maironis-Mačiulis, op. cit., p. 63, eil. „J. St“ |„Ar aš kaltas“).

9 Ibid., p. 65, eil. „Širdis ir protas“.

178

Pirmoji Maironies meilė buvo jo tėvynė Lietuva“. Jai jis sudėjo pir-
mutinę savo giesmę, apie kurią tikrai galima pasakyti paties dainiaus
žodžiais:

Pasklido giesmė po tą šalį toli,
Kur Nemuno vandenis bėga;
Pažino tave, pamylėjo visi:

Ir rumai ir sodžių sermėga."

Tiesa, tąja giesme kol kas tegėris vien iš sodiečių sermėgių išėję
mūsų inteligentai; rūmų gyventojai, ponai, vis da Lietuvos savo tėvy-
ne nelaiko. Žino tai dainius ir dainoje „Lietuva brangi“ savotiškai tai
pažymi, tardamas:

Kaip puikųs tavo dvarai, tėvynė,
Baltai iš sodnų žalių sau kyšą!..
Tik brangią kalbą tėvų pamynę,
Jie mūsų širdį mažai jau riša.”

Bet žiūrėdamas savo dvasios akimis į tolimąją ateitį, dainius pra-
mato, kad ilgainiui taip nebus, kad ir dvarų savininkai ponai pasijus
esą Lietuvos tėvynės sūnus.

Maironiui dainuoti bepradedant, žodis „tėvynė“ buvo naujas ir vi-
sai nepopularus. Daug kas nenorėdami erzint lenkų ir rusų, to žodžio
pas mus tiesiog vengė.

Maironies nuopelnas - to žodžio supopularizavimas. Iš Maironies
dainų lietuvis suprato, nėsąs koks girinis, iš kelmo išspirtas, bet turįs,
kaip ir kiti, savo tėvynę ir tam tikrų jai priedermių. Tarp jų pirmoji —
tai tėvynės meilė. Maironis nuolat buvo jos kupinas. Jis visur nešiojo
ją savo širdyje, niekad nuo jos neatsiskirdamas.

Net ir Šveicarijon nuvykęs ir apsuptas Keturių kantonų ežero gro-
žybėmis, jis neužmiršta savo „numylėtos tėvynės“. Nuo Alpių milžinų,
nuo smaragdinių ežero bangų jo mintys skrenda

12 Žr. Ibid., p. 3-4, eil. „Pirmoji meilė“ [„Taip niekas tavęs nemylės“].
" Ibid., p. 4, eil. „Pirmoji meilė“ [„Taip niekas tavęs nemylės“].
2 Ibid., p. 13.

179

Ten, kur palangėmis stepias sužiurę
Žemčiugų žiedai,

Kur raudonmargę kreipia kepurę
Jurginų pulkai,

[...]

Ten, kur Dubysa mėlina juosta
Banguoja plati...5

ir susigraudinęs pats klausia:

Ko ašarėle, ko tu per skruostą

Nužibus riedi?!

Tai buvo meilės ašaros, prisiminus tėvynę. Bet kas ji yra? Konkreti
tėvynės forma - tai valstybė. Lietuviai buvo ją susikūrę, ir Maironis
laiko savo priederme priminti tai Lietuvos sūnums. Tam tikslui savo
gražion „Tautiškon dainon“ jis tyčia įterpia šią strofą:

Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo,
Ties Žalgiriu mušęs kryžuočius piktus;
Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;

Čia mūsų tėvynė ir buvo ir bus.5

Dainiaus noras aiškus: netik priminti, kad tėvynė reikia branginti
ir mylėti, betirji ginti nuo priešų ir del jos laisvės kovo-
ti, ne dieną, ne metus, bet ištisus amžius.

Ta idėja puikiai išplėsta ir atskiroj „Senovės dainoj“, kur poeta žadi-
na matušėlę neverkti,

[...] kad jaunas sunus
Eis gintų brangiosios tėvynės!'*

5 Ibid., p. 61, eil. „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų“).
4 Ibid., p. 61, eil. Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų“).

5 Ibid., p. 38, eil. „Tautiška daina“ [„Kur bėga Šešupė“).

5 Ibid., p. 36 [eil. „Oi neverk, matušėle"].

180

ir nelaužyti rankų, kad jis ir galvą kovoj padėtų, nes

[...] kas tėvynę praras,

Antros neišverks, apgailėjęs.7

Ir lyg norėdamas galutinai nuraminti beverkiančią motynėlę, dai-
nius piešia kilnų vaizdą:

Ten už upių plačių žiba musų pulkai:
Jie mylimą Lietuvą gina;
Kam nusviro galva, Danguje angelai

Vainiką iš deimantų pina.

Bet lietuvių narsumas, kaip žinom, tik laikinai teišgelbėjo galin-
gą Lietuvos valstybę. Ilgainiui piktiems jos kaimynams pavyko ją su-
griauti. Iš jos beliko vien kelios griuvėsiais virtę pilys ir sena jos sostinė
Vilnius. Maironiui rūpi ir tos pilys, mačiusios „Vytauto didžio galybę“,
o šiandien griūvančios, „apleistos, vienos““, ir da labiau pats Vilnius,

Iš kur dar Algirdas didus
Net kanus baudė ir gudus,
Iš kur išėjo tiek didvyrių *e

Sveikindamas tą senos mūsų valstybės centrą, dainius primena jo
garbę, šaukdamas:

Nuo čia lig Dono, lig Maskvos
Skelbei tu vardą Lietuvos!..

Buvai ir būsi musų, musų!™

7 Ibid., p. 36, eil. „Senovės daina“ [„Oi neverk, matušėle!'].

8 Ibid., p. 36, eil. „Senovės daina“ [„Oi neverk, matušėle!“].

» Ibid., p. u, eil. „Trakų pilis“.

2 Ibid., p. 10, eil. „Vilnius“. [Šis eilėraštis tai pat skelbtas kaip Mūsų vargų III
dalies pradžia. Vėliau jo Maironis į Raštus neįtraukė. Nėra jo ir paskutiniuosiuose
Raštuose.]

z Ibid., p. 10, eil. Vilnius“.

181

De jure - taip, bet de facto tą Lietuvos širdį nori išrauti lenkai. Kas
gi daryti? Skųstis, aimanuoti? Į tai dainius atsako šiais žodžiais:

[...] jo skundais neatsiimsi:

Tik darbo prakaitu karčiu,

Tik kova ir keliu stačiu,

Tiktai kad pats dvasia atgimsi.**

Čia paduota ištisa mūsų veikimo programa: įtemptas darbas, kova,
laikymasis tiesos ir moralinis atgimimas. Be to Vilniaus neatgausime,
o ypač jei jo patys gera valia išsižadėsime. Šios pastaros alternatyvos
dainius labiausiai bijo. Del to ir baigia savo patriotišką giesmę karštu

priminimu:

Iš miego keldamas, varguos;

O, Vilniaus neužmiršk, lietuvi!

Čia ne tiktai kad praeitis,

Čia tavo irgi ateitis,

Čia kovą vedama už buvį!..3

Kuo pasibaigs ta kova? Ar galutinai kardo triumfu ir lenkų įsigalė-
jimu? Ne. Dainius, pažvelgęs ateitin, kitą savo Vilniuj skirtą giesmę
baigia šia džiaugsminga pranašyste:

Pabudę paukščiai pagiriais šneka:

Laikai jau mainos: buvo pikti, -

Užšvis kiti

Lietuvai, mūsų tėvynei.”

Ar ta pranašystė neapgaulinga? Kuo ji remias? Į tai dainius kitoj
vietoj atsako šiais kilniais žodžiais:

Ne vien kalavijas bevaldo šiandieną,
Bet meilė, tikyba, šviesa;

2 Ibid., p. 10, eil. Vilnius“.
3 Ibid., p. 10, eil. „Vilnius“.
4 Ibid., p. 9, eil. „Vilnius (Prieš aušrą)“.

182

[...]

Kas kardu kariauja, nuo kardo ir žūva
Ar maž po milžinkapius kaulų jų puva?

Ne jų ateitis artima!

Panašių pranašysčių randame pas Maironį ir daugiau; pav., dainoj
„Nedaugel musų, jis gieda:

Vienok tėvynė dar nepražuvus:
Užšvis jos vėliai garbė spindėjus,
Praūš ta audra, kaip ir nebuvus,
Pakils saulutė mums patekėjus.?*

Ojo garsioj „Jaunimo giesmėj“ po daug kartu pasikartoja ši prana-
šinga strofa:

Drąsiai, augštai
Pakils balsai,
Išauš kita gadynė!
Užgims darbai,
Prašvis laikai,

Atgims jauna tėvynė.?7

Ta pati Lietuvos atgimimo viltis yra išreikšta ir eilėse „Miškas ir lie-
tuvis“:

Atsibus tėvynės sunųs,
Didžią praeitį atminę;
Pagimdys vargai galiunus,

Ugnimi uždegs krutinę!?š
o taip pat ir kitoj vietoj:
5 Ibid., p. 14, eil. „Geresnių laikų viltis“ [„Šalin, dūsavimai“].
* Ibid., p. 15.
2 Ibid., p. 23 [eil. „Užtrauksme naują giesmę].

28 Ibid., p. 18 [eil. „Tu girele, tu žalioji..“].

183

Prašvis laikai ligšiol aptemę:
Naujais didžiuosimės darbais.

Pastarasis karas yr davęs progos mūsų dainiui išreikšti naują pra-
našavimą. Štai jis:

Eina Germanai tuo Magdeburgo,
Eina nuo Reino vagos,
Nuo Regensburgo, Mainco, Augsburgo

Plaukia banga už bangos.

[.]

Juodo Nevėžio vilnįs nutilo:
Tiek dar nematė velnių;

Ir nusiminus upė pagilo:
Ašaras neša žmonių!..

Laikas ir tuosius karo galiunus
Kaip parėjunus nušluos!

Vien tik ištvėrę Lietuvos sunųs
Augs ir tvirtės veikaluos.3*

Pirmoji šios pranašystės dalis jau yra išsipildžius: karo galiūnai nu-
šluoti. Apie antrąją jos dalį - lietuvių ištvermę, augimą ir tvirtėjimą,
to, kol kas, pasakyti negalime. Bet tikimės, kad ir tai ilgainiui įvyks,
nes pradžia jau padaryta, valstybė įkurta.

Lietuvai tvirtėti ir augti kliudo du veiksniu: iš vienos šalies sulen-
kėjusi mūsų ponija, iš kitos - egoizman nugrimzdusi arba tik vienu
tikybos griovimo idealu tepersiėmusi mūsų inteligentija. Karšta tė-
vynės ir bažnyčios meilė verčia Maironį ir vieniems ir kitiems tarti
skaudžių žodžių.

Pirmiesiems „lenkų dievų“ garbintojams, „tautos pabėgėliams“, „iš-
gamoms“ dainius meta į akis „geležinę pirštinę“, šaukdamas:

2 Ibid., p. 22, eil. „Jaunimo giesmė“ [„Užtrauksme naują giesmę“].
3 Ibid., p. 74, eil. „Nevėžis par karę“.

184

Tegul gi žymė prakeikimo
Ant jusų par amžius paliks?

Tam prakeikimui pateisinti, dainius aprašo beprotišką mūsų poni-
jos gyvenimą ir baigia šia pranašyste:

Duok Viešpatie, pranašu but melagingu:
Nuo Volgos mužikai ateis;

Už banko skolas, be derybų rustingų
Nuo žemės nustums jus pečiais.3*

Nemaloni perspektyva, bet dainius džiugina save bent tuo, kad tie
nauji atėjūnai neintriguos prieš mus visoj Europoj ir Ryme, kad jie
„bent vylium prieš mus nekariaus'3...

Paskutinėj strofoj, atsisveikindamas su tais „tautos pabėgėliais“,
dainius meta jiems šiuos karčius žodžius:

Žinau, nesupraste jųs skausmo giesmės,
Apsvaigę nuo pokilių tvaiko:

Sudieu gi tada, jus vardai be garbės!
Šešėliai užklydę lig laiko?

Teisingai pasakyta, nes jie yra ne tiktai morituri”, bet jau mortui?“,
tikri klaidžiojantieji šešėliai.

Da skaudžiau plaka dainius savuosius inteligentus. Jaunystėj daug
kas iš jų dirba, prakaituoja, „laukia gadynės naujos“, o suaugę ir pa-
darę karierą, viską užmiršta ir lieka tikriausiais egoistais sibaritais?ė.
Štai galutinas tos šlykščios metamorfozės etapas:

3 Ibid., p. 101, eil. „Tautos pabėgėliams“.

33 Ibid., p. 102, eil. „Tautos pabėgėliams“,

3 Ibid., p. 101, eil. „Tautos pabėgėliams“.

3 Mirštantys (lot.).

3 Mire (lot.).

37 Ibid., p. 98, eil. „Spjauk, jei gali, į tą visą, kas žiba...“ [„Spjauki, drauguži, į viską!“].
38 Išlepęs dykaduonis, prabangos išpaikintas žmogus.

185

Metais iš grašių sermėgio nutukęs,
Gėdįsis vargšo namų:

Pilvą išpūtęs, cigarą užrukęs,
Juoksis iš savo sapnų.

[...]

Dieną prastumęs, kaip Dievas beleido,
Migsi teisingo sapnu;
Gal rupestys koks ir bus tau ant veido,

Mažas vienok, kaip ir tu.33

Savuoju „aš“ beužimti egoistai inteligentai, žinoma, yra Lietuvai
nenaudingi, bet jie nedaro bent jai žalos. Kur kas pavojingesni ma-
žamoksliai demagogėliai, turį pretenzijų reformuoti visuomenę, būti
minių vadais. Poeta meldžia Viešpatį apginti nuo jų mūsų tėvynę:

Apsaugok ir nuo skystapročių,
Kurie, raidžių bent kiek palaižę,
Jau besiskaito tarp galvočių,

Lyg visą išmintį išaižę!

Doros nesekdami tėvų,

Nulipdę sau nemaž dievų,

Tik vieno Dievo nebemato,

Nes knistis dumbluose paprato.**

O dar nesimpatingesni dainiui demagogai, „pasaulio lygintojai“.
Apie juos dainius atsiliepia šiaip:

Nemaž priviso geradėjų:
Lygumą, laisvę begarsina;
Bet vietoj vargšo apgynėjų,
Vardan augštų, šventų idėjų,
Jie luomų kerštą bevaisina.*

3 Ibid., p. 98, eil. „Spjauk, jei gali, į tą visą, kas žiba..“ [„Spjauki, drauguži, į
viską!“].

2 Ibid., p. 106, eil. „Apsaugok, Viešpatie!“

® Ibid., p. 112, eil. „Suvargusiems“.

186

Kerštas sukurstyti nesunku, bet naudos iš to niekam nebus jokios,

nes -

Be meilės jų darbai suvys!
Ne jie pasaulę atgaivys!
Ne jiems Tu, Viešpatie, tarnausi!*

Nepatenkintas dainius ir šių dienų veikėjais, pilnais didybės, iš ku-
rios „semia / Savo naudą tik velniai“. Kuomi gi apsireiškia toji didy-
bė? Gi paklausykime:

Bočių liaurais pasipuošę,

Vien temokame svajot;

Ar didžius planus suruošę,

Sau rimtai ant jų miegot.
Dirbti darbą, nešti naštą,
Braukti prakaitą dienos,
Pasišvęst už savo kraštą,

Jei to niekas nežinos, -

Mums peržema negarbinga!..44

Mat mums reikia žemės platybių „nuo Liepojos lig Brastos“, nors
„viduj' šeimininkauja / Lenkai, žydai ir gudai“5. O kiek savytarpy pui-
kybės! O kiek bereikalingo valdžios pinigų žarstymo!..

Ministerijų pritvėrę,

Joms nesigailim kasos;
Nors skolose pasinėrę,
Siausti turime drąsos.

Kas ministeriams iš musų
Gal šykštumą beužmest?45

+ Ibid., p. 2, eil. „Suvargusiems“.

3 Ibid., p. 103, eil. „Lietuva - didvyrių žemė“.

4 Ibid., p. 103, eil. „Lietuva - didvyrių žemė“.
5 Ibid., p. 103, eil. „Lietuva - didvyrių žemė“.

46 Ibid., p. 103, eil. „Lietuva - didvyrių žemė“.

187

Apie Lietuvos pasiuntinius svetimose valstybėse nėra kas nei kal-
bėti:

Mūsų užsienio atstovai...
Demokratai jie visi...
Na, nejau tautos vadovai

Vaikščios pėsti, ar basi?..7

Be rūmų, be vilų, be automobilių jie negal apseiti...
Baigiasi daina graudojimu* del mūsų partijų, kurių esama daugiau
neg pas „vargšą blusų“, ir del šokių manijos:

Vargo, skurdo mums nestoka!
Nesimato nei giedros!..

Bet užtat jaunimas šoka...

Ne kasnaktį lig aušros!..49

Del ko tai Maironis yr parašęs? Juk šioj „pilietiškoj poezijoj“ labai
maža tikros poezijos? Kam čia Maironiui-poetui reikėjo kištis į po-
litiką? Atsakyti į tai visai lengva: Maironis karštai myli Lietuvą. Ją
mylėdamas - jis nori, kad ji būtų graži, dora, stipri, turtinga, šventa,
kad jos gyvenimas eitų kuriamojo Logoso dėsniais. Tuo tarpu, ką gi jis
mato Lietuvoje?

Gi viešpataujantį visur pragarinį griaujamąjį Chaosą su visomis jo
pasekmėmis: ištižimu, egoizmu, tinginiavimu, proto apjakimu, šir-
dies sukietėjimu ir t. t. ir t. t. Prieš tą Chaosą jis ir griebias vieninteliai
jam prieinamo ginklo - liros, bandydamas, ar nepavyks Lietuvos gy-
venimo griovėjus sugėdinti bent šiurkščiu satiros žodžiu, kurių švelni
tikra poezija jau nebejveikia. Taigi kaip Aleksandras Puškinas nenu-
sidėjo poezijai, rašydamas savo „KneserunkaM Poccun“, taip lygiai
nepažemino savo liros ir Maironis, rašydamas „Tautos pabėgėliams“,
„Lietuva - didvyrių žemė“, „Mano draugams“ ir k. Tuos skaudžius da-
lykus diktavo jam meilė, o ne noras vien apmaudą nugiežti.

47 Ibid., p. 103, eil. „Lietuva - didvyrių žemė“.
48 Graudenimu.
49 Ibid., p. 103, eil. „Lietuva - didvyrių žemė“.

188

Be tėvynės, myli Maironis ir daug kitų dalykų. Būdamas poeta, jis pir-
miausia myli karštai poeziją ir grožį. Poezija Maironiui ne žaislas, ne
ieškojimas nepaprastumo, modernumo, ne priemonė stebinti žmo-
nes nematytomis formomis, negirdėtais tonais, bet „nešimas išgany-
mo kitiems“, pačiam „ramumo nepažinus““, ėjimas taku, ašaromis
šlakstytu“, „liūdna našlystės draugė“*. Poeta yr bandęs aprašyti savo
susitikimą su poezija ir nupiešti jos veidą. Paklausykim tad jo paties
žodžių:

Išvydau ją, ant marių krašto:
Skruostai kaip marmuras išbalę;
Išjos akių skaičiau be rašto

Tylaus ilgėjimos begalę.
[...]

Gražybių paslaptis nurodžius,
Ji širdį man jausmingą gvildė;
Ji stebuklingus davė žodžius,

Ir ausį dainomis pripildė.”

Tylus ilgėjimas, grožio paslapčių supratimas, „stebūklingi“ t. y.
stebūklus darantieji žodžiai - štai trys pamatiniai kiekvienos tikros
poezijos elementai. Šiandien daug kas mano, kad poezijai užtenka
prisirinkti vien stebinančių žodžių, stebinančių formų, ste-
binančių sugretinimų... Bet tai yra klaida, nes stabalas** gali būti
šlykštynė,negrožis.

Mylėdamas grožį, dainius negali ramiai žiūrėti į jo darkymą. Kiek-
vieną poezijos iškreipimą jis atjaučia lyg asmenišką smūgį. Tai žadina

5 Ibid., p. 4, eil. „Poėta“.
5- Ibid., p. 5, eil. „Poėzija“.
5 Ibid., p. 5, eil. „Poėzija“.

5 Ibid., p. 5, eil. „Poėzija“.
54 Tai, kas stebina.

189

jame noro tapti grožio vyčiu, stoti kovon del grožio teisių. Ne vel-
tui jis kitur yra išsitaręs:

Ne, nenoriu sapnų,

Vien tiesos ir darbų;

Be atilsio noriu kariauti,

Ir tada vien tiktai,

Kad sušvilpia žaibai,

Galiu pilna dvasią atgauti!

Tai visai suprantama, tai yra logiška pasekmė iš idealo kulto. Kam
idealas brangus, tas ir ginti jį privalo. Ne kitaip yra ir su grožiu. Puolęs
ton karšton del grožio kovon, Maironis maldauja Viešpatį:

Apsaugok ir nuo dekadentų,

Kurie varsas užuosti moka [...]59

ir rašo aštrią satirą „Mūzos pavojuje“. Mat Lietuvoj, „visiems pašaliams
sugiedojus“ mūzos pabūgę neteksią duonos del tiekos naujų poetų.
Ramindamas jas Apolinis ginas, nedavęs jiems „nei pauostyti lyros“ ir
baigia iškilminga priesaika:

Prisiekiu: tos usnys ilgai nekeros!
Nei ritmo, nei rimo, nei prozos geros,

Poezijos, girdžiat, nei lašo!..37

Usnys - tai tiesa, bet, kad jos ilgai nekerotų, tuo sunku tikėti. Iki
kol bus tikro grožio gerbėjų, bus nemaža ir jo nesąmoningų ir net
sąmoningų darkytojų.

Grožio meilė naturaliu keliu veda Maironį ir į visokeriopo grožio
amžinąjį šaltinį Dievą. Iš čia plaukia religinė Maironies lirika. Gražia-
me sonete „Dievo meilė“ dainius šaukia:

5 Ibid., p. 91, eil. „Ne, nenoriu sapnų..“ [„Nenoriu sapnų“).
5 Ibid., p. 106, eil. „Apsaugok, Viešpatie!“
5 Ibid., p. 105, eil. „Muzos pavojuje“.

190

Tu, Augščiausi, skaisčiausis mano meilės šaltinis!
Tave myliu, kaip myli sunus tėvą geriausį;
Ovienok, kaip tas lapas rudeniop paskutinis,

Štai drebu, nes par teismą manę menką užklausi.33

Kaipo asmeniški dainiaus pergyvenimai šitie Dievo meilės ir bai-
mės jausmai, subjektyviai galėjo būti labai karšti; bet mums jie atrodo
šaltoki, įkvėpti Senojo Įstatymo dvasios, kur viešpatavo principas: Ini-
tium sapientiae timor Domini“. Šių dienų žmogui, dagi krikščioniui,
labiau pritiktų Naujojo Įstatymo šventųjų obalsiai““, k. š. šv. Augus-
tino: ama Deum, et fac quod vis“, šv. Pranciškaus: Deus meus et om-
nia“*, arba šv. Ignaco: Omnia ad majorem Dei gloriam“.

Be Dievo, religijoj centralę rolę vaidina taipgi du absolučiai to bū -
lu žmogu: Kristus-Mesijas ir jo motyna Marija... Kristui pašvęs-
ta Maironies „Didžioji Subata“. Kuo gi Kristus yr brangus dainiui? Gi
vien tuo, kad jis „ant kryžiaus iškeltas“ yr „saldžiai patraukęs“ žmo-
niją, kad „žmogui kaltam gailesties ašarėlę išspaudė“, kad „apskelbė
žemei laikus atgimimo“ ir kad galop pats iš numirusių atsikeldamas
yr „apkalęs pančiais bedugnių galybes“ ir „nešąs mums gyvatą““*. Do-
gmatikos žvilgsniu čia pasakyta labai maža, o ir poezijos žvilgsniu
taip pat daug ko trūksta. Kilni išganymo idėja liko beveik nepaliesta,
lygiai kaip ir Kristaus atneštoji „linksmoji naujiena“.

Dar silpnesnės Maironies Marijos giesmės. Pirmoj iš jų, originaliai
parašytoj, dainius prašo, kad Marija palengvintų „vergiją, išgelbėtų
„nuo priešo baisaus“. Kas tai per vergija, kas yr anas „baisusis priešas“,
palikta patiems tos giesmės giedotojams atspėti. Bet ar jie atspės, la-
bai abejojame.

58 Ibid., p. 81, eil. „Dievo meilė“.

5 Pagarbi Viešpaties baimė - išminties pradžia įlot.; Ps 111, 10).

é Šūkiai.

“Mylėk Dievą ir daryk ką nori (lot.); tiksli citata: Dilige, et quod vis fac (Šv. Augustinas,
Tractatus VII, 8).

& Mano Dievas ir mano viskas (lot.); šie šv. Pranciškaus žodžiai tapo pranciškonų
motto.

S Viskas didesnei Viešpaties garbei (lot.); jėzuitų motto.

54 Ibid., p. 111, eil. „Didžioji Subata“ [„Didysis Šeštadienis“).

191

"Toliau maldauja dainius, kad Marija stiprintu „nupuolančius“:

Tarp verkiančių marių
Šių žemiškų karių [...].65

Mintis teisinga, bet forma visai nevykusi.

Antra Marijai skirtoji giesmė““ yra seno kantičkinio teksto perdirbi-
mas. Jokios gilesnės minties joj nėra.

Artimas religinei poezijai dalykas - tai Maironies „Roma“. Čia
bandyta atvaizduoti hunų vado Atilos susitikimas su Romos papa
Leonu I ir pritaikinti šis vaizdas prie pastarojo 1870 m. Rymo užėmi-
mo naujų „barbarų-hunų“, pavertusių šią „pasaulio sostinę“ „bedie-
viu lindyne““. Tekste ši eiliuotoji „Roma“ užima net 3 pusl.: ji dažnai
deklamuota katalikų vakaruose; joje daug erudicijos, daug dirbtino
patoso, bet grožio žvilgsniu - tai vienas iš pačių silpnųjų Maironies
dalykų.

Nejudina sielos ir jo „Malda“. Be to čia yra aiški imitacija Baranaus-
kinės maldos:

O, su malda dūšiai saldu,
Širdžiai ramu, drąsu, gryna.
Taip kaip lietus sausas vietas —
Malda dūšią atgaivina.“

Pas Maironį gi dainuojama:

Kaip balsimas sopulį kuno ramina,
Ir ugnį gesina, ir gydo žaizdas,

65 Ibid., p. 51, eil. „Marijos giesmė“.

66 Ibid., p. 52, eil. „Giesmė (Prie stebuklingo Šv. Panelės paveikslo Krekenos
bažnyčioje)“.

6&7 Ibid., p. 45-47.

6 Kalbama apie 1870-09-20 įvykius, kuomet po mūšio su popiežiaus kariuomene
italų kariuomenė užėmė popiežiaus iki tol valdytą Romą ir taip užbaigė Italijos
vienijimo procesą.

69 Antanas Baranauskas, Kelionė Petaburkan, VI.

192

Taip alpstančią širdį malda atgaivina
Ir gydo kančias paslapčiausias visas!..7°

Mintis ir ten ir čia ta pati, skirtumas vien formoj, tik, deja, Mairo-
nies nenaudai, nes Baranauskinė daug harmoningesnė ir lengvesnė.

Tikrą, karštą, originalę Maironies maldą terandame 42-me psl. Ji
pažymėta vien trimis žvaigždutėmis, bet yra tikriausia ir gražiausia
malda. Štai jos tekstas:

Ačiu Tau, Viešpatie, jogei mylėdamas
Sergėjai mano gyvenimo rytą:

Ar gi tai sykį pardaug betikėdamas
Bėgau į tinklą, gudriai užraizgytą!
Žuti neleido tik šventas tikėjimas,

Tėviškas Tavo Apveizdos budėjimas.

Sielą suvargintą žemės kelionėje
Žadinai sursum stebėtinais tonais;
Dainiumi pašaukei savo malonėje,
Menką paskaitęs su dvasios valdonais;
Ir iškentėjusioj' mano krutinėje

Meilę įdiegei šalies begaliniąją.

Kuo už Apveizdą, už giesmę galingąją
Beatsilyginau? Tau suvartojau?
Skambančią giesmę ir širdį jausmingąją
Argi ne kryžkeliais kartais aikvojau?
Kaltas!.. Bet teisi taip daugel kentėjusį,
Tavo gerybėje viltį padėjusį!"

Nemažiau karštą ir nemažiau originalę Maironies maldą randame
Mūsų varguose:

70 Maironis-Mačiulis, Pavasario balsai, p. 41.
7 Ibid., p. 42, eil. „Ačiu Tau, Viešpatie, jogei mylėdamas..“.

193

Užką gi, Viešpatie brangus,

Taip užsirūstinęs Dangus?

Ant musų neturi malonės?

Argi tai mes jau už kitas,

Plačiau sau valdančias tautas
Daugiau nukaltom, vargo žmonės?

Už ką? Už ką taip mus plaki?

Už ką gi mus ranka sunki

"Taip spaudžia amžiais nelaimingus?
Kad mes, nelaisviai be kovos,

Net nebedrįstam Lietuvos

Svajot laisvos, neprigulmingos.

[...]

O Dievulėl, susimylėk!

Tos Lietuvos pasigailėk,

Kuri Tau „Šventas Dieve“ gieda!
Ne jau už tai, kad ji karštai
"Tarnauja Dievui, jos skruostai

Per amžius ašaromis rieda?

Ar duok kantrybės!

III

Šiai maldai yr davę progos pastarojo karo įvykiai, visokie priešų pri-
spaudimai. Žiūrint paviršutiniškai, galima prileist mūsų dainių-
patriotą temylint tiktai savo brolius, kitų tautų neapkenčiant. Tai

7 Maironis-Mačiulis, Mūsų vargai, Kaunas: A. Petronio knygynas, 1920, p. 16-
118, V [VII].

194

būtų netiesa, jo širdis yra daug platesnė: jis netik „jaučiąs už du“?,
bet ir norįs:

Apimti pasaulę, priglaust prie širdies,

Su meile saldžiai pabučiuoti!”
O kitur dar aiškiau išreiškia savo norą:

Visą žmoniją meile apglėbsiu,

Lietuvą visgi karščiau.”

Taigi Lietuvos meilė nekliudo jam mylėti ir visą žmoniją.

Kaipo poetai, Maironiui ir žmonija ir Lietuva yra ne kokios abs-
trakcijos, bet gyvos realybės. Jo Lietuvos meilė apsireiškia labai kon-
krečiomis formomis. Negalėdamas atsigerėti savo „brangia Lietuva“,
jis šaukia:

Graži tu, mano, brangi tėvynė,

Šalis, kur miega kapuos didvyriai.

Ne veltui bočiai tave taip gynė,

Ne veltui dainiai plačiai išgyrė.7ś

Nemažiau jis myli ir savo gimtinę, kur močiutė ji „užlingavus savo
raudomis“ ir kur jis pamėgęs „vargdienio dūmas“7; myli ir jos milžin-
kapius” ir jos ramias, malonias vasaros naktis?, ir jos dainas““, ir jos
legendas (apie Juratę ir Kastytį, apie Čičinską, apie Šatrijos, Medviaga-
lio kalnus) ir jos gamtą, upes (Miniją, Nerį), ežerus (Drukšės), mies-
tus (Trakus, Vilnių), myli galop ir jos žmones, o tarp jų labiausiai -

73 Maironis-Mačiulis, Pavasario balsai, p. 39, eil. „Ant Drukšės ežero“.
7 Ibid., p. 19, eil. „Pavasaris“.

* Ibid., p. 89, eil. „Nenusiminsiu“ [„Slenka debesys pilkos“].

7 Ibid., p. 42, eil. „Lietuva brangi“.

7 Ibid., p. 24, eil. „Mano gimtinė“.

73 Ibid., p. 27, eil. „Milžinų kapai“.

79 Ibid., p. 21, eil. „Vasaros naktįs“; Ibid., p. 55, eil. „Vasaros naktis“.

šo Ibid., p. 16, eil. „Lietuvos dainos“ [„Tėvynės dainos“).

195

likimo nuskriaustuosius, k. š.* „Našlaitę““:, „Džiova sergančiąją“š,
„Senuką“, besigėrintį net baudžiavos laikais**, beturčius“, žūnančius
kažkur „už Uralo žemės galo“““, kovojančius del Lietuvos atgijimo...
Prisiminęs šiuos pastaruosius, dainius išreiškia savo abejojimą:

Jei po amžių kada skaudųs pančiai nukris,
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Musų kovos ir kančios, be ryto naktis

Ar jiems besuprantamos bus?*?

Jei daug kas ilgainiui tų kovų nebesupras, tai ir tų kovų dainius
gali tapti jiems svetimas, neįdomus, pasenęs ir galop užmirštas. Tas
galimumas žadina dainiuje liūdnų minčių:

Išnyksiu kaip dumas išblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!

Užmirš mano giesmes! Poėtos kiti

Jieškos įkvėpimo brangaus [...].38
O kitoj vietoj su rezignacija priduria:

Atgyvenome amžių, savo įnešėmi dalį;
Laikas vietą užleisti vaikams.39

Tos liūdnos mintys, lyg gedulo šydas, užtemdo poetos intuiciją ir
verčia jį pareikšti:

3 Kaip štai.

* Ibid., p. 49, [eil. „Kukavo gegutė“ ].

8 Ibid., p. 49, [eil. „Džiovininkė'].

84 Ibid., p. 37.

55 Ibid., p. 77, eil. „Beturčiams“.

56 Ibid., p. 70, eil. „Daina [„Už Raseinių, ant Dubysos..].

57 Ibid., p. 68, eil. „Jei po amžių kada skaudųs pančiai nukris...“
88 Ibid., p. 53, eil. „Išnyksiu kaip dumas išblaškomas vėjo...“

39 Ibid., p. 14, eil. „Senatvė“.

196

Aš nežinau, kas priešais laukia:
Tik pilkos dienos, ar vargai?
Bet neramios širdies netraukia

Kita šalis, nauji draugai.”
Tame dvasios stovy jis teturi vieną tik troškimą - bent kartą

[...] pažvelgti atgalios
Ir vakarykščią brangią dieną
Prispausti prie širdies gailios!..?

Bet žinodamas, kad ir tai yra negalimais dalykas, dainius, „pažinęs
šventą valią“, eina pirmyn pats vienas „Apveizdai paklusnus“**,

Bet skaistesnėmis gyvenimo valandomis, nustūmęs šalin tas juodą-
sias mintis, jis svajoja:

Ankščiau ar vėliau susimąstę ainiai
Pagerbt neapleis mūsų vardo
Užtai, kad mylėjome mes prakilniai,
Už tiesą kariavom be kardo.”

Atsikirsdamas savo šmeižikams jis tarp kitko drąsiai prisipažįsta:

Už darbą nelaukiau, kaip tarnas, algos,
Nei deimantais spindinčio žiedo garbės!..

Manoji žvaigždė ir be to gal žibės!”
O kitur dar kategoriškiau pareiškia:

Užslėpęs krutinėje skausmo dumas,

Praeisiu, kaip baisųs verpetai;

s Ibid., p. 64, eil. „A. P. (išvažiuojant)“ [„Išvažiuojant“].

% Ibid., p. 64, eil. „A. P. (išvažiuojant)“ [„Išvažiuojant“].

%2 ibid., p. 64, eil. „A. P. (Išvažiuojant)“ [„Išvažiuojant“].

3 Ibid., p. n4, eil. „Kovoj' del šviesesnės vaikams ateities...“

9% Ibid., p. 96, eil. „Kad šmeižė iš apmaudo priešų minia..“ [„Taip atsilyginta'].

197

Gal žmonės šiandieną manęs nesupras,
Bet mano - ateinančiai metai!

Nežiūrint to „įsitikėjimo į savo galę“, dainius visgi prisibijo kritikų
knisinėjimos jo veikaluose:

Išvilkę žmonių akyse

Prieš sočią, žiovaunančią minią,
Prekiauja gyva jo dvasia

Ir rodo, parpjovę krutinę.

|...

O nelaimingas! Įstabia
Pagerbęs giesme meilės rytą!..
Nedovanos tau nei grabe,
Atvožę amžinatvės plytą.

Skurdžios gyvatos sukury
Neradęs laisvės, nei ramumo,
Tu irgi dulkėse turi

Besigailėt širdies jautrumo!..9*

Skundas visai neteisingas, nes kritikas taip pat turi savo uždavinį,
kaip ir poeta. Poeta kuria grožį, kritikas jį įvertina. Juk neveltui pasa-
kyta, kad kartais net ir divus dormitat Homerus”. Tas pat pasitaiko
ir kiekvienam kitam poetai. Kritiko priedermė atskirti veikalai paga-
minti, tikram įkvėpimui veikiant, nuo veikalų rašytų dainiui snūdu-
riuojant, ar šaltai vien protu begalvojant. Kritika tur teisės tarti, kad
Maironis yra par excellence’? Lietuvos tautinio atgimimo bardas, gies-

95 Ibid., p. 41 eil. „Įsitikėjimas į savo galę“ [„Pasitikėjimas savimi“.

98 Ibid., p. 107, eil. „Poetui mirus“.

97 Bonus dormitat Homerus - snūduriuoja gerasis Homeras (lot.); Horacijaus citata
(Horacijus, „Poezijos menas“, vertė Aleksys Churginas, in: Poetika ir literatūros es-
tetika, t. 1: Nuo Aristotelio iki Hegelio, sudarė ir įvadą parašė Vanda Zaborskaitė,
Vilnius: Vaga, 1978, p. 93).

98 Tikrąja to žodžio prasme (pranc.).

198

mininkas, kovojąs už lietuvystės teises, poeta patriotas, dainius pilie-
tis. Yra tai bendra išvada iš jo patriotiškų dainų analizės. Tos dainos
mus jaunystėje žavėjo, kėlė mumyse pasitikėjimo savo jėga, skatino
stoti į darbą tautos dirvoje, kovoti su lietuvystės priešais. Jos atliko
svarbią misiją. Jos pažadino jaunąją kartą pamilti savo kalbą, bandyti
kurti naujų dainų, tarti poezijoj naują žodį. Jos, galima sakyti, yr pa-
gimdę ir Margalį, ir Mykolą Vaitkų, ir Liudą Girą, ir Motiejų Gustaitį,
ir daugybę kitų naujų mūsų dainių. Tos patriotiškos Maironio dainos
tebėra aktualės ir šiandiena; jos ilgai da bus mielai skaitomos ir dai-
nuojamos mūsų visuomenėje.

Bet Pav. balsuose, be patriotiškų, yra nemaž kitų dainų, kur kas
gražesnių. Čion pridera „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“:

Ežero skaisčios bangos liuliavo
Žaliu smaragdu,
Laivą be irklo varė, lingavo

Vėsos dvelkimu.

[...]

Medžių ant saulės kepintas lapas
Nuspindo rasa;
Rožių iš kalno paputė kvapas

Skania sveikata.

Audžiau, nurimęs, aukso svajones
Aušros spinduliais,

Lėkė jos, skrydo pilnos malonės
Padangių keliais.

Vedė jas paukščių kelias žvaigždėtas,
Lydėjo širdis

Į tolimąsias, į numylėtas

Tėvelių šalis!9?

99 Maironis-Mačiulis, Pavasario balsai, p. 60.

199

Šiandieną sunku įsivaizduoti, kokio įspūdžio yra darius toji daina
mums, ją pirmą kart beskaitant. Iš jos mes supratom, kad lietuvių
kalba, gabiose rankose, gal pasiekti augščiausio harmoningumo ir
lankstumo ir poezijoj pralenkti net pačias kultūringiausias kalbas.
Kaipo tikras grožio dalykas, ši daina nėra nustojusi savo vertės dar ir
šiandieną. Net ir labai skeptiškai į mūsų naująją poeziją bežiūrinti
Sofija Čiurlionienė negalėjo nepripažinti jai tikrų poezijos žymių“?,
Ir čia ji yr pasakius tikrą tiesą. Klydo tik manydama, kad Maironies
lirikoj daugiau panašių dalykų nesama. Nematyti jų tegali nebent tas,
kas serga kritišku daltonizmu. Tik pažiūrėkim atydžiai. Imkim štai,
kad ir Maironies „Mergaitę“.

Pražydo, pasklido žiedai po laukus,
Ir pievas išpynė margai;
Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus,

Žydėsiu, kaip žydi laukai.
[---]

Sučilbo-pragydo tarp girių saldžiai
Paukštyčių byla įvairi;
Dainuosiu-ringuosiu su jais aš skardžiai,

Lyg jų karalienė graži.

Sužvengė, subildo žirgelis toli:
Bernužis atjoja giria;
Palėksiu ir slėpsiuos; žaibu-akimi

Pažvelgsiu ing jį paslapčia"

Gamta žydi žiedais - mergaitė jaunystės grožiu, gamta gieda pava-
sario himną, mergaitė jam pritaria, gamta pilna gyvybės, meilės - ir
mergaitės sieloj kįila meilės aidų, išgirdus bernužėlį jojant. Drovu-

too Žr. Zofija Kymuntaitė, „Vienužis - Maironis - Vaičaitis“, in: Vilniaus žinios, Vilnius,
1906-12-21 (1907-01-03), Nr. 285 (šios knygos p. 94-104); Sofija Čiurlionienė (Ky-
mantaitė), „Maironies kanklių stygos“, in: Vairas, Vilnius, 1914, Nr. 1.

w Maironis-Mačiulis, Pavasario balsai, p. 91.

200

mas neleidžia jai išeiti aikštėn, ji tedrįsta pažvelgti į jį vien paslap-
čia... Gilesnės, tikresnės poezijos pavyzdį vargiai besurastumėm vi-
soj mūsų literatūroj. Tas pat pasakytina ir apie „Pavasarį ““*, „Vasaros
naktį“, „Senovės dainą“, „Jaunas dienas““, „Daina Už Reseinių,
ant Dubysos..““** ir k. Tai yra tikros mūsų lirikos pažibos. Visose tose
dainose turinys harmoningai atatinka formai ir forma turiniui. Tuomi
Maironies lirika žavi skaitytoją ir teikia jam tikro estetiško pasigėrė-

jimo.
IV

Rašant Maironies poezijai panegiriką, tuo, kas augščiau pasakyta, ir
būtų buvę galima užbaigt. Bet darant kritišką jo poetiškos kūrybos
peržvalgą, tenka tarti dar keli žodžiai ir apie neigiamąsias jo kūrinių
puses. Šiuo žvilgsniu pirmiausia turim pažymėti, kad Maironinėj poe-
zijoj permaža įvairumo. Tikrai sakant, mūsų dainiaus temos lengva
ant pirštų suskaityti. Dievas, poezija, tėvynė, gamtos įspūdžiai, drau-
gų atsiminimas, priešų papeikimas, keli asmeniški pergyvenimai -
štai ir viskas. O kadangi tėvynė su jos praeitimi, dabartimi ir ateitimi,
su jos dainomis, padavimais, vargais užima daugiau neg pusę visų
Pav. balsų, tai kitoms temoms tetenka vos po vieną kitą dalykėlį. Kad
ir sakosi dainius benorįs pasaulį pabučiuoti ir visą žmoniją priglaust
prie širdies, bet, po teisybei, iš Lietuvos ribų beveik neišeina ir augė-
čiau Šatrijos kalno nepakįla. Plati idėjų karalystė, amžinos žmoniją
kamuojančios problemos mūsų dainiui yra svetimos bei neįdomios,
jis jų visai neliečia. Nei Mefistofelio, nei Fausto dvasios elementų jojo
poezijoj nerasi. Jo nesvajota tapti žmonijos poeta, jo benorėta
vien Lietuvai dainuoti ir iš tikrųjų tapta vienu Lietuvos dainium. Tuo
galima džiaugtis, bet drauge tenka pažymėti, kad universalesnių da-
lykų, kurie galėtų Maironies poeziją aukštyn pakelti, jai trūksta. Tuo

12 Ibid., p. 19.
13 Ibid., p. 55.
14 Ibid., p. 26 [eil. „Oi neverk, matušėle!'].
15 Ibid., p. 26.
“06 Ibid., p. 70.

201

būdu ji turinio žvilgsniu, kad ir mums simpatinga, kaipo sava, bet
ji toli gražiu neprilygsta pasaulinių genijų kūriniams; ji yra Lietuvos
klonių, ne dangaus dausų poezija.

Be to turi ji savo silpnų pusių ir formos žvilgsniu. Žymiausia iš jų -
tai minčių miglotumas. Dainius, matyt, kad ir rašydavo lietuviškai,
bet mąstydavo svetima kalba. Iš čia daugely vietų pasitaiko tūlo nena-
tūralumo ir žodžiuose ir sakinių formoj bei jų sugretinime.

Imkim pav. kad ir jo „Pirmąją meilę“. Jos šeštoji strofa skamba ši-

taip:

Bet jam tos negaila jaunystės liuosos,
Kad skausmo širdis nesuprato;
Nes veidu skaisčios užtekėjai aušros,

Ir naują pasaulę jis mato.'*?

Čia skaitytojas tikrai nesupras, ką autorius yr norėjęs pasakyti,
nes žodis kad 2-oj eilutėj gali turėti dvejopą prasmę: 1) delto kad ir
2) kada, kuomet. Trečios eilutės prasmė yra irgi paini ir neaiški.

„Skausmo balse“ randam šitokį šauksmą:

Gana saldainių! Meilės vietą
Užims rustybės skaudulys?
Užšvis žaibais!.. Bet širdį kietą
Vargiai pajudins, atgaivys]..'0š

Taip pritiktų rašyti nebent Faustui Kiršai ar Baliui Sruogai, ne Mai-
roniui.

Kitur norėdamas pasirodyti rašąs tikrai lietuviškai, jis vartoja to-
kius posakius, kurie, kaipo turį savy aiškių trivialumo žymių, tikrai
poezijai netinka, pav.:

Apsaugok ir nuo piktadėjo
Kursai užpuolęs kelnias mauna
*7 Thid., p. 4.

28 Ibid., p. 95.

202

[...]
Ir be jokios varsos jaunimo,

Kuriam gana alaus pliurpimo..**9

Čia nusidėta ne vien poezijai, bet ir faktiškai tikrenybei, nes „pikta-
dėjai“ paprastai mauna kailinius, iškrausto kišenius, kel-
nių visai nemaudami; jas jie visuomet palieka savininkui; taip pat ir
jaunimas buvo galima dailiai pabart ir be... pliurpimo.

Nemaž gadina Maironies eiles ir nemokėjimas atskirt vardininko
nuo šauksmininko. Čia, matyt, žalinga įsrava*? lenkų kalbos, kur to
skirtumo tikrai nesama. Bet mūsų kalboje tuodu linksniu skiriama,
todel niekam, net ir Maironiui, nevalia kitaip elgtis. Tuo tarpu mūsų
dainius šiuo žvilgsniu gan dažnai klysta. Pav.:

Tu, jo numylėta tėvynė!" viet. tėvyne.
Daugkentėjus šalis|...] atsibuski™ viet. šalie.
Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai!» v. Pilie.
Graži tu mano, brangi tėvynė,

Šalis, kur miega kapuos didvyriai *4

viet. tėvyne, šalie irt.t.

Dar daugiau kenkia Maironies eilėms sintaksės polonizmai, k. š.
ant svieto, ant veido, ant laukų, ant kapinių, ant galo
ir k. viet. sviete, pasauly, veide, laukuose, kapinėse,
pagalios, galop ir t. t. Mūsų dainius gali čia teisintis tuo, kad
seniau taip žmonių kalbėta ir dabar da tebekalbama ir kad siūlomos
filologų pataisos ne visada būna vykusios. Tai tiesa, moka kartais nu-
šnekėti ir kalbininkai, bet šiame atvejyje klysta Maironis, ne jie. Del to

9 Ibid., p. 106, eil. „Apsaugok, Viešpatie!“

uo Įtaka.

™ Thid., p. 4, eil. „Pirmoji meilė“ [„Taip niekas tavęs nemylės“].

"2 Ibid., p. 6, eil. „Praeludium [Iš Danutės akių]“ [Šis eilėraštis knygoje publikuo-
tas kaip Mūsų vargų fragmentas.)

"3 Ibid., p. u, eil. „Trakų pilis“.

"4 Ibid., p. 13, eil. „Lietuva brangi“.

203

visi gerbią save lietuviai literatai tų nelemtų polonizmų šiandiena yra
jau atsižadėję. Be reikalo pats vienas Maironis juos tepalaiko. Jam čia
reikėtų prisiminti savo paties žodžius:

Nebeužtvenksi upės bėgimo

[...]
Nebsuturėsi bėgančio laiko [...].”5

Tas pats pasakytina ir del žodžių karas ir pasaulis. Pas Mai-
ronį jie dažniausiai moteriškos giminės (karė, pasaulė). Dabartinėj
rašomoj kalboj (atskyrus amerikiečius“) tevartojama vien karas ir
pasaulis. To reiktų ir laikytis.

Iš žodžių pusė ir vergas tegali susidaryti tik pusvergis (slg.
pusdienis, pusmetis) dgsk. pusvergiai o ne pusvergai, kaip pas
Maironį"",

Nėra geri žodžiai: blakstienai, beprotys, surakys, at-
gaivys; jų vieton reikėtų vartoti blakstienos, beprotis, su-
rakins, atgaivins. Posakis: pasimelsti užprašo visus -
yra grynas polonizmas.

Visi tie netobūlumai, žinoma, yra mažmožiai; jie pigu ištaisyti. Mes
neabejojam, kad naujon, šešton savo Pav. balsų laidon, Maironis mie-
lai tas pataisas įneš, o drauge ištaisys ir rašybą, kad ji nesiskirtų nuo
dabartinės.

Kaipo skiriamos daugiausia dainuoti, Maironies eilės yra, beveik vi-
sos rimuotos. Tai teikia joms skambumo ir harmoningumo, juoba kad
Maironies rimai, apskritai tarus, yra taisyklingi, nors ir neperįvairūs.
Naujesni dainiai, kaip šit Motiejus Gustaitis, Putinas, šiuo žvilgsniu
Maironį žymiai pralenkia. Kai kurie rimai, pasikartodami po kelissyk,
gadina net įspūdį, pav. Dubysos - sesutės visos”, Dubysos - puikios

us Ibid., p. 104, eil. „Nebeužtvenksi upės“.

"6 Kalbama apie lietuvių diasporą Šiaurės ir Pietų Amerikoje.
“7 Ibid., p. 103, eil. „Lietuva - didvyrių žemė“.

"3 Ibid., p. 13, eil. „Lietuva brangi“.

204

visos”, knisa - žmogų visą“*. Iš konteksto aišku, kad žodis visas yr
atsiradęs ten vien del rimo; eilių prasmei jis visai nereikalingas.

Užtat eiliavimo formomis Maironies lirika yra labai turtinga.
Tiek įvairumo vargiai bau rasime pas kitus mūsų dainius. Jo eilėse
galima rasti visokių pėdų: jambų, chorėjų, anapestų, amfibrachijų,
daktilių įvairiausiose kombinacijose. Bet arčiau įsižiūrėjus, pigu"
pastebėti, jog mėgiamiausios Maironio pėdos - tai amfibrachijus
ir anapestas, o rečiausiai tevartojami daktiliai. Ypatingai mūsų dai-
niaus anapestų ir amfibrachijų pamėgimas greičiausia bus kilęs iš
įsiskaitymo naujesnėn rusų poezijon, nes tik ten tos pėdos dažniau
tevartojamos.

Galop lieka dar tarti žodis apie Pav. balsų kalbą. Pasakius, kad ji
nedaili, būtų neteisinga. Ji yra gyva, lanksti ir, apskritai tarus, taisy-
klinga. Bet žodžių turtingumu ji nepasižymi. Matyt, Maironies su
liaudimi arčiau gyvenime nesusidurta. Taigi veltui pas jį beieškotum
retesnių žodžių, vaizdingesnių liaudies posakių. Šiuo žvilgsniu Mai-
ronis, deja, mums nėra ir nebus klasikas. Mūsų prozaikai - Motiejus
Valančius, Vincas Pietaris, Gerutis, Juozas Tumas - čia yra žymiai pra-
lenkę Maironį poetą. Tardami tai, mes, gink Dieve, nedarom jokio
mūsų dainiui priekaišto, mes konstatuojam vien faktą. Taip yra, nieko
čia nepadarysi. Ak ir jis pats yra pareiškęs:

Atgyvenome amžių, savo įnešėm' dalį;
Laikas vietą užleisti vaikams.”

Maironies įneštoji dalis, kaip augščiau esam paminėję, yra didelė
ir brangi; ją amžiais minės mūsų visuomenė. Ne jo kaltė, kad prie
gryno poezijos aukso yra šen ir ten prisiplakę bent kiek rūdies. Tai
yra neišvengiamas dalykas. Kaip gamtoj taip ir poezijoje nerasi gryno
aukso be žemių. Pats dainius geriau už mus tai supranta, nes pats yr
išsitaręs:

a9 Ibid., p. 70.

20 Thid., p. 106.

= Lengva.

== Ibid., p. 14, eil. „Senatvė“.

205

Laimingas tasai (...]
Kurs savo gražaus idėalo negavo

Pažinti arčiau niekada.”

Jaunystėje mes Maironies poezijoje matėm idealą, gryną poezijos
auksą - ir buvom laimingi. Pasenę ir arčiau pažinę jo liriką, pastebė-
jom joj kur-ne-kur ir rūdžių. Tas pažinimas, nei malonumo nei lai-
mės mums nedavė: jis tik uždėjo mums priedermę - pasakyti tiesą,
parodyti, kame auksas, kame rūdis. Mes tai ir padarėme šioj stūdijoj,
eidami savo numanymo ir sąžinės nurodymais. Jei kame suklydome,
teatleidžia mums dainius ir teatitaiso tą klaidą kiti kritikai. Mes tetar-
sime jiems už tai vien nuoširdų ačiū.

Leisdamas pastarąją savo Pav. balsų laidą, Maironis rūpinos, kad
ir jos išvaizda būtų, kiek galima, dailesnė. Tam tikslui jis įdėjo jon
iliustracijų, vinječių, paveikslų, reginių, ir net kai kurių Beatričių“*
fotografijų. Skaitymų kritikas smarkiai išbarė Maironį už tą ornamen-
tacijos sutirštinimą ir jos neestetiškumą". Dalimi tai tiesa: vinječių
perdaug ir nevisos gražios. Nepatiko kritikui ir viršelis, kam jis nuvar-
sotas. Mūsų išmanymu irgi butų buvę geriau palikus jį juodai baltą.
Bet pats savy jis yra dailus, atskyrus tik apatinę jo ornamentiką.

Kiti yra pasipiktinę įdėtomis Beatričių fotografijomis. Ikšiol tiesa,
kiek žinom, niekas iš poetų taip nėra daręs. Sutiktą gyvenime mote-
rišką grožį, jie stengės atvaizduoti gražiomis eilėmis, o ne varsomis.
Bet nuo fakto klausimo visai nepareina teisės klausimas.
Kad ikšiol nieks to nėra daręs, tai da nereiškia, kad nieks ir neturi tei-
sės tai daryti. Tuo remdamies, mes manom, kad del įdėjimo Beatričių
fotografijų Pav. balsuosna nieks neprivalėtų daryti Maironiui jokių
priekaištų. Jis turėjo pilną teisę tai padaryti, ir esame tikri, ilgainiui
ims tąja teise naudotis ir kiti mūsų poetai. Nes jei moksle svarbu pa-
žinti fenomenų priežastis, tai ir literatūroj, toli gražu, ne pro šalį ži-

13 Ibid., p. 67, eil. „Jei žemė kada širdį man ir vyliojo..“.

"4 Dante's Alighieri Dieviškosios komedijos personažas; t. y. įkvėpėja, dvasinė mūza.

5 Žr. B. S. (Balys Sruoga], „Knygoms apginti (Del Maironięs Mačiulio ‘Pavasario Bal-
sų' penktojo leidimo)“, in: Skaitymai, Kaunas, 1920, kn. 1, p. 118-121 (šios knygos
p. 171-175).

206

noti, kas tai buvo do Beatričė, kuri yra dainiui įkvėpus tą ar kitą tikrai
gražų poezijos dalyką. Taigi, naujoj laidoj sesučių veideliai galėtų sau
likti. Išmesti tepatartumėm vien juodą kerėblišką lirą 66 psl., pago-
nišką trimitų pūtėją 22 psl., keistą pintinę (ne tai tvorą, ne tai krepšį),
padėtą 5psl. poezijai ilustruoti, suraizgytus dekadentiškus žolynus
43 psl. ir kitus panašius. O geriausia būtų visą iliustravimo darbą pa-
vedus kokiam gabiam dailininkui, tik ne dekadentui.

Maironio replika priskirtina diskusijai dėl penktojo Pavasario balsų leidimo
apipavidalinimo. Diskusija buvo atsinaujinusi 1925 m., t. y. praėjus penke-
riems metams po knygos pasirodymo, kuomet Paulius Galaunė straipsnyje
„Knygų menas“ darsyk buvo grįžęs prie šios knygos". Į tai jam buvo atsakyta
dviejų Adomo Jakšto tekstų fragmentuose* bei trumpa Maironio replika.

Pirma publikacija: Maironis, „Pro domo sua“, in: Baras, Kaunas, 1925, Nr. 4,
p. 74; skelbiama iš: Ibid.

MAIRONIS
Pro domo sua?

Kai kurie mūsų kritikai su ypatingu pamėgimu, pakartodami naudo-
jasi kiekviena proga paminėti mano Pavasario balsų“ „iliustracijas“.
Tasai kritikų - kaip kakarikų, taip kakarikų - kitiems, iš šalies klau-
sant, turi būti nuobodu, man pikta.

Jei tuo būdu norima man padaryti reklamą, tai ji nereikalinga: kal-
bamoji V laida - 8,000 egz. jau išpirkta. Jei norima man ingelti, tai
aš to, rodos, neužtarnavau. Tiktai piktos valios ir žemo būdo žmogus

1 „Bet jei tas margutis marginamas blogais dažais, tai, panorėjus tokį kiaušinį val-
gyti, jis ne tik pameta tikrą kiaušinio skonį, bet kartais galima juo ir užsinuodyti.
Panašiai būna ir su mūsų knygų leidėjais, kai jie ne tik knygų viršelį margina, bet
tuo marginimu persunkia ir pačią knygą - josios vidų. Tad turime tokių šedevrų,
kaip Šv. Kazimiero draugijos išleistieji Maironio ‘Pavasario balsai“ Ko ir ko tik juo-
se, kaipo marginimo, nėra: ir ‘mergaitės lietuvaitės, ir paukšteliai, ir mėnesienos,
ir kortos... Nedidelėje knygelėje šimtas su viršum gal tų šedevrų, senai jai senai vo-
kiečių paskutiniausiojo, pigiausio spaustuvininko išmestų šiukšlynan. Ir žmogui,
turinčiam šiek tiek skonio, estetinio nujautimo, nuo to viso darosi ne tik neskanu,
bet jis jaučia, kaip jis norima užnuodyti [...]“ (Paulius Galaunė, „Knygų menas“, in:
Baras, Kaunas, 1925, Nr. 1, p. 71).

* Adomas Jakštas, „Bibliografija ir kritika: Baras“, in: Rytas, Kaunas, 1925-01-28,
Nr. 22; Adomas Jakštas, „Mano kritikams“, in: Baras, Kaunas, 1925, Nr. 5.

3 Už savo namus (lot.); Cicerono kalba, pasakyta šiam grįžus iš tremties; t. y. save ir
savo reikalus.

+ Maironis-Mačiulis, Pavasario balsai, Kaunas: Švento Kazimiero draugijos leidinys,
1920.

208

gali mane intarti, kad iliustracijos parengta pirkliškais motyvais. (Už
pirmuosius V laid. parduotus 5,000 egz. autorius gavo 29 dol.). Būtų
irgi perdaug naivu iš kritikų pusės intarti, atspausdintieji atvaizdai
yra Beatričiųs atvaizdai. Negi galima manyti, kad kunigas net taip
viešai ir tokioj šviesoj afišuotųs? Kai kurių veidų atvaizdai man visai
nepažįstami, ir matyte nematyti. Kuo būdu tie atvaizdai pateko mano
eilių rinkinin, palieku kritikų spėliojimams, jei dar panorės mano var-
dą pavalkioti. Tiktai užtikrinu, kad tie atvaizdai pateko in Pavasario
balsus be mano ir be šv. Kazimiero Draugijos kaltės; mat, habent sua
fata libelli“.

5 Dante’s Alighieri Dieviškosios komedijos personažas; t. y. įkvėpėja, dvasinė mūza.
6 Pro captu lectoris habent sua tata libelli - priklausomai nuo skaitytojo, knygos turi
savo likimą (lot.); Terencijaus Mauro frazė.

209

Antano Venclovos tekstas skirtas 8-ojo Baro numerio apžvalgai. joje dau-
giausia dėmesio skiriama pirmajai žurnalo publikacijai - Maironio eilėraščiui
„Ant Punios kalno (Ties Nemunu)“ Ši teksto dalis ir yra pateikiama.

Pirma publikacija: Stud. Antanas Venclova, „8-as "Baras", in: Lietuvis, Kau-
nas, 1925, Nr. 34, p. 12; skelbiama iš: Ibid.

ANTANAS VENCLOVA
8-as Baras

Teturime vienintelį literatūros žurnalą. Per 8 mėnesius jo išėjo 8
numeriai. 1 Baro numeris davė nemaža vilčių: visa buvo imta dirb-
ti nemaža energija, užsidegimu. 8 Baro num., palyginus jį su pir-
muoju, atrodo padaręs didelę pažangą... atgal. Skaudu taip sakyti,
bet tai yra nenuginčijamas faktas. Toji pati literatūros „ubagystė“,
kaip ir ankstybesniuosiuose žurnaluose, jei dar ne didesnė. Turi-
nys - perdėm „emeritų“ (anot Juozapo Albino Herbačausko) raštai.
Kuone visi šio numerio raštai rašyti senosios ar bent senesniosios
kartos rašytojų. Kuo tai išaiškinti? Ar Baras yra tiktai senųjų rašy-
tojų žurnalas, ar ten jauniesiems (išskiriant Juozą Tysliavą) vietos
nėra, ar jaunieji patys nenori eiti kartu su senąja rašytojų karta? Į šį
klausimą, atsakymas nelengvas. Mes čia nė nesistengsime ieškoti to
reiškinio priežasčių, bet eisime į žurnalą ir pažiūrėsime, ko gero jis
mums šiuo tarpu davė.

Šiame numery pirmoje vietoje debiutuoja Maironis savo eilėraščiu.
Seniau Maironies lyrikas skaitydavom nemažu malonumu ir dvasios
pakilimu. Apie dabartinius jo raštus, deja, to pasakyti negalima. Mai-
ronis yra „aušrininkas“ - romantikas. Jam ir dabar sunku užmiršti savo
romantizmas, nors... paseno jau ir Maironis, ir Maironio laikų idėjos.
Šių dienų gyvenimas jau ko kita iš rašytojo reikalauja, negu prieš ke-
lias dešimtis metų. Savo laiku Maironis savo raštais padarė labai nau-
dingą tautai darbą, daugelio lietuvių širdyse žadindamas patriotizmą.

210

Dabar, deja, jo kuriami kūriniai (Bare spausdinta drama Vytautas pas
kryžiuočius, smulkesni eilėraščiai) jau nebeturi tos ugnies, kaip se-
niau, yra neryškūs, nublukę: - jie jau nebeatatinka mūsų dienų gyve-
nimo ir meno reikalavimams. Maironis nuseno.

Savo Pavasario balsų eilėraščiuose jis kartais būdavo formos maes-
tro, o dabar jam ir forma jau sunku benuvaldyti. Pav.:

Kaip jos auka galvas padėję,
Ilsėkit, ainiai pranokėjų
Pastogėj mėlyno dangaus
Sargyboj Nemuno ramaus [...];

Mintis eilėraščiuose jisai ėmė reikšti vietomis neaiškiai, neryš-
kiai ir berašydamas kartkartėmis, ko gero, iš poezijos padaro prozą.
Pav.:

Amžių amžiais

Nuo Pinsko tviksančių balų (= balų)

Pro šitą kalną susimąstęs

Banguoji, vengdamas salų.*

arba:

Ar bruko kalbą lenkai „broliai“,

Ar pravoslaviją maskoliai [...]3
Žodžiu sakant, Maironis paseno.

[..]

Bendrai imant, šis Baro num. atrodo „vasariškai“. Dėl vasaros karš-
čių rašytojams nėrašant geresnių dalykų, jis užkimštas tuo, kas labai

1 Maironis, „Ant Punės (Margio) kalno“, in: Baras, Kaunas, 1925, Nr. 8, p. 8.
2 Ibid., p. 5.
3 Ibid., p. 6.

211

didelės vertės neturi. Tikėkimes, kad bent rudeniui Baras sustiprės,

nes orui atvėsus žmogus darosi kūrybingesnis*.

Kaunas, 1925-08-07

+ Palygink Skandinavus ir karštųjų Pietų žmonės. Skandinavai davė tokių
žmonių, kaip Henrikas Ibsenas, Bjėrnsijerne Bjėrnsonas, Selma Lagerlöf,
Knutas Hamsunas etc., tuo tarpu Pietūs maža ką žymu teįnešė pasaulio lite-
ratūron.

5 Vėliau, savo atsiminimuose, aprašydamas su šiuo tekstu susijusią istoriją, Venclova
rašė: „Ar reikia čia aiškinti, kad tolimesniais metais, įgijęs daugiau proto ir pajutęs,
kad neapgalvotas žodis gali žmogų ne tik įžeisti, bet ir užmušti, aš su sielvartu
apgailėjau nerimtus, nejautrius, net įžūlius savo žodžius, kurie taip įskaudino
seną poetą. Deja, kol poetas buvo gyvas, neradau priemonių savo klaidą atitaisyti.
Manydamas, kad tai atlikti niekad nevėlu, darau tai dabar“ (Antanas Venclova,
Jaunystės atradimas, Vilnius: Vaga, 1966, p. 18).

212

Maironio atsakymas Antanui Venclovai, kritiškai atsiliepusiam apie jo eilė-
raštį „Ant Punės (Margio) kalno“.

Pirma publikacija: Maironis, [Atsakymas Antanui Venclovai], in: Lietuvis,
Kaunas, 1925, Nr. 35, p. 16; skelbiama iš: Ibid.

MAIRONIS
[Atsakymas Antanui Venclovai|

Lietuvio š. m. Nr. 34 įdėta stud. Antano Venclovos Baro kritika’.

Kritikas, pastatęs klausimą, ar Baras tiktai senųjų rašytojų žurnalas,
ar ten jauniesiems (išskiriant Juozą Tysliavą) vietos nėra, ar jaunieji
patys nenori eiti kartu su senąja rašytojų karta, - to klausimo galuti-
nai pats neriša, bet užtat seniesiems gerokai nuo kritiko tenka, visų
pirma Maironiui, kursai pirmoje vietoje debiutuoja (sic!).

Paprastai į kritikas nemėgstu atsakinėti, nes žinau: jos nei pridės,
nei atims autoriui vertės, o kaip istorija rodo, gana dažnai klysta. Ge-
riausias veikalų įvertintojas - laikas.

Bet šį kartą perdaug man skaudu. Kad studentas į užsitarnavusį,
jau nuo 30 metų universiteto profesorių atsiliepia iš aukšto. Mentoro
tonu. Tiek to! Čia jau auklėjimo sritis. Mūsų demokratišku laiku tai
paprastas dalykas, ir to imti į širdį netenka. Vis delto reikėtų vengti
storžieviškumo: Maironio kritikoje, kuri užima vieną ketvirtį pusla-
pio, kritikas net tris kartus prikaišioja: Maironis paseno, Maironis nu-
seno (?), Maironis paseno.

Paskui, kritikuojant autorių, pamatinė sąlyga - nekraipyti sauvališ-
kai jo teksto. Pas mane yra toksai ilgokas sakinys:

Ant aukšto aukuro - kalvos
Už garbę - laisvę Lietuvos,

1 Stud. Antanas Venclova, „8-as 'Baras"“, in: Lietuvis, Kaunas, 1925, Nr. 34, p. 12 (šios
knygos p. 210-212).

213

Kaip jos auka, galvas padėję,
Ilsėkit, kaulai pranokėjų
Pastogėj mėlyno dangaus,
Sargyboj Nemuno ramaus,
Vien apraudojami tik vėjo"

Mano kritikas nukirpęs sakinio pradžią ir galą, saviškai apleidęs
skirsnelius, dargi pačius žodžius nesąžiningai iškraipo; todel pas jį
(ne pas autorių) išeina:

Kaip jos auka galvas padėję,
Ilsėkit, ainiai (?) pranokėjų.

Bepiga paskui tokias nesąmones kritikuoti.

Del tokio rimų netobulumo, kaip: dangaus - ramaus; padėję - pra-
nokėjų - vėjo, kuriuos kritikui ant keturių puslapių pasisekė sužvejo-
ti, taip pat del to, ar iš poezijos padaro prozą tokie sakiniai, kaip:

Nuo Pinsko tviksančių balų banguoja

su kritiku nesiginčysiu. Mat aš romantikas, kuriam Adomas Mickevi-
čius, Aleksandras Puškinas, Johannas Wolfgangas Goethe palieka net
formos žvilgsniu nepeiktini pavyzdžiai. Dabartiniai gyvenimo ir meno
reikalavimai (suprask kritiko reikalavimai) tuo nepasitenkina; dabar
reikalaujama subtiliškesne (maestro) forma (kad ir be turinio), kuri
kiniečiams jau VIII amžiuje, rašant Vang Vei, Tu-fu, Li-tai-pe buvo
privaloma. Bet vis tik ir čia, reikalaudamas tobulos formos, nežinau,
kokią teisę turi kritikas reikalauti, kad poetai laikytųsi jo tarminių
kirčių ir tartų: balų, kuomet daug plačiau Lietuvoj sakoma: bala,
balos, balų.

Lietuvis, kursai deda panašias kritikas ir stato Barui subtiliškesnės
formos reikalavimus, yra nenuoseklus: tame pačiame numery, net ant
to paties lapo spausdindamas trumputį eilėraštį, kuriame, jau nesa-
kant apie tokius netobulus rimus, kaip: kaitrus - skliautus, važiuo-

* Eil. „Ant Punios kalno (Ties Nemunu)“; jis cituojamas ir toliau.

214

ja - dainuoja, išsklaidyti - neprašyti, aimanavo - užgavo, nevadinti -
nuraminti, - vartojami net tokie visai netikę rimai, kaip: sužadino —
nežino, akių - regiu, gėlių - negaliu. Apie ritmą, turinį ir poeziją to-
kių sakinių nekalbėsiu, kaip: Žemė - juoda, dangus mėlynas, kaitrus
(nakties metu?) arba:

Šypsos lūpos, įsiklausę į šnekas,
Katras džiaugsmas sužadino

Bet iš jaunesniųjų to ir nereikalaujama.

3 Pateikiami rimų pavyzdžiai ir citata - iš tame pačiame numeryje kaip Antano Ven-
clovos kritika (Stud. Antanas Venclova, op. cit., p. 12) paskelbto Bronės Buivydai-
tės eilėraščio „Žiburėliai“.

215

Recenzija skirta beveik nenagrinėtai Maironio Visuotinės literatūros istorijai,
1926 m. išleistai kaip penktas Maironio raštų tomas.

Pirma publikacija: Balys Sruoga, „Literatūros vadovėliai“, in: Lietuvis, Kaunas,
1927-06-11, Nr. 128; 1927-06-13, Nr. 129; 1927-06-15, Nr. 131; skelbiama iš: Ibid.

BALYS SRUOGA
Literatūros vadovėliai

1. Kol nebuvo tai nebuvo literatūros istorijos vadovėlio — nė vieno, o
dabar atsirado iš karto du. Išversta iš rusų kalbos žinomasai Ivano Gli-
venkos vadovėlis', ir Maironis išleido savo, original. Abudu vadi-
nas Visuotinės literatūros istorija (viename dar pridėta: trumpa) abu
kalba apie tuos pačius dalykus, ir vis delto konkurencijos vienas kitam
nesudaro. Abu jie parašyti skirtingais tikslais ir metodais. Glivenkos
vadovėlis buvo taikytas rusų mokyklai ir visuomenei. Jis ir turi šio tai-
kymo kaikurias svarbias žymes. Ar mes tą vadovėlį girsim ar peiksim,
Glivenko vis viena mūsų nepaklausys, jeigu jis ir gyvas tebėra. Gaila
tiktai, vertėjas nepakankamai rūpestingai atliko savo darbą. Lietuvių
kalba knygos stilius pasidarė žymiai „sunkesnis“, negu originale. Tai
nemažas yra vadovėlio minusas. Tačiau dar labiau gaila, kad vertėjas
beversdamas šiek-tiek pašeimininkavo po Glivenkos knygą ir pridarė
nesusipratimų. Vertėjo šeimininkavimas įvedė, pavyzdžiui, į pagun-
dą prof. Juozą Eretą, kuris š. m. Lietuvos 12 numery sudėstė visą eilę
priekaištų. Jeigu vertėjas būtų laikęsis originalo, tai ir kritika, ne-
mokanti originalo paskaityti, būtų sužinojusi paties autoriaus inten-
ciją ir susilaikytų nuo karo žygių. Pavyzdž. prof. Eretas bara autorių

* Ivanas Glivenko, Visuotinės literatūros istorija: vadovėlis vidurinei mokyklai, vertė:
Eduardas Viskanta, Kaunas: Švyturys, 1926 (Ymenua no ucmopuu aceobijet

numepamyp»i, 1912).

2 [Maironis], Maironio raštai, t. 5: Trumpa visuotinės literatūros istorija, Kaunas: [„Rai-
dės“ spaustuvė], 1926.

3 Žr. Juozas Eretas, [Ivano Glivenkos Visuotinės literatūros istorijos recenzija], in: Lie-
tuva, Kaunas, 1927-05-19, Nr. 112.

216

už beletristišką vadovėlio toną. Tačiau Glivenkos veikalą vadovėliu
pavadino tiktai vertėjas Eduardas Viskanta. O Glivenkos originale yra
pasakyta Ymenua no ucmopuu eceo6ujeti numepamypoi. Ymenua —
skaitymai ir vadovėlis - šiokis tokis skirtumėlis. Beletristika vadovėly
nelabai girtinas daiktas, bet skaitymuose - jo - ten jai ir vieta. Taip
pat ir su metodu.

Vertėjas praleido Glivenkos prakalbą, ir už tai vėliai Ponas Dievas,
pasinaudojęs prof. Ereto asmeniu, vertėją nubaudė. Prof. Eretas rūs-
čiai barasi už Glivenkos darbo planą, už veikalų analizui parinkimą, ir,
matyti, visai netikėdamas, kad mūsų „visuotinės literatūros istorikai“
vokiškai paskaityti moka, paskelbia Paulo Wiegler'io veikalo“ planą,
kaip idealų medžiagos suskirstymą.

Jei vertėjas būtų Glivenkos prakalbą paskelbęs, tai ir prof. Eretas
būtų sužinojęs, kokiu tikslu autorius savo veikalą rašė. Glivenka pra-
kalboj pažymi, kad jis savo veikalą sudaręs iš savo paskaitų, skaity-
tų įvairiose mokyklose. Iš tų paskaitų parinkęs tiktai tąsias, kuriose
liečiami faktai, kurių pasaulinė reikšmė yra bendrai pripažinta, arba
faktai, kurių didesnė ar mažesnė įtaka pasireiškė rusų literatūrai. Šis
autoriaus uždavinys pateisina ir tam tikrą specifinį literatūros faktų
parinkimą. Kitas klausimas, kiek visa tai atitinka mūsų reikalams, bet
rusams šis medžiagos parinkimo principas turėjo savo prasmės. Neži-
nant šio principo negalima ir Glivenkos darbo smerkti.

Arba, vertėjas praleidęs prakalbą, praleidžia ir veikalų sąrašą, ku-
riais autorius naudojos. O prof. Eretas, pamatęs, kad Glivenko nuo-
lat cituoja kitus rimtus kritikus, tyčiojas, kad autorius esąs doras
demokratas. Tuo tarpu prakalboj Glivenko kukliai paaiškina, kad
jis įvertindamas bei aiškindamas atskirus autorius bei jų kūrinius
stengės kiek galėdamas vengti subjektyviškų samprotavimų ir nuo-
lat atsižiūrėjo rusų bei Europos rašytojų ir mokslininkų objektingų
sprendimų.

Jeigu tai prof. Eretas būtų žinojęs, vargu bau būtų užvedęs bylą apie
filologinį metodą, vargu bau būtų be reikalo minėjęs dorą Wilhelm'o
Dilthey'aus vardą bei kitus vardus mobilizavęs.

+ Tikriausiai omenyje turima: Paul Wiegler, Geschichte der Weltliteratur, 1914.

217

Vadinas, Viskanta už šeimininkavimą svetimame veikale yra trigu-
bai kaltas: gerus žmones į piktą pagundinimą veda, duoda progos ne-
tikslias recenzijas rašyti - barti veikalą, gadina leidėjams reikalą. Šis
paskutinis posmas yra gal itin svarbus.

Glivenkos knyga, žinoma, tikslios pasaulio literatūros istorijos ne-
atstos, tačiau ir jokia vidurinė mokykla be šios knygos neapseis. Gli-
venkos darbas, nors ir rusų visuomenei taikintas, bus ir mums labai
naudingas. Ir nauda mums bus juo didesnė, juo plačiau jisai pasklis
po mokyklas ir sodžių.

Glivenkos veikalą išleido mūsų kultūros darbe tiek nusipelniusi,
dabar vėl atgijusi „Švyturio“ bendrovė. Tai geras ženklas: rimtu, ver-
tingu žygiu pradėjo savo prisikėlimą.

2. Maironio veikalas, priešingai „Švyturio“ leidiniui, išleistas ant
labai gero popierio. Malonu į rankas paimti. Dar maloniau ir skaityti:
parašė ir išleido tasai vyras, iš kurio mes visi kūrybos mokėmės, kurio
gražios dainos mums vietoj lopšinės buvo dainuojamos. Juo labiau
malonu jo įžangoj skaityti: „Mano svajonė - klasiškų, pasaulinės li-
teratūros veikalų žymesnės ir gražesnes vietas lietuviškai išversti ir
jų rinkinį pagaminti [...]“. Jei Maironis panori - jis ir padaro. Tat
netenka abejoti, kad šis įžymusai mūsų poezijos maestro veikiai pa-
turtins mūsų literatūrą tobulais vertimais.

Šios perspektyvos akivaizdoj dar įdomiau, kaip atsiliepia, kaip įver-
tina Maironis kitų kūrybą. Šio mūsų mokytojo balsas dar ilgai bus
nusveriantis pas mus literatūros klausimais, todel ir jo vadovėly pa-
reikštos mintys yra beveik beapeliacinės: mokytojas nusprendė - mo-
kiniai klausys.

Tačiau ši aplinkybė uždeda ir mokytojui ypatingų pareigų, nes iš
turtingo daug yra ir reikalaujama. Paskaičius Maironio gražųjį veika-
lą nenoromis prisimena patarlė: Davė Dievas daug, bet turi dar dau-
giau. Ir Maironis savo veikale davė labai daug, bet galėjo duoti daug
daugiau. Kodel jis savo veikale gerybių pašykštėjo, jis pats paaiškina
įžangoj: „Neturėdamas laiko gilesnėms visuotinės literatūros stu-
dijoms, vis delto norėdamas šiek tiek padėti šiame dalyke studijuo-

5 [Maironis], op. cit., p. 4.

218

jančiai mūsų jaunuomenei, pagaminau kad ir netobulą ir trumputę
visuotinės literatūros istoriją“. Savaime suprantama, kai laiko nėra
net pačiam dalykas padoriau pastudijuoti, o tuo tarpu reikia jisai aiš-
kinti kitiems, - šitokiu atveju gali įsibrauti ir abejotinų sprendimų.
Tat tebūnie leista čia paminėti vieną kitą abejotiną posmą iš maestro
sprendimų. Nėra abejonės, kad jo knyga veikiai susilauks dar ne vie-
nos laidos. Tat gal ir mokinio viena-kita abejonė duos progos moky-
tojui, berengiant spaudai naujas laidas, kai kurias savo knygos vietas
patikrinti... Mokinio abejonės prasideda net nuo terminų.

Maironis, kaip ir Glivenkos veikalo vertėjas, sako „visuotinės litera-
tūros istorija“, vadinas, turėtų būti „visuotinė literatūra“. Kokiu būdu
literatūra galėtų būti visuotinė? Kai esti visuotinis balsavimas, tai
nereiškia gi, kad viso pasaulio gyventojai imtų ir balsuotų. Terminas
„visuotinis“ vargu bau galėtų turėti prasmės „pasaulinis“, „pasaulio“...
Visuotinė literatūra tai bus greičiau vienos kurios tautos literatūra, -
visa: ir dailioji literatūra, ir gimnazisčių meilės laiškai, ir silkių par-
davėjų sąskaitos, ir pavainikių vaikų metrikos ir t. t., žodžiu, visa, kas
rašyta.

Pasaulio literatūrų apžvalgai sukaupti viename žody reikia pasiieš-
koti tikslesnio termino; „visuotinė literatūra“ - nieku būdu netinka.

Gana keistai Maironis elgias svetimus darbus minėdamas, - iš pa-
vardžių kartais padarydamas slapyvardį. Pavyzdžiui rusai turėjo poe-
tą, kuris vadinos Žukovskij, o Maironis rašo - Žukauskas”. Kažin, čia
tas pat asmuo ar ne tas pat? Arba vietoj Rabelais rašo Rabelė, vietoj Jo-
delle rašo Žodelis“. Įpratimas šitaip elgtis su svetimomis pavardėmis
yra aiškiai ginčytinos vertybės. Bet dar labiau yra ginčytinas įpratimas
vieną pavardę „lietuvinti“ o kitą „nelietuvinti“, arba vieną ir tą pačią
pavardę vienoj vietoj - „lietuvinti“, kitoj - ne?.

Vietoj termino rusai, velikorusai Maironis naudoja terminą „mas-
koliai“?, - kam literatūros istorijoj lojotis? Arba vietoj ukrainiečiai,

6 Ibid., p. 4.

7 Ibid., p. 36.

Ibid., p. 74.

>? Žr. Ibid., p. 71-75.
œ Ibid., p. 234.

219

malonusai Maironis sako rusinai". Kam be jokio reikalo netiksliu
terminu kelti painiavą? Arba - atskirų kūrinių pavadinimuose (verti-
muose) maža tikslumo. Pavyzdžiui, Nikolajaus Gogolio garsiojo vei-
kalo pavadinimą išvertė Negyvos sielos. Rusiškai Mjortvyje dušy turi
gilios prasmės, lietuviškai gi „negyvos sielos“ - erezija.

Šitokios rūšies abejonių būtų galima nemaža sukelti. Bet jas su-
mobilizuos tur būt mūsų kalbininkai, aptardami Maironio kalbos rei-
kalą. Pats autorius, matyti, neturėjo pakankamai laiko šiuo reikalu
tiksliai pasirūpinti.

3. Kad Maironis maža laiko teturėjo, matyti ir iš kitų knygos savy-
bių. Pirmoj eilėj - iš jos plano ir iš pasakojimo būdo. Maironio pa-
sakojimo, apibūdinimų, karakteristikų stilius kartais primena stilių
garsiosios apysakos Šaipoko: Hcmopua cena Mopioxuna“. Čia Mairo-
nis, kaip ir pagarsintasai Puškino herojus Bjelkin3 vienodu rūpestin-
gumu apsistoja ties - didelės ir mažos reikšmės dalykais, visus lygiai
iš paviršiaus tepaliesdami. Maironio raštas daro kartais įspūdžio, kad
autorius neturėjo būtinosios visiems istorikams savybės: mokėti iš
daugybės faktų parinkti esminguosius, reikšminguosius ir nustaty-
ti tarp jų tam tikrus ryšius. Maironio veikale perdaug maža tepasi-
reiškia sintetinės minties, todėl ir visa „literatūros istorija“ daro tam
tikro įspūdžio, kurio daro ir paprastas katalogas. Nors ir katalogas
kartais savyje turi daugiau pragmatizmo, negu kitas literatūros isto-
rijos vadovėlis. Ar literatūros moksle verta mums grįžti į tuos laikus,
kada visas mokslas buvo katalogo sistemos, - nepatogu būtų čionai
svarstyti.

Maironio vadovėly medžiaga nesistematizuota ir labai nelygiai pa-
skirstyta. Vienur Maironis pradėdamas apie kurios tautos literatūrą
duoda tos tautos istorijai įvadą ar jos kalbos genezį (pavyzdžiui apie
prancūzus“), o kitur - tokio ekskurso nėra: kalba iš karto apie litera-
tūrą (graikai). Latvių literatūrai davė autorius daugiau vietos, negu

= Ibid., p. 242.

2 „Goriuchino sodžiaus istorija“ (rus.); Aleksandro Puškino apysakos pavadinimas.

3 Puškino „Velionio Ivano Petrovičiaus Belkino apysakų“ bei „Goriuchino sodžiaus
istorijos“ pasakotojas. k

4 Ibid., p. 67.

220

suomių. Estų literatūros visai nepaminėjo, o apie tokius turkus - pri-
šnekėjo. Kaip Maironis teisina šitokį savo darbo planą, - nežinia.

Maironis visą aigiptiečių literatūrą atpasakoja viename puslapy,
taip pat asiriečių ir babiloniečių, japonų literatūrai apibūdinti teduo-
da vos 18 eilučių. Kokia nauda iš tokių apžvalgų, kuriose net nė vieno
tikslaus apibūdinimo nėra? Ar nebūtų tiksliau: arba literatūros pobū-
dį apibūdint taip, kad skaitytojas ką nors suprastų, arba visai neliesk?
Maironis skiria savo vadovėlį moksleivijos reikalams, vadinas, norėjo
jį padaryti populiariu. Tuo tarpu duoda lotyniškas citatas - ir net jų
vertimo neprideda“. Šitaip vadovėlių rašytojai paprastai iki šiol ne-
sielgdavo.

Lygiai nežinia, kokiais sumetimais ar pagrindais Maironis tvarkė
aptariamųjų autorių biografinius bruožus. Pavyzdžiui, apie Victoro
Hugos gyvenimą iš Maironio vadovėlio sužinome: „Privatiniame gy-
venime Hugo buvo pilnas tuštybės, savimeilės ir nemėgo sau lygių“.
Tiek autorius ir tesako apie poeto gyvenimą. Iš šitokių biografinių da-
vinių sunku padaryti išvadą, kad Maironis biografiškiems daviniams
minėti būtų paėmęs gerą toną.

Prie keistų Maironio metodologinių dalykų tenka priskaityti ir jo
nelemtas įpratimas, kalbant apie kurį nors literatūros faktą, daryti
paralelę su lietuviškaja dirva. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie Ovidi-
jaus Metamorfozes daro išvadą: „panašų veikalą galėtų sutverti la-
bai telentingas lietuvių poeta, supoetizavęs ir į vienetą suvedęs visas
dr. Basanavičiaus surinktas pasakas“". Šitokios pastabos tikslumo ir
teisingumo žvilgsniu iš Visuotinės literatūros istorijos prašosi į Isto-
rija sela Goriuchina. Kam tas balastas čia reikalingas? Juo labiau, kad
pačios pastabos yra dažniausia daugiau negu abejotinos vertės. Tačiau
Maironis turi ir kitą mažai tegirtiną įpratimą.

Būtent, vieton supažindinęs savo skaitytojus su kuriuo nors litera-
tūros kūriniu, užuot davęs to veikalo tikslią, aiškią charakteristiką, jis
dažnai verčiasi to veikalo „ydas“ beskaičiuodamas. Juo labiau, kad ir

5 Ibid., p. 57-59, 60 ir t. t.
6 Ibid., p. 92.
7 Ibid., p. 61.

221

tos „ydos“ ne kartą esti abejotinos. Kartais kuri nors veikalo savybė,
Maironio priskirta prie „ydų“, tektų priskirti prie teigiamųjų savybių,
ypač kalbant apie naująją literatūrą. Tai nėra atsargus Maironio žings-
nis, nes vadovėliuose yra vengtina visa, kas yra ginčytina. Pagaliau
„ydų“ apskaitymas dar visai nieko nepadeda skaitytojo supažindini-
mui su veikalu.

Tenka labai apgailestauti, kad Maironis dėl laiko stokos nepasirū-
pino nei savo knygos planingumu, nei metodingumu. Ir dar nuošir-
džiau tenka pasigailėti, kad Maironis naudojos persenusios laidos šal-
tiniais. Jeigu šaltiniai būtų buvę kiek naujesni, Maironis būtų priėjęs
tų išvadų, kurių priėjo jisai p. 72, 233-234, 239 irt. t. Tų išvadų bendras
trūkumas: nepakankamas įvertinimas, nes nežinota tų dalykų, kurie
norėta vertinti.

4. Dėl naudotų šaltinių senumo Maironis nekartą elgiasi nelygi-
nant koks diplomatas parlamente: tokių ir tokių faktų aš nežinau, va-
dinas, jų nėra. Tuo tarpu faktai gyvena ir leidimo iš istoriko neprašo.
Pavyzdžiui, ne visai smagu skaityti, ką Maironis apie japonų poeziją
prirašė. Pasakyta: „Nors per paskutiniuosius 50 metus japonai labai
žymiai pažengė kultūroje, tačiau jų literatūra, galima pasakyti, sto-
vi dar žemiau, ypač originali, už kinų literatūrą“. Kokia skaityto-
jui nauda iš tokio japonų literatūros apibūdinimo? Juo labiau, kad
toks apibūdinimas yra ir neteisingai sukonstruotas, ir jokio supratimo
apie japonų literatūrą neduoda. Apie tokius poetus, kaip Chitamaro,
Akachito, Okura, Nikada, Chendzo, Narichira, Curajuki ir d. k. buvo
galima šis tas pasakyti. Lygiai nuostabios japonų lyrikos formos - tan-
kos ir hačkos - tūkstanteriopai yra vertos dėmesio. Nes jos yra vienas
tipingiausias japonų tautos kultūros reiškinys, Japonų tautos, kurios
meniškas lygis toks aukštas. Japonijoj „visi piešia, visi dainuoja, visi ei-
les rašo, pradedant imperatoriais ir dvaro damomis ir baigiant valstie-
čiais bei darbininkais [...]. Iš tikrųjų ši tauta dainuoja, kaip paukšteliai
šakose, kaip varlė vandeny; poezijos stichija neišskirta iš gyvenimo.
Istorijos keliu sukuriama giliai meniškos formos, bet jos tuojau pavel-

8 Ibid., p. 9.

di tauta, supina su kasdieniu gyvenimu““. Šitomis formomis, nuosta-
biomis gražmenomis išpuoštomis, liaudis ir reiškia savo lengvaspar-
nius įspūdžius ir lakiąsias nuotaikas, kurias sukuria graži sunkėjanti
gamta ir pavasario siela.

Ir, iš tikrųjų, ar ne geresnė taktika būtų: pirma negu pasmerkus,
smerkiamąjį objektą giliau pastudijuoti?

Na, japonai toli gyvena. Jų kūrybos savybių nežinojimą būtų gali-
ma ir atleisti, - pagaliau, tai ne taip juk ir svarbu. Užtat autorius jau
nebetektų teisinti, kai jis tvirtina, kad „Borisu Godunovu“ išsisemia
visi žymesnieji Puškino dramatiški kūriniai”. Prieš tokį tvirtinimą
aš jau norėčiau visu griežtumu protestuoti. Nes Puškino vadinamo-
sios „mažosios dramos“ iš tikrųjų yra dramatinės kūrybos stipriausias
reiškinys. Dramaturgijos ir literatūros žvilgsniu jos yra stipresnės už
„B. Godunovą“. Jei „mažųjų dramų“ kūrybinė vertybė ir ne taip senai
tebuvo suvokta, tai ši aplinkybė Maironio vis dėlto nepateisina.

Kalbėdamas apie Persų poemą Tach-namet“ - Maironis pripasa-
koja visko, tiktai apie pagrindinį poemos konstrukcijos principą - apie
kovą gero ir blogo prado, apie Ivano ir Turano kovą - nieko nėra”, Tuo
tarpu be šios kovos negalima ir pačios poemos suprasti.

Apie Novalį Maironio vadovėly pasakyta: „Novalis [...] nors mėgino
ir romanų rašyti, buvo daugiau lyrikas, kursai jau Jenos universite-
te pasidavė Šilerio idealizmo įtakai ir mistiškai panteistiškai Fichtes
philozophijai. Sutvėręs sau idealų pasaulį, jame jausmais gyveno, iš
jo sau sėmė ir įkvėpimo. Jaunas miręs, neturėjo laiko išvystyti savo
talento“3. Ir tiek. Geniališkiausio iš vokiečių ankstyvųjų romantikų,
šitokį apibūdinimą negalima laikyti nei protingu, nei sąžiningu.

Šitokios rūšies netikslumų Maironio vadovėly - sočiai.

9 Tpuropnū Paunuckuū, Anonckaa no33ua, MockoBa: MycareT, 1914.

2 [Maironis], op. cit., p. 239.

2 Poeto Abul Kasimo Ferdousi poema, kurią sudaro beveik 60 tūkst. posmų. Tai iš-
kilus persų literatūros kūrinys, išliekantis vienu populiariausių persiškai parašytų
veikalų.

2 Ibid., p. 18-20.

3 Ibid., p. 206.

223

5. Šitokie netikslumai pasitaiko Maironio knygoje ne vien dėl šal-
tinių pasenėjimo, - jie pasitaiko dar ir dėl Maironio ypatingųjų pa-
žiūrų. Maironio estetika kartais esti visai primityvi. Pavyzdžiui, pa-
minėjęs keletą Williamo Shakespearo herojų Maironis sako: „[...] ir
daug kitų asmenų pasiliks amžini visiems laikams ir tautoms meno
šedevrai: taip jie naturalūs ir vienkart didingi, sakytum, pačios gamtos
tvariniai **,

Šitokia estetinė naivybė ir žudo Maironio sprendimus ir veikalą.
Cituotasai Shakespearo asmenų apibūdinimas, mažiausia, yra tuščias.
Maironio estetika dažnai mėgsta nusidėti ir kitu žvilgsniu. Maironis
visų tautų ir amžių literatūrą vienu metu matuoja. Pavyzdžiui, kal-
bėdamas apie Kalidazą“, apskaitydamas Kalidazos ojetų““ ydas („kai
kur veiksmas eina šuoliais, nenaturališkai, be nuoseklumo ir t. t“?7), -
kalba europiečio XIX (ne XX!) amžiaus lūpomis. Tai yra iš esmės klai-
dinga pažiūra. Jei, pavyzdžiui, mes imtume proporcingumo žvilgsniu
vertinti viduramžio stovylėles, tai gautumėm jas visas pasmerkti, kaip
meno dalykus. Tuo tarpu jų neproporcingumas ir sudaro visą menišką
įdomumą. Maironio priekaištus Kalidazai tenka laikyti bent neteisė-
tais. Kalidaza - ne vienintelė M-nio vienašališkumo auka!

Tačiau Maironio estetika vienpusiška ir kitu žvilgsniu. Visa, kas
katalikiška, Maironiui atrodo gražu; visa, kas išeina iš katalikybės ir
krikščionybės rėmų, Maironiui atrodo smerktina. Jis taip ir daro. Blo-
ga, kai literatūros istorikas literatūros kūrinį vertina vien pasiremda-
mas katalikybės sumetimais, bet dar blogiau, kai jis rašytojų netikėlių
ar atskalūnų stačiai neapkenčia. Tada jo sprendimai esti liūdni: jie pa-
našūs į „pletkus“. Taip atsitiko ir su Maironio sprendimais, pavyzdž.,
apie Voltaire.

Bet Maironio padėtis dar įstabesnė. Jis į literatūros kūrinius žiū-
ri ne tik kaip geras katalikas, bet ir kaip asketas, kaip moralės mo-
kytojas. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie Antonio Fogazzaro, Maironis

24 Ibid., p. 126.
5 Ibid., p. 15.
2 Kūrinių (?).
22 Ibid., p. 15.

224

pastebi: „Geriausiai gal Fogacarai nusisekęs jo romanas II Santo, kur
pasakojimas vystosi nepaprastai naturaliai ir nuosekliai; tik vyriausio
tame romane asmens Piero Maironio pažiūros, nors gan simpatingos,
nevisados sutinka su Bažnyčios pažiūromis“. Net apie Shakespearo
kūrybą kalbant Maironiui daugiausia rūpi, ar Shakespeare buvo angli-
konų tikėjimo, ar katalikas: kitų neišspręstų „Shakespearo klausimų“
Maironis nemini, o šį pabrėžia“. Kalbėdamas apie pereitųjų laikų
moralę Maironis vaduojas, žinoma savais sumetimais, kas yra padoru,
kas - ne. Lev Šestov, kalbėdamas apie Šekspirą ir jo kritiką Georgą
Brandesą, pastebi, kad Brandesas savo sprendimais primena bobą, iš
Riazanės patekusią Maskvon į muziejų, pamačiusią Filipo Maljavino
paveikslą, bešaukiančią: „jaka kaka namalevana'*...

Maironis, bekalbėdamas apie atskirų rašytojų padorumą, daro fi-
zionomiją, tarytum jis doros žvilgsniu mūsiškę Spaktyvą recenzuotų!
Tokios jo pažiūros į Katulą, į Tibulą, į Bodlaire'ą ir daugybę kitų rašy-
tojų. Apskritai, Maironio veikalas nekartą labiau panašus į kažkokią
tai rašytojų prasižengimų prieš katalikybę registraciją, negu į literatū-
ros istoriją. Kad galima būtų įsitikinti, kiek nepakenčiamai nuobodus
šitoksai „metodas“, gana nors trumpą žvilgsnį mesti į 57, 62, 71, 74
85, 96, 97, 98, 108, 11, 113, 114, 115, 143, 169 ir šiems panašius puslapius.

2 Ibid., p. n5.

29 Ibid., p. 144.

3 Levas Šestovas savo darbe Shakespearas ir jo kritikas Brandesas kalba apie kitką:
„Brandesas tikina, kad ir jis matė Medūzą, tačiau nesuakmenėjo, o tik tapo liū-
dnesnis. Tačiau tai, ką jis matė - ne Medūza, o baisūs kalvio Vakulos piešti vaizdai,
apie kuriuos bobos sako: ‘Oi kokia kaka numaliavota“ (/les LUlecros, „Llekcnnps

ero kpntnKb BpaHaec»” [1898], in: http://Awww.bookol.ru/nauka. obrazovanie/

filosofiya/50412/fulltext.htm, žiūrėta 2016-10-16). Pastaroji frazė, kaip ir kalvio

Vakulos paminėjimas, nurodo į Nikolajaus Gogolio apsakymą „Kalėdų naktis“ (iš

nygos Vakarai viensėdyje prie Dikankos, 1831-1832), kurio pabaiga yra tokia: „Ta-

čiau Čia dar ne viskas: ant sienos, kairėj, kai jeini į cerkvę, nutepliojo Vakula velnią
pragare, tokį šlykštų, jog visi spjaudydavosi, praeidami pro šalį; o bobos kai tik
pravirkdavo ant jų rankų kūdikis, pakeldavo jį aukščiau prie paveikslo ir sakydavo:

‘Štai žiūrėk, kokia šlykštynė nutepliota!" - Ir kūdikis, sulaikydamas ašaras, šnairuo-

davo į paveikslą ir glausdavosi prie savo motinos krūtinės“ (Nikolajus Gogolis, Va-

karai viensėdyje prie Dikankos; Mirgorodas, vertė Motiejus Miškinis, Vilnius: Vaga,

1979, p. 144).

225

Krikščionybė, moralė - dalykai neblogi, bet juk viskas turi savo vie-
tą. Be saiko valkiojant ir minint ne vietoj ir geriausius daiktus galima
išniekinti.

Ne veltui Jehova net į savuosius prisakymus įdėjo draudimą be rei-
kalo savo vardą minėti. Jis žinojo, ką daro. Ir Maironiui, jeigu jam taip
rūpi, ir katalikybė, ir bažnyčia, ir moralė, tai jis išmintingiau padarytų
visa tai palikdamas ramybėj. Ir skaitytojui būtų ramiau.

Maironis gana neatsargiai elgias su įvairiomis teorijomis, nekartą
paimdamas kokią seną-persenusią teoriją ir paskelbdamas ją, kaip bū-
tiną teisybę, kaip aiškią premisą tolimesniems sprendimams. Pavyz-
džiui, jis sako: „Antra visoms literatūroms bendra žymė, tai tikybinis
jų pradžioje elementas, kursai, kaip svarbiausias žmogaus gyvenime
klausimas, visur užima pirmąją vietą; karžygiški pasakojimai ir indivi-
dualio jausmo pasireiškimai lyrikoje atsiranda vėliau“. Ar visuomet
jau taip reikia nuspręsti, kas pirma atsirado - višta ar kiaušinis? Iš kur
Maironis žino tai, ką jis skelbia? Jeigu jis skelbia atgyvenusią teoriją,
tai bent turėtų duoti vieną kitą naują davinį tai teorijai paremti. Ki-
taip - nėr jokios prasmės, Juo labiau, kad šią teoriją taikinant atski-
riems faktams, Maironio sprendimai dar griežtesni. Pavyzdžiui apie
graikus jis sako: „Graikų epas, vystydamasis taisyklingai, seniausiai
buvo religiniai mytiškas, paskui karžyginis, galop visuomeninis“. Iš
kur jis tai sužinojo? Ar ne perdaug rizikingas reikalas XX amžy skelbti
nabašninkę mytologininkų teoriją?

Pradėjęs abejotinomis teorijos premisomis Maironis nueina į abejo-
tinas išvadas, ar skelbia išvadas, jau senai mokslo atmestas. Pavyzdžiui
apie Homerą, jis tarp kitko sako: „Kiti gi mano, Ilijadą rašęs Homeras
dar jaunas būdamas, pilnas jėgų, Odisėją gi žymiai senesniame amžiu-
je sudėjęs“. Kam šitoks balastas konspektyviškame vadovėly reikalin-
gas? Verčiau Maironis būtų paaiškinęs kokiu būdu Iliada (ir Odisėja)
sukaupė savyje elementus iš keleto šimtmečių, kaip tie elementai su-
gulė vienas ant kito, nelyginant geologiniai sluoksniai, ir vis dėlto re-

3 [Maironis], op. cit., p. 4.
32 Ibid., p. 31.
3 Ibid., p. 34.

226

zultate sudarė vieną išlaikytą menišką tikslumą. Tas skaitytojams būt
buvę kur kas naudingiau, bet Maironis to padaryti nepanorėjo.

Arba kalbėdamas apie graikų komediją Maironis nueina visai
klaidingu keliu. Neapibūdindamas esminio skirtumo tarp senosios
ir naujosios graikų komedijos, neapibūdinęs nei komedijos genezės
nei priežasčių, kurios sukūrė naująją, Maironis perdaug nekritiškai
naudoja, diletantiškų šaltinių medžiagą. Pavyzdžiui, jis sako: „Graikų
komedija bent pačioje pradžioje nestatė sau bent kokio augštesnio
tikslo; juokinti, linksminti, pašiepti žmones buvo vienintelis jos už-
davinys. Tam tikslui visos priemonės buvo leistos: šlykščiausios sce-
nos buvo perstatomos |...]4. Maironio vadovėly šis atsitikimas nėra
vienintelis. Iš viso Maironiui apibūdinimai formuluoti visai nesiseka.
Lygiai nesiseka apibūdinti ir literatūros sroves, ir atskirus kūrinius.
Pavyzdžiui apie Aischilo Prometėjų Maironis sako: „Prometiejų, ro-
dos, reikia suprasti ne ką kitą, kaip išdidų žmogaus protą'5. Vokiečių
romantizmą, kaipo literatūros srovę Maironis apibūdina:

Romantizmas kultūros neneigia, tiktai į senas formas įneša savo naują
dvasią, individualizmą. Turinio romantizmas ieško liaudies tveryboje
(pasakose, dainose) ir viduramžiuose ~- kur tiek raiteliškumo ir misti-
cizmo.

Romantizme ne tiek vaduotasi protu ir objektyviu grožiu, kiek jaus-

mais ir slaptingumo pamėgimu.3*

Visi šie apibūdinimai yra jau tokia netvarka, kuri šiaip ir pado-
riai parašytą vadovėlį galėtų niekais paleisti. Ir Maironio vadovė-
ly tokių apibūdinimų - kas žingsnis. Tai pasikartoja, kai Maironis
kalba apie vokiečių simbolizmą?, apie dekadentizmą-simbolizmą
(Paul Verlaine), prancūzų romantizmą?*, apie Moljerą“?, Nikolajų

34 Ibid., p. 46.
35 Ibid., p. 40.
36 Ibid., p. 205.
37 Ibid., p. 219.
38 Ibid., p. 99.
39 Ibid., p. 89.
4 Ibid., p. 80-81.

227

Karamziną*, Puškiną**, pseudoklasicizmo*3, Gustave Flauberto*“, apie
Puškino ir caro Nikolajaus santykius“ ir t. t. ir t. t. Šitokie nepaprastai
keisti apibūdinimai turinio žvilgsniu dažnai yra įvilkti ir į gana keisto
nuosakumo** formą. Pavyzdžiui, apie Horacijų pasakyta: „Savo gyve-
nimo gale Horacijus vėl nukrypo į satyras, kurias rašė laiškų (episto-
lae) formoje. Jų žymiausia: De arte poetica, kurioje nurodo savo pa-
žiūras į poezijos teoriją“.

Maironio suteiktų žinių tikslumo tenka laukti daug ko geresnio.
Pavyzdžiui užtektų bendru žvilgsniu patikrinti bent rusų literatūros
davinius. Maironis skelbia, kad rusų literatūra prasidėjusi nuo Kante-
miro-Lomonosovo**, Jeigu Maironis sutiks meno istoriją pradėti nuo
renesanso („išbrauk“ viduramžio meną), tai jis gali ir rusų literatūrą
pradėt nuo Kantemiro. Jei Maironis pripažįsta viduramžio meną, tai
jis jokio pagrindo neturi nepripažinti senosios rusų literatūros. Mai-
ronis Gogolį paskelbė naturalistinės pakraipos šalininku“?, tuo tar-
pu kai iš tikrųjų naturalizmas Gogoliui buvo labai tolimas. Maironis
skelbia, kad Puškinas mokėsi Petrogrado licejuje?, tuo tarpu kai jis
ėjo mokslus licejuj Carskoje Selo. Maironis skelbia, kad Dostojevskio
sesuo paskelbusi Dostojevskį esant lietuvių kilmės“, tuo tarpu kai
šią teoriją pramanė Dostojevskio duktė. Apie Ivaną Turgenevą Mairo-
nis tarp kitko sako: „Pirmas veikalas, kuriuo atkreipė į save visuome-
nės atydą, buvo Medžiotojo Užrašai. Čia pirmasis iš rusų Turgienevas
pakėlė balsą prieš baudžiavą“. Sunku tikėti, kad Maironiui nebūtų
buvę žinomi rusai, gyvenę pirm Turgenevo, kurie kartais ne tik balsą

a Ibid., p. 236.
+ Ibid., p. 239.
43 Ibid., p. 75.

4 Ibid., p. 96.

5 Ibid., p. 238.
+ Nuoseklumo.
2 Ibid., p. 60.

48 Ibid., p. 235.
49 Ibid., p. 242.
5 Ibid., p. 238.
53 Ibid., p. 245.
5 Ibid., p. 243.

pakėlė prieš baudžiavą, bet ir žiauriai už tai nukentėjo (Aleksandr Ra-
diščev, pavyzdžiui).

Arba kalbėdamas apie čekų literatūrą Maironis sako: „Dabar di-
džiausias čekų poėta Vrchlickis [...]““, tuo tarpu kai šio poeto kaulai
jau senai sutrunijo kapuose. O antra - toli jis nėra „didžiausias po-
eta“. Kalbėdamas apie graikų dramaturgus Maironis saturų* dramą
pakrikštija į dramatišką satirą“. Savaime suprantama, kad šitoksai
krikštas eina krikštytojo nenaudai. Apskritai, Maironio knygos pos-
mai, liečiantys teatrą ir dramaturgiją, yra patys opiausieji. Netikslumų
pripasakota ir apie graikų teatrą, - dramaturgiją” ir apie romėnų”,
ir apie viduramžio*š ir t. t. Paliekant visa tai nuošaliai, negalima ne-
pažymėti dar vienos, labai nesimpatiškos Maironio kūrybos savybės.
Tuos poetus, kurių Maironis nemėgsta, ar kurių jis nesupranta, jis
stačiai nevertingai niekina, Pavyzdžiui, apie Baudelaire'o Fleurs du
Mal (Maironis rašo: de mal) pasakyta: „Jo pamatinė mintis ta: reikia
būti amžinai girtu; vis vien: nuo vyno, nuo poezijos, geradarybės...
kas kam patinka! Tik reikia būti nuolatos apsvaigusiam. Su cinizmu
ir pasigerėjimu piešia Bodlėras bjauriausius ištvirkimo ir puolimo
paveikslus“. Arba: „Jau XX amžiaus pradžioje iš žymesnių rusų ly-
rikų, rašiusių simbolizmo pakraipoje, galima paminėti Balmontą,
Briusovą, Jurgį Baltrušaitį, pas kuriuos ne tiek turinio, kiek formos,
eilių skambesio, kalbos dailumo žiūrima““. Baltrušaičiui eilių turinys
nesvarbu! Bet dar daugiau: „Jurgis Baltrušaitis, ištautėjęs lietuvis, jei
būtų rašęs lietuviškai, mūsų neperturtingoje literatūroje, be abejo,

53 Ibid., p. 233.

54 Romėnų literatūros žanras, kuriam būdingas įvairių metrų bei įvairaus turinio eilių
bei prozos tekstų Mišinys.

5 Ibid., p. 44.

56 Ibid., p. 39.

57 Ibid., p. 52-53.

58 Ibid., p. 72.

59 Piktybės gėlės (pranc.); Charles'o Baudelaire eilėraščių rinkinio (1857) pavadini-
mas. Ši, skandalą sukėlusi knyga neretai vadinama svarbiausiu bei įtakingiausiu
XIX a. eilėraščių rinkiniu.

6 [Maironis], op. cit., p. 98.

é& Ibid., p. 247.

229

būtų užėmęs garbingą vietą; rusų literatūroje pasiliks vos trečiaeilis
rašytojas įnamys““. Šitokie sprendimai jų autoriui garbės nedaro.
Netinka Maironiui Baudelaire ar Baltrušaitis - geriau nerašytų apie
juos. Bet šitokie sprendimai tiktai pasipiktinimo tesukelia...

Šios trumpos pastabos toli neišsemia visų abejonių, kurių sukelia
Maironio veikalas. Bet ir jos gal atkreips ir paties Maironio dėmesio,
kai jis rengs antrą veikalo laidą, ir visų tųjų, kuriems teks Maironio
veikalu naudotis. Visiems tektų gerokai pagalvoti.

& Ibid., p. 247.

230

Atsakymas į Balio Sruogos recenziją, kurioje nagrinėjama Maironio Visuoti-
nės literatūros istorija.

Pirma publikacija: Maironis, „Keletas pastabų del mūsų kritikų“, in: Lietuvis,
Kaunas, 1927-06-22, Nr. 136; skelbiama iš: Ibid.

MAIRONIS
Keletas pastabų del mūsų kritikų

Polemizuoti su mano kritikais neturiu noro ir dažniausiai vengiu: gai-
la laiko, kurio neperdaugiausiai turiu, gaila nervų, o susiprasti ir su
jais susišnekėti vis viena nelengva, ypač kai tose mūsų kritikuose daž-
niausiai vyrauja grynas subjektyvizmas, svetimų pažiūrų neapykanta,
noras išmiklinti savo nagus svetima kaina, skaudžiau ir sąmojingiau
įgelti autorių. Antra vertus, kaip rusai sako, negi suspėsi į kiekvieną
nusičiaudymą beatsakinėti „ant sveikatos“.

Todel ir į sieksninę' Balio Sruogos kritiką?, kurioje jisai mano
trumpai visuotinės literatūros istorijai ištisą priekaištų litaniją surašė,
papunkčiu atsakinėti, tuo labiau teisintis ar ginčytis nemanau. Norė-
čiau tik keletą savo pastabų padaryti bendrai apie nekultūrišką mūsų
kritikų toną.

Sruogos kritikoje yra keletas ir teisingai man padarytų pastabų, kaip
štai kad apie lietuvišką Fiodoro Dostojevskio kilmę rašė ne jo sesuo, bet
duktė, kad Aleksandras Puškinas mokėsi ne Petrogrado, bet Carskoje
Selo licejuje. Tos klaidos pateko į mano veikalą ne per nežinojimą, bet
stačiai per neapsižiūrėjimą, nes pavyzd. Dostojevskaitės išvedžiojimus
pats esmi skaitęs. Kitur, matomai, vienas nesusipratimas su kritiku;

* Jei mano stilius ir tonas bent kiek šiurkštoki, tai pasiteisinimui priminsiu,
kad užpultajam leistina nuo užpuoliko gintis paties užpuoliko ginklu ir
būdu. Rods, kritikas pradeda savo kritiką švelniu tonu, bet, rodos, tam, kad
paskui skaudžiau įgnybtų.

2 Žr. Balys Sruoga, „Literatūros vadovėliai“, in: Lietuvis, Kaunas, 1927-06-11, Nr. 128;
1927-06-13, Nr. 129; 1927-06-15, Nr. 131 (šios knygos p. 216-230).

pavyzd. aš rašau, kad Ivanas Turgenevas pirmas iš rusų pakėlė balsą
prieš baudžiavą; Sruoga man primena, kad, girdi, Aleksandras Radiš-
čevas pirmiau tai padaręs, net už tai nukentėjęs. Mielas kritike, aš tai
žinau ir pasakysiu, kad buvo vyrų, kurie ir už Radiščevą pirmiau kėlė
balsą prieš baudžiavą. Bet aš savo vadovėly kalbu ne apie visuomenės
veikėjus, ar pamokslininkus, tik apie literatūrą ir literatus!

Bet pas mano kritiką nepalyginti daugiau gryno subjektivizmo, są-
moningo tiesos ir autoriaus minčių iškraipymo; ypač jo tulžį erzina
pasitaikęs, nors retokai, krikščionybės ar moralės paminėjimas. Kriti-
kas rašo: „Visa, kas katalikiška, Maironiui atrodo gražu; visa, kas išei-
na iš katalikybės ir krikščionybės rėmų, Maironiui atrodo smerktina“.
Suprask, mielas skaitytojau, kad Maironis smerkia visą antišką, pro-
testantišką ir kitokią poeziją, o vertina visa, kas katalikiška, net kan-
tičkų poeziją.

Arba štai apie Viljamą Šekspyrą ir jo kūrybą kalbėdamas per 6 pus-
lapius, aš Sruogos nelaimei tokį trumputį sakinį esmi įdėjęs: „Iki šiol
klausimas nėra galutinai išrištas, ar Šekspyras buvo katalikas, ar an-
glikonų tikėjimo“* ir tiek! Tatai duoda Sruogai progos taip mano mintį
iškreipti: „apie Shakespearo kūrybą [apie jo gyvenimą] kalbant Mai-
roniui daugiausia [7] rūpi, ar Shakespeare buvo anglikonų tikėjimo, ar
katalikas: kitų neišspręstų "Shakespeare'o klausimų Maironis nemini
[2], o šį pabrėžia [?]“. Perskaityk, meldžiamasis kritike, dar kartą, kas
mano parašyta apie Šekspyrą! Rasit, atrasi ten ir kitus daug plačiau
iškeltus ir neišrištus apie Šekspyro kūrybą ir jo asmenį klausimus. An-
tras pavyzdys, kaip kritikas nesąžiningai iškraipo autorių ir sąmonin-
gai klaidina skaitytoją, kad ir šisai (o jų yra, kritiko žodžiais tariant,
iki sočiai!) „apie Victoro Hugos gyvenimą iš Maironio vadovėlio Įrašo
mano kritikas] sužinome: 'Privatiniame gyvenime Hugo buvo pilnas
tuštybės, savimeilės ir nemėgo sau lygių: Tiek autorius ir tesako apie
poeto gyvenimą““. Mielas kritike, kam per akis sakai netiesą! Perskai-

3 Ibid., Nr. 131 (šios knygos p. 224).

4 [Maironis], Maironio raštai, t. 5: Trumpa visuotinės literatūros istorija, Kaunas: [„Rai-
dės“ spaustuvė], 1926, p. 144. ~

5 Balys Sruoga, „Literatūros vadovėliai“, Nr. 131 (šios knygos p. 225).

é Ibid., Nr. 129 (šios knygos p. 221).

232

tyk dar kartą mano rašinį apie Hugo, o rasi ten visai ne tiek apie Hugo
gyvenimą! Taigi ir grąžinu Tamstos adresu Tamstos ten padėtą pasta-
bą: sunku padaryti išvada, kad B. S. būtų paėmęs gerą toną.

Del kritiko subjektivizmo ir jo savotiško skonio ilgai ginčytis neverta,
juk čia, tariant vieno žydelio žodžiais, vienam tinka, kad skamba, kitam
netinka, kad skamba. Sruogai nepatinka, kad Maironis aukštai neverti-
na Bodelėro Fleurs du MaP, Verlėno dekadentizmo, literatiškų Voltėro
raštų (jo dramų ir epo, kaip štai La Henriade ir La Pucelle); mano kriti-
kui vokiečių Novalis ne tik genialus, bet ir geniališkiausias iš vokiečių
ankstibųjų romantikų. Mano kritikui nepatinka, kam aš latvių litera-
tūrai daugiau davęs vietos (8 pusl.), negu suomių (tik 7 pusl.), nors la-
tviai savo kalba mums artimesni ir suprantamesni, negu suomiai, 0 jų
literatūrų vertė nėra jau taip perdaug nelygi. Nepatinka kritikui, kad
estų literatūros visai nepaminėta (ne tik estų bet ir flomanų ir holandų
ir bulgarų ir kitų kitokių), o apie japonus, aigiptiečius, babiloniečius
per mažai parašęs Maironis. Kai del japonų literatūros, tai kritikas iš
Grigorijaus Račinskio išrašo tokius poetus, kaip Chitamaro, Akachi-
to, Okura, Nikada, Chendze, Narichira, Curajuki ir d. k., apie kuriuos
galima buvę šis tas pasakyti! Ir vis tai trumpame vadovėly, kurį ir taip
kritikas teikės pavadinti katalogu. Suprask gi tu, žmogau, ko kritikas
nori! „O apie tokius turkus [rašo čia pat kritikas] prišnekėjo““. Gerbia-
masis skaitytojas pamanys, be abejo, kad apie turkus Maironis bent 15
puslapių prirašė. Anaiptol, kritikas taip parašė tik tiems, kurie autorių
neskaito, pasitenkina jų kritika. Maironis apie turkų literatūrą visai nie-
ko įžymesnio nėra parašęs, nes turkų literatūra ir nedavė nieko įžymes-
nio, kas trumpame vadovėly reikėtų pažymėti. Nepatinka irgi kritikui,
o galjis nesupranta, kodel autorius, kalbėdamas apie prancūzų, anglų,
ispanų literatūras, įžangoje trumpais žodžiais pamini apie tų sudėtinių
kalbų genezį, kaip jų literatūros įrankį, o apie graikų ar romėnų ar kitas
vienlypes kalbas to nedaro.

7 Piktybės gėlės (pranc.); Charles'o Baudelaire eilėraščių rinkinio (1857) pavadini-
mas. Ši, skandalą sukėlusi knyga, neretai vadinama svarbiausiu bei įtakingiausiu
XIX a. eilėraščių rinkiniu.

8 Ibid., Nr. 129 (šios knygos p. 221).

233

Nepatinka irgi kritikui, kam autorius, kalbėdamas apie kokį ra-
šytoją, dažniausiai iš pradžių jo pavardę rašo taip, kaip ji jo kalboje
rašoma, pavyzd. Shakespeare, Byron, Chaucer, Jodelle, Baudelaire, o
paskui tekste rašo taip, kaip lietuviškoje kalboje ištariama: Šekspy-
ras, Baironas, Čoseris, Žodelis, Bodelėras, nes ne kiekvienas skaity-
tojas žino, kaip jas ištarti. Sruoga būtinai norėtų, kad būtų rašoma
Žukovskij, Račinskij ir panašiai. Kadangi patys mūsų filologai čia nėra
vienaip nusistatę, tai už ką čia pykti ant Maironio, kad jisai Sruogos
nepasiklausė, kaip jam rašyti svetimas pavardes, tuo labiau kad patsai
kritikas savo nustatyto principo nesilaiko: vienoj vietoj parašęs Sha-
kespeare, šešiomis eilutėmis žemiau jau pats rašo Šekspirą.

Bet į visas Sruogos panašios kritikos smulkmenas aš įsileisti ne-
turiu galimybės, nei noro: būtų tai perdaug neproduktingas darbas.
Prieš vieną tik dalyką mūsų kritikose norėčiau pakelti balsą ir griežtai
užprotestuoti, - prieš įsivyravusį mūsų kritikų nekultūrišką ir aki-
plėšrų toną, kenksmingą ne tik mūsų neskaitlingiems plunksnos dar-
bininkams, bet ir mūsų rašliavai ir mūsų visuomenei.

Mes teisingai skundžiamės, kad mūsų knygų rinkoje šiandieną sta-
gnacija, kad mūsų net inteligentai be laikraščių nieko kito neskaito;
tuo tarpu savo nevykusiomis kritikomis elgiamės kaip tie sakmės ne-
raguočiai?, kurie ąžuolo šaknis patys verčia; juk kritika nors ir kvai-
liausia, vis delto savo padaro, savo sugestija veikia į pilką visuomenę,
užbėgdama jai už akių ir kvailindama, vietoje kad būtų jai kelrodžiu.

Mūsų moksliškas ir literatiškas bagažas taip dar menkas, tiek yra
ant kiekvieno žingsnio spragų, kurias gyvai reikėtų užpildyti, gyvena-
me daugiau kaip su puskapiu gimnazijų dešimtimis metų be reikalin-
giausių rankvedžių“! Bet vos tik atsiras kas geriausių norų, kurs nesi-
gailėdamas kelerių metų darbo, išdrįs visai jau ne taip peiktiną veikalą
išleisti, kaip štai mūsų kritikai, tartum, laukę progos išmėginti savo
nagus ir pasigirti savo iš enciklopedijos pasemta erudicija, taip įkibs į
nelaimingą auką, kad ją stačiai padarys piktadariu, arba, kaip Sruoga
Maironiui pakartodamas prikaišios, matyt, mėgiamą Istorija sela Go-

> Paršai.
1 Vadovėlių.

234

riuchina ir Lva Šestovo gudrų pareiškimą. O kiek dar mentoriško tono
ir gražių epitetų susilauksi! Išvadins tave nei protingu, nei sąžiningu,
tavo estetiką primityvia ir nayvia, garbės nedarančia ir t. t. Po tokių
viešų po laikraščių skiltis žmogaus valkiojimų, žinoma, reikia labai
didžios pilietiškos drąsos ir ypatingo pasišventimo, kad neatstotų no-
ras visuomenės labui dirbti ar ką parašyti, ypač žinant iš kalno, kad ko
gero, o jau kritikų mums nepritrūks; o kai yra šio amato mėgėjų, tai ir
kaltės nereikia; kas nori mušti, pagalį visados atras. Vienam kritikui
nepatiko, kad blusa ne taip išmatuota, kaip Aristophanas ją išmata-
vęs", na ir nelaimingas Įvado į bendr. liter. autorius be pasigailėjimo
vanojamas, kitam kritikui nepatiko knygos luobelis* ir pakelia di-
džiausią lermąs, trečias pyksta, kam gerb. Petras Vaičiūnas išdrįso
visai neblogas komedijas rašyti ir tai dar patriotiško turinio ir t. t.

Aš visai nenoriu pasakyti, kad kritikos nereikia, ar kad visą spaus-
dintą ji vadintų diemančiukais; ji turi atskirti pelus nuo grūdų, turi
pareigos net griežtai veikalą pasmerkti, jei mato visuomenės išnau-
dojimą, ar jai kenksmingumą, bet ji neprivalo būti vienpusiška, už-
gauliojanti, arena pasityčiojimui ar asmeninėms sąskaitoms suvesti.
Vyrai, daugiau pozityvaus darbo, o mažiau tykojimo iš pasalų kur au-
torių pačiupti ir jam skaudžiau įgnybti.

Skaitant Sruogos kritiką, ne tik man, bet gal ir ne vienam beša-
liškam skaitytojui veržtę veržėsi klausimas, kodėl mano kritikas tiek
erudicijos parodęs, Maironį visa galva peraugęs, pats lig šiol nepara-
šė be abejo geresnio pasaulinės literatūros vadovėlio; juk gyvas buvo
reikalas. Maironis mielu noru būtų atsisakęs nuo darbo, o užsiėmęs
poezija ar teologija. Deja, lengviau su tulžimi kritikuoti, negu pozity-
vų darbą dirbti.

* Omenyje turima Aristofano komedija Debesys; viename jos fragmente kalbama
apie tai, kad Sokratas išmatavo blusos šuolio nuotolį.

2 Tikriausiai omenyje turima kritika, kuri buvo išsakyta penktojo Pavasario balsų
leidimo apipavidalinimui (žr. B. S. [Balys Sruoga], „Knygoms apginti (Del Mairo-
nies Mačiulio “Pavasario Balsų’ penktojo leidimo)“, in: Skaitymai, Kaunas, 1920, kn.
1, p. 118-121 (šios knygos p. 171-175); Paulius Galaunė, „Knygų menas“, in: Baras,
Kaunas, 1925, Nr. 1, p. 71).

5 Triukšmą.

235

Nekrologinis Julijono Lindės-Dobilo straipsnis.

Pirma publikacija: Julijonas Dobilas, „Maironis. Šis tas dėl jo kūrybos“, in:
Naujoji romuva, Kaunas, 1932, Nr. 28-29, p. 658; skelbiama iš: Ibid.

JULIJONAS LINDĖ-DOBILAS
Maironis. Šis tas dėl jo kūrybos

Šalia Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos būtinai turi būti minimas
ir Maironis, kaip vienas žymiausių šito laikotarpio mūsų atgimimo
atstovas. Visiems jiems labai charakteringas vienas bendras, pagrin-
dinis jų dvasios bruožas: gilus gilus tikėjimas geresne mūsų tautos
ateitimi. Iš to išauga visa jų individualybė. Basanavičiaus asmeny šita
idėja įsikūnija ramaus, bet gilaus gilaus tikėjimo pavidalu, Kudirkos -
pasiryžimu ir veikimu, Maironies - skambia lyra.

Prof. Juozas Eretas, rašydamas apie Johanną Wolfgangą Goethę,
charakterizuoja jį kaip lyriką. Tatai būtų visai teisingai, jei profesorius
nemėgintų daryti minos, kad jis ką nauja pasako ir neįrodinėtų, kad
Goethė ne dramaturgas, bet lyrikas, kad Frydrichas Šileris daug vyriš-
kesnis ir panašiai. Tiesą pasakius, profesorius kartoja čia labai labai
pasenusią nuomonę. Viena, tas skirstymas į rūšis iš esmės šiandie jau
jokios reikšmės nebeturi. Šitos nuomonės yra Benedetto Croce, jos
laikosi ir kiti man žinomi rimtieji kritikai ir estetai. Antra, minėta-
sis italų filosofas kitokios poezijos nepripažįsta, kaip tik lyriką. Ar tai
būtų drama ar epas, jei tik tai tikra poezija, - vis lyrika. Jei kiti tiek
griežtai nepasisako, tai nežinau, ar atsiras kas iš rimtesniųjų, kuris
pasipriešintų šiandie bendrai priimtam nusistatymui, kad kiekviena
poezija savo pradžioj, taip sakyt, savo užuomazgoj, yra lyriška. Tik
toliau besiplėtodama, kiekviena rūšis gauna skirtingų formų, tik ne
esminio pobūdžio. Savo esmėj šios dienos mokslo šviesoj menas tėra

1 Tikriausiai omenyje turima: Juozas Eretas, „Esmingasis Goethe“, in: Naujoji romu-
va, Kaunas, 1932, Nr. 17, 385-388.

236

tik vienas. Taigi, lyrika ne tik kad nėra žemesnės vertės poezija, bet
savo betarpiškumu - vadinas, ir grynumu - ji nesykį pralenkia savo
sesutes.

Jei mes visi sutinkam - o taip, rodos, yra - kad Maironis tikras ly-
rikas, tai jis ir didelis poetas. Jo garbei nieko nebekenkia, jei jam ne-
pasisekė nei tikros dramos, nei tikro epo parašyti. Bet, jei mes norim
tikrai objektyviai spręsti, turim pripažinti, kad be Adomo Mickevi-
čiaus, kuris nevien tik mūsų, iš lietuviškai rašiusiųjų poetų nė vienas
pilnai savo talento neišplėtojo. Ir dideliais mes turim vadinti tuos, ku-
rie bent tiek paliko, kad iš jų veikalų galima spręsti, jog jie tikrai būtų
galėję gal net pasaulinio masto kūrinį sukurti, jei... Bet kas tas „jei“?
Trumpas žodelis, bet jis tiek daug verčia apie save galvoti, kad aš čia
net ir nemėginsiu šito klausimo liesti. Priminsiu tik svarbiausią prie-
žastį: mūsų dirva dar nebuvo išdirbta, rūmai nepastatyti, kad gražio-
sios gėlės galėtų tarpti ir žydėti. Mūsų kritikai ir literatūros istorikai,
sekdami V. Europos pavyzdžiu, mėgina mūsų rašytojus suskirstyti į
sroves. Nieko čia blogo: bent ima galvoti. Tačiau tiesos maža tepasa-
ko. Mūsų didieji rašytojai buvo kartu ir veikėjai ir, be abejo, daugiau
veikėjai. Ir Maironis, nors jis šiaip nedaug tesikišė į gyvenimą ir yra
žinomas Lietuvai daugiausiai iš dainų, bet vis tiek, mano nuomone,
kaip veikėjas jis didesnis, negu kaip poetas. Jei Basanavičiui ir Kudir-
kai priklauso garbė, kad jie atgimimo darbą yra pradėję, tai tas, kas
žino, kokia buvo anais laikais Lietuva, turės pripažinti, kad labiausiai
ją paveikti tegalėjo tik toks asmuo, kaip Maironis, - teologijos ma-
gisteris, seminarijos, paskui akademijos profesorius, tai vėl seminari-
jos rektorius, kanauninkas ir t. t. Dar viena svarbi aplinkybė: visiems
mums, jo mokiniams, buvo žinoma, kad jis ir universitete yra buvęs.
Anais laikais tai stiprus argumentas: visą mokslą išėjęs - dvasinį ir
pasaulinį. O kaip veikė jo dainelės? Daugumas jų ir meniškai tobūlos,
bet koks entuzijazmas, kokia galybė jose! Bet ne tik dainelės, net į tokį
sausą mokslą, kaip katekizmas, jis mokėjo tiek lyrikos įdėti, kad mes
stengdavomės užrašyti kiekvieną jo žodį. Manau, kad iš šitos pusės
dar toli gražu nėra pilnai Maironis įvertintas. Ir kol toks partyvišku-
mas lietuvių galvas valdo, kaip šiandie, jis negali būti greit tinkamai
įvertintas.

237

Bet ir kaip poetas, ta prasme, kaip mano aukščiau išdėstyta, jis ti-
krai yra didelis.

Tik anaiptol ne dėlto, kaip nevienam dar gal šiandie atrodo, kad jo
svarbiausias poezijos motyvas yra tėvynės meilė. Kaip tik jis čia dau-
giausiai pasireiškia, kaip veikėjas. Pasauliui vienos tautos - šiuo atveju
tautelės - atgimimas visai neįdomu. Jis tik tada yra priverstas jos dai-
ną išgirsti, kai iš jos suskamba bendra visai žmonijai gaida. Bet Mairo-
nis dėlto yra didelis poetas, kad jo dainelės organiškai vieningos, kad
jose randama gražią harmoniją tarp dalių ir visumos, kad jos kupinos
jausmų ir, gal tai svarbiausia, kad jose aiškiai pasireiškia kilni poeto
asmenybė. O turi jis, nors nedaug, bet gryniausios poezijos šedevrų.
Mūsų kritikai ir literatūros istorikai vadina jį romantiku. Pilna prasme
jis negali būti taip pavadintas. Tarp kitko ir jo horizontai per siauri.
Bet vienu atžvilgiu jis tikras romantikas ir tuo jis ir įneša didžiausį
turtą į mūsų literatūrą; jis iškelia individo reikšmę. Nebūdamas tikra
prasme individualistas, net kurdamas jis amžinai žiūri, kad neper-
žengtų tų ribų, kurias nustato teologija, tačiau ten, kur jis tikrai žino,
kad teologijai nenusidės, jis duoda pilną laisvę savo širdžiai ir kuria
tik iš jos (užtat jam ir nesisekė nei drama, nei poema, panašiai, kaip
Frančeskui Petrarkai), taip kad šitą kelią, kurį pramynė romantikai,
su kuriuo ankštai yra susiję paskesni impresijonistai ir net ekspresi-
jonistai, jis pirmutinis yra Lietuvai nurodęs. Tikrai, didelio poeto ir
didelio žmogaus mes esam nustoję...

238

Nekrologinis Jono Aisčio straipsnis.

Pirma publikacija: Jonas Kossu-Aleksandravičius, „Maironis ir nepriklauso-
mybė“ in: Naujoji romuva, Kaunas, 1932, Nr. 28-29, p. 660-661; skelbiama iš:
Jonas Kossu-Aleksandravičius, „Maironis“, in: Jonas Kossu-Aleksandravičius,
Dievai ir smūtkeliai, Kaunas: Sakalas, 1935, p. 17-22.

JONAS AISTIS
Maironis

Ar giedros išaušta pavasario dienos,

Ar krinta po dalgiu žvangučiai lankos,
Ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos, -
Mums savo tėvynė graži visados.

Maironis

Laisvės realybė. Realizmas ir literatūroje suprantamas, kaip tikro rea-
laus gyvenimo pavaizdavimas, vaizdavimas visų faktų su visu gyveni-
mo purvu, su jo šiurpia tiesa.

Laisvės siekimas buvo, tarytum, koks žygis, jame nesijautė kasdie-
niškos dienos nuotaikos, nesijautė sliekiško darbo pilko šiokiadienio
sumintame take.

Miestų namai tinkuojami tik nuo gatvės, ir dažnai galima matyti
netinkuotas sienas, galima matyti nuogas plytas su plyšiais ir tinko
išsikišimais.

Kaunas statėsi.

Maironis mėgdavo retkarčiais pereiti per miestą. Jis eidavo ir ste-
bėdavo naujai statomus „Pieno Centro“ ir pašto rūmus. Jis kadaise
kovojo dėl šito miesto! Kadaise buvo laisvė tik svajonėse, tos svajonės
kvepia, kaip žaizdos. Tai buvo šventadienio nuotaika.

* Eil. „Kur bėga Šešupė“.

239

Šiandien tas miestas, dėl kurio Sibiran ėjo, auga ir gyvėja, darosi
nors mažas, bet vis dėlto Europos šešėlis. Darosi jis tuo patim ir kas-
dieniškas ir pilkas, jame nėra jau tos šventadienio nuotaikos.

Žydai svajoja apie savo „pažadėtą žemę“, svajoja, kaip ją atgaus ir
pradės joje ridikus su česnakais diegti. Bet tegu žydas įsidiegs nors
vieną česnako daigelį, ir jam ta pažadėtoji žemė apkars, kaip česnakas.
Geriau laisvę turėti akyse, bet ne rankoje.

Ir aš manau, kad baigdamas septintą dešimtį senelis Maironis
žiūrėjo į besistatantį miestą ir norėjo grįžti tan laikan, kai jis dėl jo
kovojo. Šiandie čia statybos - kūrimosi laikas, šiandie čia niurus šio-
kiadienis pilkas, kaip sudėvėta milinė. Šiandien čia poetas nereika-
lingas.

Jeigu būtų galima, tai pėsčias grįžtų į erškėčiuotus mūsų laisvės
kalvarijos kelius, grįžtų tenai, kur buvo mėlynos ir šviesios, kaip
bobvasario dangus, mūsų laisvės kovotojų akys.

Laisvės idėja dingo. Yra pati reali laisvė. Į Sibirą negrįši. Sostinė sta-
tos. Jai nereikalinga nei pakelta nuotaika, nei poetų sentimentai. Jai
tik reikia kasdieniško darbo, jai reikia lipdytis, kaip kregždei.

Kur tu dingai, laisvės idėja?! Mes per Sibirą į tave grįžtume, grįž-
tume basi, pančius žvangindami, bet širdyse neštume iškentėtą
džiaugsmą, neštume linksmą žinią, kaip Nojaus balandis. Neštume tą
džiaugsmą, kuris šiandie jau kasdieniška duona tapo.

Apie tuos dalykus galima buvo pakalbėti su Maironiais, kurie šian-
die miršta. Tiesa, šiandie kitas gyvenimas ir kiti siekimai. Maironiams
jie ir dideli ir maži.

Kadaise lietuvis buvo kažkokio kilnumo ir verta pagarbos sąvoka,
nes jo ateitis buvo, nes juo buvo tikima. Šiandie lietuvis paprastas pi-
lietis. Iš jo reikalaujama ne žygių, bet šiokiadienio darbininko, šiandie
lietuviui reikia vien pienu ir bekonais rūpintis. Ir kas pasakys, kad tai
nereikalinga?!

Šiandie lietuviška daina gęsta sodžiaus laukuose ir miestų pate-
fonuose. Šiandie dainas pakeičia fokstrotai ir tango. Šiandie lietuvis
stengiasi įsikūnyti europiečiu. Šiandie jau lyg ir svetimas Maironis su
savo:

240

Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja,
Kur mūsų sesutės dabina kasas [...].*

Jau lietuvaitė kerpa savo gintarines kasas, kerpa pagal Europos
madą.

Gyvenimas savo daro, jam priešintis nėra kaip, o Maironiui visi ši-
tie dalykai buvo svetimi ir nesuprantami. Bet vis dėlto jam buvo gera
stebėti tą naują gyvenimą, stebėti, kaip yra stebimi vaikai bežaidžią
smėly. Juk tai jo svajotos laisvės realybė.

Maironis buvo jau per senas, jis negalėjo drauge su nauju gyvenimu
ir naujais žmonėmis žaisti. Jis liko beveik ramus stebėtojas. Bet jam
buvo malonu ir gera.

Jis norėjo gyventi ir su šypsena stebėti, kaip statosi miestas, dėl
kurio jis kadaise kovojo. Jis norėjo mus tėviškai pabart ir tėviškai
pamokint, jis tai galėjo daryti, nes jis buvo laisvės kovotojas, jis taip
narsiai kovojo, kaip tie mūsų kareiviai, kurie krito paliai Alytų ir Gie-
draičius3.

Todėl norisi kalbėti apie Maironį, bet ne apie tą, kuris kadaise dai-

navo:

Jau Slaviai sukilo. Nuo Juodmario krašto
Pavasaris eina Karpatų kalnais [...].4

Arba:

Gana lietuviškos kantrybės!
Ginkluota kelkis Lietuva!

Bet apie tą, išėjusį iš kantrybės senelį, kuris, palyginant dar ne taip
seniai, rūsčiai prabilęs buvo:

2 Eil. „Kur bėga Šešupė“.

3 Kalbama apie Nepriklausomybės kovas - Alytus buvo vienas taškų, ties kuriuo
1919 m. sustabdytas bolševikų puolimas; 1920 m. Giedraičių mūšyje įveikus Lenki-
jos dalinius, sustabdytas Liucijano Želigovskio rinktinės veržimasis gilyn į Lietuvą.

4 Jaunoji Lietuva, VEXIV.

5 Eil. „Želigovskiui Vilnių pagrobus“.

241

O tų partijų tarp mūsų,

Jų programų ir barnių,
Tiek vargiai pas vargšą bl...
Atsiras už marškinių.“

Štai ką padarė iš Maironies naujas gyvenimas. Rodos, ne jo šitie
žodžiai. Lietuviui jis vartodavo tik rinktinius, tik švelnius žodžius.
Šiandie jis lietuvį bara. Kodėl?

Jis iki pat mirties kovojo dėl šito miesto, jis dėl jo iš lygsvaros išeida-
vo, nes tas miestas jo. Jis jam brangus; jis, jį apverkęs, gali ir prakeikt.
Jam Lietuva brangi ir nepamainoma ir vadinamosiose satyrose jaučia-
ma Maironies pirmoji Pavasario balsų ir Jaunosios Lietuvos tėvynės
meilė, tuose žodžiuose yra Dono Kichoto šauksmas:

Dulcinėja balta kaip sniegas, tik žmonės ją aprengė paprastos kai-
mietės rūbais!

Lietuva jam buvo ta naivi šviesiaplaukė mėlynakė, bet partijų gin-
čai padarė ją tokią paprastą ir kasdienišką.

Šiandien ne vien Lietuva, bet ir lietuvis pasikeitė. Prekybininkas,
vagis, žmogžudys, sąžiningas ir nesąžiningas valdininkas - visi lietu-
viai. Net ir ta mergaitė, Maironio apdainuota šviesiaplaukė, kuri pi-
giai parduoda savo kūną, juk ir ji lietuvaitė. Ir ji laukė laisvės, bet tik ją
pagavo savo naguosna mūsų naujas gyvenimas. Juk jos kūno reikalau-
ja tie patys „broliai artojai“, kurie „lietuviškai šneka“. Tokia tik yra
karti gyvenimo tiesa. Gyvenimui kelio nepastosi. Jis toks įžūlus ir toks
baisus. Bet tai yra tik toji nenutinkuota namo siena. Nevisas gyveni-
mas tokis, bet vis dėlto, tai yra ta Lietuva, dėl kurios kovojo Maironiai.

Arba vėl:

Automobiliai tik dunda

Su mergelėmis linksmi.
Sąžinė tik tuomet bunda,
Kai už kyšius teisiami.š

€ Eil. „Lietuva - didvyrių žemė“.
7 Eil. „Kur bėga Šešupė“.

8 Eil. „Lietuva - didvyrių žemė“.

242

Šio posmo didvyriai ne rusai ir ne lenkai, o 10096 lietuviai. Taip, tie
patys lietuviai, kurie kovėsi Žalgirio lauke, kurie pančius į Sibirą nešė.

Maironis tų visų faktų negalėjo nutylėti, jam sąžinė neleido. Jis ne-
tekdavo lygsvaros, nes per daug lietuvį mylėjo, iš tų žodžių matyti,
kad Maironis norėjo atsitraukti, norėjo grįžti per Sibirą, grįžti su gele-
žinių pančių žvangėjimu, kad nematytų visų tų smulkmenų, kurios jį
nuo lietuvio grasė. Norėjo vėl kovoti dėl to miesto, kur statosi „Pieno
Centro“ ir pašto rūmai, kur samanoja sodžiaus trobų stogai ir lietuvio

širdis.

1932-07-16.

243

Nekrologinis Kosto Korsako straipsnis, polemizuojantis su Jono Aisčio tekstu’.

Pirma publikacija: Jonas Radžvilas [Kostas Korsakas], „Vietoj Maironio ne-
krologo“, in: Kultūra, Kaunas, 1932, Nr. 8-9, p. 458-460; skelbiama iš: Kostas
Korsakas, „Vietoj Maironio nekrologo‘, in: Kostas Korsakas, Literatūros praei-
tis, Vilnius: Vaga, 1983, p. 777-782.

KOSTAS KORSAKAS
Vietoj Maironio nekrologo. Fragmentas*

Maironis lietuvių poezijoj sudarė ištisą epochą. Kai 1921 metais Kazys
Binkis išleido tada dar naujosios mūsų lyrikos antologiją Vainikai,
redaktoriaus vardu jis sakėsi norįs toj antologijoj duoti „poezijos vaiz-
dą to laikotarpio, kuris jau dabar mėginamas vadinti pomaironiniu““.
Vadinasi, ligi tol būta maironinio laikotarpio. Ir tas laikotarpis toli
gražu nesibaigė Vainikais, nes maironizmo, jei taip galima pasakyti,
elementų užtinkam mūsų literatūroj ligi pat paskutiniųjų dienų, tegu
ir kitaip nušviestų ar kitokiu požiūriu pavartotų.

Tačiau maironizmo vardas paskutiniame dešimtmetyje daug kam
buvo virtęs tiesiog baubu ar net pašaipa. Pavadinti kritikoj kurį nors
mūsų jaunųjų poetų Maironio sekėju, surasti jo jaunutėj kūryboj mai-
ronizmo elementų reiškė tiesiog įžeidimą. Jaunoji rašytojų karta at-
kakliai kratėsi Maironio vardo. Daug menkesni sūnūs įžūliai bandė

* Žr. Jonas Kossu-Aleksandravičius, „Maironis ir nepriklausomybė“, in: Naujoji ro-
muva, Kaunas, 1932, Nr. 28-29, p. 660-661 (šios knygos p. 239-243).

* Vėlesnėse publikacijose Kostas Korsakas prie šio straipsnio pridurdavo tokią pas-
tabą: „Spausdinant šį nekrologinį straipsnį pirmą kartą, jo antroji dalis cenzūros
išbraukymų buvo labai sužalota. Nepavykus rasti rankraščio, tededama tik pirmoji
straipsnio dalis kaip atskiras fragmentas“ (Kostas Korsakas, Literatūros praeitis,
Vilnius: Vaga, 1983, p. 841).

3 Kazio Binkio sudaryta poezijos antologija, reprezentavusi XX a. pr. lietuvių lyrikos
modernizacijos charakteringiausius bruožus. Išėjo dvi knygos 1921 ir 1936 m.

+ Kazys Binkis, „Redakcijos žodis“, in: Vainikai: naujesniosios poezijos antologija, pa-
ruošė Kazys Binkis, Kaunas: Švyturys, 1921, p. 1.

244

išsiginti savo didžiojo tėvo. Gal būt todėl, jog tie idealai, kuriais gyva
Maironio kūryba, ne tik jau buvo realizuoti, bet, „tapę kūnu“, pasirodė
tokie kartūs ir tokie nublukę.

Reikia manyti, kad dabar prasidės kitas kraštutinumas. Užuot ver-
tinus Maironio kūrybą plačios istorinės ir socialinės perspektyvos po-
žiūriu, ji greičiausiai bus perdėtai „išblusinėta“, neteisingai idealizuo-
ta, ir jos pagrindiniai motyvai sukanoninti. Mūsų kritikos ligšiolinė
praktika tokiam spėjimui duoda pakankamai pagrindo.

Kuo didelis lietuvių literatūroj Maironis?

Jis didelis visiškai ne tuo, jog dainavo tėvynės meilę. Jis didelis to-
dėl, kad tinkamai ir tinkamu metu sugebėjo prabilti apie tą meilę.
Užtat toji meilė jo kūryboj buvo visiškai ne įkyri abstrakcija, kaip da-
bar, o konkreti sąvoka, išreiškianti kylančios mūsų buržuazinės inte-
ligentijos ir klasiškai sąmonėjančios valstietijos socialines, kultūrines
ir politines aspiracijas. Carizmas buvo bendras visos tautos politinis ir
kultūrinis priešas. Niekuo nemenkesnis socialinis ir kultūrinis prie-
šas buvo sulenkėjusi dvarininkija. Prieš juos stojo kovon Maironis
tėvynės meilės vardan. Tėvynės meilė, plačiausia prasme suprastas
patriotizmas, tokiu būdu virto grandimi, jungiančia priešingus Lietu-
vos visuomenės sluoksnius bendrai kovai prieš bendrą priešą, nors tos
kovos laimėjimais buvo lemta naudotis toli gražu ne visiems lygiai.
Tatai suteikė Maironio kūrybai, be nedidelių išimčių, plataus nacio-
nalinio universalumo atspalvį.

Tos idėjos, vardan kurių „jau Slaviai sukilo. Nuo Juodinario krašto“
ir kuriomis prisidengęs „pavasaris eina Karpatų kalnais““, - anuo
metu buvo vienos pažangiausių epochos idėjų. Tai buvo gyvenimo
varikliai į priekį, jos savyje turėjo daug revoliucinio įkarščio ir jėgos.
Tėvynės meilė, plačiausia prasme suprastas patriotizmas anuo metu
reiškė ne tik nacionalinį momentą, bet tai buvo taip pat ir buržua-
zinės demokratijos principų deklaracija, tai buvo vadinamo „trečiojo
luomo“ socialinių ir politinių siekimų šūkis. O „tretysis luomas“ tada
ne tik Lietuvoj, bet ir daugelyje kitų kraštų buvo visai ne toks, koks jis

5 Jaunoji Lietuva, VI:XIV.
S Jaunoji Lietuva, VI:XIV.

245

pasidarė dabar. Jo „tėvynės meilė“ tada dar negrėsė išvirsti reakcinių
šovinizmu, o jo socialiniai siekimai buvo pridengti socialinio teisin-
gumo, o ne kapitalistinės eksploatacijos uždanga.

Stojęs pažangaus nacionalinio sąjūdžio priešakyje, tapęs to sąjū-
džio oficialiu poetu, Maironis iš karto padėjo savo kūrybai ne tik aiškų
visuomeninį pagrindą, bet savo žodžiui suteikė ir plačią visuomeninę
reikšmę. Rašytojo kūrybos ideologinė reikšmė visuomet matuojama
tuo, kiek glaudžiai ji yra susijusi su progresyviomis epochos idėjomis.
Maironis tikrai savo poezijoje įstengė rasti sąsają su tomis progresy-
viomis epochos idėjomis net ten, kur, rodosi, tai mažiausiai galėjo
būti įmanoma. Net tas lyrinis peizažas, kurį Maironis pirmas mūsų
poezijoje taip aukštai iškėlė, net ir jis Maironio kūryboje atsirado dau-
giau iš reikalo apdainuoti Lietuvos gamtos, jos vasaros naktų, jos žie-
mos speigų grožybę, o ne dėl grynai estetinio pasigerėjimo. Tatai buvo
taip pat savotiška duoklė patriotizmui.

Tėvynės meilės, patriotizmo motyvai mūsų literatūroje atsirado
dar prieš Maironį. Jau kadaise Kristijonas Donelaitis mokė būrus my-
lėti lietuvišką sermėgą ir vyžas. Čia lietuviškumo motyvas turėjo dau-
giau reakcinį, o ne progresyvų atspalvį. Antanas Baranauskas, savo
kūryboj iškėlęs daug patriotinių motyvų, vis dėlto pagaliau juos pa-
jungė katalikiškumui. Ir tiktai Maironio lyrikoje patriotiniai motyvai
pasireiškė kaip visiškai savarankiškos progresyvios idėjos. Jos čia įgijo
nebe tik protesto, bet tiesiog šaukimo kovon pobūdį. Jos ne tik žadino
nacionalinę sąmonę, bet ir revoliucionizavo ją. Ir tai buvo nuosekli
kylančios nacionalinio sąjūdžio bangos pasekmė.

Tačiau nevien tai nulėmė tokią didelę Maironio lyrikos reikšmę tiek
mūsų literatūroje, tiek nacionalinio atgimimo gadynės lietuvių visuo-
menėje. Maironio poezijoje šalia aiškiai progresyvių elementų galima
rasti ir apsčiai reakcinių motyvų. Ypač vėlesniuoju periodu, po 1905
metų. Katalikybė, kurią Maironis savo kūryboje nors ir degradavo ligi
vienodo lygio su patriotizmu, vis dėlto varžė jo kūrybinių užsimoji-
mų radikalumą. Tuo atžvilgiu jau tada buvo mūsų visuomenėje žmo-
nių, kurie sugebėjo ne tik griežtai skirti tuos du elementus, bet ir patį
patriotizmą suprasti daug plačiau, daug radikaliau, negu jį daugeliu
atžvilgiu suprato Maironis. Reikia tik prisiminti kad ir Varpo grupės

246

žmones. Vien savo idėjinėmis pozicijomis Maironis nebūtų pasidaręs
toks svarbus mūsų literatūros veiksnys, koks iš tikrųjų jis buvo.

Maironis, be to, dar buvo didelis menininkas, gilus poetas, meis-
triškai mokėjęs valdyti žodį ir kurti norimoms emocijoms sukelti rei-
kiamus vaizdus. Kad suprastume Maironio, kaip poeto, o ypač kaip
lyriko didybę, bent mūsų lietuviškų mastu, turime atsiminti, kokia
menka ir savo forma, ir savo turiniu buvo lietuvių poezija ligi Mairo-
nio. Maironis čia padarė tikrą perversmą. Jis ne tik sugebėjo suvokti
pagrindines savo epochos idėjas, bet ir apvilko jas tikrai meniška for-
ma. Tos idėjos menine forma veikė visuomenę daug radikaliau negu
sausa publicistika ar agitacija. Kūrybinis Maironio talentas darė jo ly-
riką tokią reikšmingą ir turinčią tokį stiprų poveikį, nors, antra vertus,
tas talentas daugeliu atžvilgių buvo žymiai siaurinamas tos aplinky-
bės, kad jam teko meniškai išreikšti ne vieną konservatyvių, o vėliau
net reakcingų elementų prisodrintą motyvą. Reikia atsiminti, kad ir
patys motyvai buvo labai reliatyvaus progresyvumo. Ne vienu atveju,
ypač susidūrę su dar radikalesnėmis idėjomis, jie lengvai išvirsdavo
reakcijos propaganda. Maironio kūryboj galima rasti apsčiai tokių pa-
vyzdžių.

Lietuvių poezijoj kol kas dar nėra antro tokio masto poeto kaip
Maironis, kurio lyrika būtų tokia visuomeniška. Maironis rašė aiš-
kiai, prieš akis turėdamas aiškų tikslą. Jis neslėpė savo klasinio veido.
Ir jis žinojo, ką sako ir kuriam reikalui sako. Galima nesutikti su jo
mintimis ir nepritarti jo jausmams, bet negalima nesuprasti jų. Tuo
atžvilgiu daugelis dabartinių mūsų poetų, paskendę visokios spalvos
mistikoj, neturėdami jokio aiškaus idėjinio tikslo ir nematydami bur-
žuazinėj visuomenėj jokių ateities perspektyvų, palyginti su Maironiu
atrodo tikrai pasigailėjimo verti.

Maironio poezijos idealas buvo laisvoji Lietuva. Be abejonės, tą
„laisvumą“ jis suprato pagal interesus tos socialinės klasės, kurios
poetu ir ideologu jis buvo. Jam teko sulaukti savo idealo realizavimosi.
Ar buvo jis patenkintas tuo, ko siekė?

Yra žinomi keli Maironio satyriniai eilėraščiai, kuriuose jis kriti-
kuoja jau „nepriklausomos“ Lietuvos gyvenimo reiškinius. Be abejo,
toji kritika teturi tik paviršutinį koregavimo pobūdį. Bet ji davė daug

247

kam pagrindo manyti, kad Maironis buvo stipriai nusivylęs „nepri-
klausomybe“.

Jau ties Maironio kapu poetas Jonas Kossu-Aleksandravičius dar
kartą pajudino šį svarbų klausimą, - svarbų todėl, jog kiekvieno kū-
rėjo tiek kūryboj, tiek gyvenime nėra nieko svarbesnio, kaip jo san-
tykis su savo idealu. Vienas talentingiausių mūsų naujosios poezijos
reprezentantų Kossu-Aleksandravičius savo straipsnyje „Maironis ir
nepriklausomybė“? tuo klausimu prabilo daugiau negu pesimistiškai.

Iš visų liūdniausių varpų, kurie sugaudė laidojant Maironį, šis var-
pas liūdniausias. Ir liūdniausias ne tiek Maironio, kiek mūsų miesčio-
nijos jaunosios kartos atžvilgiu. Kaunas statosi. Iškilo didžiuliai ban-
ko, „Pienocentro“, pašto ir kiti rūmai. Asfaltuojamos gatvės. Gatvių
kryžkelėj stovi savas, lietuvis policininkas.

Maironis mėgdavo retkarčiais pereiti per miestą. Jis eidavo ir stebėdavo
naujai statomus „Pieno centro“ ir pašto rūmus. Jis kadaisia kovojo dėl
šito miesto! Kadaisia buvo laisvė tik svajonėse, tos svajonės kvepia, kaip
žaizdos |...]. Ir aš manau, kad baigdamas septintą dešimtį senelis Mairo-
nis žiūrėjo į besistatantį miestą ir norėjo grįžti, norėjo atsitraukti laike,
kada jis dėl jo kovojo. Šiandie čia statybos - kūrimosi laikas, šiandie čia
niurus šiokiadienis, pilkas, kaip sudėvėta milinė. Šiandie čia poetas ne-

reikalingas.

Ši Maironio būklės charakteristika - tik pesimistiškai nusiteikusio
dabarties inteligento aspektas. Pats Maironis buvo daug blaivesnis re-
alistas ir „nepriklausomoje“ Lietuvoje jautėsi daug geriau. Ir jis nebu-
vo tik „ramus stebėtojas“, pasyviai žiūrįs į naują gyvenimą ir į naujus
žmones, kurie tarytum vaikai, žaidžią ant smėlio krūvos. Parafrazuo-
dami tuos Viktoro Šklovskio žodžius iš Marko Polo, - kuriuos Kossu-
Aleksandravičius paėmė savo straipsnio motto“, - mes pilnai galime
pasakyti: „Jis ligi paskutinės dienos statė šitą miestą“ Maironis, pasi-
rodo, nesudarė jokios išimties būryje tų patriotų, kurie, kadaise pla-

7 Jonas Kossu-Aleksandravičius, op. cit., p. 660-661 [šios knygos p. 239-243].
* Pirmojoje straipsnio publikacijoje buvo šis (vėliau pakeistas) epigrafas: „Jis kadai-
sia kovojo dėl šito miesto. / Viktor Šklovski, Marko Polo“ (Ibid., p. 660).

248

tinę Aušrą, Varpą, Tėvynės sargą šiandien pasistatė aukštus namus ir
įsigijo plačius „centrus“. Blaiviai kovojęs, jis mokėjo „blaiviai“ iškovotu
pasinaudoti. Tarytum pasityčiojimui iš Kossu-Aleksandravičiaus rezi-
gnacinio pesimizmo, toje pačioj vietoje (t. y. Naujojoje Romuvoje) Juo-
zas Tumas-Vaižgantas straipsnyje „Maironis-statytojas“ rašo: „O pre-
latą Joną Maironį tenka visai rimtai vadinti - Kauno atstatytoju, kai
suskaitome, jog visako jis yra pristatęs beveik už visą milijoną litų“.
Maironio salionai, pasak Tumo, jo nuosavuose rūmuose, buvusiame
Pacų palociuje, Kaune, Muziejaus g-vėj Nr. 5, buvo vieni gražiausių ir
prašmatniausių visame Kaune...

9 Kan. Juozas Tumas, „Jonas Maironis-Mačiulis: 5. Maironis statytojas“, in: Naujoji
romuva, Kaunas, 1932, Nr. 28-29, p. 654.

249

1932 m. Maironio atminimo renginyje skaitytas Vinco Mykolaičio-Putino pra-
nešimas,

Pirma publikacija: Vincas Mykolaitis, „Visuomeninis Maironio kūrybos pa-
grindas“, in: Skynimai, Kaunas, 1933, Nr. 1, p. 25-36; skelbiama iš: Vincas My-
kolaitis, „Visuomeninis Maironio kūrybos pagrindas“, in: Vincas Mykolaitis-
Putinas, Literatūros etiudai, Kaunas: Sakalas, 1937, p. 5-25.

VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS
Visuomeninis Maironio kūrybos pagrindas

(Skaityta per Maironio minėjimą Valst. Teatre 1932 m. spalių 24 d.)

Literatūros mokslas jau ne nuo šiandien yra nustatęs, kad poetas ir
visuomenė yra sujungti stipriais tarpusavio ryšiais ir artimais santy-
kiais. Net tokie poetai, kurių kūryba atrodo esanti tik jų pačių vidaus
išgyvenimų ir nusiteikimų išreiškimas, šiaip ar taip atstovauja savo
laiko visuomenei, arba kuriai nors jos grupei, žodžiu, stovi ant šiokios
ar tokios visuomenės bazės.

Maironis nėra tokis poetas, kuris savo kūryboj būtų vadovavęsis
vien estetizmo sumetimais, ir jo grynoji asmeninių nusiteikimų ly-
rika, palyginus su visu jo kūrybos lobynu, nėra gausi. Maironis iš pat
pradžių, nuo pirmojo savo eilėraščio „Lietuvos vargas“, išspausdinto
Aušroj', per visą savo gyvenimą tiek lyrikoj, tiek dramoj savo kūry-
bą maitino daugiausia visuomenės idėjomis, tautos reikalais. Susekti
visuomeninė Maironio ideologija nėra sunku. Ji aiškėja kiekvienam,
kuris skaito jo raštus. Ir mano šio pranešimo uždavinys bus ne nagri-
nėti visuomenines bei tautines Maironio poezijos idėjas, bet keliais
bruožais apibūdinti tą visuomeninę bazę, kuria rėmėsi mūsų poetas,
parodyti tą visuomeninį tautinį idealą, kuris kėlė jo kūrybinį entuzi-
jazmą, ir pagaliau mesti žvilgsnį į jo raštus ir konstatuoti tuos pasikei-
timus, kurie įvyko jo kūryboj, realizuojantis anam tautiniam idealui ir
kitėjant visuomenės nuotaikai.

1 Zvalionis [Maironis], „Lietuvos vargas“, in: Auszra, Tilžė, 1885, Nr. 7-8.

250

Maironis, nedaug ką jaunesnis už pirmuosius „aušrininkus“, yra ne
tik tos pačios kartos, bet ir tos pačios tautinės ideologijos lietuvis-
patrijotas. Aušros pasirodymo metais Maironis jau studijuoja Kijevo
universitete. Bet sekančiais metais, universitetą pakeitęs Žemaičių
dvasine seminarija, turėdamas laiko įsigilina į tuos pačius tėvynės
meilės šaltinius, į lenkų kalba, bet gražiai rašiusius apie Lietuvą ro-
mantikus ir istorikus, iš kurių sėmė patrijotizmo visa vyresnioji „Lie-
tuvos Mylėtojų“ karta. Tokiu būdu auklėdamas savo tautinę sąmonę
ir jau reikšdamasis kūrybiškai, Maironis sutampa su ta, šiandien jau
vyriausia, mūsų visuomenės karta, kuri anais laikais viena atstovavo
visai susipratusiai lietuvių tautos daliai arba stačiai net visai tautai.
Tai grupei žmonių, kuri tuomet buvo paėmusi į savo rankas lietuvių
tautos likimo vairą, tautiniai ir visuomeniniai interesai ėjo išvien, dėl
to, kad luominiai ir ekonominiai skirtumai buvo užmiršti, paaukoti
bendram darbui, Tėvynės labui.

Ta grupė žmonių, kilimo buvo susidėjusi iš valstiečių, vidutinių
ūkininkų, ėjusių ar tai pasaulinius, ar tai dvasinius mokslus. Ją pa-
pildė ir vienas kitas tautiškai susipratęs bajoras. Nekeldami luominių
ekonominių skirtumų, jie jautėsi kalbą ir veikią visos tautos vardu, ir
kas ėjo prieš juos, ėjo prieš tautą. Čia daros suprantama, dėl ko jie visi
stačiai liguistai geidžia vienybės ir nori į save patraukti visus, kas tik
jaučiasi esąs lietuvis. Vienybės obalsis* skardžiai skamba visoj Mai-
ronio poezijoj. Dar būdamas seminarijoj, jis rašo pirmąją savo poemą
Lietuva3, kurioj į bajoriją nukreiptame posme patetiškais žodžiais
aukština vienybę:

Šventa vienybe, dangaus gražybe,
Tu duodi galią, gimdai galiūnus!
Brangi vienybe, eik su teisybe:
Nebėgs nuo tavęs Lietuvos sūnūs.

Irvėlesnėse savo poemose - Tarp skausmų į garbę, Jaunojoj Lietuvoj,
Mūsų varguose, Raseinių Magdėj - poetas nuolatos skelbia vienybę ir

2 Šūkis.
3 Poema rašyta 1888 m., likusi rankraščiu.

251

sielojasi dėl jos ardymo. Vienybės obalsis skamba ir Maironio lyrikoj
ligi pat paskutiniųjų metų. Nepriklausomoj Lietuvoj jis skaudžiai pla-
ka vienybės ardytojus ir partijų ginčus. Jam, Aušros ideologijos poe-
tui, tebemaitinusiam savo kūrybą tos gadynės idealais, sunkiai buvo
suvokiama, kad jo kartos vienybė moderniame gyvenime, deja, jau
nebėra net galima.

Ir kiti jo kartos patrijotų programiniai šūkiai tobuliausiai yra iš-
reikšti ir plačiausiai paskleisti po Lietuvą jo poemomis ir dainomis.
Patrijotiška Aušros romantikų programa buvo puikiai pritaikinta pa-
vergtos tautos psichikai. Pirmų pirmiausia reikėjo pažadinti tautinės
garbės jausmas. Šitą uždavinį jau buvo pradėjęs vykinti* Simonas
Daukantas savo istoriniuose raštuose, išvesdamas garbingos praeities
ir skurdžios dabarties paralelę. Aušrininkai tęsia jo darbą. Reikia įti-
kinti lietuvį, kad jo tautos praeitis ir jo kalba ne tik nėra menkesnė,
bet dargi geresnė už jo kaimyno lenko ir ruso praeitį ir kalbą. Beveik
kiekvienas aušrininkas tampa istoriku ir lingvistu. Maironis perdaug
buvo apkrautas mokslo darbu ir sunkiomis pareigomis, kad būtų ga-
lėjęs žaisti ta tautiška lingvistika ir nekritiškomis teorijomis apie lie-
tuvių tautos kilmę. O vis dėlto ir jis buvo savotiškas lingvistas ir istori-
kas. Jis, galima sakyti, sukuria mūsų rašytinės poetinės kalbos formas,
praturtina jos žodyną, jis taip pat, dar klierikaudamas, Aušros metais
rašo, berods, pirmąjį mūsų istorijos vadovėlį - Lietuvos Vistorija, arba
apsakymai apie Lietuvos praeigą“. O poezijoj kas su didesniu ilgesiu
norėjo

[-..] prikelti nors vieną senelį

Iš kapų milžinų

Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį
Iš senųjų laikų?“

+ Vykdyti.

5 Čia kontaminuoti du skirtingi tos pačios Maironio knygos pavadinimai. 1891 m.
leidimo pavadinimas Vistorija arba Apsakymai apie Lietuvos praeiga; 1903 m.- lS-
torija arba Apsakymai apie Lietuvos praeiga, 1906 m. - Lietuvos istorija. Tai pirma-
sis Lietuvos istorijos vadovėlis lietuvių kalba.

S Eil. „Aš norėčiau prikelti“.

252

Jeigu anuos pirmuosius mūsų istorikus žavi praeities žygiai ir gar-
bė, tai Maironis-poetas visa tai supavidalina konkrečiais vaizdais ir
lyrinėmis emocijomis, kurios pavergia skaitytojo ne vien protą, bet ir
širdį ir vaizduotę.

Maironis, dar tebebūdamas klieriku, jau įsisąmonina, kad

Retą atrasi Lietuvoj vietą,
Nors ji žibėtų rasa tarp rūtų,
Kur už tėvynę kraujo nelieta,
Kur padavimais garsi nebūtų.”

Ir ne vienoj vietoj jis mini tą „garsiąją praeigą' ją idealizuodamas ir
jos pasigesdamas, ir joje ieškodamas kilnių tėvynės meilės pavyzdžių.
Jau paskutiniu savo kūrybos laikotarpiu, nepriklausomoj Lietuvoj, jis,
tarsi bėgdamas iš nebeviliojančio jo dabarties gyvenimo, dar sykį at-
verčia tos praeities lapus ir parašo tris istorines dramas: Kęstučio mir-
tis, Vytautas pas kryžiuočius ir Vytautas karalius. Ir šitose dramose
Maironis pasiliko ištikimas aušrininko uždaviniam: istorijoj paieškojo
medžiagos ne kokiem meniškiem dramaturgijos tikslam, bet paieško-
jo tėvynės meilės ir tautos garbės pavyzdžių.

Taip pat ir gimtosios kalbos meilė įkvepia Maironiui ne vieną poe-
zijos posmą. Jis ir senovę dėl to myli, kad tada „kalbos nemindžiota
gimtinės“, ir nesigaili rūsčių žodžių tiem, kurie tą kalbą dabar yra
pamynę.

Visa tai yra skelbę ir visa eilė kitų Aušros gadynės poetų, bet tik
vienas Maironis pajėgia iškelti savo visuomenines patrijotines dainas į
aukštą literatūros meno plotmę. Taip pat, apdainuodamas ir Lietuvos
krašto grožybes, jis eina ranka rankon su kitais tos gadynės poetais,
žadindamas tėvynės meilę; bet ir čia tik jis vienas pajėgia iškilti į aukš-
tybes, apmesti plačios gimtojo krašto panoramos kontūrus, juos sui-
dėjinti, sujausminti ir išdainuoti net ir vaikui suprantamais posmais.
Nes ar ne suidėjintą, ar ne iš aukšto vienu žvilgsniu apmestą Maironis,
dar klieriku būdamas, mato Lietuvos gamtą, kai jis sušunka:

7 Lietuva.
š Eil. „Tėvynės dainos“.

253

Kalnų vainikais ir miškais margą
Lietuvą myliu, žiedais nuaustą!9

arba kai tuo pačiu metu rašo visiems žinomas: „Graži tu, mano brangi
tėvyne..“, „Miškas ūžia“, o vėliau „Kur bėga Šešupė“, „Ten, kur Nemu-
nas banguoja, „Už Raseinių, ant Dubysos“ ir kitas Lietuvos grožį ap-
dainuojančias dainas?

Jeigu dar čia prisiminsime visą daugybę patrijotinių minčių, obal-
sių ir arofizmų, kuriais mirga jo poemos, tai jau suprasime, koks svar-
bus yra Maironio kūrybai jo sutapimas su ta mūsų visuomenės karta,
kuri visam savo veikimui pasirinko vienintelę tautinės sąmonės ir tė-
vynės meilės žadinimo programą.

Skaitydami Maironio poeziją, šiandien mes stebimės, kiek daug
entuzijazmo, kiek daug kilnaus patoso įkvėpė poetas į savo dainas,
derindamasis prie gana primityvaus tautiško susipratimo laipsnio.
Tokio entuzijazmo galime rasti tik novatoriuose, revoliucijonieriuo-
se, naujų kelių ieškotojuose. Bet Maironis iš tiesų ir buvo novatorius,
revoliucijonierius ir naujų kelių ieškotojas. Nematau čia reikalo piešti
lietuvių tautos padėtį XIX a. pabaigoje. Ji mum visiem gerai žinoma.
Taigi, esant tokiai padėčiai, paskelbti tokius šūkius, kokius paskelbė
aušrininkai, o su jais ir Maironis, tegali tik revoliucijonieriai ir novato-
riai. Jeigu mes panorėtume būti skeptikais ir nuo aušrininkų veikimo
nutrintume tą kilnumo aureolę, kuria šiandien, po 50 metų, jie gau-
biasi, jeigu mes nepatikėtume jų vieno kito nuoširdumu ir entuzijaz-
mu - archyvuose, berods, tam ir pagrindo rastume, - tai vis dėl to mes
negalime būti skeptikais, kai skaitome Maironio poeziją. Čia mum
darosi aišku, kad būta entuzijazmo, būta nepalaužiamų vilčių, būta
irracijonalaus pasitikėjimo šviesia Lietuvos ateitimi, nes tokia poezija,
kaip Maironio, nemeluoja ir neveidmainiauja.

Iš kur tas entuzijazmas, ir racijonalus pasitikėjimas ir šviesios vil-
tys? Juk programa nieko to negalėjo duoti. Ir štai čia prieiname kaip
ir prie kokios Maironio tautinio idealo metafizikos, kurioj ir glūdi jo
kūrybos šaknys. Poetas žino, ir ne vien tik žino, bet ir visa savo širdimi

» Lietuva.

254

jaučia, kad lietuvių tauta yra paniekinta ir kenčia daug skriaudų ir
neteisybių. O kadaise ji buvo stipri ir galinga didvyrių, milžinų tau-
ta. Už ką ji kenčia?.. Atsakymo nėr. Ji kenčia nekaltai. O kiekvienas
nekaltas kentėjimas pelno džiaugsmą, skriauda gi turi būti atlyginta.
Visi Aušros romantikai pasitiki kažkokia antgamtine kosmine teisy-
be, o Maironis, karštai tikįs Dievo apvaizda kunigas, tuo labiau, nes
jam „Kryžius gyvatą žadėjo“. Seminarijos jaunuolis klierikas jis ne-

abejoja, kad

Ateis tas laikas, kad Visagalis
Pakels už mus jau rūstingą kardą,
Ir tolimiausios vėl išgirs šalys
Šiandien užmirštą lietuvių vardą."

Kardo paniekinimas ir pasitikėjimas moraline pajėga, teisybės kar-
du - štai vėl charakteringas ano laiko ideologijos bruožas. Ir kaip jis
puikiai tiko pavergtos tautos psichikai! Ir kokiu įtikinamu poetiniu
argumentu moka Maironis tą mintį paremti:

Kas kardu kariauja, nuo kardo ir žūva,
Ar maž po milžinkapius kaulų jų pūva?

Kita ateitis artima!”

Kokia bus lietuvių tautos ateitis, Maironis, kaip ir niekas kitas,
nežinojo. Gana to, kad ji būsianti šviesi. Poetas tą ateitį jaučia kaip
kontrastą dabarčiai, o kas, jei ne kontrastai, daugiausia kelia lyrinių
emocijų? Jis kenčia su kenčiančia Tėvyne, bet tai yra kurstantis, sti-
prinantis skausmas, nes juk ateitis būsianti šviesi. Vyriškas stiprinąs
skausmas sudaro leitmotyvą visos Maironio lyrikos. Būtų galima pri-
rankioti iš Maironio poezijos daug gražių vietų, kurios šituos sume-
timus patvirtintų, bet aš pacituosiu tik porą posmų iš jau minėtos,
niekur nespausdintos poemėlės Lietuva, norėdamas parodyti, kaip

12 Jaunoji Lietuva, „Įžanga“.
” Lietuva.
2 Eil, „Šalin, dūsavimai“.

255

stipriai ir stačiai tobulai moka išsireikšti Maironis dar tebesėdėdamas
seminarijos suole:

Spindulys karštas jau saulės rato
Nebtrukus sveikins kiekvieną diegą.
Praregės žiedas, kurs dar nemato,
Pakils iš miego, kas tebemiega.
Vienok sudėjus rankas sėdėti

Ir tos laimingos laukiant gadynės,
Leisti iškraustyt motinos klėtį -
Nedora būtų sūnam tėvynės!

Atsiminkime, kad šitaip buvo rašoma dar prieš Varpo pasirodymą!

Tokiu būdu Maironis ankstyvu savo kūrybos laikotarpiu tampa jau
tobuliausiu reiškėju idealų, tikslų ir obalsių tos lietuvių visuomenės
kartos, kuri viena atstovavo visai tautai, vengdama kelti luominių ir
ekonominių skirtumų. Neilgas tai buvo laikotarpis, bet jame sudygo
beveik jau visi Maironio kūrybos daigai.

Bet štai netrukus prasideda visuomenės diferencijacija. Pirmiau-
sia išsiskiria pozityvistų-realistų grupė su Varpo organu ir katalikų,
daugiausia dvasiškių grupė su Apžvalgos organu. Kiek vėliau pasireiš-
kia ir socijal-demokratai. Maironis, kaip kunigas, atsiduria Apžval-
gos grupėj. Čia jam, berods, geriau ir tiko, nes romantiškasis Aušros
patrijotizmas geriau derinosi su katalikiškuoju idealizmu, negu su
Varpo pozityvizmu. Nė vieno anksčiau priimto obalsio Maironis ne-
išsižada, bet katalikiškos ideologijos pradas jo kūryboj sustiprėja, nes
apžvalgininkai tėvynės meilę nori remti religija ir visuomeninius bei
ekonominius santykius normuoti tolerantingoj krikščioniškojo idea-
lizmo šviesoj. Poeto raštuose ima reikštis taip pat ir dvasiškių luomo
interesai ar bent jo dvasia, nuotaika,

Tuo būdu viešojo ir privatinio gyvenimo aplinkybės susideda taip,
kad Maironis, didele savo kūrybos dalimi tebepasilikdamas lietuvių
tautos dainiumi, kita dalimi jau atsiremia į siauresnę dešiniojo visuo-
menės sparno bazę. Apčiuopiami šio apsisprendimo vaisiai pasirodė,
kai 1895 m. išeina iš spaudos poema Tarp skausmų į garbę, o 1898 m.
Pavasario balsai ir Kur išganymas. Vinco Kudirkos Varpas Pavasario

256

balsus priima palankiai, o poemą Tarp skausmų į garbę ir libretto Kur
išganymas skaudžiai sukritikuoja ir net pajuokias. Mat, poemoje įžiū-
rėta klerikališkų tendencijų, o librete mokslo neigimas ir netinkamas
socijalinio klausimo sprendimas. Tuo tarpu dešiniosios srovės skaity-
tojai neranda žodžių išreikšti savo entuzijazmui ir įspūdžiui, paskai-
čius tą pačią poemą. Mes šiandien negalime kaltinti Kudirkos, kam
jis buvo per siauras ir nepažiūrėjo į poetinę, lyrinę tų veikalų vertę, o
ypač į patrijotinį poemos entuzijazmą. Estetinio kriterijaus tuomet
mūsų literatūroj dar nebuvo, arba jei ir būta, tai jį tučtuojau nustelb-
davo srovinis visuomeninis kriterijus.

Dešiniosios krypties ir kunigų luomo bazei Maironis pasilieka išti-
kimas visą gyvenimą. Jo poezijoj nekartą randame ne vien tos visuo-
menės grupės pasaulėžvalgos ir interesų įtakos, bet taip pat ir prie-
šingų grupių puolimo. Ypač po 1905 metų revoliucijos, kai rinkimai į
Dūmą iškėlė praktišką partijų programų reikšmę ir visuomeninė kova
paaštrėjo, Maironis savo poemose Jaunojoj Lietuvoj, Mūsų varguose ir
kai kuriose satyrose nesigaili aštrių žodžių pirmeiviam ir socijalistam.

Tačiau tie visuomeniniai luominiai pagrindai, į kuriuos atsiremia
Maironis, pasireiškiant pirmosiom socijalinio gyvenimo srovėm, tu-
rėjo didelės reikšmės ne vien apibrėždami idėjinę jo visuomeninės
poezijos linkmę, bet ir atsiliepdami apskritai į visą jo kūrybą. Mai-
ronis greit pajuto konfliktą tarp poetinių savo sielos polėkių - išgy-
venimų ir dvasiškojo luomo idealų bei normų. Šitas konfliktas gana
aiškiai duodas pasekamas auto-analitiniame jo lyrikos cikle. Bet aš
susilaikau plačiau nagrinėti šį klausimą, nenorėdamas, kad jau čia
išsipildytų poeto nugąstavimas:

O nelaimingas! Įstabia
Pagerbęs giesme meilės rytą!..
Nedovanos tau nė grabe,
Atvožę amžinatvės plytą.

3 Žr. N. [Stasys Matulaitis], [Terp skausmu į garbę recenzija), in: Varpas, Tilžė, 1895,
Nr. 8, p. 133-136 (šios knygos p. 52-62); S. [Stasys Matulaitis], [Pavasario balsų
recenzija), in: Varpas, Tilžė, 1898, Nr. 1, p. 9-11 (šios knygos p.72-81).

257

Skurdžios gyvatos sukury
Neradęs laimės nei ramumo,
"Tu irgi dulkėse turi
Besigailėt širdies jautrumo"

Neliesiu taip pat nė kito klausimo, kaip poetas-kunigas įgunda pri-
imti gyvenimą ir pasaulį moralinio idealo šviesoj, kaip jis toj pačioj
šviesoj vertina savo kūrybos reikšmę ir kaip visa tai atsiliepia į jo kū-
rybos medžiagą, motyvus, nuotaiką ir net formą. Tai pagaliau per toli
mus nuvestų nuo vyriausio šio pranešimo uždavinio.

Pažymėsiu vien, kad pajutęs savy aną konfliktą, Maironis pasilie-
ka ištikimas savo, kaipo kunigo, visuomeniniam ir pasaulėžvalginiam
idealam, rezignuoja ir pasirenka tiktai Tėvynę savo kūrybos šaltiniu.
Tai tiko laikotarpio dvasiai ir tai buvo Maironio išsigelbėjimas. Šita
poeto rezignacija bene bus didžiausias, stačiai herojiškas, jo žygis.
Poeto tyrikoj jis užfiksuotas plieninio kietumo posmais:

Nelenkdams pečių po naštos sunkumu,
Kaip milžinas stosiu į kovą.

Pavargti už brangią tėvynę - gražu!
Aukščiausią turėti vadovą!

[...]

Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,
Praeisiu kaip verdą verpetai;
Gal žmonės šiandieną manęs nesupras,

Bet mano - išauštančiai metai?5

Ir ne vienoj dar vietoj tas pats motyvas skamba tokiu pat nuoširdu-
mu, kilnumu ir jėga.

Mums belieka pasekti, kaip keitėsi visuomeninės patrijotinės Mai-
ronio poezijos nuotaika, besikeičiant pačiam gyvenimui. Jau matėme,
kad mūsų tautinio renesanso dainius Aušros laikais pragydo karštu

4 Eil. „Poetui mirus“.
5 Eil. „Pasitikėjimas savimi".

258

entuzijazmu, skelbdamas dideles viltis ir pasitikėjimą šviesia tautos
ateitimi. Šiandien mes galėtume pasakyti, kad Maironis buvo pra-
našas. Drąsios viltys neapvylė. Žingsnis po žingsnio tautos sąmonė
budo, kova dėl spaudos buvo laimėta, buvo iškovota vis daugiau pi-
lietinių ir kultūrinių lengvatų, pagaliau Lietuva tapo nepriklausoma
valstybė. Tur būt, nė pats Maironis anais laikais nesitikėjo sulauksiąs
tokių jo kurstomos kovos vaisių.

Tad atrodytų, kad poeto entuzijazmas ir optimizmas turėjo jeigu
jau ne augti, tai bent išsilaikyti tame pačiame laipsny. Tuo tarpu per-
vertę chronologine tvarka poeto raštus, matome keistą reiškinį. Su
kiekvienu tautos laimėjimu poetas įgrimsta į kriticizmą, į pesimizmą,
ir aiškiai matome, kad jo kūrybinis pajėgumas menkėja. Jau čia pat
skliausteliuose pažymėkime, kad šitas reiškinys nesiduos aiškinamas
poeto amžiumi. Bet pažiūrėkime pirma į tą keistą evoliuciją. Paimki-
me pirmiausia Maironio poemas.

Rankrašty tebepasilikusi Lietuva perdėm skamba dar jaunuoliš-
ku entuzijazmu. Bet štai Tarp skausmų į garbę, parašyta jau autoriui
baigus aukštąjį mokslą, profesoriaujant dvasinėj seminarijoj, 1893 m.,
vadinasi, sukakus jau 30 jo amžiaus metų. Ir čia entuzijazmo bei op-
timizmo kupinas kūrinys. Poetas pranašauja šviesią ateitį ne vien tė-
vynei, bet ir savo poemos veikėjam: vienas būsiąs garsus poetas, antrą
kviečiąs Maskvos universitetas, trečias jau dėstąs Šveicarijoj gentium
jura“, be ketvirto pagalbos negalįs apsieiti nė vienas istorikų susirin-
kimas... O Marinės Goštautaitės muzika žavėjęsis net pats vokiečių
kaizeris Vilhelmas! Tačiau pačiam poetui poema atrodo dar perdaug
pesimistiška, nes, mat, kilusi tamsiais, liūdnais laikais. Baigdamas ją,
poetas ramina save ir skaitytoją, kad

Laikai bus kiti. Užgiedosiu tadą
Ir asz gal neteip kaip ligsziolei.
Užgims apie Vaiczių poėma antra;

Neras ten dejavimų brolei. —?

6 Tautų teisė (lot).
"Terp skausmu į garbę, „Užbaiga“.

259

Ta kita poema, tiksliau sakant, ta pati, tik iš naujo perredaguota ir
praplėsta, mum visiem žinomoji Jaunoji Lietuva gimė tuoj po didžiau-
sio lietuvių laimėjimo, spaudos leidimo. Pirmosios šešios giesmės
spausdintos jau 1905 m., o paskutiniosios trys pabaigtos taisyti 1907
metais. Ir ką gi matome? Visas patrijotinis tos poemos įkarštis telpa
pirmose šešiose giesmėse, o septintojoj jau ima skambėti kriticizmo
ir pesimizmo atgarsiai:

Gyvatos pradėdami rytmetį šviesų,
"Tiek daug padarysią tikėjos!..
Bet žmonės jų siekį ir aukštą, ir tiesų

Sulankstė, kaip siūlą verpėjos.'*

Taip poetas sako apie tuos pačius veikėjus, kuriem pirmojoj poe-
moj pranašavo tokią šviesią ateitį. 1907 metais džiaugsmas dėl spau-
dos grąžinimo jau buvo praėjęs, ir devintojoj poemos giesmėj Mai-
ronis jau nusiskundžia partinės spaudos demagogiškumu ir visa eile
blogybių, spėjusių pasireikšti visuomenės gyvenime. Baigiasi poema
skurdžiu, melancholišku rudens peizažu, kuriame atsispindi visoke-
riopas krašto vargas, o paskutiniame posme pats poetas jau nebežada
sukurti nieko linksmesnio:

Nelaisvėj' gimę, nuskurdę žmonės,
Varguos' sulinkę žemai!

Kai jums beveržias tik vien dejonės,
Nejau giedosiu linksmai?

Užgims didvyriai laisvos gadynės:
Linksmesnė mūza sūnums tėvynės
Kitą poetą,

Daugiaus numylėtą

palaimins.'?

Gera bent tai, kad ir čia dainius guodžiasi šviesesne ateitimi ir kitu
poetu, kuris linksmiau dainuosiąs.

18 Jaunoji Lietuva, VII:N.
* Jaunoji Lietuva, IX:XI.

260

Sekančioj poemoj, Raseinių Magdėj, Maironis jau nevaizduo-
ja mum jokių didelių darbų ir pasiaukojimo tėvynės labui, kaip tai
darė Jaunojoj Lietuvoj, bet smerkdamas ir plakdamas rodo nutauti-
mo pavyzdžius praeity ir dabarty. Nutautimas, atskilimas nuo tautos
kamieno esąs ne vien išsižadėjimas kalbos, bet ir papročių, ir religi-
jos, ir bendravimo su liaudimi. Nutautimas - tai esąs prisisunkimas
svetimos kultūros, ateizmo ir visokių kitokių izmų. Tokių tad ydų ir
pavojų matė Maironis to laiko visuomenėj, ypač jaunojoj inteligenti-
joj. Konkreti kritika, - konkretus pasiguodimas: poetas dar pasitiki
jaunąja karta ir rekomenduoja jai mokslą, kuris vargstančią šalį iš-
pančiosiąs iš amžių skriaudos, jei tik tėvų žemei nebus gaminama
svetimųjų dievų.

Bet ar ilgai poetas guodėsi ir jaunąja karta - tėvynės viltimi ir atei-
timi? Deja, pakitėjęs gyvenimo fonas ir vis augąs jo pačio kriticizmas
verčia jį suabejoti ir jaunąja karta. Paskutinėj poemoj Mūsų vargai
Maironis ir parodo vieną tos jaunosios kartos atstovą, kuris tol dega
idealizmu ir tėvynės meile, kol pakliūva į Maskvą aukštųjų mokslų
eiti. Mišros šeimos vėžys, pasak Juozo Tumo-Vaižganto, ir karjerizmas
išbloškia poemos didvyrį iš Lietuvos darbininkų eilių, ir per karą jis
beprasmiškai žūva nuo vokiečių kulkos ant to paties Šatrijos kalno,
kur kadaise prisiekdinėjo ištikimybę savo jaunystės idealam. Pirmoj
šitos poemos pusėj poetas surenka tiek daug gyvenimo blogybių - tų
mūsų vargų, - kad šviesesnės ateities viltis vos vos įstengia prasimuš-
ti pro sutirštėjusias nusivylimo ūkanas. Dėl to idealistės Donės pa-
veikslas, neįtikinęs skaitytojo, greit išnyksta kaip nereali abstrakcija,
ar poeto svajonė. Neįtikina mūs nė antrosios poemos pusės idealistas
Brazda, nepriklausomybės pradžios veikėjas. Jo kilnių žygių, ypač jo
audijencijos pas popiežių aprašymą, galime laikyti daugių daugiausia
paties poeto pia desideria”.

Šiaip ar taip, poeto visuomeninis optimizmais antrojoje poemos pu-
sėj dar sykį suspindi, nors ir dirbtinai, nes tai juk buvo Lietuvos nepri-
klausomybės pradžia! Šitą epochinį istorijos įvykį Maironis pasveiki-
no, berods, tik vienu entuzijatišku eilėraščiu, stiliškai nepersklandžiu

2 Geri, bet neįvykdomi ketinimai (lot.).

261

ir neperturtingu minčių. Apsenęs jau dabar poetas romantikas, taip
ilgai gyvenęs praeities vizijomis, džiaugias, kad

Lyg būtų grįžęs amžius Gedimino
Ir pilkalnių sukilę milžinai!..
Europos vėlei viešpačiai sužino
Lietuvos vardą, skambantį šauniai.”

Taip gana nereikšmingai pasveikinęs nepriklausomybę, poetas,
kuriam laikui praslinkus, nesigaili karčių žodžių ir aštrios satyros
nepriklausomo gyvenimo reiškiniam. Poetas tampa žlungančio idea-
lizmo liūdininku. Jis mato įsigalint oportunizmą, karjerizmą, augan-
čius apetitus praturtėti, abejingumą tautinės kultūros reikalam, su-
smulkėjimą, ligi abuojumo siekiantį cinizmą, biurokratizmą, partijų
fanatizmą ir daug dar visokių privatinio ir viešojo gyvenimo ydų. Aš
nieko necituosiu iš tų poeto satyrų, nenorėdamas gadinti kilnios šios
minėjimo nuotaikos,

Bet neužsigaudami galime bent paklausti, dėl ko taip įvyko, kad
tautinio lietuvių tautos renesanso didysis poetas savo lyra nebeakom-
panuoja tautos laimėjimam, o grimsta į nusivylimą ir nebetenka kū-
rybinio entuzijazmo? Gal neperdaug apsiriksiu nurodęs dvi šitokio
reiškinio priežastis: psichologinę ir visuomeninę.

Pirmąją priežastį bene gražiausiai bus suformulavęs pats poetas:

Laimingas tasai, kurs be kūno sapnavo;
Kam švietė žvaigždė tolima;
Kurs savo gražaus idėalo negavo

Pažinti arčiau niekada.”

Tik tolimas idealas palieka laisvę apie jį svajoti, jį puošti, juomi jau-
dintis ir žavėtis. Iš arti idealas tampa realybe ir visa virtine kūninių
reikalų, kur tobulumas ir ydingumas visuomet eina ranka rankon. Be
kūno apie šviesią Lietuvos ateitį sapnavo ir Maironis, ir kiti tos kar-

2 Eil. „Nepriklausomybę atgavus“.
2 Eil. „Jei žemė širaj viliojo“.

262

tos patrijotai, pirmiausia užgavę jausmines tautinės ambicijos, garbės
ir romantiško skausmo stygas. Tai buvo reikalinga, bet truko neilgai.
Kiekvienas realus laimėjimas, realizuojant idealą, pančioja vaizduo-
tės ir jausmo lakumą ir dildo tą kontrastą tarp tamsios dabarties ir
šviesios ateities, iš kurio kilo kūrybinis, romantiškas, kurstąs dvasios
skausmas.

Be to, sąmonėjant tautai ir skaldantis visuomenei, keičiasi santy-
kis tarp poeto ir tos visuomenės. Iš pradžių, Aušros laikais jų, Tėvy-
nės Mylėtojų, buvo saujelė. Bet jie buvo vadai. Jie kalbėjo, o visi kiti
klausė. Bet toliau atsiranda ir kitų, kurie prabyla tautos vardu, bet jau
kitokiais žodžiais. Tų kitų būrys vis įvairėja ir didėja, o jie, pirmieji
pijonieriai, nyksta ir neturi pakankamai lankstumo prisiderinti prie
naujų gyvenimo reikalų. Jie jaučiasi izoliuoti, vienišiai ir ima vertinti
gyvenimą savo apkartusia širdim.

Tačiau nedžiūgaukim nusiraminę šitokiais bent kiek abstrakčiais
samprotavimais. Maironis per visą savo amžių išsaugojo pakankamai
gyvą širdį ir lankstų protą orientuotis kitėjančiame gyvenime. Ir jeigu
jo kūrybos čia nurodytoji linkmė iš dalies gali būt išaiškinta psicho-
loginiais sumetimais, tai ir mūsų visuomenės, inteligentijos ydos tūri
būt laikomos antrąja ir bene tik svarbesne priežastimi. Kai kas gali
pasakyti, kad liūdnas, stačiai tragiškas likimas yra mūsų poeto, kuris,
matydamas beįvykstantį savo išpranašautą tautos idealą, nusivylęs
žarsto tik gyvenimo pelenus. Tikrai taip... Bet ar ne tragiškas likimas
ir tos visuomenės, kuri akla ir kurčia kilnesniem reikalam, priverčia
nutilti poetus?

Lydėdami Maironį į kapus, mes palydėjom į istoriją visą lietuvių
tautos kovų ir sąmonėjimo epochą, - epochą, kurią Maironis nužy-
mėjo herojiškais obalsiais:

Nebeužtvenksi upės bėgimo [...J.23

Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės [...].24
Šalin nusiminę dūsavimai skaudūs! [...]*5

3 Eil. „Nebeužtvenksi upės“.

4 Jaunoji Lietuva, V:l.

235 Eil. „Šalin, dūsavimai“.

263

Užtrauksim naują giesmę broliai |...].25
Tik, vyrai, pajudinkim žemę! [...|?7
Prikelkime Lietuvą mūsų! |...]?š

Mes palydėjome į istoriją epochą, kuri ir iš paties poeto pareikalavo
herojiškos išsižadėjimo aukos ir visų jo emocijų suvedimo į vienintelį
visai tautai priimtiną idealą - tėvynę.

Šiandien, kai mes jau išgyvenome Maironio epochos obalsius, jos
entuzijazmą ir kai turime jos pasiektą tikslą, pajutome aplink save
nykią tuštumą, susmulkėjimą ir kūrybos pajėgų nykimą, nes mes ne-
žinome ko siekti, ko ilgėtis ir už ką kovoti. Norėdami išvengti merdė-
jimo, mes turėtume sukurti naujos epochos idealą - tolimą, chimeriš-
ką, šviesų, irracijonalų, kuris savo kontrastais dabarčiai ligi skausmo
žeistų mūsų sielas. Maironinės epochos pavyzdys parodė, kad ir tokis
idealas nėra nepasiekiamas.

26 Eil. „Užtrauksme naują giesmę“.
27 Jaunoji Lietuva, „Įžanga“.
28 Jaunoji Lietuva, VI:XIV.

264

Straipsnyje poema Kame išganymas narinėjama politiniame-istoriniame
kontekste. Sprendžiant iš įvadinių sakinių - tai didesnio Juozo Brazaičio-Am-
brazevičiaus teksto (veikiausiai Maironiui skirtos monografijos) fragmentas.

Pirma publikacija: Juozas Ambrazevičius, „Maironis priešais socialinį klausi-
mą“, in: Židinys, Kaunas, 1938, Nr. u, p. 515-524; skelbiama iš: Ibid.

JUOZAS BRAZAITIS-AMBRAZEVIČIUS
Maironis priešais socialinį klausimą

Aną grakščią idilę, kuri kyla besvarstant Maironio buvimą seminari-
joje, tenka čia nutraukti. Tenka išvesti Maironį iš seminarijos ir pasta-
tyti jį prieš tuos dalykus, kurių akivaizdoje Maironis jausdavosi kaip
nemaloniuose svečiuose - prieš socialinį klausimą.

Socialinio klausimo vardu kasdienine kalba vadiname tuos santy-
kius, kurie susidaro visuomenėje tarp atskirų luomų ir jų skirtingų
materialinių bei moralinių interesų. Pastangos tuos santykius išspręs-
ti sukūrė ir tebekuria įvairių socialinių teorijų, davė įvairiausių visuo-
menės veikėjų, pasiryžusių tomis teorijomis pertvarkyti socialinį gy-
venimą.

Ne vienam gali atrodyti keistas šio pranešimo uždavinys - pastaty-
ti Maironį prieš tuos socialinius klausimus ir reikalauti, kad juos iš-
spręstų. Keistas, nes esame pripratę matyti Maironį, pastatytą priešais
kenčiančią ar džiūgaujančią tėvynę, priešais savus ar svetimus gamtos
paveikslus, priešais nerūpestingą vaiko krykštavimą, priešais vyriškos
vienatvės kančias, priešais skambančius pakasynų varpus... ir stebėti,
kokiais jausmais tų dalykų akivaizdoje suplazdės Maironio poezija.
Bet priešais socialinį klausimą Maironio paprastai nestatomas. Jei
pirmu pažvelgimu galėjo atrodyti keista tema - socialinis klausimas
ir Maironis, tai dabar jau gali nuostaba ir pasikeisti: kodėl gi visais at-
žvilgiais Maironį vertinam, o tik vis ne šiuo pastaruoju! Argi Maironio
laikais socialinis klausimas visai ir nebuvo aktualus? Argi Maironiui
su juo neteko susidurti?

265

Socialinis klausimas, ar bet kuri kita problema aktuali gali būti
dvejopu būdu: 1. aktuali šviesuomenės protuose, 2. aktuali realiajame
visuomenės gyvenime.

X*+

Kalbėdami apie Lietuvos atgimimą, paprastai nukreipiame akis į tau-
tinį susipratimą, į tautinės sąmonės plėtojimąsi. Tačiau negalima ne-
pastebėti, kad iš paskos ar net lygiagrečiai su tautine pradėjo plėtotis
ir religinė, o taip pat ir socialinė sąmonė.

Socialinė sąmonė keliama jau tuose pačiuose laikraščiuose, kurie
žadino ir tautinę sąmonę - Aušroj, Šviesoj, Varpe ir kt. Aušroje dar
maža. Pirmasis viešai ir aiškiai su socialiniais klausimais pasireiškė
Jonas Šliūpas 1884 m.' Bet jau čia, kaip tiksliai pastebi Albinas Rim-
ka savo knygoje Lietuvių tautos atgimimo socialiniai pagrindai ir
„Auszros“-„Varpo“ gadynės (1883-93) socialekonominiai raštai, pasi-
rodo Šliūpo simpatijos socialinei ideologijai?.

Socialinis klausimas stiprėja Varpe. Sprendžiami jame aktualieji
pačios Lietuvos socialiniai reikalai, bet ypačiai supažindinamas skai-
tytojas su pačiomis socialinėmis teorijomis. Tačiau teorinis Varpo nu-
sistatymas atremiamas į žinomuosius to meto pozityvistus: Herbertą
Spencerį, Ernestą Renaną, Ipolitą Tainą, Aleksį de Tokvilį, Maksą Nor-
dau ir kt. Suminėtųjų pozityvistų straipsniai kartais tiesiog išversti.

Nors Juozas Adomaitis-Šernas išrodinėjo, kad dar ne metas svars-
tyti ir spręsti socialistiškai luomų klausimą, nes jis gali tik suskaldyti
beatgyjančią tautą3; nors Motiejus Lozoraitis-Joniškis išrodinėjo,
kad Lietuvoje dar negalima pakeisti religijos mokslu“, - socialinis

* M. [Jonas Šliūpas], „Mokslas apie tautinę ukę“ in: Auszra, Tilžė, 1884,
Nr. 7-8.

2 Albinas Rimka, Lietuvių tautos atgimimo socialiniai pagrindai ir „Auszros“-
„Varpo“ gadynės (1883-93) socialekonominiai raštai, Kaunas: Vytauto Di-
džiojo Universiteto Teisių Fakulteto Leidinys, 1932, p. 52.

3 Szernas [Juozas Adomaitis], „Tėwyniszki balsai VIII“, in: Lietuwiszkasis bał-
sas, Šenandoa, 1887, Nr. 23.

+ Joniškis [Motiejus Lozoraitis], „Mūsų laikraščiai. (1883-1893)“, in: Varpas,
Tilžė, 1893, Nr. 3.

266

klausimas vis dėlto buvo forsuojamas. Ypačiai, kada Jonas Šliūpas
iš Lietuvos persikėlė į Ameriką ir savo pažiūras dėstė per Apšvietą,
Lietuviškąjį balsą ir Naują gadynę. Lietuviškajam balse jau 1886 m.5
populiarina Čarlzo Darvino iškeltą „kovą dėl būvio“ ir atsistoja aiškiai
vieno luomo pusėje, būtent - darbininkų luomo. Ateities santvarkoje
autoriui jau iš tolo vaidenas turto kolektyvizacija“, nes „istoriškai kaip
ir doriškai privatiškas turtas yra užgrėba“7. Vadinas, teisinga Rimkos
mintis, kad Šliūpas skelbė tada pažiūras į privatinę nuosavybę, nieku
nesiskiriančias nuo pažiūrų, savo laiku skelbtų populiariniuose so-
cialistinės propagandos raštuoseš, o visos jo pažiūros buvo stiprioje
istorinio materializmo ir darvinizmo įtakoje“.

Taigi Maironio laikais, jau tais metais, kada ėmė rodytis pirmie-
ji patriotiniai Maironio eilėraščiai, negausios lietuvių šviesuomenės
galvose sukosi socialinis klausimas.

Maironio akyse jau ir to klausimo sprendimas specifikavosi: vieni
visuomenės gyvenimo pagrindu laikė darbininkų luomą, antri vals-
tiečius ūkininkus. Jau Šliūpas 1889 m. Liet. balse Nr. 3 sakė rūpinsiąsis
„budawoti lietuwystę ant pamatu darbininkiszkų““.

Tai buvo jo skelbiama iš Amerikos. O ir pačioje Lietuvoje Vilniuje
jau 1893 m. pradėjo aktyviau rodytis socialdemokratų veikimas ats-
kiromis brošiūrėlėmis. Jie nebegalėjo sutilpti ir Varpe; nuo 1896 m.
galutinai atskilo, sudarydami Lietuvos socialdemokratų partiją.

Šitaip socialinius klausimus besprendžiant, išsilukšteno pirmoji
grupė. Kita šviesuomenės dalis jautėsi kilusi iš kaimo, su kaimu ry-
šių nenutraukusi; dėl to kaimą, ūkininką laikė atgimstančios Lietuvos
pagrindu. Ūkininkų luomu rėmėsi tiek Aušra, tiek Varpas, tiek ir kiti

5 Albinas Rimka, op. cit., p. 64.

6 Ibid., p. 64-65.

7 Ibid., op. cit., p. 65. [Rimkos knygoje aptariant Šliūpo pažiūras nurodoma, kad ci-
tuotoji mintis apie privačią nuosavybę kaip apiplėšimą priklauso ne Šliūpui, kaip
implikuoja Brazaitis-Ambrazevičius, o Henry George'ui.]

8 Ibid., p. 65.

> Ibid., p. 67.

* [Jonas Šliūpas], „Lietuwos apszwiestunai ir lietuwyste“, in: Lietuwiszkasis batsas,
Šenandoa, 1889, Nr. 3.

267

draudžiamojo laikotarpio laikraščiai, nors to explicite” ir nebūtų ku-
ris akcentavęs. Tai buvo savaime aišku. Nors varpininkų didelė dalis
nušviesdavo socialinius bei ekonominius klausimus, kaip minėta, so-
cialistinę kryptimi, bet laikydami visuomeninio gyvenimo pagrindu
ūkininką, valstietį, jie toli skyrėsi nuo socialdemokratų ir išsirutuliojo
į Lietuvos demokratų partiją.

Paskiausiai socialines doktrinas suformulavo Lietuvoj katalikai.
Tačiau viena yra doktriną suformuluoti, kita yra tos doktrinos dės-
niais gyventi. Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje matome, kad dar be
specialiosios doktrinos, bet socialiniai klausimai ir ten jau svarstomi.
Apžvalga remiasi irgi daugiau kaimu, valstiečiais. Tačiau viena pažy-
mėtina: ji niekur neakcentuoja luomų. Jai nėra darbininko nei darb-
davio, jai yra tik laimingas ir nelaimingas žmogus. Ji siūlo visuomenės
vargą mažinti prieglaudomis, ligoninėmis, darbo namais, savišalpos
draugijomis. Tuo pačiu keliu eina ir Tėvynės sargas. Jie skiriasi nuo
kitų svarbiausia tuo, kad šitą socialinį klausimą stengiasi išspręsti
pagal krikščioniškąją doktriną: krikščioniško solidarumo, ne luomų
kovos, principu, kompromisine abipuse santaika. O krikščioniško-
jo solidarumo doktriną Lietuvos katalikai galėjo matyti iš visos eilės
popiežiaus socialiniais reikalais išleistų enciklikų: Quod apostolici
Muneris (1878), Rerum novarum (1891), Graves de communi (1901).
Pasiremdami šitomis enciklikomis, nusižiūrėdami į lenkų analoginės
organizacijas, suformulavo ir katalikai dar prieš Didįjį Vilniaus seimą
„Lietuvių Krikščionių Demokratų susivienijimo programo projektą“
(paskelbtą tik Draugijoj). Joje žadama rūpintis, kad

Lietuvos prastiems žmonėms būtų duota pilna liuosybė ant visko gero,
kad jiems būtų geriaus gyventi; kad miestai nečiulptų visą sodžiaus ūki-
ninko irjo šeimynos uždarbį; kad jie negadintų jo sąžinės nei sveikatos.
Mes dirbsime, kad būtų geriaus visiems žmonėms kaimuose gyvenan-
tiems: ūkininkams, turintiems ir neturintiems žemės, samdantiems ir
samdomiems, dvarų kumečiams ir kitokiems tarnams. Šelpsime ir tuos,
kurie iškeliauja į miestus.” ,

=" Išplėstai, aiškiai (lot.).

* „Lietuvos Krikščionių Demokratų susivienijimo programo projektas“, in: Draugija,

Kaunas, 1907, Nr. 1, p. 69.

268

Tačiau pažymi, kad „visų šios dienos nelaimių priežastis yra ta, kad
žmonėse sąžinės maža. Mūsų biurokratai mus skriaudė ir kankino,
nes jie sąžinės neturėjo. Jei neturės sąžinės tie, kurie su biurokratais
kovoja, tai, gavę viršų, ims skriausti kitus..“5

Pažymėtina, kad socialinis klausimas čia paverstas ir sąžinės klau-
simu. Be sąžinės reformos vargiai pasiseks gerai sutvarkyti ir patį so-
cialinį gyvenimą.

EAK

Šitas trumpas ekskursas į Maironio laikų spaudą rodo, kaip augo ir
diferenciavosi socialinė sąmonė. Ir Maironis nuo jos negalėjo stovėti
nuošaliai. Veltui jisai dar 1887 m. Šviesoje, prisidengęs S. Z. slapyvar-
džiu, šaukia į darbą visus inteligentus, būti lietuviais tikrais mylin-
čiais tėvynę“.

Veltui ir Apžvalgoj atskirų balsų šaukiamasi į „Brolius inteligen-
tus“: „Broliai inteligentai! Jųs kiekvienamę straipsnyje bemažko žadi-
nate brolius į vienybę, bet patįs vienybės neužkenčiate, patįs darote
partijas ir stumiate nuo savęs tus, kurie su jumis ieszko vienybės!..
jei jus tik nepradėsite laužyti, nekariauti priesz tikėjimą ir jo tarnus,
turėsite Apžvalgoje paspirtį ir seserį “5. Veltui skatinama į tą romanti-
nę vienybę, nes skiriasi jau pažiūros; skiriasi pažiūros ir į tą socialinį
klausimą. Ir pats Maironis nebuvo tokis, kuriam vienoda būtų ir viena
ir antra ideologija. Jis pats juk Šviesoje ragino visus „stoti ant tvirto
krikszczioniszko pamato““. Jis pats, dvasinės akademijos inspekto-
rius, su akademijos profesorium Aleksandru Dambrausku, su akade-
mijos adjutantu Pranciškumi Būčiu - buvo parašę ir minėtąjį „Krikš-
čionių Demokratų Susivienijimo programo projektą“ Jis pats dar toli
prieš šitą programą nujautė aktualėjantį socialinį klausimą ir reikalą jį
išspręsti. Nujautė ne gabaus moralinės teologijos profesoriaus protu,

5 Ibid., p. 70.

4 S. Z. [Maironis], „Žodis prie Lietuviu mylincziu savo tėvynę“, in: Szwiesa, Tilžė,
1887, Nr. 1.

5 Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, Tilžė, 1890, Nr. 15. [Nuoroda klaidinga]

€ S. Z. [Maironis], op. cit., p. 7.

269

bet poeto sintetiniu įžvelgimu. Socialistiškai suprantamą ir spren-
džiamą socialinį klausimą savo poezijoj išreiškė Mačys Kėkštas".

Su platesniu užsimojimu ir gilumu imasi socialinį klausimą suvokti
ir sintetiškai jį spręsti Maironis. 1896 m., vadinas, tais, kuriais pasiro-
dė Lietuvos socialdemokratų partija, Maironis išleidžia libretto Kame
išganymas“,.

Šitoje mažutėje knygelėje tarp kitų problemų atskleidžiami sociali-
nės nelygybės rezultatai, ieškoma jų priežasties ir išeities.

Prispaustų ir nuskriaustų vargdienių likimą ir jų dvasioje susida-
riusią pagiežos nuotaiką Maironis parodo visos varguolių minios, se-
nių, moterų, vaikų, darbininkų, netvarkingai dainuojamoj dainoj:

Ūkę ir kraštą didžturčiams palikę,
Eisim, kur akys ir kojos nuves;

Gal, nors ant kryžkelio laimę sutikę,
Kiauras pakreipsim sau kepures!
Sveikos tėvų pasilikite šalys,

Ašara, prakaitu mūsų aplietos!
Vargšą visur užmatys Visagalis;
Kitos priglaus nepažįstamos vietos.
Nėra teisybės ant žemės plačios,
Auksas tik viską ir gali, ir daro:

Nėra ant jo nei drausmės, nei valdžios

Vargdienį žmogų kaip šunį jis varo!..

Ne Dievas apleido, tik žmonės pikti;
Užtektų juk vietos ant žemės plačios!
Bet virkdo didžturčiai; jų duona - karti
Ir kaip-gį čia vargšui viltis neatstos?

7 (Jonas Mačys-Kėkštas], Mačio-Kėkšto eilės, Pittsburg: Leidimas ir spauda
Brolių Baltrušačių, 1910.

“ Kame išganymas pirmąsyk paskelbtas kartu su 1895 m. Pavasario balsų leidimu.
Taip pat jis buvo išspausdintas: Maironis, „Kur išganymas? arba Paviršiumi am-
žiaus klausimų“, in: Tėvynės sargas, Tilžė, 1896, Nr. 11, 12; 1897, Nr. 1.

270

Gerai sau ponaičiams, kai rūmai jų žiba:
Gal švilpauti dainas: jiems dirba tarnai;
Bet vargšui lopai ant pečių vien tik kyba,
Ir jam vien Amerika kvepa tiktai.

Marys pargabeno sau kokią ten Marę;

Jų pokiliams reikia nemaž pinigų [...]9

Ir kontrasto dėliai Maironis leidžia pasirodyti studentų būriui su
daina, linksma, nerūpestinga, skatinančia tik gyvenimu naudotis, nes
jo dienos trumpos: Gaudeamus igitur”...

Ir tokis kontrastas tarp anų niūrių su barkšančiais kaulais varguolių
ir šių filisteriškai nusiteikusių studentų! Idealisto Zonio lūpomis su-
skamba kartus priekaištas:

Ne tas jau dainas! Ne tai išpultų, broliai!
Skambėt iš krūtinės jaunos!

Dainavo amžiais jaunimas taip lig šioliai,
Bet argi ilgai taip giedos?

Kai žmonija kasdieną vaitoja baisiau,

Ar dainuoti be rūpesčio taip ir toliau?
Žmonijos dejavimai, -

Jūsų juokavimai...

Ar ironijos reikia daugiau?!”

Kai studentai nustebę meta idealistui Zoniui klausimą, kas gi dai-
nuoti - jis pradeda:

Kas vargdienį žmogų, beturtį priglaus.
Kad nulemta rūmams žibėti?

Kas širdį parodys, varguolį užjaus,

Kad nėra už tai kam mokėti?

Bepigu didžturčiui: jis auksą paskleis, -

19 [Maironis], Maironio raštai, t. 3: Dramatiški veikalai, Kaunas: [s. n.], 1930,

p. 12-13.
2 Taigi džiaukimės (lot.); pirmoji studentų himno Gaudeamus igitur eilutė.

a Ibid., p. 14-15.

271

Šimtai sieks jo rankos bučiuoti.
Beduoniai jam lauką eis dirbti būriais,
O jis pasiliks bekekšuoti!

Kame-gi teisybė? Ar žmonės visi
Nelygūs, ar vargšas, ar ponas?
Kodėl-gi vienam šviečia rūmai keli,

Kitam-gi nelopytas šonas?**

Klausimas iškeltas: kodėl gi vienam šviečia rūmai keli...; kas kaltas
dėl tos socialinės nelygybės, kame ieškoti išganymo.

Maironis atsako netiesioginiu būdu. Jis rodo įvairių ideologijų
žmones, norinčius tą klausimą išspręsti. Vieni su Mariu visą gyve-
nimą, taigi ir socialinį, nori tvarkyti pagal materialistinę ateistinę
pasaulėžiūrą. Materialistinis ateizmas jiem tėra išganymas. Jiems iš
gyvenimo esą imtina visa, kas maloniausia materialiniam žmogaus
pradui. Jie net nesupranta, kaip gali būti žmonių su aukštesniais,
idealistiniais siekimais:

Kam ieškai Dangaus, kai be jo mums gerai?
Gyvenimas - trumpas, kaip sapnas saldus!
O kas ten mums mirus?.. gal nieko nebus!

Kam kvaršinti galvą tikrai?»

Šitokio ateisto materialisto ideologija nulemia jo santykius su gy-
venimu ir kitais žmonėmis: jisai moteryje temato praeinamo malo-
numo objektą, kuris galės būti pakeistas kitu, parodžiusiu daugiau
atrakcijos. Savaime suprantama, kad tokia ateistinė materialistinė
ideologija yra blogas pagrindas ne tik šeimos, bet ir socialiniam gyve-
nimui. Visuomene šios ideologijos žmogus tiek tesirūpina, kiek jį patį
paliečia. Ir kada įniršusios minios, jo paties ideologijos nuteiktos, ima
visa žudyti ir griauti, Marys ima būkštauti: .

2 Ibid., p. 15.
3 Ibid., p. 8.

272

Sulaukėme laiko! E, ką besakyti!
Kaip avys apsvaigusios, žmonės sumišo *

Tik dabar susirūpinimas miniomis! Anksčiau, kada tos minios
badą kentė, jis tylėjo. Piktinas, kada tos minios jo paties filosofiją ima
vykdyti gyvenime.

Taigi materialistinis ateizmas (sprendžia Maironis) nėra išgany-
mas - nei asmens, nei šeimos, nei socialiniame gyvenime. Bet jis nėra
toks pavojingas gyvenime, nes yra atviras, grubus, beveik ciniškas ir
tuo nuo savęs nubaido.

Daug pavojingesnis yra idealistinis ateizmas, kuris eina į gyveni-
mą su idealistiniais nusiteikimais ir siekimais. Maironio daugiausia
ir sustota prie šito idealistinio ateizmo žmonių, kurių atstovu rodo
Zonį. Tokie ateistai iš mažumės yra išsinešę religines tradicijas, tik
gyvenime jų netekę. Paviršutiniškai ir grynai pozityvistiškai supras-
tas mokslas jiems yra Dievą iš dangaus ir iš širdies išbloškęs. Tačiau
idealisto ateisto širdis su pasiilgimu žiūri į jaunystės tvirtą nepalaužtą
tikėjimą, kurį mato vaikuose; su liūdesiu betgi konstatuoja, kad ateis
laikas, kada ir jų tikėjimas sugrius. Tuščią širdį nori užpildyti mote-
rim. Bet moteris, nesaistoma religijos dėsnių, pameta Zonį, ir šisai
su Arthuru Schopenhaueriu prakeikia moteris: esą jos visais amžiais
gyvenimą pragaru verčiančios. Moterį jo širdyje pakeičia aukštesnis
idealas - visuomenė. Skelbia Zonis „lygybę, brolybę visų“. Bet greitai
susilaukia skaudžių savo propagandos vaisių ir socialiniame gyveni-
me - taip, kaip buvo šeimoje. Zonio sukurstyta minia pareikalauja iš jo
paties užuojautos ne žodžiais, bet pinigais, jį išjuokdama pririšo prie
medžio, o savo tikrąjį geradarį Milvydą nužudė... Ar minia nelogiškai
padarė? Jos žygis visai derinasi su pozityvistine ateistine Zonio ideo-
logija, kuri gyvenimo pagrinde mato kovą visų su visais, kovą ne dėl
dvasinių vertybių, bet dėl materialinių. Kovos tikslas jiems pateisina
priemones, kurios tik padės turtą paimti į savas rankas. Ir nors ateis-
tas idealistas šauks apie visų luomų lygybę, ragins minią palaukti, kol
bus išrinkta nauja valdžia, kuri visiems po lygiai padalins, įsisiūbavusi

24 Ibid., p. 22.

273

minia nieko nelaukia. Išgriauja visa - ir kas jai kliudo ir kas padeda.
Nušluoja ir pačius naivius luomų lygybės skelbėjus...

Maironis čia iškėlė socialinės revoliucijos psichologiją ir jos skelbė-
jų taip dažnai pasitaikantį žuvimą nuo tų, kuriuos skatino į revoliuci-
nius aktus. Kodėl gi jie žūsta? Kodėl katastrofa baigias jų skelbiamos
idėjos? Jie ir patys kalti. Jie sukėlė žmonėse geismą naujo gyvenimo,
bet tik geismą materialinės gerovės ir materialinės lygybės; jie pažadi-
no žmoguje žvėrį, atpalaidavo žmogų nuo dorovės varžtų, kurie būtų
sulaikę jį nuo griaunamojo darbo. Jie sukėlė pavasario upėje vandenis,
o nuėmė krantines. Kitus paskandino ir patys buvo paskandinti.

Tokiu būdu Maironis išrodo, kaip idealistinis ateizmas tiesiogiai
veda į materialistinį ateizmą. Socialiniame gyvenime, kaip ir šeimoje,
jis nėra tikrasis išganymas, nes su savim neša taip pat ir socialines ka-
tastrofas ir asmeninį žmogaus gyvenimą padaro nelaimingą.

Bet Maironis nesitenkina privedęs iki absurdo teorijas, spren-
džiančias socialinį - ir iš viso gyvenimo filosofijos - klausimą ne pagal
krikščioniškąją ideologiją.

Kai Zonis, nusivylęs savo socialiniu veikimu, nori pasekti Eduar-
do von Hartmanno, Schopenhauerio filosofija ir nusižudyti, jį sulaiko
pranciškonas su vaikais. Jį prikalbina nuo šiol ieškoti gyvenimo pras-
mės (išganymo!) krikščioniškajame idealizme. Ir asmens, ir šeimos,
ir visuomenės, ir tautos gyvenimas būsiąs harmoningas, jei visi eisią
į vieną tikslą - į Dievybę, jei tarpusavio santykius tvarkys jos nužy-
mėtais dorovės dėsniais. Krikščioniškojoj filosofijoj įprasminamas
asmens gyvenimas ir šeima. Ir moteris, kurią Friedrichas Nietzsche
brutaliai gretino su avim, su višta, kurią kai kurie prancūzų simbolis-
tai laikė košmaru, krikščioniškoje Maironio ideologijoj gauna aukš-
tesnės prasmės:

Kas meile vyrui palengvins vargus, kaip ne ji?

O socialiniame gyvenime:

5 Ibid., p. 34.

274

Be Dievo visur vien tik pragaras bus!
Brolystė, lygybė - tie gražūs ryšiai
(Žmonijai juos paskelbė Kristus seniai)
Tik amžiais per Dievą sutaikins visus!..26

Tą tezę Maironis ir pozityviai iliustruoja konkrečiu Milvydų šeimos
pavyzdžiu, kur susitelkia ir asmeninė laimė, ir šeimos sugyvenimas, ir
tiksliai išsprendžiami santykiai su visuomene. Maironio krikščioniš-
kasis idealizmas neatmeta luomų buvimo, bet jų santykius pagrindžia
ne tarpusavinę kova, o krikščioniškuoju solidarumu. Kada žmogus
gyvens krikščioniškąja ideologija, gyvens pagal sąžinę, kaip paskui
bus pasakyta „Krikščionių Demokratų Susivienijimo programo pro-
jekte“, savaime jis atiduos, kas priklauso artimui.

Tokiu būdu Kame išganymas jau davė principinį socialinio klausi-
mo išsprendimą, kuris po u metų buvo detalizuotas ir konkretizuotas
minėtoje programoje.

kọ

Pasirodžiusi šita Maironio knygelė vis dėlto nebuvo populiari švie-
suomenėje; iš Varpo Maironis už ją susilaukė priekaištų, kad mokslą
išniekinęs, kad socializmą iškreipęs*7. Maironis net skundėsi nebuvęs
suprastas. Dabar atrodo, kad ir tuomet greičiau jis suprastas buvo, tik
jo socialinio klausimo sprendimas nebuvo priimtinas priešingai ideo-
logijai. Antra, libretto Kame išganymas pasirodė ta Maironio žymė,
kuri to meto šviesuomenę jau skyrė - religinė, socialinė ideologija. O
Maironis buvo populiarus kaip tik tais šūkiais, kurie visus jungė - pa-
triotiniais, tautiniais šūkiais.

O kad Maironio Kame išganymas nebuvo pažįstamas liaudžiai, tai
yra vienas iš ženklų, kad socialinis klausimas buvo gyvas tuo metu
labiau šviesuomenės galvose, nekaip lietuvių liaudies konkrečiame
gyvenime. Lietuvių tauta šitame Aušros-Varpo laikotarpyje, jau po

26 Ibid., p. 3.
37 Žr. S. [Stasys Matulaitis], [Pavasario balsų recenzija), in: Varpas, Tilžė, 1898, Nr. 1,
p. 9-11 (šios knygos p. 72-81).

275

praėjusių didelių socialinių reformų - po baudžiavos panaikinimo,
buvo beveik vienalypė: perdėm dominavo ūkininkų luomas. Darbi-
ninkų luomas dar nebuvo išaugęs; didesnės pramonės dar nebuvo.
Tiesa, žemės ūkyje buvo darbininkų, tačiau tais laikais darbininkas
su ūkininku tebegyveno patriarchališkai. Luominė kova tarp bernų
ir ūkininkų nebuvo dar labai aktuali. Šviesuomenės iš karto aktua-
linamas, aktualinamas siauresne prasme - socialinis klausimas kaip
darbininkų klausimas, kaip luominės kovos klausimas, atrodo, buvo
išaugęs ne tiek iš lietuviškos dirvos, kiek atneštinis iš mokyklos, iš
kurios lietuviai sėmė didžiąją išminties dalį.

Gal nujausdamas tai, ir Maironis savo libretto nedavė lietuviško ko-
lorito; tik atitrauktą nuo konkrečios vietos foną. Tejausti, kad tai XIX
amžiaus galo dvasia.

Vadinas, Kame išganymas buvo poetinis reagavimas į teorinius to
meto samprotavimus.

*k*

Kuo gyveno šviesuomenės protas atgimstančioje Lietuvoje XX šim-
tmečio angoje, tai pasirodys aktualu atgimusioje Lietuvoje ir masėms.
Kuriant nepriklausomą Lietuvą, visa sparta teko vesti socialines re-
formas. Kaip baudžiavos panaikinimas sukrėtė visą ūkininkų luomą,
išjudino energiją ir sukūrė naujas patogias sąlygas tautiniam atgimi-
mui, taip psichologiškai ir sociališkai turėjo sukrėsti ir duoti naujos
akcijos masėms žemės reforma kuriant nepriklausomą Lietuvą.
Maironis, jau gyvenimo nuskriaustas, skaudžiai apšmeižtas, iš
gyvenimo pasitraukęs, užleidęs vietas jaunesniems, ir šiuo metu ne-
buvo abejingas socialinėms reformoms. Poezijoje, tiesa, jau maža
socialinius klausimus užgriebia. Platėliau paliečia nebent Mūsų var-
guose. Tačiau naujos pagrindinės idėjos, kurios nebūtų davęs Kame
išganymas, jau nepastebėti. Už tat su visa erudicija ir su visu Mairo-
niui įprastu atsargumu jisai svarstė, kiek tėologo akimis pateisinama
žemės reforma. Šis klausimas perdaug tuo metu buvo aktualus, kad
Maironis būtų galėjęs jo išvengti ir savo nuomonės viešai nepaskelbti.
Aktualus, nes didieji žemės savininkai sukėlė tokį triukšmą, kad jų

276

garsas turėjo pasiekti net Apaštališkąjį Sostą ir žemės reformos au-
torius sudrausti bažnytinėmis bausmėmis - žemės reforma esąs gi
tikrasis bolševizmas... Analizavęs S. Testamentą, Bažnyčios Tėvus,
įžymiausius naujųjų laikų teologus, Maironis, kad ir neaiškiai, suges-
tionavo išvadas, kad nuosavybė esąs natūralus dalykas, įgimtas kie-
kvienam žmogui, kad viešajam labui reikalaujant, galima iš atskirų
asmenų nuosavybės teisę atimti su priederme kiek galima jiems at-
lyginti, pvz., prireikus geležinkelį tiesti ir t. t. Bet visa klausimo svar-
ba, - samprotauja Maironis, - ar dabartinis Lietuvos labas tikrai ir
būtinai reikalauja, kad dvarai net nelaukiant Steigiamojo Seimo būtų
išparceliuoti. Bet čia savo žodį turįs jau tarti ne tiek teologas, kiek
ekonomistas ir politikas”. Šitokis autoritetas pateisino patį žemės re-
formos principą, o jo kritiškų pastabų, atrodo, buvo atsižvelgta pačią
žemės reformą vykdant.

Kai dabar pretenduojame savo nepriklausomą valstybę išlaikyti, o
ypačiai sukurti joje tautinę kultūrą su jaukiu visiems luomams gyve-
nimu, jaučiamas irgi socialinio klausimo aktualumas. Jaučiama, anot
Oto fon Bismarko kalbos, pasakytos Reichstage 1882 m., kad mūsų
laikais į valstybės sveikatos receptą reikia įlašinti porą lašų sociali-
nio aliejaus. Tai rodo paskutinės realios pastangos bei užsimojimai
darbininkų, ūkininkų ar kitų luomų būviui pagerinti. Tos pastangos
visai suprantamos - išnykus tarpusavinei socialinei kovai, kovai dėl
duonos kąsnio, visos tautos energija galės būti sutelkta intensyviam
kūrybiniam darbui, be kurio neįmanomas trečias mūsų tautos kelio
etapas: po tautinio susipratimo, laimėto su baudžiavos panaikinimo
ir aušrininkų žygiais, po politinės nepriklausomybės, laimėtos su že-
mės reforma ir savanorių aukomis, - tautinė kultūra, kuri dar reikia
laimėti.

Tik žvelgiant į šitą etapą ir tam reikalui gerinant socialinį visų
luomų būvį, visados gresia luominės dvasios pavojus. Gresia luomi-
nė proletaro dvasia, būtent - pagiežingas neturtingojo nusiteikimas,
kad turtingesnysis jau dėl to esąs nekęstinas, kad jis turtingesnis, o

238 Žr. Maironis, „Žemės savastis teologijos supratimu“, in: Draugija, Kaunas,
1919, Nr. 4-6.

277

neturtingasis aukštesnis ir vertesnis jau tik dėl to, kad jis neturtingas.
Gresia luominė kapitalisto dvasia, būtent - tie nusiteikimai, kurie tur-
tingesniuosius skatina nepagerbti neturtingajame žmogaus ir neduo-
ti jam pragyvenimo sąlygų, būtinų kiekvienam žmogui.

Šitokie nusiteikimai paruošia žmones psichologiškai ne tarpusavio
sugyvenimui, o tiktai kovai savųjų su savaisiais. Šitokie nusiteikimai
juo labiau ir pas mus galimi, kad pramonė stiprėja, darbininkų kadrai
auga; valstybė nebetenka pirmykščio vienalypio luominio veido.

Nurodyto dabar socialinės psichologijos galimo pavojaus akivaiz-
doje mintys iš naujo nukrypsta į Maironį. Net socialinės problemos
akivaizdoje jis vėl gali būti aktualus.

Didelis žmogus - juo ilgiau į jį žiūri - atrodo didesnis, kiekvienu
momentu vis aktualus, nors sykiu ir toks paprastas.

278

Maironio kritinė recepcija
okupuotoje Lietuvoje ir išeivijoje

Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus straipsniis, lydėjęs Maironio knygas karo
metais ir išsyk po jų emigracijoje. Skelbtas kaip 1942 m., 1944 m. bei 1947 m.
Pavasario balsų įvadas. Vėliau Brazaitis-Ambrazevičius tekstą gerokai taisė ir,
pakeitęs pavadinimą, publikavo emigracijoje!. Čia dedamas ankstesnis, Mai-
ronio recepciją Antrojo pasaulinio karo metais reprezentuojantis variantas.

Pirma publikacija: Juozas Ambrazevičius, „Maironio metai“, in: Literatūros
metraštis su kalendorium 1942 metams, redagavo Bernardas Brazdžionis,
Kaunas: Valstybinė leidykla, 1941, p. 176-186; skelbiama iš: Juozas Ambraze-
vičius, „Maironis ir visuomenė“, in: Maironis, Pavasario balsai, Wūrzburgas:

išleido Liudas Vismantas, 1947, p. 287-295.

JUOZAS BRAZAITIS-AMBRAZEVIČIUS

Maironis ir visuomenė

Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,
Praeisiu, kaip verdą verpetai;

Gal žmonės šiandieną manęs nesupras,
Bet mano išauštanti metai" (1895)

Kūrėjo dydis matuojamas ne tik tuo, kiek jis savo kūryboje nauja ir
sugestyvia forma yra atskleidęs ligi tol neiškeltas būties gelmes; ma-
tuojamas ir tuo, kiek jis turėjo reikšmės bendruomenei - ar savo laikų,
ar paskesnėms kartoms. Didieji kūrėjai ne tik išreiškia savo laikų ben-
druomenės dvasią bet savo kūriniais paskatina bendruomenę prisiim-
ti naujas gyvenimo formas.

Maironis naujų žmogaus būties gelmių neatvėrė. Naujų literatūri-
nių formų, nepažįstamų pasaulio literatūrai, nesukūrė. Gyvenimo rato
pasaulyje nepasuko. Tačiau lietuvių tautos ribose jis ne tik atėjo su
naujomis idėjomis ir literatūrinėmis formomis; jis ne tik išreiškė savo
epochos nusiteikimus, bet virto lietuvių tautai ir gyvenimo formuotoju.

"Juozas Brazaitis, „Maironis ir Lietuva“, in: Aidai, Bruklinas, 1957, Nr. 8, p. 285.
* Eil. „Pasitikėjimas savimi“.

281

Ne visos ir ne iki galo jo iškeltos naujo gyvenimo formos prigijo
visuomenėje. Bet tautinės idėjos ir literatūrinės formos visiškai ap-
sprendė lietuvių visuomenės dvasią Maironio kartai. Jo įtakos neiš-
vengė ir paskesnės kartos, nors jos darė pastangų iš Maironio „išsiva-
duoti“.

Ne be kovos Maironis laimėjo dvasinio vado vardą savo epochoje;
ne be skausmo pasitraukė antroje epochoje; ne be išvidinio triumfo
kilo jo renesansas trečios epochos pradžioje.

„Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas [...]3. Tai prisipažinimai, kuriuos
išspaudė Maironiui jo santykiai su ano laiko visuomene, kai tik jis pra-
dėjo savo poetinę karjerą. Lenkomaniškosios visuomenės viršūnės,
Vinco Mykolaičio-Putino romano gražiu suformulavimu, patriotinių
eilėraščių autorių įvertino kaip „socyalista, anarchista i ateista“*. Lie-
tuviškosios visuomenės viršūnės, atstovaujamos laikraščių, Maironio
poemą Tarp skausmų į garbę sutiko su pasipiktinimu ir pasityčiojimu.
Laikomas rimčiausiu laikraščiu, Varpas* tą Maironio pirmąją poemą
pripažino nereikalinga ir net žalinga; nurodė ją kitiems pavyzdžiu,
kaip nereikia rašyti, o pačiam jos autoriui atsisakė net poeto talentą
pripažinti. Tačiau po trejų metų tas pats Varpas susigriebė ir paskel-
bė: „Maironis turi neabejotiną [...] talentą“. Jaunimas savo širdimi
Maironį geriau pažino už kritikus. Vienas iš jų į dienoraštį įsirašė:
„Vėlu jau, o aš apie miegą nė pamanyti nenoriu: gražiausios poemos
vietos skamba ir skamba man ausyse lyg muzika, lyg daina... Dieve,
kaip malonu skaityti gražius veikalus savo kalba!7

Jaunoji Lietuva nuėjo su Maironiu. Maironis laimėjo. Jo įtakoje for-
mavosi ideologija, kūrėsi literatūrinė Maironio mokykla.

3 Eil. „Pasitikėjimas savimi“.

+ Kalbama apie Vinco Mykolaičio-Putino romaną Altorių šešėly.

s N. [Stasys Matulaitis], [Terp skausmu į garbę recenzija], in: Varpas, Tilžė,
1895, Nr. 8, p. 133-136 [šios knygos p. 52-62].

é S. [Stasys Matulaitis], [Pavasario balsų recenzija), in: Varpas, Tilžė, 1898,
Nr. 1, p. 9-u [šios knygos p. 72).

7 Šatrijos Ragana, Viktutė, Kaunas: Lietuvos valstybinė leidykla, 1941, p. 65.

282

Balsai prieš Maironio „hegemoniją“ pakyla su naujo laikotarpio pra-
džia, spaudą atgavus. Jau 1906 m. Augustinas Voldemaras, tada studen-
tas, su visa aitra puolė Maironio Lietuvos istorijos ideologiją*. Nutilo
net nespėjęs savo kritikos baigti?, tačiau jo pastangos yra išraiška naujo
laikotarpio siekimų - pasitraukti nuo Maironio, nusikratyti ne tik jo li-
teratūrinėmis formomis, bet ir jo romantine ideologija ir užtraukti nau-
jas savas giesmes. Sofija Kymantaitė dar su pietizmu atiduoda pagarbą
Maironiui, bet jau labiausiai žavisi tais jo kūriniais, kurie naujam laiko-
tarpiui yra artesni - jo gamtine poezija“. Toliau ji rodo estetizmo gai-
res naujai Lietuvai; Juozpas Albinas Herbačiauskas smogia į senosios
kartos ideologiją ir literatūrines tradicijas, Maironio brandintas; Balys
Sruoga pasėja naujos poezijos ir naujos ideologijos grūdus. O prieš pat
Didįjį karą vienas iš jaunųjų poetų (Kleopas Jurgelionis) tiesiai pareiš-
kė: „Labai nedaug kuo iš Maironio galima gėrėtis. Aš nežinau nei vienų
jo eilučių, kurias skaitydamas galėčiau pajausti, kad jas rašė iš jausmo
pilnumo“ (Amerikoj Jono Šliūpo leidžiama Laisvoji mintis)".

Kūrėsi naujas dvasinis gyvenimas, ir Maironis turėjo atitekti isto-
rijai.

Maironio aureolė turėjo dar labiau blankti rašytojų tarpe, kai ne-
priklausomoje Lietuvoje diskusijose dėl literatūros tautiškumo, Mai-
ronio Jaunoji Lietuva vėl imta neigiamu pavyzdžiu, pavydžiu veikalo,
kuriame tautiškumo nesą“.

Tai buvo skaudžiausias priekaištas, koks begalėjo būti epochoje,
kurioje daugiausia buvo kalbama apie tautinės kultūros kūrimą.

Kitas, taip pat jaunesnės kartos rašytojas viešai į Maironį kreipėsi:

8 Augustinas Voldemaras, [Lietuvos istorijos recenzija], in: Vilniaus žinios,
Vilnius, 1906-10-31 (1906-11-13), Nr. 242; 1906-12-12 (1906-12-25), Nr. 277 Įšios
knygos p. 82-88).

9 Antroji Augustino Voldemaro recenzijos dalis dėl Vilniaus žinių redakcijos kaltės
buvo paskelbta gerokai vėliau - praėjus beveik pusantro mėnesio nuo pirmosios.

© Zofija Kymuntaitė, „Vienužis - Maironis - Vaičaitis“, in: Vilniaus žinios,
Vilnius, 1906-12-20 (1907-01-02), Nr. 284; 1906-12-21 (1907-01-03), Nr. 285;
1906-12-22 (1907-01-04), Nr. 286 [šios knygos p. 94-104].

n Kleopas Jurgelionis, „Padrikos pastabos“, in: Laisvoji mintis, Skrantonas,
1913, Nr. 42.

* Balys Sruoga, „Keli žodžiai“, in: Skaitymai, Kaunas, 1922, t. 17, p. 85.

283

Maironi!“3

Vėl trečias, jauniausias, kartojo prisispyręs: Maironis paseno, Mai-
ronis nuseno, Maironis paseno“.

Maironis iš gyvenimo buvo stumiamas. Ir nors oficialiniams ak-
tams buvo kviečiamas, nors mėgino dar kurti balades ir dramas, nors
jo dramos ėjo scenoje iškilmingomis progomis, tačiau naujos kartos
akyse jis buvo jau tik praeities herojus. Net oficialioji Lietuva tai opi-
nijai pasidavė, ryždamosi palikti senąjį poetą ramybėje, lyg daugiau
nebeegzistuojantį. Ir 1932 m. vasario 16 d. teatre oficialusis kalbėtojas
suminėjo eiles veikėjų, vedusių tautą į laisvę, tik neminėjo Maironio,
kuris čia pat sėdėjo ir kurio drama turėjo tuojau pasirodyti scenoje.

Tačiau įdomus naujas reiškinys. Kai Maironio aureolė blėso akyse
tų, kurie Maironį matė čia pat Lietuvoje, tuo metu ji ėmė stipriau švi-
tėti akyse tų, kurie apie jį girdėjo tik iš tolo - išeivių tarpe. Turim iš-
tisą eilę atskirų to susidomėjimo faktų, pasireiškusių spaudoje ir laiš-
kuose. Su geraširdišku naivumu amerikietis Kazimieras Vidikauskas
(Vidiškis) cituoja Maironio poezijos rezignacinius motyvus ir jiems
oponuoja.

Maironis: Išnyksiu, kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!

Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,

O kas jų nors vardą atspės?

Vidiškis: Sakau Tau, Maironi, garsus poeta,
Didvyri, pegaso jojiks...

Kuriam ant Parnaso puiki yr vieta...

Vards Tavo niekad nepranyks!5

3 Paparonis [Antanas Šmulkštys], „Del Maironio poemos ‘Mūsų vargai“, in:
Laisvė, Kaunas, 1920-08-22, Nr. 169 [šios knygos p. 169].

4 Stud. Antanas Venclova, „8-as Baras“, in: Lietuvis, Kaunas, 1925, Nr. 34, p. 12
[šios knygos p. 211].

5 Darbininkas, Bostonas, 1925, Nr. 46.

284

Ir taip per penkias strofas!.. Toje pat spaudoje siūloma naujas lai-
kraštis pavadinti Maironio vardu. Atsiranda slapyvardžių: Maironie-
tis, Maironio Šakelė. Dar įdomiau skaityti, kad atidaromas Maironio
parkas, o privatūs laiškai Maironiui yra liudininkai, kaip poezija gali
patraukti skaitytoją ir suorganizuoti jo dvasioje perversmą. Netikėtai
pakliuvusi „Tautiška daina“ atgaivina išeiviui apmirusias patriotines
emocijas ir sutirpdo visą kartumą, kurio buvo prisirinkę dėl to, kad
senoji tėvynė nemokėjo respektuoti išeivių... Arba vėl: viena nepažįs-
tama Maironiui korespondentė rašo:

„Kalėdoms įteikta man Tamstos knyga Pavasario Balsai... Įsi-
skaičius į ją pagauta tų eilių galingąja grože, ir išdrįstu lenkti gal-
vą prieš Mūsų Tautos Dainių““. O po ilgesnės korespondencijos su
Maironiu:

Nekartą savęs klausiu, iš kur man yra teikiama tokia didi malonė, kad
Maironis, apsuptas šimteriopai įvairiais reikalais ir rūpesčiais, betgi ran-
da laiko atsiminti apie savo tolimąją korespondentę.

Ir dėkinga esu tai nežinomai Galybei už suteiktą progą nors iš tolo,
laiškuose, pažinti jį.

Nuo seniai liejasi Maironio žodžiai galinga srove į mano širdį - tai
Jo eilės. Dabar jo žodžiai, laiškuose tarti, ugnimi žiebia mano širdį prie
didžių žygių, skatina sulig savo išgalės stoti sargybon lietuvystės tarp

mūsų išeivių...

Ir tokių liudininkų, kurie kreipėsi į Maironį, reiškė noro bent sykį
dar pamatyti senąją tėvynę, kurie pasijuto patraukti išeivių tarpe pa-
triotiniam darbui - ne vienas. Kai prieš pat mirtį Maironis aplankė
lietuvių koloniją Mintaujoje, tai „buvo didžiausia šventė, šviesiausia
diena mūsų kasdieniniame ir sunkiame užsienio lietuvių gyvenime,
kaip rašė gimnazijos mokytojas.

Tėvynėje savo misiją atlikęs ir jai nebereikalingas, Maironis savo
moralinę įtaką perkėlė į išeivius. Ir tie jį suprato. O tėvynėje daug

* Cituojami laiškai neišlikę.

285

gražių žodžių buvo pasakyta mirusiam poetui, tačiau ir mirties proga
Lietuva nepasirūpino net, kad būtų išleisti tautinio atgimimo pranašo
raštai.

„Bet mano - išauštančiai metai [...Į“7. Atėjo momentas, kad Mairo-
nis iš išeivių sugrįžo į Lietuvą. Tas momentas atėjo su Rytų galybės už-
simojimais sulikviduoti lietuvių tautą ir valstybę. Tada dėl Maironio
iš naujo kilo nesutarimas tarp visuomenės ir oficialiosios kritikos. Ra-
šytojas kritikas pasišovė įrodinėti, kad Maironis nebuvęs visos tautos
poetas ir jungėjas, kad jis tebuvęs tik buožių interesų poetas“. Tačiau
visuomenė ir šiuo kartu nepaklausė kritikos. Instinktyviai pajuto, lyg
iš Maironio poezijos būtų išėjusi vėl neregimoji galybė ir atsistoju-
si tautiškumo sargyboje, nes tie, kurie Maironio poemos tautiškumą
buvo paneigę, jau giedojo nebelietuviškai Lietuvai.

Užteko tik vienam rašytojui pratarti: atgaivinkime Maironio kul-
tą“, ir visoje tautoje prasidėjo Maironio renesansas.

H
Kur priežastis, kad Maironis taip nevienodai priimamas visuomenės
ir oficialiosios opinijos, kuriai atstovauja kritika? Kur priežastis, kad
taip nevienodai priimamas įvairių laikotarpių?

Po Maironio mirties Julijonas Dobilas Maironio įtakai išaiškinti
nurodė jo asmeninį profesinį bruožą.

Jei Basanavičiui ir Kudirkai priklauso garbė, kad jie atgimimo darbą yra
pradėję, tai tas, kas žino, kokia buvo anais laikais Lietuva, turės pripa-
žinti, kad labiausiai ją paveikti galėjo tik toks asmuo, kaip Maironis, -

7 Eil. „Pasitikėjimas savimi“.

8 Viktoras Katilius, „Maironio „Jaunoji Lietuva“, in: Raštai, Kaunas, 1941, Nr. 1.

3 Nėra aiškų, ar omenyje turimas Bernardo Brazdžionio staipsnis (Bernardas
Brazdžionis, „Atgaivinkimę patriotinį Maironio kultą“, in: XX amžius, Kaunas,
1940-06-28, Nr. 145), ar Liudo Giros, kuriame raginama: „Atgaivinkime savyje en-
tuzijastingąjį pirmųjų ‘Pavasario balsy’ ir ‘Tarp skausmų į garbę“ Maironio kultą!“
(Liudas Gira, „Mirusį, bet tebegyvą mūsų tarpe Maironį prisiminus“, in: Naujoji ro-
muva, Kaunas, 1932, Nr. 28-29, p. 657).

286

teologijos magisteris, seminarijos, paskui akademijos profesorius, tai,
vėl seminarijos rektorius, kanauninkas ir t. t. Dar viena svarbi aplinky-
bė: visiems mums, jo mokiniams, buvo žinoma, kad jis ir universitete
yra buvęs. Anais laikais tai stiprus argumentas: visą mokslą išėjęs - dva-

sinį ir pasaulinį.*?

Tokia asmeninė profesinė padėtis saugojo Maironį nuo lenkoma-
nijos persekiojimų čia Lietuvoj, ko nebuvo išvengęs Juozas Tumas. Ta
pati padėtis iš kitos pusės be svyravimų lenkė į Maironį visą jaunąją
kunigiją ir traukė į pozityvų Maironio skelbiamą darbą. O laimėti
jaunąją kunigų kartą buvo didelis dalykas, nes pasaulinės* šviesuo-
menės tebuvo nedaug, ir ta pati liaudyje negalėjo susilyginti su ku-
nigų įtaka.

Betgi ta pati asmeninė profesinė padėtis Maironį darė ir svetimą tai
lietuviškos šviesuomenės daliai, kuri sudarinėjo opiniją prieš Maironį
jau vien todėl, kad Maironis buvo kunigas.

Vis dėlto asmeninė profesinė padėtis negalėjo būti pati svarbioji
Maironio pasisekimo ar nepasisekimo priežastis. Juo labiau, kad Mai-
ronis visuomenės forume savęs neeksponavo taip, kaip Tumas. Jis vei-
kė daugiau savo poezija. Nuo poezijos charakterio daugiausia ir pri-
klauso tai, kad Maironis turėjo savo garbintojų ir savo nedraugų, kad
jis virto epochos formuotoju ar kitos epochos buvo užmirštas.

„Praeisiu kaip verdą verpetai [...]“**. Maironio poezija nėra sau tiks-
las. Ji nėra tik grynas estetinis pasigrožėjimas. Maironio poezija yra
verdančių verpetų, kovos poezija. Kovos nuotaika reiškiasi tiek pa-
triotinėj, tiek asmeninėj srity. Kovoja poetas su savimi ir laimi var-
dan etinių idealų. Kovoja su išorine priespauda ir tautos gyvenimo
rutina vardan pažangių tautinių visuomeninių idealų. Net dvejopą
ideologiją laužo - lenkomaniškąją ir karingą laisvamaniškąją. Mai-
ronio naujos idėjos - vienai patriotinės, antrai religinės - lygiai buvo

2 Julijonas Dobilas, „Maironis. Šis tas dėl jo kūrybos“, in: Naujoji romuva, Kau-
nas, 1932, Nr. 28-29, p. 658 [šios knygos p. 237].

Pasaulietinės.

2 Eil. „Pasitikėjimas savimi“.

287

nepriimtinos. Nebuvo Maironis priimtinas nei naujam laikotarpiui
po spaudos atgavimo, nes Maironio poetinė ideologija buvo svetima
naujoms idėjoms, skelbiančioms grynąjį estetizmą, plintančioms iš
Vakarų, tarpininkaujant lenkams ar rusams, ir vis labiau prigyjan-
čioms lietuvių menininkų tarpe. Dar mažiau priimtina Maironio ide-
ologija buvo bolševizmo laikais... Taigi visa kova prieš Maironį turėjo
pirmiausia ideologinį pagrindą.

Ideologinį bei psichologinį pagrindą turėjo ir jo pasisekimas. M.
mokėjo atnešti tokias idėjas ir taip jas paskelbti, kad tautos daugu-
mai, valstiečiams, ypač jos naujajai kartai, jos atrodė ir naujos gies-
mės ir jaunimo dvasiai visiškai priimtinos. Pamilti savo kraštą, o ne
kokią ten plačią, rzeczpospolitą, išlaikyti savo krašto kultūrinės, re-
ligines tradicijas, būti realiais šeimininkais savo mažame krašte, o ne
kokiais, plačiosios slavofiliškos ar kitokios valstybės įnamiais, buvo
naujos idėjos, kurios užtvenktos mėto žaibus, kelia verpetus, audrina
jaunimą į kurį apeliavo Maironis. Sveikam jaunimui imponuoja žy-
giai, idealizmas. O Maironio paskelbtoji tėvynės meilė buvo grynai
idealistinė, riteriška.

O tu tik viena širdies raktą radai
Skaisčia savo skausmo gilybe!

Mylėti dėl skausmo, mylėti kenčiantį yra riteriškas gestas. Tokia
meilė nėra tuščia frazė. Natūralaus žmogaus etinis jausmas yra palan-
kus tam, kuris yra silpnesnis ir skriaudžiamas. Toks jausmas lietuviui
nesvetimas. Lietuviai dažnai vadinami romantikais, nerealiais poli-
tikais, nes jų simpatijos visados svirdavo silpnesnės, skriaudžiamos
tautos pusėn. Maironis, riteriškai stodamas silpnesniojo ginti, atitiko
aną lietuvių etinį jausmą, kuris jaunimo širdyje yra juo stipresnis.

Nuo meilės einama į veiksmą. Dobilas taria, kad Maironis esąs net
didesnis veikėjas nekaip poetas. Pasakymas būtų teisingas ta pra-
sme, kad Maironis savo poezija aktyviai veikia skaitytoją. Jis suges-

23 Eil. „Taip niekas tavęs nemylės“.
24 Žr. Julijonas Dobilas, op. cit., p. 658 [šios knygos p. 237].

288

tionavo ne tik grožėtis savo kraštu, palankiai nusiteikti tautos reika-
lams, bet traukė skaitytoją į aktyvią kovą. O kovą Maironis skelbė ne
teatralinę, kuri žavi tik iki spektaklio pabaigos. Jo poezijoje pulsavo
reali gyvenimo kova, net žūtbūtinė. Su kovojančio abejojimais, nuo-
vargiu, suklupimais, desperacija, kuri išspaudžia prisipažinimus: ne-
regėti aušros...; ir veltui dvasią raminti norėjau, aplinkui vien tamsią
naktį regėjau... Perdaug didžios kliūtys, ir perdaug silpnos jėgos, kad
nepagautų neviltis. Tačiau reikėjo drąsinti; reikėjo pačiam pirmiau-
sia įsikalbėti, kad rytuos aušra jau teka, kad laikai jau mainos... Kai
kada net bravūriškai reikėjo vyti pesimizmą, kuris paraližuoja jėgas
ir kovos nuotaiką. Su įsitikinimu, su išvidine jėga ir skaitytojas buvo
sugestionuojamas kovoti, ir tikėti laimėjimu.

Jeigu Maironis būtų tik skundęsis negerovėmis, jeigu būtų tik jas
kritikavęs, būtų išpopuliarėjęs taip pat. Tačiau jis nebūtų tautai va-
dovavęs. Skundas, kritika, satyra tik griauja. Bet ji ateitin neveda.
Tik tas, kuris išdrįsta ateities „pradengti tą uždangą juodą“, kuris
su optimizmu rodo perspektyvas, sukelia kovos džiaugsmo ir pasi-
tikėjimo.

Perspektyvų Maironis turėjo. Tiesa, tos perspektyvos nebuvo kon-
krečios. Jis neparodė galutinio tikslo, į kurį poezija skatina. Bet jis
parodė kelią į tikslą: arklą, knygą, lyrą. Juo einant, tikslas savaime bus
prieitas. Jeigu Maironis būtų labiau sukonkretinęs savo galutinį tiks-
lą, galimas daiktas, jis būtų virtęs tik vienos epochos tikslu. Tada jis
nebetrauktų šios dienos lietuvio, kaip jį dabar traukia tiek pats nujau-
čiamasis tikslas, tiek konkrečiai nurodyti keliai.

"Tikėjimo laimėti - Maironis taip pat mokėjo įkvėpti. Iš karto pagau-
najo nesukta ideologija, einanti idėjiniu leitmotyvu per visą kūrybą:

Mainos rūbai margo svieto [...].**

O tačiau Lietuva [...].27

2 Eil. „Geresnių laikų viltis“ [„Šalin, dūsavimai“]. Vėlesnėse redakcijose šis frag-
mentas pakeistas į: „pradengti tą uždangą-girią“.

2 Eil. „Tu girele, tu žalioji...“

2 Jaunoji Lietuva, „Įžanga“.

289

Čia skelbiama gyvenimo dinamika, o tolesnėse eilutėse tos dina-
mikos dėsniai - kilimas iš pažeminimo į gyvenimą per vargą kietą
kiekvienam buvo akivaizdžiai matomas ir jaučiamas ne tik tautų
gyvenime, bet ir eilinėje kaimo žmonių būtyje. Tokis gyvenimo di-
namikos supratimas atitiko ir lietuvių tradicinį reagavimą į gyveni-
mą - kantriai viską iškęsti smūtkeliu pavirtus; nebijoti vargo kieto,
nes be jo galingi pūva. Už tradiciją Maironis eina dar toliau: jis mokė
dinamikos, veiklumo; mokė nebėgti ne tik nuo kentėjimo, bet ir nuo
triūso, kalavijo.

Ideologija, tiesa, nedaug, kuo skiriasi nuo Jono Basanavičiaus, epo-
chai dominavo betgi Maironis. Jis mokėjo tokia forma ideologiją pa-
duoti, kad skaitytojas buvo sugestionuojamas, veikiamas. Maironio
jėga glūdi ne mokėjime įtikinėti, argumentuoti, bet mokėjime mėtyti
tezes, šūkius sentencijomis, aforizmais. Tos poetinės formulės per-
skrodžia kaip žaibai tamsą, ir skaitytojui daros aiški perspektyva, ke-
liai į ją ir jo paties uždaviniai. Nors čia pat žaibas užges, ir atrodys dar
tamsiau, bet žaibo šviesoje pamatyta perspektyva jau lieka atmintyje
ir gaivina darbams.

Taip šnekama ne į filosofus ir ne į senus žmones, ne į protą, bet į
gryną jausmą ir vaizduotę. Maironis ir kreipėsi į jaunimą, kurio logika
yra visai kitokia. Tik Maironio spontaniškas be diskusijų griežtas su
pasitikėjimu teigimas galėjo kaitinti riteriškai nusiteikusį jaunimą,
lydėti į kovą, o pralaimėjus guosti naujoms kovoms ir galutiniam lai-
mėjimui.

Išeidamas iš tautos daugumos, atitikdamas jos etinį jausmą, reaga-
vimo ir pasisakymo būdą, Maironis skelbė naują gyvenimą, išlikda-
mas riteriškai karingas, idealistas, laimėti pasiryžęs.

Tokį jautė jį atgimstančios kovojančios Lietuvos epocha. Antroji,
trečioji epochos buvo kitokios, kitaip ir reagavo. Pats Maironis dvie-
jų epochų skirtumą matė nuo vasario 16 d. akto. Jį „aš pavadinčiau
siena tarp dviejų Lietuvos pasaulių: anoje pusėje Lietuva - svajota,
pasišventimo meilėje pradėta; čia realinė, skausmuose gimusi; ana
skaisti idealų, troškimų sritis, padangėmis skriejusi, erškėčių vainiku
pasipuošusi, kaip kentėtoja, - ta žemiška, apčiuopiama, bent kiek nu-
stojusi skaistumo ir aureolės; anos mylėtojai nieko nuo jos netroško,

290

jai viską aukojo, - tos mėgėjų šalininkų daugiau, bet jie jau sau reika-
lauja užmokesnio ir šiltos vietelės, kai kurie jos simpatija apsimetę,
ją skaudžiai užvylę, naudoja; ana buvo gryna dvasia, be kūno; čia dar
neišsivystęs su ydomis kūnas“.

Pats Maironis yra poetas svajotosios, idealinės, dvasinės Lietuvos,
Lietuvos kentėtojos. Iš čia aiškėja realus visuomeninis psichologinis

pagrindas trečiosios epochos pradžioje Maironio renesansui.

238 Maironis, „Vasario 16-ją dieną aš pavadinčiau.. in: Lietuva, Kaunas,
1920-02-15, Nr. 37.

291

Straipsnis skelbtas kaip Maironio jubiliejaus proga (1947 m.) išleistų Pavasa-
rio balsų įvadas. Tai nėra etaloninis ankstyvojo sovietmečio Maironio trak-
tuotės pavyzdys - vėliau autoriui teko viešai atgailauti už pernelyg laisvą Mai-
ronio interpretaciją'.

Pirma publikacija: Antanas Venclova, „Maironis“, in: Literatūra ir menas, Vil-
nius, 1947, Nr. 24; skelbiama iš: Antanas Venclova, „Maironis (1862-1932)“, in:
Maironis, Pavasario balsai, Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla,
1947, P. 57-

ANTANAS VENCLOVA
Maironis (1862-1932)

Maironis - didžiausias XIX a. galo ir XX a. pradžios lietuvių poetas
ir iš viso vienas žymiausių mūsų rašytojų. Jo poeto šlovė pirmiausia
remiasi dešimtą kartą? leidžiamu lyrikos rinkiniu Pavasario balsais.
Tiek savo tematikos platumu, naujumu ir aktualumu, tiek grakščia,
ligi tol mūsų poezijoje niekieno nepasiekto tobulumo forma, tiek ir
didžiuliu poveikiu bei sugestyvine galia Maironis lietuvių poezijoje
užėmė išskirtinės reikšmės vietą.

Jonas Mačiulis, vėliau mūsų literatūroje pagarsėjęs Maironio sla-
pyvardžiu, gimė 1862 m. spalio 21 dieną? Žemaičiuose, Raseinių aps-
krityje, Šiluvos parapijoje, tėvo nuomojamame Pasandravio dvare.
Anksti pajutęs patraukimą poezijai, jau būdamas Kauno gimnazijos
šeštojoje klasėje, jis rašo eilėraščius. 1883 m. įstojęs į Kijevo univer-
sitetą, kur studijavo literatūrą, būsimasis poetas parašo pirmąjį savo

* Žr. Antanas Baltaragis [Kostas Ostrauskas], „Numaironintas Maironis: jo sovietinio
traktavimo raida“, in: Aidai, Bruklinas, 1963, Nr. 4, p. 157-169; Nr. 5, p. 215 (šios
knygos p. 347-396). `

2 Romo Adomavičiaus bibliografijoje šis leidimas nurodomas kaip keturioliktasis
(Romas Adomavičius, Maironio raštų bibliografija (1883-1989), Vilnius: Sietynas,
1990, p. 32).

3 Data nurodyta pagal Julijaus kalendorių (senuoju stiliumi); pagal Grigaliaus kalen-
dorių - 1862-11-02.

292

straipsnį apie Lietuvos vargus, - jį išspausdina vienas rusų laikraštis.
Nuo 1884 m., besimokydamas Kaune, dvasinėje Žemaičių seminari-
joje, būsimasis poetas gerai susipažįsta su lenkų istorikų ir poetų ro-
mantikų raštais apie Lietuvos praeitį. 1884-1886 m. jisai parašo trum-
pą Lietuvos istorijos kursą, o 1885 m. Aušros laikraštyje išspausdina-
mas pirmutinis jo eilėraštis, pavadintas „Lietuvos vargu“ (vėliau gavęs
antraštę „Miškas ir lietuvis“) ir pasirašytas Zvalionio slapyvardžiu.
Maironio slapyvardžiu Mačiulis pradeda pasirašinėti nuo 1891 m.

Poetas, baigęs dvasinius mokslus ir būdamas aukštas dvasininkas,
gyveno pakaitomis daugiausia čia Peterburge, čia Kaune. Kaune Mai-
ronis, greta lyrikos kūrinių, parašė pirmąją savo poemą Tarp skausmų
į garbę, kuri vėliau, Peterburge perdirbta, buvo pavadinta Jaunąja Lie-
tuva ir iš spaudos išėjo 1907 m. Peterburge, kur Maironis gyveno nuo
1894 m. ligi 1507 m.; buvo parašyta taip pat poema Raseinių Magdė
ir libretas Kame išganymas. Čia Maironis sudarė ir papildinėjo savo
lyrikos rinkinį Pavasario balsus.

1897 m. Maironis keliavo po Vakarų Europą. Ypačiai didelį įspūdį
poetui padarė Šveicarijos ir Italijos gamta, kurios motyvais jo kūrybo-
je randame keletą puikių eilėraščių („Ant Neapolio užtakos“, „Vakaras
ant Keturių Kantonų ežero“, „Rigi Kulm“ ir kt.).

Nuo 1909 m. ligi mirties Maironis su mažomis pertraukomis gy-
vena Kaune. Čia, be daugybės lyrinių kūrinių, 1912-1920 m. jisai rašo
Mūsų vargų poemą. Buržuazinėje Lietuvoje Maironis dirba kaip pro-
fesorius Lietuvos universitete. Senatvėje jisai sukuria keletą istorinių
dramų: Kęstučio mirtį, Vytautą pas kryžiuočius ir Vytautą karalių
bei libretą - Nelaimingas Dangutės vestuves. Maironis mirė Kaune
1932 m. birželio 28 d.

Reikia pažymėti, kad Maironio gyvenimas ir kūryba ligi šiol labai
mažai teištirta. Ligi šiol neturime platesnių ir rimtesnių Maironio
gyvenimo ir kūrybos studijų, kurios įgalintų tiksliau nustatyti ne
tik atskirų Maironio lyrinių kūrinių datas, bet ir jų parašymo aplin-
kybes. Tebėra neaiškios ir daugelis tų konkrečių sąlygų, kurios for-
mavo Maironį poetą. Nėra ištirtos taip pat ir tos literatūrinės įtakos,
kurios Maironį poetą turėjo veikti. Aišku tėra viena - Maironis buvo
giliai literatūriškai išprusęs žmogus, puikiai pažinęs ne tik lenkų

293

romantikus - Adomą Mickevičių, Juzefą Kraševskį, Julijų Slovackį,
bet ir įžymiausius rusų bei Vakarų Europos poezijos kūrėjus. Kaip ir
visa to meto lietuvių inteligentija, ypač toji, kuri mokėsi aukštosiose
Rusijos mokyklose, Maironis turėjo neblogai pažinti Aleksandro Puš-
kino, Michailo Lermontovo ir kitų didžiųjų rusų poetų kūrybą, nes
jų įtaka daugeliui Maironio kūrinių neabejotina. Išaugęs daugiausia
romantinės literatūros poveikyje, Maironis didžiąja savo kūrybos da-
limi taip pat lieka ištikimas romantinės poezijos atstovas, mūsų lite-
ratūroje sukūręs aukštai meniškų šios literatūrinės srovės pavyzdžių.

Literatūrinį darbą pradėjęs tuo metu, kada Lietuvoje vis plačiau
reiškėsi buržuazinis tautinis sąjūdis, vis labiau plėtėsi Lietuvos liau-
dies kova prieš carizmo priespaudą, prieš caro valdininkų varomą
tautinio engimo politiką, prieš išnaudotojus dvarininkus ir fabrikan-
tus, - Maironis visą didžiulę savo poeto jėgą atiduoda tuo metu dar
pavergtai mūsų liaudžiai, kovojančiai dėl šviesesnės savo ateities, dėl
savo tautinių teisių.

Ten, kur Nemunas banguoja
Tarp kalnų, lankų,

Broliai vargdieniai dejuoja
Nuo senų laikų, -

rašė Maironis savo žinomajame eilėraštyje „Mano gimtinė“. Poetas
gyveno lietuvių liaudies vargais, jisai giliai jautė jos sielvartus, girdė-
jo prislėgtųjų „brolių vargdienių“ dejavimą po žiauria caro žandarų ir
dvarininkų letena. Poetui buvo ne tik suprantamos ir artimos prislėg-
tosios liaudies kančios - jis pats, lietuvių liaudies sūnus, tomis kan-
čiomis gyveno ir turėjo visišką teisę apie save pasakyti:

Ten užaugau, iškentėjau
Aš kančias visas

Ir pamėgau, pamylėjau
Vargdienio dūmas.*

+ Eil. „Mano gimtinė“.

294

Iš šios gilios meilės liaudžiai, iš jos vargų, sielvartų supratimo ir
atjautimo gimė daugelis Maironio kūrinių. „Mano gimtinė“, „Kur bėga
Šešupė“, „Jaunimo giesmė“, „Eina garsas“, „Kur lygūs laukai...‘ „Graži
tu, mano brangi tėvyne...“ ir daugelis kitų Maironio eilėraščių susilau-
kė didžiausio įmanomo liaudies pripažinimo ir įvertinimo - jie virto
„brolių artojų“ plačiausiai dainuojamomis dainomis, nes giliausiai ir
plačiausiai išreiškė savo meto lietuvių liaudies jausmus, svajones ir
troškimus.

Maironis buvo gilus savo krašto patriotas. Jisai visa dvasios jėga
mylėjo gimtąjį kraštą, Lietuvos gamtą, gražiąją savo kalbą ir dainas,
didžiąją mūsų tautos praeitį:

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne,
Brangi, nes daugel vargų prityrei5

Maironis, mylėdamas savo kraštą, nekentė amžinųjų mūsų tautos
priešų -vokiškųjų grobikų. Kaip ir prieš Maironį gyvenę šviesiausi lie-
tuvių tautos protai ir tauriausios širdys - Kristijonas Donelaitis, Mo-
tiejus Valančius, Simonas Daukantas, - taip ir Maironis savo raštais
mokė mūsų tautą su vokiečiais atkakliausiai kovoti ir neleisti jiems
savęs pavergti. Daina virtusiame eilėraštyje „Kur lygūs laukai“ poetas
vaizduoja kruviną kryžiuočių įsiveržimą į Lietuvą ir jų sutriuškinimą
bei lietuvių pergalę. Nuostabios lyrinės jėgos eilėrašty „Eina garsas“ ir
kituose, o taip pat dramose poetas primena didvyriškas mūsų tautos
kovas su vokiečiais grobikais. Maironio poezijoje rado atspindį ne tik
senoviniai lietuvių santykiai su vakarų kaimynais. Eilėraštyje „Nevėžis
per karą“ poetas prisimena senovinius karus, kurių siaubą teko išken-
tėti Lietuvai, ir lygina juos su žiauria 1914-1918 m. karo tikrove. Poetui
pačiam teko išgyventi žiauriąją vokiečių 1915-1918 metų okupaciją. Šį
vieną tamsiausių mūsų tautos istorijos puslapių Maironis įspūdingai
pavaizdavo Mūsų vargų poemoje ir eilėraštyje „Nevėžis per karą“.

5 Eil. „Lietuva brangi“.

295

Poetas, kaip irvisada sunkiais mūsų tautai laikais, neprarado vilties
nė vokiškosios okupacijos sutemose. Savo eilėraštį „Nevėžis per karą“
jis baigia posmu, pranašaujančiu vokiškųjų imperialistų galą ir išreiš-
kiančiu tikėjimą mūsų liaudies gajumu:

Laikas ir tuosius karo galiūnus,
Kaip perėjūnus, nušluos!
Vien tik ištvėrę Lietuvos sūnūs
Augs ir tvirtės veikaluos.

Maironio posmai, skirti lietuvių tautos kovai su vokiečiais grobi-
kais pavaizduoti, Tėvynės karo“ metu kėlė mūsų tautoje kovos pasi-
ryžimą ir kvėpė jai įsitikinimą galutine tiesos ir laisvės pergale.

Maironio poezija prisisunkusi gilaus demokratizmo ir visuomeniš-
kumo. Prislėgtosios liaudies reikalai, „brolių artojų, lietuviškai šne-
kančių“ vargai ir jų kova, „prakaitu mūsų aplaistyta žemė“ - štai kam
pirmiausia savo įkvėptus posmus skiria Maironis. Niekad Maironis ne-
žiūrėjo į savo kūrybą kaip į „meną menui“ - jo poezija turėjo plačius
pilietinius, visuomeninius uždavinius, ji buvo kovos įrankis. Supranta-
ma, kodėl su tokiu aitriu sarkazmu savo satyromis Maironis puola ypa-
čiai lietuvių inteligentus, nutolusius nuo liaudies reikalų, grimztan-
čius į karjerizmą ir miesčioniškumą. Štai dėl ko Maironis taip aštriai
puola liaudies prakaitu mintančius buržuazinės Lietuvos respublikos
„valdovus“ savo satyromis „Lietuva - didvyrių žemė“ ir „Kai kam“.

Maironio satyrą „Kai kam“ buržuazinės cenzūros kurį laiką buvo
neleidžiama spausdinti? - joje to meto Lietuvos „valdovai“ iš karto

5 Sovietmečiu Tėvynės ar Didžiuoju Tėvynės karu (rus. Benukaa OmevecmeeHnaa
goŭHa) vadinta Antrojo pasaulinio karo dalis, prasidėjusi 1941 m. Vokietijai įsiver-
žus į Sovietų Sąjungos okupuotas teritorijas ir pasibaigusi Vokietijos kapituliacija.

7 Šio kūrinio (ne)spausdinimo peripetijos nėra aiškios - cenzūros draudimą minėjo
vienintelis Antanas Venclova. Pirmąkart eil. „Kai kam“ išspausdintas 1923 m. (Mai-
ronis-Mačiulis, „Kai kam (Tautiškam šokiui pritariant)“, in: Ryto literatūros prie-
das, Kaunas, 1923-12-23, Nr. 8); 1924 m. kūrinys publikuotas dar trissyk. Teorinės
trikdžių sąlygos buvo, mat 1923 m. Lietuvoje dar galiojo karo padėtis bei veikė
cenzūra. Iš paties Maironio dėl „Kai kam“ publikacijos turime tik vieną pastabą,
paskelbtą sykiu su antrąja kūrinio publikacija: „Kadangi Rytas Nr. 8 šias mano eiles

296

save pažino: tai jie, po Spalio revoliucijos iš Rusijos pasprukę į bur-
žuazinę Lietuvą, „nepriklausomybę“ pavertė savo nešvaraus biznio
objektu, iš šiltų vietų persėdųs caro Rusijoje virsdami uoliais „lietu-
viško liežuvio“ mėgėjais:

Sau trindamas baltas rankas,
Sklandžių dovanų nesikrato
Ir mūro namus sau bestato

Ne vienas kai kas, -

aštriai juokėsi Maironis iš buržuazinės Lietuvos dienos „herojų“. Saty-
ros gale poetas jų adresu pratrūksta nesuvaldomu sarkazmu:

O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja!
Diplomuotų valyzų vežikai!

Kai kur kai kas

Net pavarde apsišarvavęs nauja!

Be sąžinės kyšių lupikai!

Į kūną nuodais įsisiurbus gija!..

O trinkite baltas rankas!

Gal titulus, garsą sau gauste, -
Dėmės nuo kaktos nenuplauste

Ne vienas kai kas.?

Tikrovė buržuazinės Lietuvos, kurios Maironis laukė ir kurią iš
pradžių sveikino, klaidingai galvodamas, kad joje realizuosis liaudies
svajonės ir siekimai, vėliau jį skaudžiai apvylė. Biurokratų, karjeristų,
kyšininkų, liaudies prakaitu mintančių „diplomuotų valyzų vežikų“
siautėjimas Lietuvoje Maironiui, doram savo krašto patriotui, kėlė tie-
siog pasibiaurėjimą.

savotiškai iškraipė, tai prašyčiau Gerb. Vairo Redakcijos jas atspausdinti taip, kaip
jos mano buvo tikrai parašytos. Jose aš nemaniau ką nors asmeniškai užgauti, tik
norėjau nurodyti kai kuriuos mūsų nesveikus tipus. M.-M.“ (Maironis-Mačiulis, „Kai
kam (Tarptautiniam šokiui pritariant)“, in: Vairas, Kaunas, 1924, Nr. 1, p. 8).

š Užtvankos arba užtvaros upėje plaustams sulaikyti ar žuvims gaudyti.

s Eil. „Kai kam“

297

Maironis niekad neprarado geresnių laikų vilties ir kovoje nenulei-
do rankų. Jisai tikėjo mūsų liaudimi, tvyrančiomis joje neišsemiamo-
mis kūrybinėmis jėgomis, jis tikėjo šviesesne jos ateitimi.

Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu, —

dainavo jisai“, giliai suprasdamas, kad liaudies valia ir geresnio gyve-
nimo troškimas yra nenuslopinamas.

Maironiui, poetui romantikui, tačiau yra svetima mistika, deka-
dansas, išglebimas - visa tai, ko tiek daug randame kai kurių bur-
žuazinės Lietuvos periodo poetų raštuose. Jo poezija - gaivi, giedra,
pilna gyvybės ir sveikatos. Gimusi iš lietuvių liaudies sielvartų, ko-
vos ir kančios, prisunkta tikėjimo liaudies pergale ir šviesos bei tiesos
triumfu, Maironio poezija kupina jauno entuziazmo, uždegančio pa-
sitikėjimo savo ir liaudies jėgomis, minties polėkio ir veržiumo:

Ne, nenoriu sapnų,

Vien tiesos ir darbų;

Be atilsio noriu kariauti, -
Ir tada vien tiktai,

Kai sušvilpia žaibai,

Galiu krūtine atsigauti."

Jeigu Maironio poezijoje kartais ir suskamba liūdesio ar nusimini-
mo gaida, tai ji dažniausiai esti asmeninių poeto išgyvenimų pagim-
dyta. Būdamas dvasininkas, Maironis savo paties jausmus stengėsi
derinti prie juos žalojančių konfesinių normų, todėl ypačiai jo meilės
ir iš viso asmeninių jausmų lyrikoje randame liūdesio ir rezignacijos.
Labai galimas daiktas, jog šis liūdesys kildavo ir dėl poeto įsitikini-
mo, kad buržuazinė pasaulėžiūra ribota, jog ir lietuviškoji buržuazija

1 Eil. „Nebeuživenksi upės“.
“ Eil. „Nenoriu sapnų“.

298

nepajėgs sukurti liaudžiai geresnio gyvenimo. Dvasininko profesija ir
pasaulėžiūra tam tikrą antspaudą uždėjo ir kai kuriems kitiems Mai-
ronio kūriniams.

Pirmiausia - tai eilėraščiai religinėmis temomis. Toliau, dvasininko
pasaulėžiūros siaurumas ypačiai ryškiai iškyla aikštėn librete Kame iš-
ganymas, kur socialinių priešginumų išsprendimo autorius ieško vien
tik... dievuje, nors čia pat, Zonio ir Mario dialoge, duoda labai aštrų
socialinės neteisybės paveikslą, ryškiai parodydamas, kaip turtingųjų
nuo žemės nustumti vargingieji valstiečiai turi emigruoti į svetimus
kraštus, ieškodami duonos ir darbo. Pernelig dažnas autoriaus palin-
kimas visų gyvenimo negerovių, kurias pagimdė neteisingi socialiniai
santykiai, išsprendimo ieškoti ne šioje žemėje, bet dangaus karalystė-
je, be abejo, yra ir naivus, ir nepriimtinas.

Dvasininko pasaulėžiūros antspaudą jaučiame taip pat ir tose Jau-
nosios Lietuvos vietose, kur Maironis stengiasi idealizuoti kunigystę.
Šioje poemoje taip pat dažnai prasiveržia socialinis poeto naivumas —
noras sulenkėjusius dvarininkus, liaudies išnaudotojus, atlenkinti ir
palenkti juos prisidėti prie buržuazinio tautinio lietuvių sąjūdžio, ku-
ris jiems visa savo esme buvo svetimas, nepriimtinas ir kenksmingas.

Kaip svetimos mums tik ką iškeltos, Maironio idėjos, taip svetimas
ir jo ekskliuzivizmas, tiesa, ne per dažniausiai teprasiveržiąs, kitų
tautų atžvilgiu. Visa tai savo laiko ir reakcionieriškos, antiliaudiškos
ideologijos apnašos, kurios, tartum rūdys, vietomis gadina taurų ir
skambų Maironio kūrybos metalą.

Pažymint tai, kas Maironio poezijoje mums yra svetima, reikia pa-
brėžti, kad Maironio poeto didybę kaip tik ir sudaro tai, kad jis didžio-
joje savo poetinės kūrybos dalyje įstengė išsiveržti iš konfesinių savo
pasaulėžiūros varžtų ir sukurti kūrinių, kuriuose gilų ir platų atbalsį
rado mūsų liaudies kova ir pastangos išeiti į šviesą ir laisvę.

Į mūsų literatūrą Maironis savo lyriniais kūriniais įnešė svarų indėlį
ir įgijo plačiausią populiarumą. Savo lyrika Maironis iš tautinio sąjū-
džio laikų poetų tarpo iškyla visa galva. Jo kaip poeto poveikis vėles-
nei mūsų poezijos raidai taip pat didžiulis. Maironis pirmasis mūsų
poezijoje įtvirtino toninę eilėdarą, iškeldamas ją ligi aukšto tobulumo
laipsnio, sukurdamas daug naujų metrinių formų. Maironis vienas

299

pirmųjų mūsų literatūroje sukūrė lyriškai epinės poemos pavyzdžius,
duodamas Lietuvos vaizdą buržuazinio tautinio sąjūdžio laikais (Jau-
noji Lietuva) ir prieš pirmąjį imperialistinį karą bei vokiečių okupa-
cijos metu (Mūsų vargai). Savo dramomis Maironis stengėsi parodyti
didingos lietuvių tautos praeities epizodus.

Be jokio abejojimo, Maironio poeto kūryba didžiąja savo dalimi
garbingai įeina į auksinį mūsų literatūrinio palikimo fondą.

Mums, tarybinės visuomenės žmonėms, Maironio poezija daug
kuo yra artima ir brangi. Pirmiausia, joje brangi mums gili ir nuošir-
di poeto meilė liaudžiai, kurią sudaro paprasti pilki darbo žmonės.
Mums suprantamas ir brangus tas didžiulis poeto tikėjimas liaudies
jėgomis ir tas aistringas, šviesus, uždegantis entuziazmas, su ku-
riuo Maironis dainuoja giedresnę mūsų tautos ateitį. Brangūs mums
Maironio kūriniai, kuriuose su tokia meile dainuojama tėvynė, kur
mes gimėme, augome, kovojome dėl naujosios, Tarybų Lietuvos, dėl
geresnės jos dirbančiųjų buities. Drauge su Maironiu mes didžiuo-
jamės šlovingąja savo tautos praeitimi, didvyriškais jos sūnumis ir
dukterimis, kurie tėvynės laisvei negailėjo nei kraujo, nei gyvybės,
kurie prieš amžinuosius savo tautos priešus vokiečius grobikus krau-
ju nulaistytuose laukuose šimtmečiais grūmėsi dėl gimtosios žemės
laisvės. Maironio dainą „Kur lygūs laukai...“ dainavo lietuviai raudon-
armiečiai, Tėvynės karo frontuose petis į petį su visomis Tarybų Są-
jungos tautomis kaudamiesi dėl savo krašto laisvės. Poeto eilėraščiai
apie Vilnių ir Trakų pilį, apie tuos mūsų valstybiškumo ir heroiško-
sios praeities liudininkus visada bus brangūs kiekvienam ištikimam
mūsų liaudies sūnui.

Brangi mums ir mūsų krašto gamta, - su tokia meile poeto dai-
nuotas mėlynasis Nemunas, Neris, Dubysa ir Nevėžis, senieji pilia-
kalniai, pievos ir laukai, kada jie žydi ir siūbuoja vasaros saulėje ir
kada juos užkloja storas sniego patalas. Mums brangios tamsiosios
mūsų girios, „naktis graži, rami, vaizdi“*, septyni šienpioviai ir „Grigo
ratai apvirtę“* šviesiame Lietuvos danguje, ir žiemos pūgų uždumti

= Mūsų vargai, V.
3 Jaunoji Lietuva, VII, 1.

300

kaimai, ir iš sniego kyšančios eglytės, ir žiemos naktys, kada šaltis „ant
gryčiutės langų žvaigždelėmis verpalą audžia“*.

Brangi mums taip poeto išgarbinta sena, nuostabiai turtinga,
lanksti ir graži mūsų gimtoji kalba, kurią per amžių audras tiktai
mūsų liaudis savo lūpose išlaikė po šiaudine pastoge. Mielos mums
Maironio išaukštintos mūsų dainos, toji giliausioji liaudies džiaugs-
mo, sielvarto, kančių ir vilties srovė, į kurią visą savo širdį liaudis įliejo
priespaudos, kovų, pralaimėjimų ir laimėjimų dienomis.

Didžiosios tautų kovos su fašizmu metu Maironis savo kūryba au-
klėjo geriausias mūsų tautos savybes - savo liaudies, gimtosios žemės
meilę, taurų patriotizmą, prisirišimą prie savo tautos kultūros ir nea-
pykantą vokiškiesiems barbarams.

Kada Lietuva po trejų vokiškosios okupacijos metų vėl išėjo į lais-
vą ir platų tarybinį darbo ir kūrybos vieškelį, kada mūsų liaudis di-
dvyriškai dirba, gydydama karo padarytas žaizdas, atstatydama savo
ūkį ir kultūrą, su gilia viltimi žvelgdama į komunistinę ateitį, kaip į
visų jos dvasinių jėgų išplėtojimo laidą ir dirvą, Maironis greta kitų
didžiųjų mūsų praeities rašytojų didele savo kūrybos dalimi vėl virs-
ta mūsų kovos sąjungininku socialistinėje statyboje. Gilus tikėjimas
darbo žmonių kolektyvo jėgomis ir tarybine ateitimi, pasiryžimas
kovų ir darbo kelyje nugalėti visas kliūtis, šviesus optimizmas - štai
kas būdinga mūsų krašto dirbantiesiems šiuo metu, kada, didžiosios
rusų tautos ir kitų tarybinių tautų padedami, mes kuriame naują,
didelį ir šviesų gyvenimą. Pažangiosios Maironio idėjos, jo gyvas,
entuziastiškas žodis šiandien vėl uždega mus pasiryžimu kovoti dėl
tarybinio Lietuvos atgimimo, dėl tos Lietuvos, kuriai sukurti atviri
vartai visiems tiems, kurie su pasiaukojimu dirba, į ranką paėmę
kūjį, arklą, knygą, lyrą. Kaip Maironis, savo metu drąsiai žvelgdamas
į ateitį, jausdamas aplink save gyvas, pulsuojančias ir nenugalimas
liaudies jėgas, nebijojo praeities šmėklų ir to meto reakcijos, taip ir
šių dienų Lietuvos tarybinė liaudis supranta, kad jos didingo žygiavi-
mo pirmyn nesutrukdys pačios istorijos pasmerktos reakcijos jėgos,
kurios dar veltui stengiasi stabdyti istorijos ratą, kurios bergždžiai

4 Ibid., VI, 1.

301

mėgina užtvenkti plačią ir nesulaikomą socialistinės Lietuvos kūry-
bos upę, nes -

Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,

Nors jį pasveikint tau ir baisu.

Naujos idėjos - darbas ne vaiko:
Užtvenktos mėto audrų žaibus!
Nesustabdysi bėgančio laiko:

Vaikas tik trukdo amžių darbūs.

[...]
Amžiais pavergta kelias tėvynė [...].5

Tėvynė keliasi dideliam, laimingam ir prasmingam tarybiniam gy-
venimui, kuriame bus galutinai realizuota didžioji geriausiųjų mūsų
tautos žmonių svajonė - matyti savo liaudį, laisvą nuo bet kokios
priespaudos ir išnaudojimo, sočią, sveiką, skaidrių šviesos ir kultūros
spindulių nušviestą. Ši svajonė gali būti ir bus įvykdyta.

5 Eil. „Nebeužtvenksi upės“.

302

Retas, tačiau reprezentatyvus okupuotoje Lietuvoje kurtos rezistencinės Mai-
ronio traktuotės pavyzdys.

Pirma publikacija: M. Raganius [Aleksas Jurkūnas], „20 metų be Maironio“,
in: Vyčių keliu, 1952, Nr. 1, p. 10-14; skelbiama iš: Ibid.

ALEKSAS JURKUŪNAS
20 metų be Maironio

Šiemet suėjo dvidešimt metų nuo didžiojo Lietuvos atgimimo dai-
niaus, poeto patrioto Jono Mačiulio-Maironio mirties. Su gilia pagar-
bair meile mini lietuvių tauta šį taurųjį kovotoją dėl Lietuvos laisvės ir
nepriklausomybės, šį amžinąjį šauklį, kvietusį ir tebekviečiantį kovoti
ir aukotis už savo krašto laisvę ir gerovę, už mūsų garbingųjų protėvių
skelbtuosius idealus.

"Turbūt ne vienas lietuvis rašytojas ar poetas nebuvo ir nėra taip po-
puliarus, taip mėgstamas ir toks artimas lietuvio dvasiai ir širdžiai,
kaip Maironis. Sunkiausiais ir beviltiškiausias lietuvių tautai momen-
tais Maironis sugebėjo pro gaubiančių rūkų uždangas įžiūrėti gražią
ir šviesią Lietuvos ateitį, išpranašauti jos puikius laimėjimus, įžiebti
vilties ir pasitikėjimo savimi kibirkštis. Pats niekad nepasiduodamas
nevilčiai, į gyvenimą visad žiūrėjo optimistiškai, poetas kėlė lietuvių
dvasią ir tikėjimą, ragino vieningai burtis kovon, siekiant šventojo
Lietuvos žmonių idealo - laisvės.

Maironio indėlis į lietuvių literatūrą buvo itin didelis bei vertingas
ir neabejotinai turėjo lemiamos reikšmės, pasukant ją nauju keliu.
Savo tematikos naujumu ir įvairumu, savo dailiai apšlifuota ir tobula
forma Maironis užtikrino sau lietuvių literatūroje pirmaujančią vietą.
Maironio kūrybos dvasia, jo puoselėtosios idėjos ir šiandieną tebegy-
vena tarp mūsų, o jo patriotinės kūrybos tendencijas tęsė ir tęs Lietu-
vos rašytojai ir poetai.

303

Mačiulis, mūsų literatūroje daugiausia žinomas Maironio slapy-
vardžiu, gimė 1862 m. spalio mėn. 21 d: Žemaitijoje, Raseinių aps-
krityje, Šiluvos valsčiuje, Pasandravio dvare. Mokėsi būsimasis poetas
Kauno gimnazijoje, studijavo kurį laiką Kijevo universitete literatūrą,
bet galiausiai pasirinko dvasininko luomą ir mokėsi Kauno dvasinėje
Žemaičių seminarijoje. Literatūra Maironis susidomėjo ir pajuto pa-
traukimą poezijai gan anksti. Jo pirmieji eilėraščiai parašyti jam tebe-
lankant Kauno gimnaziją, tačiau visa poeto kūrybos jėga, jos subren-
dimas iškyla jam jau esant dvasininku.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, Maironis dirba profesorium
Lietuvos universitete, tačiau ir čia, nepaisydamas senyvo amžiaus ir
daugel darbo, jis randa laiko rašyti ir sukuria daug puikių kūrinių,
iš kurių pažymėtinos istorinės dramos Kęstučio mirtis, Vytautas pas
kryžiuočius ir kt. Mirė Maironis Kaune 1932 m. birželio mėn. 28 d.

Būdamas nepaprastai jautrus ir atidus tautinio gyvenimo reiški-
niams, Maironis savo kūryboje iškelia pavergtos lietuvių tautos gyveni-
mo skurdą ir vargus, žiaurią carinę vergovę. Maironio lyrikos rinkinyje
Pavasario balsai yra geriausi jo eilėraščiai, pradedant lietuvių tautos
priespaudos vaizdais ir baigiant nepriklausomu Lietuvos gyvenimu.

Ankstyvesniuose savo eilėraščiuose poetas vaizduoja didingą Lie-
tuvos praeitį, jos klestėjimo ir didybės laikus. Visiems žinomi Mairo-
nio eilėraščiai „Vilnius (Prieš aušrą)“, „Trakų pilis“, „Praeitis“ ir daugel
kitų, kuriuose jisai nuostabia menininko jėga atskleidžia gražius se-
novės vaizdus ir kartu apverkia jos dingusią didybę. Bet poetas nepra-
randa vilties ir neabejoja Lietuvos prisikėlimu. Savo eilėraštyje „Ne-
daugel mūsų“ Maironis sako:

Tačiau tėvynė dar nepražuvus;

Nušvis jos vėlei garbė spindėjus;
Prauš ta audra, kaip ir nebuvus,
Saulutė džiugins vėl patekėjus.*

* Data nurodyta pagal Julijaus kalendorių (senuoju stiliumi); pagal Grigaliaus kalen-
dorių - 1862-11-02.

2 Maironis, Pavasario balsai, Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1947,
p. 24. Pagal šią (tokiu variantu kitur nepasitaikančią) „Nedaugel mūsų“ strofą,

304

Tačiau kad visa tai atsiekus ir įvykdžius, poetas pastato ir sąlygą,
kuri nepraranda savo aktualumo bei reikšmės ir šių dienų gyvenime:

Nors mūsų, broliai, nedaugel yra,
Tačiau tvirti mes, jei riš vienybė;

Į darbą stokim vyras į vyrą:
Sujungtos rankos suteiks stiprybę.

Liūdesio ir širdgėlos kupinos yra Maironio eilės apie nuolatinius
jo brangios Tėvynės vargus. Bet tas liūdesys, tas sielvartas poeto visa-
da nukreipiami į kovą. Skriaudų, išnaudojimo, neteisybių paveikslai,
kurie poetą lydi visą jo gyvenimą, stumia jį į kovą, verčia dainuoti ko-
vingas dainas:

Broliai lietuviai, auštančią dieną
Mūsų nors sūnūs visgi išvys!
Griaukime amžiais užverstą sieną,
Norint gailėtųs jos beprotys!*

Į visus tuos, kurie pasidavę nusiminimo ir nevilties nuotaikoms,
kurie netiki nauju gyvenimu, kurie rauda ir aimanuoja, bet likimui
pakeisti nieko neveikia, poetas prabyla šiais žodžiais:

Tas ne lietuvis, kurs dar bijo
Atsižadėt sapnų nakties,

Kurs bėgs nuo žygių, kalavijo,
Kursai didžiais darbais nešvies.5

kurioje kontaminuotas variantas iš penktojo 1920 m. Pavasario balsų leidimo bei
iš 1927 m. pasirodžiusių Maironio Raštų, matyti, kad Aleksas Jurkūnas naudojosi
1947 m. Kaune išleistais Pavasario balsais (šią versiją paremia senuoju stiliumi
pateiktos Maironio gimimo datos pakartojimas). Tad veikiausiai savo tekstą Jur-
kūnas rašė atsispirdamas bei perrašydamas įvadinį 1947 m. leidimo straipsnį: An-
tanas Venclova, „Maironis (1862-1932)“, in: /bid., p. 5-17 (šios knygos p. 292-302).

3 Ibid., p. 24, eil. „Nedaugel mūsų“.

4 Ibid., p. 47, eil. „Nebeužtvenksi upės“.

5 ibid., p. 51, eil. „Jaunimo giesmė“ [„Užtrauksme naują giesmę“).

305

Ypatingai aštriai Maironis pasisako prieš tuos, kurie, visą laiką rė-
kavę apie patriotinius jausmus, apie meilę ir atsidavimą Tėvynei, pa-
vojaus atveju palieka ją, išsižadėdami visko, kad tik išsaugojus savo
kailį. Dar 1895 metais atspausdintame eilėraštyje „Jaunimo giesmė“
šių pseudopatriotų adresu poetas pilnai teisėto pasipiktinimo žo-
džiais sušunka:

Tas ne lietuvis, kurs tėvynę
Bailiai, kaip kūdikis, apleis;
Kursai pamins, ką bočiai gynė
Per amžius milžinų keliais.“

Ir šiandien šie poeto žodžiai, pasakytieji daugiau kaip prieš pusę
šimtmečio, neprarado savo jėgos, savo didžiulės reikšmės. Šias eilutes
pravartu prisiminti daugeliui, kas, užmiršę savo pareigą Tėvynei, pali-
ko ją pavojuje ir nuėjo ieškoti sau svetimų dievų arba, kas dar blogiau,
dėl gardesnio kąsnio, dėl apvalesnės algos šliejasi prie pavergėjų, iš-
duodami savo kraštą, savo tautą, jos kultūrą ir t. t.

Ir taip daugelyje savo eilėraščių Maironis išsijuosęs be gailesčio plie-
kia keliaklupsčiautojus, prisiplakėlius, veidmainius ir pan. Jo eilėraš-
čiuose „Mano mokslo draugams“, „Spjauki, drauguži, į viską!“ „Vintas“,
„Ašaros tarp juokų“ ir eilėje kitų ryšku poeto pašaipa visiems tiems
„smulkučiams žmogeliams“, kuriems terūpi karjera, šilta vietelė, ku-
riems mielas tik toks gyvenimas, kur nereikia rūpintis, kovoti, dirbti.

Kiekvienam suprantamas šis pagrįstas poeto pasipiktinimas, jo
aštrūs žodžiai, anot paties Maironio, mulkių adresu. Maironis, pats
būdamas doras savo krašto patriotas, negalėjo nutylėti nepasijuokęs
iš tų, kurie, patys vengdami prikišti pirštus, stengėsi pasinaudoti kitų
žmonių darbo vaisiais, priskirti sau jų pasiektus laimėjimus.

Sako: kibkim į tvėrimą
Dėl tėvų šalies,

Sako - be pasišventimo
Saulė jau nešvies...

é Ibid., p. 50 [„Užtrauksme naują giesmę“).

306

Kas man darbo, juk, brolyti,
Atsiras tokie,
Kas norės save žudyti...

Tepasišvenč jie?

Pilnais ironijos ir sarkazmo žodžiais kalbėjo poetas eilėraštyje
„Ašaros tarp juokų“ apie tuos, kuriems svetimi pasiaukojimas ir kova
dėl tautos šviesesnės ateities. Tokių žmonių rasime apsčiai ir nūdien,
kurie, stovėdami nuo kovos nuošalėj, pasiekus laimėjimą ir atgavus
laisvę, rėkaus apie savo „didžiulius darbus“ ir „nuopelnus“ Tėvynei,
nors šiandien iš jų nei kraštui, nei tautai naudos nėra jokios. Todėl
praverstų visiems to plauko žmonėms pasiskaityti tas aštrias Mairo-
nio satyras ir nurausti iš gėdos dėl savo neveiklumo, savo abuojumo
sprendžiant tautos likimą, jos tolesnį egzistavimą.

Apdainuodamas gimtąjį kraštą ir jo gamtą, Maironis visa tai piešia
nuostabiai gražiomis, bet kartu ir giliai realiomis varsomis. Su kokia
puikia lyrine jėga ir meile kalba poetas apie senelį Nemuną, susimąs-
čiusį Nevėžį, srauniąją Dubysą, paslaptinguosius piliakalnius, apie
nuostabiai gražią dangaus mėlynę. Ir tas raustantis žemčiūgas, ir ža-
liuojanti rūta, ir gėlėmis pavasariais nusagstyti slėniai, ir pagaliau nuo
šalčio drebančios rugienos - visa taip brangu ir miela, taip artima lie-
tuviui. Maironio eilėraščiai apie gimtojo krašto grožį, kurių daugelis
virtę dainomis, ir šiandien dažnai galima išgirsti dainuojant:

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne,
Brangi, nes daugel vargų prityrei.š

Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, Maironis neapsvaigo nuo
laimėjimų, nesudėjo rankų, kaip daug kam įprasta po didžiulio darbo
ir kovos, bet nauja jėga ir energija metėsi į krašto atstatomąjį dar-
bą. Niekad nesitaikstydamas su trūkumais ir klaidomis, Maironis

7 Ibid., p. 102-103.
8 Ibid., p. 159, eil. „Lietuva brangi“.

307

įgeliančiai pliekė tuos, kurie, vaikydamiesi turto, karjeros ir kitų že-
miškųjų gerovių, užmiršo tautos, to tikrojo šalies šeimininko, reika-
lus, o tik žiūrėjo asmeniškos naudos.

Aštriose savo satyrose poetas karčiai pašiepia trumparegiškus ir
bukaprotiškus partijų partijėlių siekimus. Matydamas, į kokią siau-
bingą padėtį pastatė kraštą partijų tarpusavio rietenos, jų kova dėl
pirmavimo, matydamas šių partijų atitolimą nuo tautos interesų ir
vaikymąsi kažko nesuprantamo bei neapčiuopiamo, pasmerkia jų
veiklą, jų valdymo sistemą ir t. t.

Satyrose „Lietuva - didvyrių žemė“, „Kai kam“, „Nuolat verkšlenan-
tiems politikams“ Maironis apnuogina tuo metu Lietuvai vadovavusių
asmenų menkumą, parodo jų visapusišką korupciją ir savanaudišku-
mą. Bešališkai ir teisingai stebėdamas visas Lietuvos gyvenimo sritis ir
matydamas tuometinių „vadovų“ klaidas, matydamas ir įvertindamas
jų neteisingo vadovavimo padarinius, poetas meta jiems tiesiai į akis:

Dabar šalis, nuo jūsų nusikreipus,
Beeina savo išminties keliu,

Ojūsų priešai užkampiais bešaipos,
Kad tapote verkšlentoju gailiu.?

Visą savo gyvenimą paskyręs kovai dėl krašto laisvės, o ją atgavus —
dėl gražesnės ir šviesesnės ateities užtikrinimo, Maironis sielojasi dėl
kiekvienos nesėkmės valstybiniame gyvenime. Jo taip mylimą Tėvynę
ištinkančius sukrėtimus poetas išgyvena su širdgėla ir skausmu, kas
ypatingai ryšku eilėraštyje „Skausmo skundas“, atspausdintame jau
pojo mirties:

Ir štai, kaip kareivis nelygioj kovoj,

Be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj

Aš parblokštas ir vienas!.. O mano tėvynė?.
Gint ji savo sūnų kitados garbę gynė!

Bet dabar be garbės, be sostinės pati!

Vien tik partijų partijoms dirva plati.

° Ibid., p. 213, eil. „Nuolat verkšlenantiems politikams“.
» Ibid., p. 219, eil. „Skausmo skundas“.

308

Mirtis, išplėšusi iš lietuvių tarpo šį taurios sielos ir nuostabaus vei-
klumo bei darbštumo žmogų, negalėjo sunaikinti ar užmarštin nu-
stumti jo sukurtų eilių. Maironio kūrybos poveikis mūsų tautai kovo-
je už savo būvį nepaprastai didelis ir nūdienoj. Poeto ugningas kovos
dvasios žadinimas, jo nepalaužiamas tikėjimas pergale bei ryžtingu-
mas ir šiandien pakelia mus į kovą už laisvę, už mūsų tėvų šventąjį ti-
kėjimą, kuriuos okupantas stengiasi iš mūsų išplėšti. Tačiau, kol gyva
mumyse Maironio dvasia, tol jokia jėga neįstengs mūsų palaužti, ir
Lietuva taps graži ir laiminga, kokią norėjo matyti ir dėl kokios dirbo
ir kovojo didysis poetas Maironis.

309

Straipsnis skelbtas Maironio jubiliejaus proga, jame pateikiama oficialioji
tuometė pozicija Maironio atžvilgiu.

Pirma publikacija: Kostas Korsakas, „Poeto likimas“, in: Pergalė, Vilnius, 1962,
Nr. 12, p. 132-138; skelbiama iš: Kostas Korsakas, „Poeto likimas (Minint Mai-

ronio gimimo šimtąsias metines)“, in: Kostas Korsakas, Literatūros praeitis,
Vilnius: Vaga, 1983, p. 243-252.

KOSTAS KORSAKAS
Poeto likimas. Minint Maironio gimimo šimtąsias

metines

Maironis priklauso prie pačių įžymiausių lietuvių literatūros vardų.
Tačiau jo reikšmė ir šlovė ne visų buvo ir iš dalies tebėra suprantama
vienodai.

Buržuaziniais laikais Maironis daug kam buvo pirmiausia aukšto
rango dvasininkas, stambus viešpataujančių sluoksnių atstovas, o tik
paskui - poetas, rašytojas. Tuo lengva įsitikinti, paskaičius kad ir kai
kuriuos Juozo Tumo-Vaižganto atsiliepimus apie Maironį. Net šis, -
garsėjęs tam tikru liberalizmu, - įžymus rašytojas ir literatūros istori-
kas, pirmasis Maironio biografas, mirus Maironiui šitaip sulaipsniavo
jo darbus: „Kunigas Maironis nudirbo dvejus didelius darbus. Dvide-
šimt trejus metus jis vedė Žemaičių kunigų seminariją Kaune“ ir -
„antras didysis didžio žmogaus Maironies darbas buvo, kad jis daug
rašė“. Taigi Maironio, kaip rašytojo, nuopelnus net Tumas-Vaižgantas
kėlė antroje, atseit žemesnėje vietoje už jo eitąsias aukštas dvasininko
pareigas.

Šitaip į Maironį žiūrėjo ir daugelis kitų buržuazijos ideologų, lite-
ratūros kritikų bei istorikų - jiems įžymusis poetas buvo pirmiausia

i Žr. Juozas Tumas-Vaižgantas, „A. a. Jonas Maironis-Mačiulis (Vaikams pas-

kaita)“, in: [Juozas Tumas-Vaižgantas], Vaižganto raštai, t. 19: Mūsų litera-

tūros istorijai: ašmas būrys veikėjų: naujieji literatūros nuotykiai, Kaunas:
Švyturys, 1933, D. 220-221.

310

prelatas Mačiulis. Ir vertindami jo kūrybinę veiklą, jie stengėsi dau-
giausia iškelti ir labiausiai pabrėžti tai, kas joje buvo pagrįsta poe-
to religine pasaulėžiūra, konfesiniu bei klasiniu ribotumu. Maironis
buvo traktuojamas kaip perdėm klerikalinis nacionalistinis rašytojas,
tarnaująs tiktai lietuvių buržuazijai, klasiniams jos interesams. Šitaip
Maironį tebevertina ir šiandien atsidūrę užjūryje buržuaziniai nacio-
nalistai.

Mums Maironis pirmiausia reikšmingas kaip rašytojas, ypač kaip
didžio talento poetas. Ir ne kaip vienos kurios ideologinės srovės, luo-
mo ar klasės atstovas, o kaip poetas, kuris geriausiuose savo lyrikos
kūriniuose išreiškė pagrindinius visos lietuvių tautos siekimus, kovo-
jant jai dėl savo nacionalinių teisių, atspindėjo mūsų liaudies protestą
prieš socialinį ir politinį engimą carizmo priespaudoje, karštai žadi-
no tėvynės meilę, įkvėptai apdainavo gimtojo krašto gamtos grožį,
aistringai kėlė tauriuosius jausmus — aukojimąsi visuomenės labui,
jaunatvišką veržlumą ir idealizmą, pažangos polėkius, giliai atskleidė
jautriausius žmogaus širdies virpėjimus.

O visa kita, kas siejasi su Maironio, kaip dvasininko, veikla, su kon-
fesinėmis pareigomis ir jo ne kartą reikštomis atvirai reakcinėmis pa-
žiūromis, - jau negrąžinamai yra nuėję į praeitį ir beturi tik istorinės
reikšmės. Mums šiandien pirmiausia svarbus ir brangus Maironio li-
teratūrinis palikimas, ir būtent tai, kas jame istoriškai pažangu ir kas
išlaiko nenykstančią idėjinę-meninę vertę.

Mūsų marksistinis literatūros mokslas ir kritika jau atliko pagrin-
dinį darbą įvertinant Maironio literatūrinį palikimą, išryškinant jo
būdinguosius idėjinius-tematinius ir meninius bruožus, atsklei-
džiant jo vidinius prieštaringumus ir kartu objektyvią istorinę reikš-
mę bei išliekamąją vertę. Tad nebėra reikalo čia kartoti tai, kas jau
pakankamai išsamiai yra pasakyta apie Maironio literatūrinį paliki-
mą akademinėje Lietuvių literatūros istorijoje? ar juo labiau mokykli-
niuose vadovėliuose. Tai visiems lengvai prieinama ir gali būti gerai
žinoma.

2 Leonas Gineitis, „Maironis“, in: Lietuvių literatūros istorija, t. 2: Kapitalizmo epocha
(1861-1917), redagavo Kostas Korsakas, Vilnius: Mintis, 1958, p. 240-278.

311

Šia jubiliejine proga norėtųsi paliesti vieną kitą momentą, kuris
padėtų labiau išryškinti Maironio santykį su savo meto visuomene, su
naujai atėjusiomis kartomis ir nušviestų jo kaip poeto likimą.

Maironis pagrįstai laikomas žymiausiu lietuvių nacionalinio išsi-
vadavimo gadynės poetu. Šį vaidmenį jam pripažino jau anuo metu
net jo idėjiniai priešai. Jo poezijos, ypač eilėraščių patriotiniais mo-
tyvais, poveikis tuomet buvo nepaprastai stiprus ir platus. Iš tikrųjų
tokie Maironio posmai, kaip „Jau Slaviai sukilo. Nuo Juodmario kraš-
to, / Pavasaris eina Karpatų kalnais“, kaip „Užtrauksim naują giesmę,
broliai, / Kurią jaunimas tesupras [...]“*, „Nebeužtvenksi upės bėgi-
mo, / Norint sau eitų ji pamažu; / Nebsulaikysi naujo kilimo, / Nors
jį pasveikint tau ir baisu“, ar pagaliau - „Mainos rūbai margo svieto: /
Silpnas kelias, tvirtas griūva“ ir visa eilė panašių, kėlė ne vien nacio-
nalinius jausmus, bet žadino ir socialinį, politinį protestą, stiprino
anticarinės nuotaikas. '

Todėl nenuostabu, kad šiuos Maironio posmus neretai galima su-
tikti cituojamus bei parafrazuojamus ir kairiojoje ano meto spaudoje,
skelbusioje tokius idėjinius šūkius, kurie Maironiui buvo perdėm sve-
timi ir [prieš] kuriuos jis griežtai pasisakė ne viename savo kūrinyje.
Tačiau net tie atvirai reakciniai Maironio išpuoliai prieš socializmą,
materialistinę pasaulėžiūrą ir revoliuciją nepajėgę pakeisti geriau-
siųjų jo kūrybos posmų pažangios prasmės, susilpninti jų teigiamo
visuomeninio poveikio. Tad Maironis mūsų literatūros istorijoje yra
vienas ryškiausių pavyzdžių tokio atvejo, kai objektyvi kūrinių reikš-
mė prašoka subjektyvias jų autoriaus tendencijas ar siekimus. Tai pa-
prastai rodo rašytojo kūrybos idėjinį platumą ir veiksmingumą, rodo
jo išėjimą už savo klasės, luomo, epochos ribų į viso krašto ir visos
tautos interesų platumas, į ateities akiračius. Kaip tik šia ypatybe la-
biausiai ir reikšminga Maironio kūryba.

Antra vertus, tai ir suvedė Maironį į tam tikrą koliziją su buržuazi-
niais sluoksniais, šiems įsiviešpatavus Lietuvoje.

3 Jaunoji Lietuva, VEXIV.

+ Eil. „Užtrauksme naują giesmę“.
5 Eil. „Nebeužtvenksi upės“.

5 Eil. „Tu girele, tu žalioji...

312

Argi ne paradoksas, kad rašytojas, kuris savo kūriniais bene dau-
giausiai prisidėjo prie tos visuomenės oficialios ideologijos suforma-
vimo bei jos įtvirtinimo gyvenime, buržuazinėje Lietuvoje buvo ap-
šauktas atgyvenusiu ir pasenusiu?! Tai skelbė pati buržuazinė kritika,
tai rodo ir ryškūs tikrovės faktai. Nebekalbant jau apie įvairius ano
meto modernistinių literatūros srovių atstovų išpuolius prieš Maironį,
vos susikūrus buržuazinei Lietuvai, dar 1920 metais, poetas Antanas
Šmulkštys-Paparonis pareiškė suniekinamai: „|...] tave patį šios žemės
kelionėje aš matau saulolaidos masinančioj šviesoj ir tariu, gerbdamas
tavo vardą: "Labanakt, Maironi!“7. Tai buvo išspausdinta klerikalinia-
me dienraštyje Laisvė, ir Paparonio slapyvardžiu čia pasirašė kunigas
Šmulkštys - trečiaeilio masto eiliuotojas, tačiau vienas įtakingiausių
seimokratijos laikais viešpatavusios krikdemų partijos lyderių.

Buržuazinėje Lietuvoje „Maironis iš gyvenimo buvo stumiamas. Ir
nors oficialiniams aktams buvo kviečiamas, nors mėgino kurti bala-
des ir dramas, nors jo dramos ėjo scenoje iškilmingomis progomis, ta-
čiau naujos kartos akyse jis buvo jau tik praeities herojus“, - pripažino
vėliau nacionalistinis kritikas Juozas Ambrazevičius“. Ir nors Mairo-
nis turėjo aukštas, gerai apmokamas dvasininko pareigas, profesūrą
universitete, nors mokykliniuose vadovėliuose jam buvo pripažįsta-
mas lietuvių literatūros klasiko vardas, ar net dar daugiau - jis buvo
supamas tam tikro „tautos atgimimo dainiaus“ kulto, tačiau visa ši
aukšta oficiali padėtis, matyt, nepatenkino poeto, kuris kadaise buvo
pareiškęs, jog „noriu verpetų, karionių“*, „Be atilsio noriu kariauti““,
„Tik atilsio vieno, kaip maro bijau, / Tik norai užmigti negali“.

7 Paparonis [Antanas Šmulkštys], „Del Maironio poemos ‘Mūsų vargai“, in: Laisvė,
Kaunas, 1920-08-22, Nr. 169 (šios knygos p. 169).

8 Žr. Juozas Ambrazevičius, „Maironis ir visuomenė“, in: Maironis, Pavasario balsai,
Wiūrzburgas: išleido Liudas Vismantas, 1947, p. 287-295 (šios knygos p. 284). Šis
straipsnis buvo paskelbtas trijuose (1942, 1944, 1944) Antrojo pasaulinio karo
metu Lietuvoje bei 1947 m. Viurcburge išleistuose Pavasario balsuose. 1941 m.
būta dar vienos publikacijos: Juozas Ambrazevičius „Maironio metai“, in: Literatū-
ros metraštis 1942 metams, Kaunas: Valstybinė |-kla, 1941.

9 Eil. „Ko siekiu ir alkstu“. Tiksli citata: „noriu verpetų, karionės“.

* Eil. „Nenoriu sapnų“.

" Eil. „Ko siekiu ir alkstu“.

313

Maironis dabar juo labiau troško aktyvios idėjinės veiklos, tebesiekė
gyvo, veiksmingo poveikio visuomenei. Tačiau šiuo atžvilgiu poeto
norai ir siekimai buržuazinėje Lietuvoje susidūrė su nenugalimomis
kliūtimis. Net ir tos aukštos dvasininko pareigos, kurias ėjo Maironis,
ne kartą buvo apkartintos įvairių intrigų bei užkulisinių šmeižtų, pa-
siekiančių ir Romos kuriją. „Aš ne toks baisus, kaip mane prieteliai
Romoje išjuodino“, - rašė viename savo laiške (1931-03-12)* Maironis.
Ir dvasininko karjeroje šiuo metu sudužo Maironio reikštos aspiraci-
jos. Vatikane skiriant Lietuvai vyskupus, - kaip liudija amžininkai, -
jis buvo nurungtas kunigų politikierių.

Visa tai Maironį stūmė į nusivylimą ir desperaciją, kuri bene ryš-
kiausiai atsispindi žinomajame jo eilėraštyje „Skausmo skundas“, pa-
rašytame 1927 m., bet autoriaus pageidavimu tepaskelbtame tik po jo
mirties. Su tragišku kartėliu sako čia Maironis:

Ir šitai kaip kareivis nelygioj kovoj,
Be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj
Aš perblokštas ir vienas!..

Šitokia depresinė, pesimistinė nuotaika lydėjo poetą jau iki pa-
skutiniųjų gyvenimo dienų. Apie tai liudija ir neseniai paskelbti kai
kurių Maironio giminaičių atsiminimai. Štai ką rašo užsienyje atsi-
dūrusi Danutė Lipčiūtė-Augienė apie savo dėdę poetą: „Mano atmi-
nimuose Maironis užsidaręs, tylus, abejingas, prislėgtas, nusivylęs,
apkartęs. Lyg aras pažeista širdim, nuvertintas poetas [...]“3 - ir savo
atsiminimus autorė baigia tuo pačiu Maironio posmu, kurį ką tik pa-
citavome.

Šios slogios poeto nuotaikos nebepataisė nei kai kurie dvasinės
vyresnybės jam suteikti vos ne prieš mirtį paaukštinimai. Ta proga
Maironis rašė vienam savo konfratrų į gimtąją Žemaitiją: „Pats aš as-
meniškai neturiu kuo džiaugtis, ypač tuščiu titulu ir teise pasipuošti

2 Žr. Literatūra ir kalba, t. 21: Maironis, redakcinė kolegija: Kostas Doveika [et al],
Vilnius: Vaga, 1990, p. 324.

3 Žr. Danutė Lipčiūtė-Augienė, „Maironis giminės atsiminimuose“, in: Draugas, Čika-
ga, 1962-05-12, Nr. 112.

314

feoletiniais rūbais; galėjo tai sudaryti man šiokį tokį malonumą prieš
15 metų; dabar senatvėj tai vanitas vanitatum“! (iš 1931-03-12 laiško
kan. Juozui Gudzinskui)5.

Tačiau bene ryškiausiai Maironio, kaip rašytojo, nepakankamą
vertinimą buržuazinėje Lietuvoje rodo tai, kad savo raštų penkiato-
mį rinkinį poetas turėjo išleisti savo lėšomis, o po jo mirties, viešpa-
taujant buržuazijai, naujai nebepasirodė nė vienas Maironio poezijos
rinkinys! Tai beveik neįtikėtina, tačiau tai faktas.

Vėliau, hitlerinės okupacijos metais, nacionalistiniai kritikai ban-
dė ir iki šiol tebebando visaip dangstyti bei teisinti šiuos gėdingus
faktus, tačiau jokie sukti jų aiškinimai negali ištrinti iš įžymaus poeto
kelio juodų buržuazinės visuomenės nekultūringumo ir, pasakytume,
nedėkingumo dėmių.

Kaipgi iš tikrųjų aiškinti šį Maironio konfliktą su savo meto buržu-
azine visuomene? Net jeigu ir pripažinsime, kad tam tikrą vaidmenį
šiuo atveju vaidino ir kai kurie lietuvių literatūros raidos dėsningu-
mai, pavyzdžiui, naujai pasireiškusios literatūrinės kryptys su savo
modernistiniais ieškojimais, naujos rašytojų kartos pasirodymas lite-
ratūroje, kuris paprastai visada yra susijęs su naujos estetikos, naujų
literatūrinių kanonų ir kartu su naujo skaitytojo sluoksnio iškilimu -
tai vis dėlto vien tuo negalėsime paaiškinti to grubaus nuvertinimo,
kurio susilaukė Maironis, kaip poetas, buržuazinėje Lietuvoje.

Šios literatūrinės diskriminacijos priežastis glūdi žymiai giliau -
tame prieštaringume, kuris susidarė tarp Maironio kūrybos geriausių-
jų, pažangiausiųjų motyvų ir tarp buržuazijos, įsiviešpatavusios Lie-
tuvoje, klasinių interesų bei poreikių. Tas laisvos, atgimusios, naujos,
anot poeto - jaunosios, - Lietuvos idealas, kurį puoselėjo savo kūry-
boje Maironis ir kurį jis, kad ir neprašokdamas buržuazinės ideolo-
gijos ribų, vis dėlto grindė nuoširdaus, pasiaukojančio patriotizmo,
liaudiškumo ir humanizmo principais, išgaišo it miražas buržuazinėje
Lietuvoje klasinė dik-

tikrovėje. Buržuazijos įvesta „nepriklausomoj
tatūra, jos perdėm egoistiškas, engėjiškas valdymas, politinių partijų

4 Tuštybių tuštybė (lot.; Koh 1, 2).
5 Žr. Literatūra ir kalba, p. 325.

demagogija, viršūninių valstybės sluoksnių karjerizmas, savanaudiš-
kumas bei amoralumas iš esmės kirste kirtosi su tais tauriais patrioti-
niais šūkiais, kuriuos dar carizmo laikais skelbė Maironis. Tai vedė po-
etą į neišvengiamą koliziją su viešpataujančia buržuazine visuomene,
o tą visuomenę darė veidmainiškai nepalankią arba, geriausiu atveju,
abejingą Maironio kūrybai. Deja, poetas nepajėgė suprasti šios meta-
morfozės istorinio dėsningumo ir šį faktą vertino daugiau idealistiniu,
moraliniu požiūriu, skaudžiai dėl jo krimtosi ir desperavo.

Gerai visiems žinomi kartūs, pilni pasipiktinimo ir sielvarto Mai-
ronio satyriniai eilėraščiai, pliekią „nepriklausomosios“ Lietuvos bur-
žuazinius veikėjus - tuos, anot poeto, - „siurbėles, niekšus, bastūnų
gaują!“ Tačiau ir šis toks griežtas antagonizmas karjeristų vadeivų
bei politikierių atžvilgiu, aštri poeto kritika, vis dėlto tesiekusi tik pa-
taisyti buržuazinę visuomenę, o ne paneigti jos socialinius pagrindus,
negalėjo iš esmės išspręsti nei Maironio kolizijos su buržuazine aplin-
ka, nei juo labiau įkvėpti jo naujiems kūrybiniams polėkiams, kurie to
meto Lietuvoje būtų taip suskambėję, kaip skambėjo poeto kūriniai
nacionalinio judėjimo laikotarpiu. Maironis 1926 metais giliai sukrės-
tas tai pripažino:

Seniai aš laukiu išsiilgęs,

Dažnai meldžiuos karšta malda:
Sugrįžk, sugrįžki valanda,

Kad, skruostus ašara suvilgęs,
Paliesiu lyrą, kaip tada,

Kai žėri jaunas įkvėpimas,

Jos balsui pritarė jaunimas."

Deja, toji jauno įkvėpimo valanda, kurios taip troško poetas, jau
niekada nebeaplankė jo, o buržuazinės Lietuvos jaunimas dainavo jau
kitas - nebe Maironio - dainas, dažniausiai miesčioniškas dainuškas

ar užsienietiškus šlagerius.

1% Eil. „Kai kam“. Tiksli citata: „O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja!“
7 Eil. „Seniai aš laukiu išsiilgęs..“

316

Taip Maironis iš tikrųjų atsidūrė būklėje, kurią pats buvo nuspėjęs
dar savo poetinio kelio pradžioje: „Užmirš mano giesmes! Poetai kiti /
Ieškos įkvėpimo brangaus“*. Ši būklė sudarė ne vien visuomeninę
bei literatūrinę, bet ir giliai psichologinę poeto dramą - ji su skau-
džiu aiškumu tartum galutinai patvirtino tas rezignacines nuotaikas,
kurios ne kartą ir anksčiau reiškėsi Maironio lyrikoje, atspindėdamos
tiek tam tikrą poeto konfliktą su savo meto visuomene, tiek ir aps-
kritai žmogiškos būties santykį su realybe, nuotaikas, kurios bene
ryškiausiai nusakytos poeto aforistiniu palyginimu: „Išnyksiu, kaip
dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės“?. Tačiau šios
pesimistinės nuojautos akivaizdus patvirtinimas toje visuomenėje, iš
kurios Maironis pagrįstai turėjo teisę reikalauti sau aukštos pagarbos
bei pripažinimo, teikė jam ypatingai aštrų skausmą, nepaprastai giliai
žeidė visą jo individualybę. Šioje situacijoje Maironis iškyla prieš mus
kaip tragiško likimo poetas.

Bet tai buvo tik laikinas šio didelio poeto primiršimas ir neverti-
nimas. „Gal žmonės šiandieną manęs nesupras, / Bet mano - išauš-
tančiai metai!“ - buvo pareiškęs Maironis eilėraštyje „Pasitikėjimas
savimi“. Ir jo eilės vėl suskambo nauja galia ir nauja prasme, kai tikrai
atėjo tie „išauštančiai metai“. O jie atėjo greičiau, negu galėjo numa-
tyti ar tikėtis Maironis - jie atėjo kartu su didžiaisiais istoriniais įvy-
kiais, kartu su lietuvių tautos posūkiu į naują savo istorinio vystymosi
tarpsnį. Tai buvo ne tik socializmo statybos, bet ir lemtingų išbandy-
mų, aštriausių kovų metai.

Jau Didžiojo Tėvynės karo metais, kai Lietuvos liaudžiai teko stoti
į žūtbūtinę kovą su hitleriniais grobikais dėl savo gyvybės ir dėl socia-
listinės ateities, Maironio literatūrinis palikimas, geriausieji jo patrio-
tinės lyrikos posmai vėl ėmė vaidinti veiksmingą vaidmenį. Didžiajai
pergalei tarnavo ne vien žinomieji poeto eilėraščiai apie senovės lietu-
vių kovas su kryžiuočiais ar apie kaizerinę vokiečių okupaciją Lietuvo-
je. Ženklus tas faktas, kad pirmasis tarybinių lietuvių poetų eilėraščių
rinkinys Gyvajai Lietuvai, išleistas 1942 m. Maskvoje, prasideda kaip

* Eil. „Išnyksiu kaip dūmas“.
» Eil. „Išnyksiu kaip dūmas“.

317

tik Maironio klasišku posmu: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“*?,
paimtu to rinkinio moto. Ar galėjo Maironis tikėtis tokios kovinės są-
jungos?!

Šia iškilminga jubiliejine proga noriu paliudyti, kad lietuvių tary-
biniai rašytojai, pasitraukę karo metais į Tarybų šalies gilumą, sėmėsi
iš Maironio poezijos patriotinių impulsų savo kūrybai. Perleisdami
per socialistinę pasaulėžiūrą, per tarybines pažiūras bei nuotaikas su-
vokdami ir pajausdami Maironio lyrikos sveikuosius liaudiškus pra-
dus, joje sukauptą karštą meilę gimtajam kraštui, jos krištoliškai aiš-
kų poetinį skambėjimą, jie Maironio poeziją tuo metu laikė vienu iš
sektinų pavyzdžių, kaip reikia atsakingu istoriniu momentu tarnauti
liaudžiai, kaip į ją veiksmingai prabilti ir kaip ją uždegti lemiamai ko-
vai. Tad mūsų literatūros istorikai bei kritikai, reikia manyti, lengvai
atseks ir tam tikrą maironinę tradiciją lietuvių tarybinėje poezijoje
Didžiojo Tėvynės karo metais.

Iškovotoji pergalė prieš nuožmiausius lietuvių tautos priešus - vo-
kiečių imperialistus, naujo socialistinio gyvenimo statyba ant karo
griuvėsių, - kai reikėjo didelio ryžtingumo bei pasiaukojimo tėvynės
labui, jaunatviško veržlumo ir entuziazmo, tikėjimo šviesia ateitimi ir
liaudies kūrybinėmis galiomis, - darė ir toliau Maironio poeziją gyvą
ir aktualią. Todėl pokario laikotarpiu poeto literatūrinis palikimas su-
silaukė didelio populiarumo bei aukšto pripažinimo tiek Tarybų Lie-
tuvoje, tiek ir už jos ribų. Jau 1947 m. buvo išleistas naujas Pavasario
balsų leidimas, o po poros metų Maskvoje pasirodė stambi Maironio
poezijos rinktinė rusų kalba. Praėjus nepilnam dešimtmečiui, 1956
metais, buvo išleistas Maironio rinktinių raštų dvitomis, į kurį įėjo
ne tik jo lyrika, bet ir poema Jaunoji Lietuva. Dar po poros metų vėl
buvo išleisti meniškai apipavidalinti Pavasario balsai, o XIX amžiaus
lietuvių poezijos rinkinyje, neperseniai pasirodžiusiame Maksimo
Gorkio įsteigtos „Poeto bibliotekos“ serijoje, įdėtas stambus pluoštas
ir Maironio eilėraščių, pakartotinai išverstų į rusų kalbą. Dabartinis
poeto jubiliejus vėl pažymimas naujais jo poezijos leidiniais lietuvių
ir rusų kalbomis.

2 Eil. „Kur bėga Šešupė“.

318

Šie sausi bibliografiniai duomenys, kurie tikriausiai nustebintų
patį poetą, yra geriausias įrodymas, kad Maironis tarybinės santvar-
kos sąlygomis tikrai susilaukė „išauštančių metų“. Bendras Maironio
knygų, išleistų pokario laikotarpiu, tiražas jau seniai toli prašoko jo
raštų išplitimą buržuazinėje Lietuvoje, o per vertimus į rusų kalbą
Maironio lyrika jau seniai išėjo į visą plačiąją Tarybų šalį. Ir tai yra
visiškai dėsninga, nors kai kam gal ir atrodytų paradoksalu, kad Mai-
roniui priešingos ideologijos žmonės taip didžiai vertina ir taip plačiai
skleidžia jo literatūrinį palikimą. Tai yra dėsninga todėl, kad tarybinė
visuomenė, kurdama naują, komunistinę kultūrą, paveldi iš praeities
viską, kas joje buvo pažangu ir vertinga, tauru ir tikrai patriotiška,
kilnu ir humaniška, viską, kas tarnavo liaudžiai veržiantis į švieses-
nę ir teisingesnę ateitį. Tad tarybinė praktika akivaizdžiai paneigia
Tumo-Vaižganto žodžius, pasakytus mirus Maironiui: „Dainių tega-
li įvertinti jo amžininkai; tie, kurie drauge su juo virpėjo tais pačiais
susigraudinimais, kurie baime tirpo dėl tų pat nelaimių, kurių širdys
salo tais pat laukimais. Dabar kiti žmonės, kiti reikalai, kitų tenka
dairytis ir pranašų-skatintojų“**. Mes žinome, kaip Maironį vertino jo
amžininkai buržuazinėje Lietuvoje ir kokiais „pranašais-skatintojais“
jie buvo pakeitę taurų, įkvėptą poetą.

Tarybinė visuomenė pasirodė mokanti vertinti Maironį geriau ir
teisingiau negu jo buržuaziniai amžininkai, oficialiai vadinę poetą
„Lietuvos atgimimo dainiumi“, „tautos prisikėlimo pranašu“ bei ki-
tokiais panašiai išpūstais vardais, tačiau iš tikrųjų mažai tesirūpinę
nuoširdžiai pajausti ir deramai pagerbti įžymųjį poetą.

Vertindama Maironio kūrybinį palikimą nauju ir kartu kritišku
žvilgsniu, ssmdamasi iš to palikimo naujų, socialistinio gyvenimo po-
reikius atitinkančių aspiracijų bei polėkių, naujais aspektais suvokda-
ma poeto skelbtus idealus, tarybinė visuomenė šiandien suteikia dau-
geliui Maironio kūrinių naują įprasminimą ir naują skambėjimą. Bet
juk tai ir yra bet kurio didelio poeto požymis ir lemtis, kad kiekviena

a Juozas Tumas-Vaižgantas, „Maironiui mirus (Radio paskaita), in: [Juozas
Tumas-Vaižgantas], Vaižganto raštai, t. 19: Mūsų literatūros istorijai: ašmas
būrys veikėjų: naujieji literatūros nuotykiai, Kaunas: Švyturys, 1933, p. 228.

319

nauja epocha, priimdama ir vertindama jį savitai, randa jame tai, kas
jai artima ir brangu. O pats poetas nuo to darosi tik dar reikšminges-
nis ir turiningesnis.

Maironis žinomame eilėraštyje „Jei kada pančiai nukris“ nuogąsta-
vo, ar jo išgyventos „kovos ir kančios, be ryto naktis“ bus besupran-
tamos ateities vaikams. Šiandien galim aiškiai pasakyti, jog tarybiniai
žmonės gerai supranta Maironio atliktą reikšmingą vaidmenį lietuvių
tautos istorinėje raidoje ir kartu didžiai brangina geriausią išliekamą-
jąjo kūrybinio palikimo dalį.

320

Tekstas 1962 m. lapkričio 1 d. skaitytas Maironio minėjime.

Pirma publikacija: Vincas Mykolaitis-Putinas, „Maironis. 100-tosioms gimi-
mo metinėms paminėti“, in: Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai, t. 10: Poezija;
Literatūros istorija ir kritika; Laiškai, dokumentai, Vilnius: Vaga, 1969, p. 592-
601; skelbiama iš: Ibid.

VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS
Maironis. 100-tosioms gimimo metinėms paminėti

Mano kartos žmonėms Maironis daugiau negu poetas. Mes žino-
me daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas
daugiau negu jie. Ne savo raštų gausumu, ne tematikos svarumu, ne
poetiniu artizmu, o savo lietuviško žodžio galia ir poveikiu mūsų są-
monei, - žodžio, padėjusio mums rasti save, apsispręsti ir visą amžių
pasilikti su savo kraštu, su savo tauta.

Kai mes stebime tautų, ypačiai mažųjų tautų gyvenimą ir santy-
kius, tai susiduriame su vienu labai įdomiu psichologiniu reiškiniu,
ypač išryškėjusiu XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje. Būtent, dėl
ko tam tikros tautos žmogus, tautos paniekintos, pavergtos, užgui-
tos, mažos, - vakarykščių baudžiauninkų tautos žmogus - nebenori
priklausyti nė vienai didelei, viešpataujančiai tautai, kartais net ima
ją neapkęsti, ima didžiuotis ta savąja pavergta maža tautele ir vien jai
nori priklausyti. Taip yra atsitikę su mažomis Balkanų tautomis, taip
atsitiko ir su tautiškai sąmonėjančiais lietuvių tautos žmonėmis. Dėl
ko? Kas juos taip paveikė?

Nesileisiu čia į įvairias tautinio sąmonėjimo priežastis bei veiks-
nius. Savo reikalui, susiedamas tai su Maironiu, noriu čia paminėti
tris tokius veiksnius, ypačiai reikšmingus lietuvių tautai - tai praeitis-
senovė, gimtoji kalba ir kova prieš carizmą dėl tautos teisių. Prie jų
galėtume pridėti dar vieną, kaip anų pasekmę - tai prisirišimas prie
gimtojo krašto. Maironis savo raštais visus šiuos veiksnius ugdė, skie-
pijo į savo skaitytojų širdis, - buvo vienas iš tų, kurių žodis skambėjo

įspūdingiausiai, įtikinamiausiai.

321

Mūsų poetas nebuvo istorikas. Tačiau jis suprato istorijos reikšmę
pavergtai tautai, senovės žavesį, ypač kad piešiant senovės paveikslą,
vaizduotė gali laisvai skrajoti idealiose fantazijos srityse. Praeities to-
liuose gali rodyti patraukliausius heroizmo pavyzdžius. Visi Maironio
raštai nusagstyti lietuvių tautos praeities motyvais. Pradėdamas savo
literatūrinį darbą, jis pajuto reikalą duoti trumpą istorijos vadovėlį.
Jis jį parašė 1884-1886 m. Ta jo Vistorija' buvo išspausdinta 1891 m.,
vėliau pakartota dar tris kartus. Viename savo eilėraštyje Maironis sa-
kosi, kad jis norėtų „prikelti nors vieną senelį / Iš kapų milžinų / Ir
išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį / Iš senovės laikų“. Noras atgai-
vinti, pavaizduoti praeitį įvairiais variantais skamba lyrinėj ir epinėj
Maironio poezijoj. Jį lengvai išgirs kiekvienas, peržvelgdamas poeto
raštus. Tas pats noras paskatino jį rašyti dramų trilogiją Kęstučio mir-
tis, Vytautas pas kryžiuočius ir Vytautas Karalius.

Sąmoningas subrendusios tautos istorikas ieško praeity istorinės
tiesos, analizuoja socialinius santykius, nužymi progreso linkmes.
Tauta-kūdikis ieško praeity pasakų ir pamokymų. Maironis, tai žino-
damas, prologe į trilogiją taip savo uždavinį ir aptaria:

Paliki už durų kasdieninius vargus

Ir pilko gyvenimo naštą!

Lakius pabalnojęs vaizduotės žirgus,
Nuskriski į tolimą kraštą!

Į kraštą tamsių, neįžengiamų girių,

Į kraštą prabočių, tėvų-didžiavyrių!
[...]

Ir ten, iš prabočių, didžios praeities
Mokinkis paguodos, ieškok išminties!

1 [Maironis], Apsakymai apie Lietuvos praeiga, paraszė Stanyslovas Zanavykas 1886,
Tilžė: Kasztu Lietuvos mylėtojų spausdinta pas O. v. Mauderodės, 1891.

* Eil. „Aš norėčiau prikelti“.

3 Tai yra ne visos trilogijos, o dramos Kęstučio mirtis prologas (žr. [Maironis], Mairo-
nio raštai, t. 3: Dramatiški veikalai, Kaunas: [s. n.l, 1930, p. 91).

322

Vaizduodamas senovės lietuvių barzdočių kovas su priešais, Mai-
ronis įsakmiai nurodo du pikčiausius priešus - kryžiuočius ir lenkų
šovinistus-endekus*. Tiedu priešai ir jo jaunystės laikais grėsė di-
džiausioms lietuvių vertybėms - žemei ir tautiškumui.

Tačiau, be tų dviejų, buvo dar trečias priešas - poeto gyvenamoj
dabarty. Tas priešas - tai carinės Rusijos imperijos režimas - cariz-
mas, pavertęs, kaip žinoma, Rusiją tautų kalėjimu. Kova prieš carizmo
užmačias Lietuvoje skamba Maironio poezijoj garsiausiais, karingiau-
siais tonais tiesiogiai, atvirai, o kai kur pridengta alegoriniais, simbo-
liniais įvaizdžiais bei metaforomis. Štai vienas būdingas posmas:

Neregėti aušros!.. Taip prailgo naktis!
Beldžia vėjas į langą bailiai;
Nebenori jau miego pabudus akis,
Nors negreit patekės spinduliai.5

Kovingieji, nukreipti prieš carizmą eilėraščiai bei dainos pelnė
Maironiui didžiausią populiarumą Lietuvos visuomenėj, nes atitiko
plačiųjų liaudies masių siekimus bei nuotaikas. Geriausioje savo kū-
rybos dalyje Maironis tapo kovotoju už liaudies teises, už pavergtos
tautos laisvę ir tautiškumą.

Konkretus, visuotinis tautiškumo elementas yra gimtoji kalba.
Lietuvių tautos istorija, kaip žinoma, ėjo tokia linkme, kad gimtoji
kalba ėmė pamažu nykti pirmiausia bajorijoje, o paskui ir liaudyje.
Vyko polonizacijos ir germanizacijos procesas. Maironis šį procesą
sekė skaudama širdimi. Jis norėjo jam užkirsti kelią. Jis norėjo sulai-
kyti lietuvių kalbos nykimą valstiečių pirkiose. Nepaisydamas dvari-
ninkų priešiškumo liaudžiai, jis norėjo lietuvių kalbą grąžinti net ir
į dvarus. Poetas rūstauja, kad dvarininkų dukros, patekę į Varšuvos
pensionus:

Lietuviškai, rods, neišmoks prakalbėti,

Ar austi, ar braukti rasas,

4 Lenkų nacionalistų politinio judėjimo Narodowa Demokracja atstovai.
5 Eil. „Rusų laikais priešaušris“.

323

Ar prosenių žemę, jos būdą mylėti,
Bet... užduotį savo supras:

Per pokylius kaip karalienės žibės.“
Jis smerkia išsigimėlius, kurie išsižada savo žemės ir jos papročių:

Tas ne lietuvis, kurs jos būdo,
Jos žemės dainų nemylės;
Neverks, kad patys sūnūs žudo,
Kas verta meilės ir garbės.?

Jis skatina kovą už gimtąją žemę, jos būdą ir kalbą:

Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!
Stokim į darbą kaip milžinai!š

Ir džiaugiasi, kad Nemuno ir Šešupės krašte „broliai artojai lietu-
viškai šneka“. Šitokiais kalbos aukštinimo ir gynimo motyvais per-
pintos ir visos Maironio poemos.

Tačiau jis buvo ne vien gimtosios kalbos gynėjas, bet ir ja rašąs poe-
tas. Lietuviškas žodis jam buvo svarbiausia ir vienintelė reiškimosi
priemonė. Deja, kai Maironis pradėjo rašyti poeziją, tas žodis buvo
dar labai netobulas, moderniajai poetinei kūrybai nepritaikytas. Pir-
mosios savo poemos Tarp skausmų į garbę pratarmėje Maironis taip
skundžiasi, turėdamas galvoje jaunųjų skaitytojų reikalavimus:

Bėt jauni, pardaug įsitikėję į savo galę, pardaug teip jau reikalauja ir
nå kitu; ir mano poema nevisai jūs užganėdįs: jos rubai pasirodys dar
sziurksztųs ir stori, eisiena gana sunki. Bet neužmirszkite, brolei, jog
einu keliu visai nauju ir neiszmintu, jog lietuviszkas liežuvis įpatingai

poezijoje visai dar neiszdirbtas, ir ant vieno sakinio reikia nekartą rymo-

é Eil. „Tautos pabėgėliams“.

7 Eil. „Užtrauksme naują giesmę“.
š Eil. „Nebeužtvenksi upės“.

9 Eil. „Kur bėga Šešupė“.

324

ti ilgomis valandomis, iki iszrandi atsakantį iszreiszkimą savo mislies.
Sergėjaus, kiek galėdamas nauju ir mažai suprantamu žodžiu, bet kad
palengvinti skaitymą ir supratimą ir tiems, kurie mažai temoka lietu-
viszkai, patalpinau ant galo trumpą paaiszkinimą truputį sunkesniu

žodžiu.

Tame žodynėly šalia šiandien jau nebevartojamų žodžių, kaip atei-
ga, gyvata, karionė, liuosybė, praeiga, užganėdinti, valandrodis, vi-
sotnyčia (universitetas), randame ir tokių, šiandien visų vartojamų,
kaip anga, banga, begalinis, būdas, diduomenė, gaivalas, įkvėpimas,
išgama, karta ir daug kitų. Versdami Maironio raštus, matome, kad
jis visą gyvenimą stengėsi turtinti, įvairinti savo kalbą. Tačiau poezi-
jai svarbiau negu žodynas kalbos stiliaus lankstumas, emocingumas,
ekspresija, muzikalumas. Ir šiuo atžvilgiu poetinės kalbos kūryboje
Maironio laimėjimai yra labai reikšmingi. Jis pirmas ir, galima sakyti,
vienintelis iš savo amžininkų pasiekė tokio poetinės kalbos ir formos
tobulumo. Rašęs klasikine tonine eilėdara, jis ilgiems laikams ją pri-
gydė lietuvių literatūroje. Jis sukūrė būdingas maironiškas strofas,
savotišką ritminę intonaciją, daug ligi jo nežinomų, nevartotų sąs-
kambių-rimų. Maironio poetinės kalbos vaizdingumas, emocingu-
mas, metaforika kartu su paprastumu darė jo turinį įtaigų, jaudinantį,
lengvai suprantamą. Štai dėl ko Maironio poezija veikė lietuvių tautą
sąmoninančiai, ugdydama jos nacionalinį susipratimą. Ji sudaro ištisą
epochą, šiandien vadinamą maironine lietuvių literatūroje.

Lietuvių nacionalinio judėjimo laikais, Maironio jaunystėje, jo
talento suklestėjimo metais, visi svarbiausieji jo patriotiniai šūkiai -
mylėti savo tautos praeitį ir kalbą, kovoti su priespauda, liaudies nu-
tautimu - buvo visuotinai priimtini. Kai kurios Maironio patriotinės
dainos ir šiandien skamba lietuvių liaudyje, o daugelis jo poezijos
posmų ir šiandien tebejaudina skaitytoją.

Pradėdamas savo kalbą, sakiau, kad Maironis yra didis ir brangus
ypačiai mano kartos žmonėms. Mes esame maždaugtrimis dešimtimis

10 St. Garnys [Maironis], Terp skausmu į garbę, Tilžė: O. von Mauderodės spaustuvė,
1895, p. 3-4.

325

metų jaunesni už Maironį. Kai mes pradėjome sąmoningai, intelektu-
aliai gyventi apie 1907-1910 metus, Maironis buvo pačiame savo talen-
to subrendime. Buvo pasirodę visi reikšmingiausieji jo kūriniai. Mes
juos skaitėme, mes jais gėrėjomės, mes jais auklėjomės. Jie mus vei-
kė giliau negu vyresniųjų ir jaunesniųjų kartų žmones. Vyresniosios
kartos, Maironio amžininkai, nesutarė su juo daugeliu ideologinių
klausimų. Tai buvo lietuvių visuomenės diferenciacijos laikotarpis.
Paliovė ėjusi Aušra, kurioje Maironis išspausdino pirmąjį eilėraštį.
Pasirodė pozityvistinis liberalinis Varpas, klerikalinė Apžvalga ir Tė-
vynės sargas, socialistiniai Lietuviškasis balsas, Lietuvos darbininkas,
Darbininkų balsas, vėliau Žarija, Skardas, Naujoji gadynė. Maironis
pritapo prie klerikalinės spaudos. Už klerikalines jo kūrinių idėjas jį
aštriai puolė Stasys Matulaitis“, šnairavo Vincas Kudirka, Jonas Šliū-
pas ir visi kairiosios krypties žmonės.

Jaunesniosios už manąją kartos laikė Maironį jau pasenusiu, atgy-
venusiu, nebeaktualiu rašytoju. Jos tarėsi esą išsivadavusios iš Mairo-
nio pažiūrų bei poetikos poveikio.

Ištikimiausia Maironiui pasirodė manoji karta. Didžiuma jos
žmonių buvo nusiteikusi laisvamaniškai religijos atžvilgiu. Kad Mai-
ronis - kunigas, ji žinojo, tačiau žiūrėjo į tai atlaidžiai. Mumyse dar
ilgą laiką buvo gyva Maironio įdiegta Lietuvos senovės romantika,
praeities heroizmas, bočių-didvyrių šlovė. Mes pakilia nuotaika skai-
tydavome:

Kur šiandieną Jinai?

Miega jos milžinai;

Po žemių jų ilsis krūtinė!
Kaip po audrų didžių,

Kad ant marių plačių
Užmiega vilnis paskutinė."

* Žr. N. [Stasys Matulaitis], [Terp skausmu į garbę recenzija], in: Varpas, Tilžė, 1895,
Nr. 8, p. 133-136 (šios knygos p. 52-62); S. [Stasys Matulaitis], [Pavasario balsų
recenzija], in: Varpas, Tilžė, 1898, Nr. 1, p. 9-11 (šios knygos p. 72-81).

2 Jaunoji Lietuva, „Įžanga“.

326

Mes ilgai prisiminėm tamsius carinės priespaudos metus — ir vėl
deklamuodavom:

Jau Slaviai sukilo. Nuo Juodmario krašto
Pavasaris eina Karpatų kalnais.
Po Lietuvą žiema. Nei žodžio nei rašto

Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais...

Maironio poezijos patriotizmas visuomeniškai pilietiškai nusitei-
kusius jaudino kone visą gyvenimą. Poetiškų sielų skaitytojai gėrėjosi
dainiškais, skambiais jo eilėraščiais, gamtiniais bei individualiniais
motyvais. Maironis mano kartos žmonių sąmonėj įsitvirtino kaip di-
delis lietuvis ir poetas.

Aš pats Maironį pirmą sykį pamačiau Marijampolės bažnyčioje per
mokinių pamaldas. Jis, matyt, buvo atvažiavęs atlankyti savo bičiu-
lio, o mūsų mokytojo kapeliono, taip pat poeto Motiejaus Gustaičio.
Maironis po pamaldų pasakė mums pamokslėlį. Atsimenu tik vieną
to pamokslėlio vietą. Tais laikais gimnazistai nešiodavo uniformas su
nikelinėmis spindinčiomis sagomis. „Žiūrėkite, kalbėjo Maironis, gal
tai jūsų tėvų, brolių ir seserų ašaros spindi“ Aš tada galėjau būti tre-
čioje ar ketvirtoje tuometinės gimnazijos klasėje. 1909 metų vasarą,
išvažiuodamas atostogų, atlankiau savo klasės draugą Petrą Šalčių. Jis
man parodė Maironio poemą Jaunoji Lietuva ir kai ką iš jos paskaitė;
bene „Jau Slaviai sukilo“. Knygelę aš įsigijau ir, važiuodamas namo, ve-
žime godžiai ją skaičiau. Netrukus po to nusipirkau Pavasario balsus,
paskui Raseinių Magdę - ir Maironis tvirtai įsišaknijo mano vidaus
pasaulyje.

Neprisimenu, kuriais metais buvo išleistas pirmasis Maironio por-
tretas ir pardavinėjamas knygynuose. Buvo tai padidinta fotografi-
ja - gražus, amžiaus stiprume vyras, tankiais garbanotais plaukais,
apsirengęs kunigiškai, su kanauninkišku ar pralotišku medalionu ant
krūtinės. Šitas medalionas, matyt, aukso grandinėle pakabintas ant
kaklo, visą laiką man rėžė akis: ar tai tinka poetui tokios puošmenos?!

3 Jaunoji Lietuva, VI:XIV.

327

Ir aš neiškentęs sykį ėmiau ir juodai užtušavau tą kanauninkišką ar
pralotišką ordiną - nuėmiau jį nuo poeto krūtinės. Jei aš tada pasiel-
giau nepagarbiai, čia viešai atsiprašau bent jo atminimą. Tą portretą,
laimingai išlikusį per karų suirutes, aš saugau ir šiandien.

Su gyvu Maironiu man teko susitikti žymiai vėliau - tik 1923 m., kai
aš pradėjau dirbti Lietuvos universitete Kaune. Maironis skaitė Teo-
logijos- Filosofijos fakulteto studentams senosios lietuvių literatūros
kursą - apie Donelaitį. Susitikdavau su juo posėdžiuose. Jis laikėsi
santūrai, maža kalbėjo. Į lietuvių rašytojų draugiją jis nebuvo įsira-
šęs. Sakydavo, kad rašytojas turi rašyti, o ne leisti laiką posėdžiuose ir
pobūviuose.

Artimesnių asmeninių santykių su Maironiu aš taip ir nesumez-
giau. Man buvo nedrąsu prie jo, tokio oraus, pirmam prieiti, o jis ne-
turėjo į mane jokio reikalo... Atsimenu, tik vieną kartą esu buvęs jo
ištaigingame bute jo namuose pas jį vaišėse su daugeliu kitų svečių.
Tame pobūvyje nieko specifiškai maironiško, poetiško, literatūriško
nepatyriau.

1932 m. pavasarį pasklido žinia, kad Maironis serga.

Vieną kartą, birželio 28 d., ėjau Vaižganto gatve. Staiga susitinku
patį Juozą Tumą-Vaižgantą. Jis stabtelėjo ir su jam būdingu išviršiniu
nerūpestingumu, bet su tragiška potekste ištarė tik šiuos du žodžius:
Maironis „pomior“... Ir nuėjo, palikęs mane sukrėstą, apstulbusį.

Trečią dieną Maironį laidojo. Palaidojo jį slegiančiuose mūruose,
Kauno Katedros kriptoje. Marmuro lentoje įrašė:

Kaip man gaila to balto senelio,
Kurs, užstojęs ant amžino kelio,
Jau nebkelsis ant balso varpų

Ir, ant kelių ainius pasodinęs,
Nebepasakos, bočius atminęs,
Nepratars iš šaltųjų kapų!“

4 Raseinių Magdė.

328

Bet tai ne būdingiausi poeto žodžiai. Man atrodė, daug labiau pri-
tiktų palaidoti Maironį atviroj Lietuvos gamtoj, kalnely, tarp šlaman-
čių beržų. Jo bareljefas turėtų būti ne seno, bet poeto pačiame am-
žiaus stiprume, o antkapy iškalta:

Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno.’

5 Raseinių Magdė.

329

Straipsnis skirtas iki tol menkai nagrinėtai Maironio kūrybos sričiai - jo isto-
riniams veikalams.

Pirma publikacija: Pranas Pauliukonis, „Maironis istorikas“, in: Aidai, Brukli-
nas, 1962, Nr. 7, p. 312-315; skelbiama iš: Pranas Pauliukonis, „Maironis istori-
kas“, in: Maironis: jo gimimo šimtmečiui paminėti, red. Antanas Vaičiulaitis,
New York: [J. Pragulbickas], 1963, p. 31-42.

PRANAS PAULIUKONIS
Maironis istorikas

Maironį kaip poetą žino visa lietuvių tauta. Kaip neeilinį teologą jį
gerai pažįsta kunigai, ypač buvę jo studentai. Maironio parašytas trak-
tatas De justitia et jure! yra nemažas įnašas moralinėje teologijoje
apie teisės ir teisingumo supratimą. Savo laiku buvo geriausias veika-
las moralinės teisės klausimu visoje Rusijos imperijoje. Bet Maironis
kaip istorikas ar teisingiau, kun. dr. Jono Matuso žodžiais tariant, Lie-
tuvos istorijos rašytojas, mažai kieno dėmesį yra atkreipęs. O vis tik
anuo metu jo parašytoji Lietuvos istorija buvo geriausias vadovėlis.

Maironis tautinio atgimimo veikėjas

Maironis yra brendęs prasiskleidžiančio lietuvių tautinio susipratimo
laikotarpyje, kada lietuvių veikėjų dėmesys ypatingai buvo nukreip-
tas į tautos istoriją. Caro valdžios varginama ir kankinama tauta buvo
gaivinama garbingos praeities vaizdais. Simonas Daukantas knygo-
je apie lietuvių būdą rinko kuo gražiausius žodžius nušviesti lietu-
vio praeities gyvenimui ir papročiams, kad atsvertų tuometinį rusų
priespaudos vargą Lietuvoje. Net lietuvių dignitoriai vyskupai, Mo-
tiejus Valančius ir Antanas Baranauskas, augštino pagonišką Lietuvą.
Dr. Jonas Basanavičius, iš profesijos gydytojas, visą gyvenimą pašventė

1 Joannes Matsulevicz, Praelectiones de iustitia et iure: Quas habuit in Caesarea Ro-

mano-Catholica Ecclesiastica Academia Petropolitana, Petropoli: Officina Typ. J. A.
Mansfeld, 1903.

330

lietuvių tautos praeities tyrinėjimams. Pirmo Aušros numerio virše-
lyje jis padėjo motto: Žmonės, nepažįstą istorijos, visada yra vaikai.
Įžanginiame laikraščio straipsnyje pasisakė, kad Aušros didžiausias
rūpestis būsiąs supažindinti brolius lietuvius su garbingais sentėvių
veikalais, ir ragino visus domėtis lietuvių praeities žygiais, gyvenimu,
tikyba, papročiais... Ir kiti aušrininkai studijavo Lietuvos istoriją: Jo-
nas Šliūpas parašė dviejų didelių tomų veikalą, Vincas Pietaris — isto-
rinę apysaką Algimantą ir pora studijėlių iš Lietuvos praeities.

Pats Maironis Lietuvos istorijos trečiosios laidos prakalboje rašė,
kad suprasdamas, „kaip yra reikalinga Lietuviui žinoti savo istoriją,
turėjau atliekamu laiku 1880 m. pasiimti už to darbo, nors jaučiau,
jog jisai pereina mano išgales“. Paraštėje nurodo, kad pasiimtą Lie-
tuvos istorijos rašymo darbą užbaigęs 1886 m. ir po ketverių metų
Tilžėje atspausdinęs Zanavyko slapyvardžiu. Iš tikrųjų pirmą kartą
Maironio istorija išėjo 1891 metais antrašte „Vistorija, arba Apsaky-
mai apie Lietuvos praeiga. Paraszė Stanyslovas Zanavykas 1886. Tilžė
1891 m. Kasztu Lietuvos mylėtojų spausdinta pas O. v. Mauderodės“.
186 p. Atspausdinta 3,000 egz. Antra laida išleista 1903 metais Tilžėje
be jokių pataisymų, net ir be autoriaus žinios. 1906 metais Petrapily-
je Lietuvių laikraščio išleista trečia laida antrašte: „Lietuvos istorija
su kunigaikščių paveikslais ir žemėlapiu. Parašė Maironis (Š. M-lis).
Trečią kartą atspausta ir pertaisyta. 1906. Išleista Lietuvių Laikraščio
pinigais“ 259 p. Turėjo būti J. M-lis, bet, matyt, leidėjai buvo pamiršę
tikrąjį autoriaus vardą. Tad per penkiolika metų Maironio Lietuvos
istorija susilaukė trijų laidų po 3,000 egz., dviejų spaudos draudimo
metu. Ketvirtoji laida išėjo 1926 metais Kaune Maironio raštų ketvir-
tuoju tomu 235 p. Pastaroji laida „žymiai perdirbta“ ir be literatūros
apžvalgos.

Krikščioniškai patriotinė istorijos ideologija

Reikia tikėti Maironio žodžiais, kad pasiimtas darbas parašyti Lietuvos
istoriją prašoko jo jėgas, nes jis ėmėsi jo dar prieš Aušros pasirodymą,

2 Maironis (Š. M-lis), Lietuvos istorija: su kunigaikščių paveikslais ir žemlapiu, Petropi-
lis: išleista Lietuvių Laikraščio pinigais, 1906, p. 4.

331

tebūdamas vos 18 metų amžiaus ir dar sėdėdamas gimnazisto suo-
le. Jis aiškina, kodėl ėmėsi istorijos rašymo; esą, svetimos kalbos ne-
mokant, labai sunku iš knygų pažinti Lietuvos praeitį, nes tik vienas
Daukantas lietuviškai plačiau yra rašęs apie lietuvių tautos praeitį,
bet jo darbas Pasakojimai apie veikalus lietuvių (1850 m. parašyti ir
1893 m. Amerikoje išleisti - Pr. P.) esąs nepragmatiškas ir daugiau yra
medžiaga istorijai, o ne pati istorija.

Maironio Lietuvos istorija parašyta krikščioniško patriotizmo dva-
sioje. Jau įžangoje, nurodęs istorijos pažinimo svarbą tėvynės meilei,
pabrėžia, kad tėvynės meilė negali būti be Dievo meilės. „Todėl klysta
labai tos karštos jaunos galvos, kurios sako, jog Lietuviams užtenka
vieno moksliško apšvietimo [...]. Teip tai suprasdamas musų žmonių
reikalus, nekiteip rašiau irsavo Apsakymus'“.

Maironis buvo giliai religingas ir visur, net kasdieniniuose gyveni-
mo reikaluose, įžvelgė Dievo Apvaizdos veikimą. Tad ir Maironio is-
torijoje matyti tas jo tvirtas tikėjimas Dievo Apvaizda. Kai lietuviams
pavyksta iš gresiančio pavojaus išsigelbėti, autorius tai aiškina Dievo
valia. Aprašydamas Saulės mūšį, pasakoja, kaip kalavijuočiai galvojo
pavergti visus lietuvius. „Bet Dievas skyrė kitaip“. Mindaugo laikais
buvo sudaryta didelė koalicija prieš Lietuvą ir jai grėsė pavojus žūti,
„vienok Dievas davė jai tuomet tvirtą vyrą Mindaugą, kursai matyda-
mas save priešų apsuptą iš visų pusių, nenusiminė, nenupuolė dva-
sioje, bet drąsiai išėjo ginti tėvynės, išgelbėjo Lietuvą nuo visiškos
pražūties“. Vytautui patekus į kalėjimą, „Augščiausias Dievas nelei-
do taip niekingai pražūti vyrui, kuris garbe kaip saule paskui apšvietė
mūsų tėvynę“. Dievas nubaudęs Vytenį, kuris, sumušęs kryžiuo-
čius, pasityčiojo iš jų atimta monstrancija su Švenčiausiu. Jis buvęs
kryžiuočių užpultas ir sumuštas, pats vos pasprukęs?.

Kryžiuočių imperialistinius tikslus ir žiaurius jų darbus Lietuvoje
Maironis smerkia, o lietuvių kovas teisina, jų narsumą giria. „Todėl

3 Ibid., p. 5.

+ Ibid., p. 38.
5 Ibid., p. 44.
S Ibid., p. 95.
7 Ibid., p. 61.

332

nėra ko stebėtis, jei mūsų sentėviai, pirmai geresnei aplinkybei iški-
lus, pamesdavo krikščionių tikėjimą ir užmokėdavo gerai savo vargin-
tojams, kardami juos ir galuodami [žudydami - Pr. P.Į“8. Jei Gedi-
minas būtų apsikrikštijęs, „būtų atnešęs Lietuviams nesuskaitomas
laimes ir kitaip būtų gal virtusi Lietuvių tautos ateiga“, bet jis ne-
apsikrikštijęs tik dėl „Kryžiuočių atkaklybės“*. Jogailos kviečiamas
susitarti, „Vytautas ilgai nesididžiavo, nes neapkęsdamas kryžiuočių,
tiktai per Jogailos neteisybę buvo priverstas jieškoti jų draugystės ant
galo, mylėdamas tėvynę, matė kiek nelaimių atneša Lietuviams jo vie-
nybė su Kryžiuočiais, ir pasiruošė gryžti į Lietuvą, o Kryžiuočiams už
jų nedorybes neskaitė sau už pikta atkeršyti“. Pašiepia Maironis ir
kryžiuočių karingumą: girdi, jie „tik tuokart tvirti ir drąsūs, kai sulau-
kia atplūstančių maldininkų minių“*.

Ypatingai iškeliamas Vytautas, jis vadinamas Didžiuoju. Maironis
pirmasis Vytautą pavadino Didžiuoju. Remdamasis lenkų istoriku
Antoni Prochaska, Maironis nurodo, kad Vytautas yra lyginamas su
Aleksandru Didžiuoju. Vytautas Didysis statomas pavyzdžiu kitiems
valdovams. Aprašydamas Aleksandro vainikavimą Vilniaus katedroje
didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, cituoja Jokimo Liutauro Chrepta-
vičiaus pasakytą kalbą, kurioje jis prašęs Aleksandrą valdyti Lietuvą,
kaip ją valdė Vytautas Didysis: jei neseksiąs jo pavyzdžiu, būsiąs visos
tautos pražūties priežastimis. /

Būdingai Maironis aprašo pas Henriką Valois nuvykusius Lietuvos
ir Lenkijos pasiuntinius, kurie Prancūzijoje „buvo sutikti labai žmo-
niškai ir iškilmingai, ir visi Prancūzai stebėjosi, matydami šaunius vy-
rus, puikiai apsidariusius, švelnaus apsėjimo ir šnekančius visokiomis
kalbomis kaip prigimtomis“*.

8 Ibid., p. 48.
> Ateitis.

“ Ibid., p. 70.

u Ibid., p. 97.
2 Ibid., p. 71.

5 Ibid., p. 152.
14 Ibid., p. 179.

333

Iš Daukanto raštų paimta kaip tik ta vieta, kur Daukantas kalba,
kaip lietuvės motinos išlaikiusios lietuvybę. Jos, išleisdamos vaikus
į pasaulį, sakydavo: „mirk vaikeli ar doru žmogumi būk ir savo namų
neužmiršk. Tos, sakau, užlaikė mūsų senovės kalbą, kuria mes šian-
dien jų vaikai galime didžiuotis ir girtis“5.

Maironis piktinasi, kad Kauno katedroje vysk. Valančiui, „mūsų
didvyriui, kuris taip buvo karštai pamylėjęs savo tėvynės kalbą, pa-
statytas paminklas su lenkišku užrašu“.

Knygos kalba lengva ir vaizdi. Senovės lietuviai ir jų vadai kovėsi
narsiai kaip liūtai, mūšyje lietuviai kaip ąžuolai stovi nepajudinami“",
„Žemaičiai jau buvo papratę kariauti ir į karą ėjo kaip į medžioklę; ka-
ras rodės jiems įgimtas darbas; vargai, karo rūpesčiai ir pati gyvybė
jiems rodės nieku, jei tik savo laisvei pavojų regėjo Š.

Rašydamas Lietuvos istoriją, savaime suprantama, Maironis turėjo
naudotis kitų istorikų veikalais: rusų Volodimiru Antanavičiumi, Mi-
kola Daškevičiumi, lenkų Prochaska, Joachimu Leleveliu ir Juozapu
Ignotu Kraševskiu. Vietomis mini Petrą Dusburgą ir Janą Dlugošą, - ar
jų veikalus buvo skaitęs, sunku pasakyti. Atrodo, kad jis buvo skaitęs ir
Motiejų Strijkauskį su Teodoru Narbutu. Daukantą jis gerai pažinojo,
lietuvių literatūros istorijos santraukoje jį vadina pirmuoju mūsų istori-
ku, bet nekritišku: „pas jį nėra tikro istoriško pragmatizmo, nėra taip pat
gilesnės šaltinių kritikos [...] sunku kartais atskirti tikrai istoriškas tie-
sas [...] nuo paties autoriaus protavimų ir išbuojojusios vaidentuvės“?.
Todėl vargiai jis bus rašęs savo istoriją Daukanto pavyzdžiu, kaip Lietu-
vių Enciklopedijoje tvirtinama (XVII t., 113 p.)*?. Ten paduotos ir nevisai
tikslios žinios apie Maironio Lietuvos istorijos rašymo laiką.

5 Ibid., p. 237.

6 Ibid., p. 239.

7 Ibid., p. 39.

8 Ibid., p. 58.

19 Ibid., p. 236-237.

2 Enciklopediniame straipsnyje taip teigia Juozas Brazaitis: „Šiame laikotarpyje
parašyta ir minėta Lietuvos istorija, kurioje Lietuvos praeities vaizdą M. susidarė
pagal Strijkovskį, Narbutą, ypačiai Daukantą“ (Juozas Brazaitis, „Maironis“, in: Lie-
tuvių enciklopedija, t. 17, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1959, p. 113).

334

Maironis pralenkė kitus istorikus

Maironio Lietuvos istorija baigiama 1795 metais ir pridėta labai vertin-
ga Trumpa Lietuvių rašliavos apžvalga, kur rūpestingo kultūros isto-
riko kruopštumu suregistruoti visi lietuvių rašytojai, pradedant prū-
siškiais Stanislovu Rapagelioniu, Martynu Mažvydu, Baltramiejumi
Vilentu ir Jonu Bretkūnu ir baigiant moterimis Šatrijos Ragana, Bite,
Lazdynų Pelėda, Žemaite bei „geriausia originališka“ „Keturakio ko-
medija Amerika pirtyje“". Tai nors sutraukta, bet sistematinga ir pilna
lietuvių literatūros istorija. Literatūros apžvalgoje suminėti ir visi svar-
besni XIXa. lietuvių kultūriniai bei politiniai įvykiai. Tuo būdu Mairo-
nis pirmas yra parašęs visą lietuvių tautos istoriją iki paskutinių laikų.

Maironio veikalas dar ir tuo būdingas, kad jame Lietuvos valstybės
tęstinumas išvestas iki paskutinio padalijimo, ir tuo būdu jis pralenkė
visus, drauge su Daukantu, ano meto Lietuvos istorijos rašytojus. Nar-
butas lenkiškai parašytus devynių tomų Lietuvių tautos darbus (Dzie-
je narodu litewskiego), išleistus 1835-1841 m. Vilniuje, baigė Liublino
unijos įvykiais ir čia savo kaip istoriko plunksną sulaužė. Daukanto
1850 metais parašyta ir 1893 m. Amerikoje išleista dviejų tomų Lie-
tuvos istorija baigta Zigmanto Augusto mirtimi, o Pasakojimų apie
veikalus Lietuvių tautos senovėje gale parašyta: „Su Liublino unija pa-
sibaigia Lietuvos istorija. Visi vėlesnieji Lietuvos atsitikimai rokuoja-
mi prie Lenkijos istorijos, prie kurios Lietuvių tautystei nėra dalies“.
1887 m. Amerikoje Lietuvių balso išleista Konstancijos Skirmuntaitės
Lietuvos istorija” aprašo lietuvių tautos įvykius tik iki Liublino unijos.

a Žr. Maironis (Š. M-lis), op. cit., p. 256; parafrazė.

22 Simonas Daukantas, Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje, [Bitėnai]:
szleista per J. K. Kauniszkį, 1893, p. 199. Pauliukonis cituoja Jurgio Bielinio tęsi-
nį, parašytą laisvai atpasakojant Amerikoje išleistą Daukanto Istoriją žemaitiškąją,
urią „iš kitų šaltinių pratęsė net ligi XIX a. pabaigos“. Spaudinys įrištas kartu su
pirmuoju, palikus Daukanto pavardę, senąjį pavadinimą ir datą 1893, nors išleis-
tas buvo 1899, taip pat tęsiama paginacija: pirmasis leidinys buvo 96 puslapių,
antrasis - tęsiamas nuo 97 (žr. Simonas Daukantas, Raštai, t. 2, Vilnius: Vaga, 1976,
p. 796-797).

233 Omenyje turima knyga Dzieje Litwy (1886), kurios papildytas lietuviškas vertimas
pasirodė JAV 1887-1888 m.

335

Ir dr. Šliūpo 1904-1905 metais atspausdintas dviejų tomų Lietuvių
tauta senovėje ir šiandien veikalas savo siūlą nutraukė „Zigmanto Au-
gusto mirtimi ir nupuolimu Lietuvos““*. Paminėti Lietuvos istorijos
veikalai buvo parašyti lenkų istorikų įtakoje. Lenkų istorikai vienin-
gai skelbė, dar ir šiandien jų dauguma tebeskelbia, kad po Liublino
unijos Lietuva atskiru valstybiniu gyvenimu nebegyveno, o buvo tik
Lenkijos provincija.

Maironis, rašydamas Lietuvos istoriją, stengėsi atsipalaiduoti iš len-
kų istorikų įtakos, prie Liublino unijos nesustojo, Lietuvos valstybės
gyvenimą pasakojo iki 1795 metų. Teisiškai jis nesugebėjo išaiškinti Lie-
tuvos valstybės savarankiškumo ir po 1569 m., tačiau jam, kaip patrio-
tui aušrininkui, atrodė nepriimtina lenkų skelbiama koncepcija. Tad jis
trumpai aprašo Liublino seimą, kuriame buvo išleista daug įstatymų
„vienybės tarp Lenkų ir Lietuvių sutvirtinimui“. Tačiau „lietuviai užlai-
kė savo ypatingus karo ir ūkio įstatymus, savo kariuomenę, savo iždą
ir savo ypatingus vyresniuosius“. Lietuva ėmė silpnėti, nes Lietuvoje
pradėjo kurtis lenkai ir skleisti lenkišką kultūrą, o lietuvišką niekinti.

Pirmąją Maironio Lietuvos istorijos laidą Šliūpas pasveikino šiais
šiltais žodžiais:

autorius netik yra giliaus susipažinęs su Lietuvos veikalais, - kas nemen-
kai sveria - jis yra persiėmęs ne svetima dėl lietuvių ir lietuvybės dvasia;
kožnas, sakau, puslapis tos kningutės parodo didelę autoriaus meilę to,
kas buvo ir yra lietuviška. Skaitant tą veikalėlį širdį kožnam lietuviui
džiugina taip gi aiški gryna lietuviška kalba [...]. Vėlyju, idant toje kny-
gelė papuoštų namus kažno lietuvio.?*

1906 metais trečiajai laidai pasirodžius Adomas Jakštas Draugijo-
je rašė, kad Maironio Lietuvos istorija „trečią kartą perspausdintoji

22 Jonas Šliupas, Lietuvių tauta senovėje ir šiądien, Plymouth: Spauda ir kaštai „Vie-
nybės Lietuvninkų“, 1905, p. 563. Tiksli citata: „Su mirtimi Zyg. Augusto ir su nu-
puolimu Lietuvos pertruksta teip-gi siulas musy piešinio“.

* Maironis (Š. M-lis), op. cit., p. 174.

2 [Jonas Šliūpas], [Apsakymų apie Lietuvos praeiga recenzija), in: Apszvieta,
Tilžė-Plimutas, 1892, Nr. 6, p. 489-490 [šios knygos p. 47-51].

336

pasilieka po šiai dienai geriausiu Lietuvos istorijos vadovėliu; geres-
nių kol kas mes neturime“". Ir istorikas kun. dr. Matusas pripažįsta,
kad Maironio parašytoji Lietuvos istorija tuo metu buvusi geriausia“.
Buvo ir nepalankių pasisakymų. Dar studentas Augustinas Voldema-
ras gana aštriai kritikavo Maironio istorijos ideologiją“. Maironis
plačiu straipsniu kritikui atsakęs. Žinoma, Maironio istorija turėjo
tam tikrų ir trūkumų, stokojo tam tikro kritiškumo. Ne visai teisingai
jis kaltinamas, kad praleidęs Švitrigailos laikotarpį. Iš tikrųjų tas lai-
kotarpis yra paminėtas, tik nežinia dėl kurių priežasčių 1430-1432 val-
dymo metu didysis kunigaikštis pavadintas ne Švitrigaila, o Skirgaila
Boleslovu. Taip pat aprašytas ir 1435 metų prie Ukmergės (Pabaisko)
jo mūšis su Zigmantu Kęstutaičiu.

Nė vienas tuo metu parašytas Lietuvos istorijos vadovėlis negalėjo
prilygti maironiškajam. Jį išstūmė 1911 metais Kaune išleista kun. An-
tano Aleknos Lietuvos istorijos knyga, vėliau susilaukusi daug laidų,
vienos jų buvo siauresnės, kitos praplatintos. Aleknos vadovėliais
Lietuvos mokyklos naudojosi iki 1936 metų, kol pasirodė prof. Adol-
fo Šapokos redaguota istorija. Kun. Alekna, vėliau Vytauto Didžiojo
Universiteto Lietuvos istorijos profesorius, Lietuvos istoriją rašė pilną
ir valstybės tęstinumą vedė iki 1795 metų. 191 m. laidoje Liublino uni-
jos susitarimų trečiam punkte rašo: „Lietuviai turi skyrium savo vy-
resnybę, atskirus savo įstatus (Lietuvos Statutą) ir pilną autonomiją -
savivaldą”). 1919 m. praplatintoje laidoje dar aiškiau apibūdina Lie-
tuvos valstybės savarankiškumą. Pagaliau Šapoka jau visai išryškino
Lietuvos valstybės savarankiškumą ir jos tęstinumą po Liublino unijos.

237 Druskius [Adomas Jakštas], „Naujų knygų recenzijos: Lietuvos istorija“, in:
Draugija, Kaunas, 1907, t. 1, Nr. 2, p. 181.

2 Jonas Matusas, „Maironis istorikas“, in: Draugas, Čikaga, 1957-06-15, Nr. 140,
p.1.

2 Augustinas Voldemaras, [Lietuvos istorijos recenzija], in: Vilniaus žinios,
Vilnius, 1906-10-31 (1906-11-13), Nr. 242; 1906-12-12 (1906-12-25), Nr. 27 [šios
knygos p. 82-88].

30 Maironis, „Atsakymas mano kritikui“, in: Vilniaus žinios, Vilnius, 1906-11-
14 (1906-11-27), Nr. 254 (šios knygos p. 89-93).

3 Antanas Alekna, Lietuvos istorija, Kaunas: Saliamono Banaičio spaustuvė,
1911, p. 54.

337

Visuotinė Maironio literatūra

Kalbant apie Maironį kaip istoriką, tenka paminėti ir jo parašytą vi-
suotinės literatūros istoriją. 1922 m. Maironio iniciatyva reformuota
Kauno kunigų seminarija, įvesti septyneri mokslo metai, o mokslo
kursas sulygintas su universiteto kursu. Pirmieji trys vadinamieji
„filosofijos kursai“ skirti išeiti vyresniųjų gimnazijos klasių mokslo
dalykams su sustiprinta lotynų k. ir filosofija, likusieji keturi kursai
teologijai - Teologijos fakultete. Nuo tų metų šalia Lietuvos istorijos
Maironis žemesniuose kursuose pradėjo dėstyti visuotinę literatūrą.
Kadangi tuo laiku dar nebuvo reikiamo vadovėlio, tai jis pats ir paren-
gė visuotinės literatūros vadovėlį, 1923 m. jis buvo baigtas. Jei jis būtų
buvęs išleistas, būtų tikęs ir gimnazijoms, kurios beveik dar jokio
vadovėlio tam dalykui neturėjo. Kaip kartą klierikams prisipažinęs,
Maironis neišleidęs minėto vadovėlio, bijodamas Jakšto kritikos, kuri
kaip tik tais metais išėjusį doc. Vlado Dubo Įvadą į literatūrą smarkiai
apipešiojusi. Maironio parašytą visuotinę literatūrą klierikai šapiro-
grafu atspaudė ir iš jos mokėsi. Antrą kartą išleista 1926 m. Kaune su
Maironio raštais V t. 280 p. Ji yra labai suglausta: trumpi į kiekvienos
tautos literatūrą įvadėliai, taip pat trumpi ir gana būdingi autorių bei
jų veikalų apibūdinimai. Kadangi Maironis ir per pamokas ne ką dau-
giau pasakydavęs, kiek vadovėlyje parašyta, tad klierikams visuotinė
literatūra buvo vienas iš sunkesnių dalykų. Maironis perdaug nesi-
leisdavęs į platesnius literatūros nagrinėjimus, patardavęs vieną kitą
svarbesnį literatūros veikalą paskaityti, bet ir pridurdavęs, kad būsi-
mam kunigui yra svarbiau gerai susipažinti su dvasine literatūra negu
su pasaulietiška. Jis dėstęs visuotinę literatūrą, berods, iki mirties.
Lietuvos mokyklų programa reikalavo visuotinę literatūrą pradėti
nuo graikų ir romėnų literatūrų, o Maironis, tik supažindinęs su kinų,
japonų, indų, persų, arabų, asiriečių-babiloniečių, žydų ir egiptiečių
literatūra, pereidavęs prie graikų ir romėnų.

Šiaip jaučiamos moralisto išvados apie literatūros veikalus. Pasitai-
ko ir klaidų faktuose bei sprendimuose. Tarp geresnių galima nurody-
ti skyrių apie lenkų literatūrą. Įdomu, kad įdėta ir latvių literatūra šį
skyrelį paruošė prel. Kazimieras Jasėnas. Beje, rusų literatūroje mini

338

Jurgį Baltrušaitį: „Jurgis Baltrušaitis, ištautėjęs lietuvis, jei būtų rašęs
lietuviškai, mūsų neperturtingoje literatūroje, be abejo, būtų užė-
męs garbingą vietą; rusų literatūroje pasiliko vos trečiaeilis rašytojas
įnamys“3*,

Maironio Lietuvos istorijos studijos atsispindi jo literatūrinėje
kūryboje. Garbingos praeities momentų nušvietimu savo lyrika kėlė
tautoje patriotizmą, tėvynės meilę. Dramas rašė savo labiausiai ger-
biamiems istorijos asmenims Kęstučiui ir Vytautui iškelti.

32 [Maironis], Maironio raštai, t. 5: Trumpa visuotinės literatūros istorija, Kau-
nas: [s. n.], 1926, p. 247.

339

Tai vienas dažniausiai prisimenamų bei cituojamų maronianos tekstų.
Pirma publikacija: Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Maironio likimo paraštėje“, in:
Aidai, Bruklinas, 1962, Nr. 7, p. 283-286; skelbiama iš: Alfonsas Nyka-Niliū-
nas, „Maironio likimo paraštėje“, in: Alfonsas Nyka-Niliūnas, Temos ir varia-
cijos, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 3-8.

ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS
Maironio likimo paraštėje

Maironį su tauta jungė poezija, ir nuo jos skyrė kartais tiesiog fata-
liška tarpusavio nesupratimo bei įvairiausių nesusipratimų grandinė.
Nuo pat jaunystės jį persekiojo niekuomet nepaliekantis nesupratimo
grėsmės šešėlis. Jau savo ankstyvojo periodo eilėraščiuose Maironis
čia patetiškai skundėsi būsimojo nesupratimo galimybe, čia vėl save
ramindamas guodėsi atsigriebimu ateisimose kartose (plg. „Išnyksiu
kaip dūmas“, „Jei kada pančiai nukris“ „Pasitikėjimas savimi“ etc.),
tuo išreikšdamas savo ilgesį būti suprastam. Tačiau nežiūrint to, Mai-
ronio, žmogaus ir poeto, santykis su savo skaitytojais ir dainuotojais
visuomet buvo ir pasiliko tipingu vienišojo santykiu su minia. Poetas
nesistengė ar neįstengė išeiti iš savo tour d'ivoire' vienatvės, o mi-
nia savo ruožtu jokiu būdu nesutiko įsivaizduoti savojo poeto kasdie-
nybės plotmėje bei fone, ir šitaip buvo sudarytas tarsi abiem pusėm
priimtinas tarpusavio nepažinimo paktas. Minia, arba, tiksliau išsi-
reiškiant, tauta, gyvu Maironiu nesidomėjo ir tą savo nesidomėjimą
nedviprasmiškai išreiškė, nerasdama jam vietos savo tarpe ir ištrem-
dama šį pusdievį į abstrakčios legendinės egzistencijos Parnasą.

Nes kas gi domisi asmeniniu pranašo gyvenimu? Pagaliau ar pra-
našas turi teisę turėti tokį gyvenimą? Juozas Tumas-Vaižgantas - sa-
vas žmogus, tos pačios gatvės, to paties kiemo gyventojas - galėjo sau
leisti senamiesčio gatvėmis gainioti paukštį sugavusį katiną arba eiti
basas per Aleksoto tiltą; Maironiui tokius nusižengimus „pranašų eti-
ketui“ tauta vargu ar būtų atleidusi.

* Dramblio kaulo bokštas (pranc.).

340

Ir taip jis visą gyvenimą pasiliks savo paties, t. y. oficialaus Maironio
nelaisvėje, tautos jam specialiai pastatytame auksiniame narve.

Maironiui tatai buvo gal pirmas tikrai sunkus nusivylimas bei pra-
laimėjimas. Nežiūrint išdidžios odi profanum vulgus? kaukės bei lai-
kysenos, ši „dieviškoji tremtis“ buvo skaudus smūgis, nes emocinė jo
prigimtis ieškojo žmogiškų kontaktų, kurių plėtoti neleido kunigystė
ir kuriuos eventualiai būtų galėjusi pakeisti betarpiškai gyvu jausmu
reaguojanti tauta, toji pati tauta, kuriai jis buvo tiek daug paaukojęs.

Tauta žinojo ir mokėjo jo populiariausias dainas bei eilėraščius —
„Kur bėga Šešupė“, „Daina (Už Reseinių, ant Dubysos...)“, „Jau slavai
sukilo“, „Mano gimtinė (Ten, kur Nemunas banguoja...), „Užmigo
žemė“, „Nuo Birutės kalno („išsisupus plačiai vakarų vilnimis...)“, „Va-
karas (Ant ežero Keturių Kantonų)“ „Vasaros naktys“ etc., bet užtat
visiškai nesidomėjo jų sukūrimo kaina, neįvertino jo aukos. Bet argi
galėjo tuometinis skaitytojas arba dainuotojas įvertinti? Net ir šian-
dien daug kam tebėra sunku teisingai suprasti, kokia didelė buvo toji
auka. Ne veltui ir pats Maironis savo poezijoje, čia sunkaus nusivyli-
mo, čia prigesinto skundo, o kartais net ir atviro pasipiktinimo forma
nuolat ir nuolat grįžta prie aukos temos (plg. jo tik po mirties leistą
paskelbti eilėraštį „Skausmo skundas“). Pagrindinė Maironio auka
buvo tai, kad jis išdrįso savo poeziją rašyti merdėjančia, visų nieki-
nama leisgyvės tautos kalba ir nedviprasmiškai pasisakyti už lenkų
romantikų su Adomu Mickevičium priešaky tik fiktyviai egzistencijai
pasmerktą savo tautą, nė kiek neatsižvelgdamas į galimus pralaimė-
jimus grynai asmeninėje, t. y. dvasininko karjeros plotmėje. Ir čia pat
tenka pastebėti, kad Maironis savo karjeros požiūriu prarado lygiai
tiek, kiek rizikavo. Jo „litvomanija“ ir ne paskutinėje vietoje jo poezija
užkirto kelią į vyskupystę, kuri, šalia poeto garbės, buvo viena pagrin-
dinių jo gyvenimo ambicijų. Ir tai poetui buvo antras skaudus smūgis,
Ypač žinant (tatai liudija jo bendralaikių prasitarimai), kad jis niekuo-
met gerai nesijautė antraeiliame vaidmenyje.

2 Prastuolių minią niekinu (lot.); Horacijaus eilėraščio citata (!11:1) (Horacijus, Lyrika,
vertė Henrikas Zabulis, Vilnius: Vaga, 1977, p. 113).
3 Tai ne atskiro eilėraščio, o dainos iš Jaunosios Lietuvos (VI:XIV) pavadinimas.

341

Trečias ir ne mažiau skaudus smūgis Maironiui buvo jo poezijos
reikšmės ir net vertės kvestionavimas, pirmajai modernizmo bangai
Lietuvą pasiekus. Pirmojo prieškario, karo meto ir nepriklausomo
gyvenimo pradžios literatūriniam jaunimui, kurio ryšiai su tautinio
atgimimo epocha buvo palyginti jau silpni, bene pirmą kartą mūsų
literatūros istorijoje gyvai ir betarpiškai paliestam svetimų, iš ana-
pus rusų imperijos sienų atėjusių įtakų, oficialaus tautinio atgimimo
Pranašo šešėlis tolydžio ėmė darytis per sunkus, tarsi uždengiąs nau-
jus kūrybinius horizontus. Šios kartos idealas buvo nebe absoliutus
nuskambėjusios herojinės epochos patriotas, bet gyvas, pilnakrau-
jis žmogus, glaudžiai susijęs su gyvenamojo laiko tikrove. Neilgai
trukus Maironis, kaip senojo režimo ir ordre ėtabli+ simbolis, tapo
pirmųjų mūsų literatūros revoliucijų auka. Kiekvienas naujas litera-
tūrinis sąjūdis laikė šventa pareiga savo žygį pradėti ritualiniu atsiri-
bojimu nuo Maironio. Šį žmogiškai ir istoriškai visiškai suprantamą
bei pateisinamą jaunosios kartos revoliucinį nusiteikimą ir to nusi-
teikimo padiktuotą jo poezijos atmetimą Maironis palaikė asmeni-
niu įžeidimu, bet tylėjo. Ir tik vėliau, antimaironinėms nuotaikoms
vis labiau įsisiūbuojant, paskiriems antagonistų balsams susijungus
į didžiulį chorą, poetas, nelyginant medžiotojų ir skalikų supamas
žvėris, ėmė trauktis į savo „olą“ ir reaguoti asmeniškai: atsisakymu
dalyvauti viešame 60 metų sukakties paminėjime, replika Venclo-
vai? etc.

Tarp kitų dalykų Maironis negalėjo nepastebėti, kad nuo jo nusi-
gręžia ne tik modernistai, bet ir konservatoriai. Kaip žinoma, efektin-
giausią su Maironiu ir jo epocha atsisveikinimą suformulavo ne Balys
Sruoga, ne Keturi vėjai, bet jo paties kadaise kurtos Krikščionių de-
mokratų partijos atstovas Seime Antanas Šmulkštys-Paparonis. 1920
metais Laisvėje paskelbtoje Mūsų vargų'recenzijoje jis kaltino sens-
tantį poetą, kad šis nebesuprantąs dienos problemų ir į „jaunosios
Lietuvos kovą“ žiūrįs kaip „nuo kranto turistas į beplaukiantį audrin-

+ Nusistovėjusi tvarka (pranc.).
5 Žr. Maironis, [Atsakymas Antanui Venclovai], in: Lietuvis, Kaunas, 1925, Nr. 35, p. 16
(šios knygos p. 213-215).

342

ga jūra laivą“, ir baigė drastiškai familiariu ir arogantišku „Labanakt,
Maironi!“*

Paskutinis ir gal skaudžiausias Maironio nusivylimas buvo nepri-
klausomybę atgavusios tautos laisvo gyvenimo realybė. Išsipildžius
pranašiškiems poeto lūkesčiams bei žodžiams, išsivadavusi tauta,
vadovaudamasi realistinė nemirtingojo ginklanešio Sancho Pansos
išmintim lavonus ko greičiausiai guldyti į grabą, o gyviesiems pulti
prie ragaišio, buvo per daug užimta kasdieniškais rūpesčiais, kad dar
galėtų rūpintis praeities liekanomis bei sentimentais. Kokio nors dė-
mesio galėjo tikėtis tik aktyvus kovotojas ir praktinės veiklos žmogus.
Maironis dar kartą buvo apeitas: naujai atkurtoje valstybėje ne atokus
pranašas Maironis, bet judrus nenuorama Vaižgantas užėmė laisvo
gyvenimo simbolio bei jungties su „nakties be vilties“ kovų epocha
vietą. Vaižgantui mirus, gedėjo visa tauta, gedėjo ilgai; tuo tarpu me-
tais ankstesnė Maironio mirtis jo skaitytojų ir dainuotojų liko beveik
nepastebėta; daug kas iš jų gal net nė nebežinojo, kad Maironis ligi
tol tebebuvo gyvas.

Tautai šitoks santykis su savo didžiausiu poetu buvo daugeliu pras-
mių nepaprastai patogus. Iš tiesų būtų buvę nelengva surasti jam
vietą ar poziciją, atitinkančią jo nuopelnus ir reikšmę. Todėl visi be
žodžių sutiko, kad senstantis poetas naujam gyvenimui nebetinka ir
turi pasitenkinti statiška praeities kovų paminklo situacija. Maironiui
tatai buvo paskutinis lašas kartybių taurėje. Po trumpo apstulbimo ir
džiaugsmo (plg. „Nepriklausomybę atgavus (Nejaugi tai ne sapnas?
Ne svajonė..“) jam, kaip tipingam idealistui, nepripažįstančiam tikro-
vės ir idealo nesuderinamybės, nepriklausomos Lietuvos gyvenimo
praktika ėmė atrodyti esanti ne visą amžių puoselėto idealo įsikūniji-
mas, bet greičiau to paties idealo parodija. Viso to akivaizdoje Mairo-
nis - ir šį kartą jau galutinai - pasitraukė į viską pralaimėjusio prince
d'Aguitaine à la Tour abolie? buitį, ir paskutinė jo kūrybos duoklė vos

6 Žr. Paparonis [Antanas Šmulkštys], „Del Maironio poemos ‘Mūsų vargai“, in: Lais-
vė, Kaunas, 1920-08-22, Nr. 169 (šios knygos p. 169).

7 Akvitanijos princas iš sugriauto bokšto (pranc.); antroji Gėrardo de Nervalio sone-
to „El Desdichado“ eilutė.

343

tik pradėjusiai laisvą gyvenimą tautai buvo visoje mūsų literatūros
istorijoje aštriausios satyros: „Lietuva - didvyrių žemė“, „Kai kam“,
„Nuolat verkšlenantiems politikams“ etc.

Šiandien visa tai jau tiktai praeitis. Ankstyvesnioji poeto baimė būti
nesuprastam, lygiai kaip ir vėlesnis tos baimės pasitvirtinimas realy-
bėje seniai jau tapo istorija. Mirtis atpalaidavo nuo visų įsipareigoji-
mų asmeniui; liko tiktai poezija, kuri, deja, ir toliau lieka paženklinta
tam tikro nesusipratimo: daugumos mūsų sąmonėje ji vis dar tebėra
ne tiek estetinė, kiek patriotinė vertybė. Kone kiekvienas šios dienos
lietuvis, paklaustas, kas yra didžiausias mūsų lyrinis poetas, nė ne-
mirktelėjęs atsakytų, kad Maironis. Paprašytas šią savo nuomonę pa-
grįsti, jis neabejotinai griebtųsi tradicinės tautinio atgimimo poeto
formulės, tuo akivaizdžiai paliudydamas, kad Maironio poezija mūsų
akyse iki šiol tebenešioja nelaisvės metais užvilktą patriotinį rūbą,
trukdantį įžvelgti ir suvokti tikrąją jos prasmę bei vertę. Tuo tarpu
Maironio, kaip ir bet kieno kito, poezija pirmiausia yra poezija, viena
ir nedaloma, egzistuojanti tik tiek, kiek ji yra poezija. Visuomeninė,
ideologinė ir patriotinė jos reikšmė buvo grynai funkcinė, t. y. pri-
taikomoji, nesąlygojanti jos kūrybinės vertės. Jeigu jos vertė iš tiesų
tebūtų buvusi tik funkcinė, nesvarbu, kokiam kilniam tikslui ji būtų
tarnavusi, šiandien ji nebeturėtų jokios reikšmės ir jos vertė nebūtų
didesnė už muziejuje laikomo praeities kovų ginklo. Dėl to tiesiog
nesuprantama daug kieno šiandien skelbiama tezė, jog Maironio poe-
zija esanti ypatingai aktuali tik tautos nelaimių metais etc. Čia dar
tenka pridėti, kad visi ligšioliniai Maironio poezijos suaktualinimo
bandymai didele dalimi nepavyko kaip tik dėl to, kad buvo skelbiami
aukščiau minėtos tezės pagrindu.

Gyvas būdamas Maironis nemėgo kritikų; jį ypač gąsdino išvilkimo
„prieš sočią žiovaujančią minią“? perspektyva. Asmeninio pobūdžio
būgštavimai pasirodė buvę be pagrindo. Bet, apskritai imant, Mai-

8 Eil. „Poetui mirus“.

344

ronio kritika nebuvo teisinga poetui, mažų mažiausia - vienašališka.
Beveik visi jo vertintojai naudojo tą patį istorinį-visuomeninį metodą,
pagrindinį dėmesį skirdami istorinių aplinkybių analizei, visuomeni-
niam-ideologiniam poezijos svoriui, grožinių kūrybos aspektų nagri-
nėjimą nustumdami į antrąjį ar trečiąjį planą. Krinta į akį ir mairo-
ninės kritikos negausumas: vos keliolika straipsnių (kurių dauguma
fragmentiniai) ir nė vienos studijos (Vaižganto šios rūšies darbas ge-
riausiu atveju tėra tiktai medžiaga), apimančios poeto kūrybos visu-
mą, nagrinėjančios visus jos aspektus. Net ir visuomeninės-ideologi-
nės poeto reikšmės klausimu paskutinis žodis toli gražu nepasakytas.
Šia prasme daug naujų duomenų bei faktų atskleistų platesnės poeto
biografijos bei korespondencijos paskelbimas, kurio, galimas daiktas,
dar ilgai teks laukti.

Trūkstant išsamesnių Maironio kūrybos nagrinėjimų, ir toliau lie-
ka kaip reikiant neišryškintas jo tiesiog neišmatuojamai didelis vai-
dmuo lietuvių poezijos evoliucijoje. Milžiniškai jo reikšmei nusakyti
užtenka tiktai prisiminti, kad prieš Maironio atėjimą lietuviškai rašyti
poeziją dar buvo beveik neįmanoma, nes trūko pačių elementariausių
priemonių. Poetai rašė taip, kaip jiems gamta bei tradicija diktavo, nė
kiek nesirūpindami nei kalbos, nei poetinės dikcijos individualumu;
formos problema jiems dar neegzistavo. Kitaip sakant, reikėjo Kris-
tijono Donelaičio arba Antano Baranausko talento įmanomesniam
rezultatui pasiekti. Kas šiandien, kuomet „eilėraščius gali rašyti kie-
kvienas“, yra tarytum amžinai egzistavę, savaime suprantami dalykai,
anuomet tebuvo svajonė. Maironis kaip tik ir buvo tasai žmogus, ku-
ris šią svajonę realizavo, mūsų dainuotinės liaudies tradicijos stadi-
joje tebesančiai poezijai suteikdamas rašytinės poezijos įrankius bei
normas: literatūrinę kalbą ir prozodiją. Maironio reformų komplek-
se reikšmingiausias momentas buvo mūsų kalbos struktūrai netin-
kančios, iš lenkų paimtos silabinės eilėdaros pakeitimas tonine ir jos
normų (metrų, strofų etc.) konkretus kūrybinis pritaikymas. Naujai
įvestos eilėdaros principų Maironis teoriškai neformulavo; tatai atliko
kiti; bet kelią jiems paruošė Maironio poezija.

Nuo pirmosios Pavasario balsų laidos paskelbimo (1895) iki anksty-
vųjų simbolizmo apraiškų pasirodymo Maironio įtaka buvo centrinis

j 345

faktorius lietuvių literatūroje. Jos veikiama išaugo vadinamoji pomai-
roninė poezija, kurios žymiausi atstovai buvo Liudas Gira, Mykolas
Vaitkus, jaunasis Vincas Mykolaitis-Putinas etc. Simbolizmo ir este-
tizmo banga Maironio įtaką gerokai apmažino, bet ji vis dar pasiliko
reikšminga iki pat nepriklausomybės paskelbimo. Nepriklausomybės
laikotarpio poetams Maironio įtaka buvo visai nebežymi, bet ir jie,
prieš pasiekdami sūnų palaidūnų amžių, vienu ar kitu būdu išėjo jo
poezijos mokyklą ir pirmuosius savo poezijos skiemenis tarė mairo-
niškai.

Baigiant dar kartą tenka grįžti prie pagrindinės šio rašinio temos:
Maironis ir šiandien tebėra nežinomas, neįvertintas, neatskleistas ir,
iki tam tikro laipsnio, nesuprastas. Ir čia kaltas ne kas kitas, kaip tik
tam tikras iš kartos į kartą paveldimas „patriotinis kompleksas“, vis
dar fatališkai tebežlugdantis gyvo ir iš anksto nenulemto kontakto su
Maironio poezija galimybę.

346

Straipsnyje pateikiama sovietinio Maironio traktavimo apžvalga tarpukariu
bei pirmaisiais sovietinės okupacijos dešimtmečiais.

Pirma publikacija: Antanas Baltaragis [Kostas Ostrauskas], „Numaironintas
Maironis: jo sovietinio traktavimo raida“, in: Aidai, Bruklinas, 1963, Nr. 4,
p. 157-169; Nr. 5, p. 205-215; Antanas Baltaragis [Kostas Ostrauskas], „Dar kiek
apie numaironintą Maironį“, in: Aidai, Bruklinas, 1963, Nr. 8, p. 376; skelbia-
ma iš: Kostas Ostrauskas, „Numaironintas Maironis: jo sovietinio traktavimo
raida“, in: Kostas Ostrauskas, Žodžiai ir žmonės, Vilnius: Vaga, 1997, p. 18-66;
pastaba „Dar kiek apie numaironintą Maironį , pateikta paskutinėje išnašoje,
skelbiama iš pirmos publikacijos.

KOSTAS OSTRAUSKAS
Numaironintas Maironis. Jo sovietinio traktavimo

raida

Maironis yra vienas iš tų mūsų literatūros klasikų, su kuriais sovieti-
niam kritikui ir apskritai režimui ypač sunku susidoroti. Jo kūryba ir
tautinis vaidmuo taip jaugę į lietuvių kultūrą ir istoriją, kad ir geriausių
norų turėdamas Maironio patyliukais neapeisi, lengva ranka nenura-
šysi: jau vien jo vardas tautoje per daug gyvas ir reikšmingas, dažnai
ne be simbolinės reikšmės. Tyla šiuo atveju būtų menka byla. Tad su-
sidoroti - vienaip ar kitaip - reikia. Jeigu Maironis būtų, pavyzdžiui,
Adomas Jakštas, jo traktavimas sovietiniam kritikui būtų gana lengvas
uždavinys’. Tačiau Maironis - ne Jakštas. Todėl tenka jį dėti ant so-
vietinių kultūrinio palikimo svarstyklių ir, pasitelkus partinę dialekti-
ką, sverti atsargiai ir apsukriai, atseikėti tai, kas atmestina, ir nustatyti
savą svorį bei interpretaciją tam, kas priimtina bei toleruotina. Žodžiu,
nurodyti, kuo „Maironis vertingas šiandien, tarybinei visuomenei“.

"Žr. Antanas Baltaragis [Kostas Ostrauskas], „A. Jakštas dabarties Lietuvoje“,
in: Aidai, Bruklinas, 1960, Nr. 9.

* Leonas Gineitis, „Maironio poezija“, in: Maironis, Rinktiniai raštai, t. 1: Lyri-
ka, redakcinė komisija: Leonas Gineitis [et al.], Vilnius: Valstybinė grožinės
literatūros leidykla, 1956, p. 5.

347

Pradžioje pravartu trumpai pažvelgti, kaip Maironis buvo aptariamas
ir vertinamas tam tikros marksistinės kritikos pačioje Lietuvoje ir lie-
tuvių komunistų Sovietų Sąjungoje dar prieš pirmąjį bolševikmetį.
Pirmajam atvejui ryškiausiai atstovauja Kostas Korsakas.
Maironiui mirus, jis prabilo straipsniu „Vietoj Maironio nekrolo-
go“, kuriame, atsakydamas į savo paties klausimą, „kuo didelis lie-
tuvių literatūroj Maironis“, Korsakas rašė:

Jis didelis visiškai ne tuo, jog dainavo tėvynės meilę. Jis didelis todėl,
jog tinkamai ir tinkamu metu sugebėjo prabilti apie tą meilę. Užtat toji
meilė jo kūryboj buvo visiškai ne įkyri abstrakcija, kaip dabar, o kon-
kreti sąvoka, išreiškianti kylančios mūsų buržuazinės inteligentijos ir
klasiškai sąmonėjančios valstietijos socialines, kultūrines ir politines
aspiracijas. Carizmas buvo bendras viso krašto politinis ir kultūrinis
priešas. Niekuo nemenkesnis socialinis ir kultūrinis priešas buvo su-
lenkėjusi dvarininkija. Prieš juos stojo kovon Maironis tėvynės meilės
vardan. Tėvynės meilė, plačiausia prasme suprastas patriotizmas, tokiu
būdu virto grandimi, jungiančia priešingus Lietuvos visuomenės sluoks-
nius bendrai kovai prieš bendrą priešą, nors tos kovos laimėjimais buvo
lemta naudotis toli gražu ne visiem. Tatai suteikė Maironio kūrybai, be
nedidelių išimčių, plataus nacionalinio universalumo atspalvį. [...]

Tačiau [...] Maironio poezijoje šalia griežtai progresyvių elementų
galima rasti ir apsčiai reakcinių motyvų. Ypačiai vėlesniame periode, po
1905 metų. Katalikiškumas, kurį Maironis savo kūryboje nors ir degra-
davo ligi vienodo lygio su patriotizmu, vis dėlto varžė jo kūrybinių užsi-
mojimų radikalumą. [...]

Maironis, be to, dar buvo didelis menininkas, poetas, meistriškai
mokėjęs valdyti žodį, kurti ir norimoms emocijoms sukelti reikiamus
vaizdus. Kad suprastumėm Maironio, kaip poeto, o ypač kaip lyriko, di-
dybę, bent mūsų lietuviškuoju mastu, turim atsiminti, kokia menka ir

savo forma, ir savo turiniu buvo lietuvių poezija ligi prabylant Mairo-

3 Jonas Radžvilas [Kostas Korsakas], „Vietoj Maironio nekrologo“, in: Kultūra,
Kaunas, 1932, Nr. 8-9, p. 458 [šios knygos p. 244-249].

348

niui. Maironis čia padarė tikrą revoliuciją. Jis ne tik sugebėjo suvokti
pagrindines savo epochos idėjas, bet ir apvilko jas tikrai meniška forma.
Tos idėjos menine forma veikė visuomenę daug radikaliau negu sausa
publicistika ar agitacija. Kūrybinis Maironio talentas darė jo lyriką tokią
reikšmingą ir taip stipriai veikiančią, nors, antra vertus, tas talentas dau-
geliu atžvilgių stipriai susiaurėjo nuo to, jog jam teko meniškai išreikšti
ne vieną konservatyviškų, o vėliau net reakciškų elementų prisigėrusį
motyvą. [...]

Lietuvių poezijoje nėra antro tokio masto poeto kaip Maironis, kurio
lyrika būtų tokia visuomeniška. Maironis rašė aiškiai prieš akis turėda-
mas aiškų tikslą. Jis neslėpė savo klasinio veido. Ir jis žinojo, ką sako
ir kuriam reikalui sako. Galima nesutikti su jo žodžiais ir nepritarti jo
jausmam, bet negalima nesuprasti jų. [...]

Maironio poezijos idealas buvo laisvoji Lietuva. Be abejonės, tą „lais-
vumą“ jis suprato išeidamas iš interesų tos visuomenės klasės, kurios
poetu ir ideologu jis buvo. Jam teko susilaukti savo idealo realizavimosi.
Ar buvo jis patenkintas tuo, ko siekė?

Yra žinomi keli Maironio satyriški eilėraščiai, kuriuose jis kritikuo-
ja jau vadinamosios nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškinius. Be
abejonės, toji kritika teturi tik paviršutinį koregavimo charakterį. Bet
tatai davė daug kam progos manyti, jog Maironis stipriai nusivylė ne-

priklausomybe.

Šioje ilgesnėje ištraukoje jau aptinkame vėlesnės sovietinės Mai-
ronio interpretacijos užuomazgą: „progresyvūs“ kūrybos bruožai iš
vienos pusės, „konservatyvūs“ ir „reakciniai“ — iš kitos; formos iški-
lumo ir jos naujovių reikšmės pripažinimas mūsų eilėdaros raidai; ir,
pagaliau, Maironio - kai kurių nepriklausomos Lietuvos gyvenimo
reiškinių kritiko - pabrėžimas. Tiesa, ši interpretacija yra palyginti
dar gana švelni, nes, kaip ten bebūtų, čia dar kalba ano meto Korsa-
kas - marksistas-plechanovininkas, nę šiųdienis Korsakas - partinis

sovietinis kritikas“.

+ Nors Kostas Korsakas ir reprezentavo oficialiąją poziciją literatūros moksle, tačiau
pats nebuvo Komunistų partijos nariu.

349

"Tad tikros to meto sovietinės Maironio interpretacijos reikia ieškoti
pačioje Sovietų Sąjungoje. Jau 1924 m. Zigmas Aleksa-Angarietis, no-
rėdamas įrodyti, kad kartais „buržuazinių pažiūrų rašytojai“ peržen-
gia savo ideologiją, pavyzdžiu pasirinko Jaunąją Lietuvą ir pareiškė,
jog „ji iškelia aikštėn tą, ką slepia klerikalai politikai“. Esą, jei pastarie-
ji žodžiais kovoja prieš dvarininkus, meilinasi valstiečiams, tai „kle-
rikalai poetai (Maironis) savo poezijoj prieš savo norą nuima kaukę
nuo klerikalų politikų ir parodo, kad klerikalams rūpi ne darbininkai,
bet vien stiprus buožė, pasiturintis bajoras, turtingas dvarininkas“.
Šitoks metodas vėliau tapo ypač dažnas įrankis Maironį traktuojant
jau okupuotoje Lietuvoje.

Tačiau šis atvejis tėra tik trumpas epizodas. Gana išsamų Maironio
interpretacijos vaizdą Sovietų Sąjungoje pateikia Bronius Pranskus
atskiru straipsniu sovietų literatūrinėje enciklopedijoje“. Pripažinęs,
jog Maironis yra „vienas iš stambiausių lietuvių vadinamojo “tautinio
sąjūdžio' poetų“, Pranskus rašo:

Pirmieji jo eilėraščiai, parašyti lenkų kalba, kurią jis puikiai valdo, yra
romantiško charakterio ir išreiškia dvarininkijos nuotaikas jos nuopuo-
lio metu. Artimai bendravęs tuo laiku su stambiąja lietuvių buožija,
pergyvenusia po baudžiavos žlugimo stiprų pakilimą, Maironis vėliau
tampa buržuazinio tautinio sąjūdžio dainium, [...] aplenkėjusios lietu-
vių dvarininkijos ideologu, glaudžiai susirišusiu su bekylančia lietuvių

buožija irjos inteligentija.

Toliau, kalbėdamas apie paskirus Maironio kūrinius, Pranskus juos
štai kaip aptaria:

Poema „Lietuva“ pateikia feodalinės Lietuvos galybės idealizavimą ir
šaukia į naują sąjūdį. Tačiau Maironis nemato tikrosios jėgos, galinčios

grąžinti kraštui buvusią galybę. Tad visa jo kūryba apgaubta sielvartu

5 M. Beržas [Zigmas Aleksa-An garietis], „Maironio Jaunoji Lietuva“, in: Kibirkštis,
Smolenskas, 1924, Nr. 4, p. 34.
S Jlumepamypnaa >4ųuKnoneduA, t. 6, MockBa: CoBeTCKaa 3HI(HKNONeJAKA,

1932, skiltys 704-705.

350

ir liūdesiu. Pagrindinė viltis - Dievas ir religija. Tokiu būdu Maironio
poezija, nežiūrint tautinio sąjūdžio skleidimo, yra giliai reakcinio cha-
rakterio, šaukianti į praeities grąžinimą. [...] „Pavasario balsai“ yra per-
sisunkę tokiais pat tautiniai romantiškais „tautos“ šlovinimo motyvais
(„tauta“ čia suprantama pirmiausia kaip buožija). [...] Pirmasis Mairo-
nio dramatinis kūrinys „Kur išganymas“ yra nukreiptas prieš progre-
syviąją inteligentijos dalį. Šioji drama ragina pasitikėti ir nusižeminti
dievui ir religijai... Pagrindinė („Jaunosios Lietuvos“) mintis - dvari-
ninkijos ir reakcinės buožijos susivienijimo idėja, pagrįsta žemės ūkio
kapitalistiniu pertvarkymu ir sukūrimu buržuazinės dvarininkiškosios
kultūros. [...] Į XX a. pradžios (1905 m.) revoliucinį judėjimą ir dalies
lietuvių inteligentijos susižavėjimą socializmu Maironis atsiliepė pikta
sarkastiška poema „Raseinių Magdė“, kuria išjuokė užsidegimą darvi-
nais ir marksais.

Po trumpalaikio lietuvių tarybinės respublikos gyvavimo ir po buržu-
azinės dvarininkiškosios kontrrevoliucijos laimėjimo Maironis visiškai
pereina į romantiškuosius Lietuvos feodalinių viduramžių siužetus. Šios
krypties yra visi to laikotarpio Maironio kūriniai - jo dramatinė trilogija:
„Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“ ir [...] „Vytautas“. „Nepri-
klausomos“ Lietuvos sąlygose šie kūriniai šlovina monarchizmą, į kurį
linkę dabartiniai? lietuvių buržuazinės dvarininkijos tautiniai fašistai,

turi didelį reakcinį charakterį.
Viską Pranskus sumuoja šiais žodžiais:

Maironis buvo pradininkas lietuvių literatūroje vad. „tautinio romantiz-
mo“, viešpatavusio XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kuris didžiuma
nėra išgyvendintas ir šiandien? ir kuris yra suvaidinęs ryškų vaidmenį
lietuvių buržuazijos ir tam tikros dalies dvarininkijos bei inteligentijos

sutelkime po buržuazinio nacionalizmo lozungais.

Taip Maironis buvo interpretuojamas ir vertinamas pačioje So-
vietų Sąjungoje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą oficialiame, partijos

7 Straipsnis rašytas apie 1932 m.
8 Straipsnis rašytas apie 1932 m.

351

aprobuotamę leidinyje. Palyginti su Korsaku, Pranskus jau yra žymiai
griežtesnis, agresyvesnis - aiškiai sovietiškas?.

Pagaliau trumpą ir drūtą Maironio aptarimą prabėgomis duoda dar
oficialesnis to meto leidinys - pirmasis leidimas Didžiosios sovietų
enciklopedijos:

Pačiam dešiniajame (XIX-XX a. sąvartos lietuvių literatūros) sparne yra
poetas kunigas Maironis (1862-1932), savo kūriniais („Jaunoji Lietuva“,
trilogija apie kunigaikštį Vytautą) šaukęs vienybėn dvarininkiškąją aris-
tokratiją ir buržuaziją bei romantiškai idealizavęs Lietuvos viduramžių

praeitį.“

Iš šių pavyzdžių jau numanu, kas Maironio laukė pirmojo bolševi-

kmečio metu.

Ko galima buvo tikėtis, tas ir įvyko.

Petro Cvirkos redaguojamam žurnale Raštai (1941, Nr. 1) tuoj pat
imta įrodinėti, jog „Maironis nebuvęs visos tautos poetas ir jungėjas,
kad jis tebuvęs tik buožių interesų poetas“, „svetimas ‘liaudies’ reika-
lams, o liaudis’ svetima jo palikimui“, kuris tokiu būdu esąs „bereikšmis

9 Kiek vėliau Pranskus išspausdino sovietinėje lietuvių periodikoje atski-
rą straipsnį apie Maironį (Bronius Pranskus, „Maironis ir proletarinė lite-
ratūra“, in: Priekalas, Maskva, 1933, Nr. 5), kuriame svarstydamas, ką vad.
proletariniai lietuvių rašytojai galėtų pasisavinti iš Maironio, priėjo išvados,
jog jie galėtų pasimokyti tik eilėdaros. Tačiau pastaruoju metu ta išvada jau
suabejota: esą „šį klausimą kritikas [Pranskus] gvildena per siaurai ir kiek
suprastintai“ (Adolfas Sprindis, „Literatūros kritika 1917-1940 metų lietuvių
komunistinėje spaudoje“, in: Pergalė, Vilnius, 1959, Nr. n, p. 146).

wœ „JinTOBCKa3 A1HTepaTYPA H AHTOBCKHH A3BIK“, in: Bonburaa CosemcKaA 3H-
ųuknonedua, t. 37, MockBa: Coserckas >HIHKNONEAHI, 1938, skiltis 216.
Straipsnis be autoriaus parašo. Atskiro straipsnio apie Maironį toje enciklo-
pedijos laidoje nėra.

u Cituojama iš: Juozas Ambrazevičius, „Maironis ir visuomenė“, in: Maironis,
Pavasario balsai, Kaunas: Sakalas, 1944, p. 273 [šios knygos p. 286).

352

ir menkas“*. Natūrali šitokio vertinimo seka buvo dar prieš pirmąjį bol-
ševikmetį (1940 m.) pradėto ruošti naujo Pavasario balsų leidimo liki-
mas. Nors Valstybinė leidykla ir stengėsi, kad knyga būtų išspausdinta,
tačiau nepasisekė: „Kompartijos cenzoriai išbraukė beveik pusę visos
Maironio poezijos, ir leidyklai nieko daugiau neliko, tik išspausdinti 10
egzempliorių korektūros teisėmis ir laukti lietuviškam poetui palan-
kesnių laikų“*. (Tad gana keistas yra Teofilio Tilvyčio šiųdienis teigimas,
jog, girdi, „Maironio ‘Pavasario balsai’ po 1927 m. leidimo buvo pakarto-
ti tik tarybiniais laikais“ (t. y. 1947 m.), nekalbant jau apie tai, kad jie
buvo išleisti, nors ir išcenzūruoti, vokiečių okupacijos metu (1944 m.),
o taip pat 1946 m. (faktiškai 1947) Meerbecke ir 1947 m. Wuerzburge,
Vokietijoje“. O gal Tilvytis yra tiek „išsamus“, kad jis turi galvoje minėtą
1940 metų korektūrinį dešimties egzempliorių leidimą, kuris, nors ir
paminėtas (be jokių komentarų) Maironio Rinktinių raštų bibliografi-
joje“, faktiškai nėra įtrauktas ne tik į to paties leidinio Pavasario balsų
bibliografinius paaiškinimus, bet net Maironio ir į sovietinę to meto
Lietuvos valstybinę bibliografiją?) Pagaliau bėdon pakliuvo ir muziejus.

Užplūdusi komunistinė okupacija muziejaus kūrimo darbą visai nu-
traukė. Iš Švietimo ministerijos muziejus perėjo Švietimo komisariatan,
kuris netrukus „nebeturėjo“ iš ko mokėti vedėjui algos, patį vedėją ta-
čiau palikdamas už muziejaus tvarkymą atsakingą. Tuo būdu muziejus
formaliai neuždarytas išbuvo iki 1941 metų pavasario, kada jį perėmė
Vilniaus Mokslų akademija."

2 Kelmiensis [Jurgis Gliauda], „Tebespjaudoma į Maironį“, in: Draugas, Čika-
ga, 1947-11-28, Nr. 277; Juozas Brazaitis, „Maironis ir Lietuva“, in: Aidai, Bruk-
linas, 1957, Nr. 8, p. 285 [šios knygos p. 281-291].

5 Juozas Brazaitis, „Pavasario balsų leidimai“, in: Maironis, Pavasario balsai,
Wūrzburgas: išleido Liudas Vismantas, 1947, p. 285.

4 Teofilis Tilvytis, „Pavasario lyrika ir rudens aistros. Iš atsiminimų, in: Perga-
lė, Vilnius, 1962, Nr. 11, p. 126.

5 Žurnalas Karys jau 1945 m. Weimare buvo išleidęs Pavasario balsus, tačiau
šio leidimo teišliko vos keletas korektūrinių egzempliorių.

16 Maironis, Rinktiniai raštai, t. 2: Epas, redakcinė komisija: Leonas Gineitis [et
al.], Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 246.

7 Bernardas Brazdžionis, „Maironio muziejus“, in: Lietuvių dienos, Los Andže-
las, 1962, Nr. 8, p. 17.

353

Tad pirmasis Maironio susitikimas su sovietais pačioje Lietuvo-
je buvo nekoks. Tačiau ir trumpas: toliau šia kryptimi, bent kol kas,
nespėta pažengti. Prasidėjo karas ir kartu naujas, netikėtas Maironio
sovietinio traktavimo etapas.

Matant šitokį Maironio sutikimą pirmojo bolševikmečio metu,
darosi drūčiai neaišku, ką Korsakas šiandien turi galvoje, sakyda-
mas, jog „|...] Maironio eilės vėl suskambo nauja galia ir nauja pra-
sme, kai lietuvių tauta pasuko nauju istoriniu keliu - socializmo

keliu“'??

Sovietų Sąjungos nesėkmės pirmaisiais karo metais privertė partiją
griebtis naujų, neįprastų metodų. Siekiant sustiprinti gyventojų mo-
ralę ir pasipriešinimą vokiečiams, šalia sovietinio patriotizmo imta
ryškiau pabrėžti tautinį patriotizmą, griebtasi paspirties iš praeities —
iššaukta Aleksandro Suvorovo, Michailo Kutuzovo ir Aleksandro
Nevskio vardai, atlaidžiau toleruota religija ir apskritai kiek sušvel-
ninta politinė ir ideologinė kontrolė. Tai buvo laikai, kada pats Josifas
Stalinas kreipėsi 1941 metų kalboje į gyventojus ne tik kaip į „drau-
gus“, bet ir „brolius ir seseris“?.

Tai palietė ir kūrybinį gyvenimą. Literatūra, šiaip jau „vienas iš
įrankių komunizmo statyboje“, šiuo atveju buvo perorientuota į gink-
lą karinei pergalei pasiekti. „Terminas ‘karinė tema’ yra netikslus“, aiš-
kiai nurodė /Iumepamypa u uckyccmgo™.

Mums reikia ne karinės tematikos, bet kovojančios literatūros. |...] Nuo
šio laiko literatūra yra pašaukta tarnauti vienam vieninteliam tikslui -
sutriuškinti priešą. [...] Ji turi skatinti kovos dvasią, suvienyti bei sustip-

8 Kostas Korsakas, „...kaip kareivis nelygioj kovoj“, in: Tiesa, Vilnius, 1962-11-02,
Nr. 259.

» Ilpas0a, 1941-07-03, Nr. 182, cituojama iš: Harold Swayze, Political Control
of Literature in the USSR, 1946-1959, Cambridge: Harvard University Press,
1962, p. 28.

20 Literatūra ir menas (rus.).

354

rinti patriotizmo jėgą, kurstyti neapykantą vokiečių fašistiniams grobi-

kams ir šaukti keršto.”

Šie reikalavimai sudarė sovietinės karo meto literatūros teminį,
ideologinį ir nuotaikos pagrindą. Tad tie patys bruožai savaime nusi-
driekė ir lietuvių sovietinėje literatūroje, puoselėtoje į Sovietų Sąjun-
gą pasitraukusių lietuvių komunistų ir jų bendrakeleivių. Ypač ryš-
ki buvo antivokiškoji tematika, atitinkamai susieta su lietuviškuoju
patriotizmu, savaip įkinkytu į „Didžiojo Tėvynės karo“ propagandą.
Tokios tematikos kūrinių ar bent paskirų ištraukų imta specialiai ieš-
koti ir praeities lietuvių literatūroje, klasikų kūryboje ir net kai kurių
nepriklausomos Lietuvos „buržuazinių“ rašytojų kūriniuose.

Ilgaamžė lietuvių tautos kova prieš vokiškuosius grobikus, - paaiškina
Korsakas, - kurie jau nuo seniausių laikų nesiliauja kėsinęsi į Lietuvą,
lietuvių širdyse išugdė gilią neapykantą vokiškajam imperializmui. [...]
Lietuvių literatūroje - tame ryškiausiame lietuvių tautos gyvenimo,
kovų irsiekimų veidrodyje - Lietuvos žmonių širdyse deganti neapykan-
ta vokiškiesiems grobikams rado ypatingai ryškų atspindį, kaip tai rodo
mūsų žymiausiųjų rašytojų veikalai. Amžius trunkanti lietuvių tautos
kova su vokiškųjų grobikų veržimusi į Rytus davė šimtus kilnių patrio-
tizmo ir didvyriškumo pavyzdžių, kurie vėliau įkvėpė geriausius lietuvių
rašytojus, suteikdami medžiagos jų veikalams ir skatindami juos savo
kūriniuose išreikšti tai, kas glūdėjo lietuvių liaudies dvasioje vokiškųjų

grobikų atžvilgiu.”

Remiantis šitokiu kriterijum, moralei pakelti, buvo išleista keletas
tokio turinio (antivokiško ir patriotinio) lietuvių literatūros rinkinių,
kuriuose, be sovietinių rašytojų, šalia Kristijono Donelaičio, Motiejaus

2 Jlumepamypa u uckyccm6o, 1942-09-19, Nr. 38; 1942-10-17, Nr. 42. Cituojama
iš: Gleb Struve, Soviet Russian Literature, 1917-1950, Norman, Okla.: Univer-
sity of Oklahoma Press, 1951, p. 300.

22 Kostas Korsakas, Literatūra ir kritika, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros
leidykla, 1949, p. 450. Faktiškai tai įvadinis straipsnis anksčiau pasirodžiu-
siam rinkiniui Didysis lietuvių liaudies priešas (Brooklyn: Laisvės spauda,
1943).

355

Valančiaus, Simono Daukanto, Vydūno, Adomo Jakšto, Fausto Kiršos
ir kitų, pasirodė ir Maironis. Staiga jis tapo, Cvirkos žodžiais, „mūsų
Maironis“, „su genijaus ugnimi“, o Lietuva virto „Algirdo, Kęstučio,
Vytauto, Maironio, Būgos žemė“3. Pats pirmasis sovietinių lietuvių
poetų rinkinys (Gyvajai Lietuvai, 1942) buvo pradėtas motto „Kur bėga
Šešupė“ Tarsi pats dvejodamas šitokia kombinacija, Korsakas šian-
dien klausia: „Ar galėjo Maironis tikėtis tokios kovinės sąjungos?“
Atsakymą jis yra davęs jau anksčiau:

[...] žymiausiojo mūsų tautinio sąjūdžio gadynės poeto Maironio kūrybo-
je [...] vokiškieji grobikai taip pat vaizduojami kaip amžinas lietuvių tau-
tos priešas. Maironis, žadindamas lietuvių tautą naujam visuomeniniam
gyvenimui, kovos prieš carinį režimą metu sukūrė tokias populiarias ir
visoje Lietuvoje dainuojamas dainas kaip „Kur lygūs laukai“, „Eina garsas
nuo rubežiaus“, kuriose apdainuojamos senovės lietuvių kovos su vokie-
čių riteriais, daugiau kaip 200 metų ugnimi ir kardu teriojusiais Lietuvos
žemę. Kaip klaikus hitlerininkų sukeltojo karo simbolis iškyla tose Mai-
ronio dainose plėšikiško kryžiuočių žygio į senovės Lietuvą vaizdai |...
Šios Maironio dainos, žinomos kiekvienam lietuviui jau iš pradinės
mokyklos suolo, pasidarė mūsų liaudyje taip populiarios tikriausiai to-
dėl, kad jose ypač gerai išreikšti tie jausmai vokiškųjų grobikų atžvilgiu,

kurie giliai glūdi kiekvieno lietuvio širdyje.*5

Toliau tas pats Korsakas dėsto, jog „vokiškuosius grobikus Maironis
atvaizdavo ir savo romantinėse, feodalinės Lietuvos praeitį perdėtai
idealizuojančiose dramose“ „griežčiausią kaltinimą vokiškiesiems
grobikams [...] pateikė vėlesniuose savo kūriniuose, vaizduojančiuosę
vokiečių okupaciją Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metu“, o „tikrą
kaltinamąjį aktą vokiškiesiems grobikams randame Maironio poemo-
je ‘Mūsų vargai“.

3 Petras Cvirka, Raštai, t. 1: Publicistika, Vilnius: Valstybinė grožinės literatū-
ros leidykla, 1953, p. 142, 174, 219.

24 Kostas Korsakas, „Poeto likimas“, in: Pergalė, Vilnius, 1962, Nr. 12, p. 137 [šios
knygos p. 318].

235 Kostas Korsakas, Literatūra ir kritika, p. 463.

*6 Ibid., p. 463-464. Šitokių atskirų Maironio kūrinių klausimu Korsakas yra

356

Iš tų rinkinių pavyzdžiu galime paimti Bekoeaa nenasucmo - /lu-

moeckaa numepamypa 6 6opb6e npomus HEMeUKUX ZAXBAMMUKOS
(Maskva, 1943)*7. Jau įvadiniame žodyje redaktorius Korsakas tiesiog

su patosu šaukia:

Kas Lietuvoje nežino tautinio sąjūdžio žymiausiojo poeto Maironio

ugningų dainų apie barzdočius lietuvius, kurie galanda kalavijus ir kir-

vius kovai su grobuoniškaisiais vokiečių riteriais? |...]

Tartum pergalės himnas skamba šiandien krauju paplukusios Lie-

tuvos laukais ir miškais kovinga, karinga Maironio daina apie senovės

lietuvių žygius prieš kryžiuočius. Jo eilėraščiai ir poemos apie lietuvių

tautos kančias po vokiečių padu vėl iš naujo šaukia lietuvių jaunimą į

mirtiną kovą su amžinuoju priešu?

Pats rinkinys pradedamas Maironio eilėraščiu „Kur lygūs laukai“,
kurio paskutinysis posmas (šiaip jau be jokių politinių ar ideologinių
implikacijų) nugnybtas. Rinkinį sudaro, šalia Maironio, vienuolikos
autorių (Donelaičio, Valančiaus, Daukanto, Prano Vaičaičio, Jono Joni-
los-Žiliaus, Jakšto, Vydūno, Liudo Giros, Ievos Simonaitytės ir Kiršos)
dvidešimt kūrinėlių, iš kurių Maironio dar esama „Nevėžis per karą“ ir
ištraukos iš Mūsų vargų - keli posmai, išplėšti iš įvairių, vokiečių oku-
paciją vaizduojančių, poemos vietų. Neapsieita be Maironio ir visuo-
se kituose tokio turinio rinkiniuose”. Juose, šalia „Kur lygūs laukai...,

parašęs straipsnį, išspausdintą jo knygoje Prieš amžinąjį priešą (Kaunas:
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1945), kurios nepavyko gauti.
Faktiškai tai kiek sutrumpintas rusiškas rinkinio Amžinoji neapykanta
(Maskva: LTSR valstybinė leidykla, 1942) vertimas. Lietuviškasis leidimas
buvo neprieinamas. |

Kocrac Kopcakac, Bekosaa nenasucmo - /IumoecKaa Aumepamypa e 6op6e
npomuse KeMeUKUX 3axeam4uKos, MockBa: Orus 1943, P. 4, 8.

Gyvajai Lietuvai, Maskva: LTSR valstybinė leidykla, 1942; rusiška šio rinkinio
versija Kusas /lumea (MocxBa: TocnuTH32aT, 1942); Amžinoji neapykanta
(Maskva: LTSR valstybinė leidykla, 1942), Dainų rinkinys (Balachna: „Tė-
vynė šaukia“ leidinys, 1942), Kovos dainos (Maskva: Karinė leidykla, 1942),
Didysis lietuvių tautos priešas (Brooklyn: Laisvės spauda, 1943) ir Lietuva
ugnyje (Brooklyn: Laisvės spauda, 1944). Pastarieji du rinkiniai, nors išleis-
ti Brooklyne, yra paruošti sovietinių lietuvių rašytojų - žr. Didžiojo Tėvynės

357

„Nevėžis per karą“ ir Mūsų vargų ištraukų, išspausdinta dar „Eina gar-
sas“ ir „Kur bėga Šešupė“. Pagaliau, aptinkamas Maironis ir 1944 m.
periodikoje: tie patys „Kur lygūs laukai“, „Eina garsas“ ir „Kur bėga Še-
šupė“ ir du nauji dalykai - ištraukos iš Jaunosios Lietuvos - „Palaimin-
tas laikas, kada vieversys.“ ir „Žiemos naktis“ („Ir kas do naktis!.*)*,
Tai vis tas pats Maironis - „buožių interesų poetas“, kurio kūrybinis
palikimas tik ką buvo nurašytas kaip „bereikšmis ir menkas.

Pagaliau, įdomu dar ir tai, kad karo metu Maironio taip prireikė,
jog net kai kurių to meto sovietinių lietuvių poetų kūryboje „gana aki-
vaizdžiai pasireiškė Aleksandro Puškino - o iš dalies taip pat ir Mai-
ronio - poetinė tradicija, kuri čia glaudžiai susipynė apskritai su kla-
sikine poetika, uždėjusia ryškų atspalvį visai ano laikotarpio lietuvių
poezijai“. Tai, girdi, „buvo ne atsitiktinis, o tam tikrų laikotarpio dės-
ningumų sąlygotas reiškinys“?*. Galų gale sakoma, kad „neišvengė to
poveikio ir mūsų karta, atėjusi į literatūrą sunkiais pokario metais'3.

Vėliau, karui pasibaigus, toks išskirtinis ir ribotas Maironio ir kitų
„buržuazinių“ rašytojų traktavimas susilaukė aštrios kritikos. Korsa-
kas, kuris kaip tik daugiausia pasidarbavo žvejodamas antivokiškos
tematikos ištraukas praeities literatūroje bei nagrinėdamas jas ir kuris
suredagavo ne vieną tokį rinkinį, 1950 m. Rašytojų draugijos valdybos
plenume turėjo aiškintis (ypač dėl mūsų cituoto straipsnio) ir viešai
prisipažinti:

karo laikotarpio Lietuvos TSR spauda 1941-1944, Vilnius: Valstybinė politinės
ir mokslinės literatūros leidykla, 1955, pozicijos Nr.: 95-97, 113, 121, 123 ir 139.

3 Literatūra ir menas, Vilnius, 1944, Nr. 6; Pionierius, Kaunas, 1944, Nr. 2;
Coeemckaa JIumea, 1944-11-14, Nr. 14; Komjaunimo tiesa, Vilnius, 1944-12-14,
Nr. 7 - žr. Didžiojo Tėvynės karo laikotarpio Lietuvos TSR spauda 1941-1944,
pozicijos Nr.: 2876-2877; Lietuvos TSR žurnalų ir laikraščių straipsniai 1944-
1945, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, po-
zicijos Nr.: 4785, 4923.

3 Kadangi rinkinių ir periodikos faktus galima buvo nustatyti daugiausia tik iš
bibliografinių duomenų, nežinia, ar kai kurie eilėraščiai apkarpyti, ar ne.

> Kostas Korsakas, „Jubiliejui praėjus. Dėl lietuviškos puškinianos“, in: Lite-
ratūra ir menas, Vilnius, 1962, Nr. 9; Kostas Korsakas, „Poeto likimas“, p. 137
[šios knygos p. 310-320].

3 Juozas Macevičius, „Ne be garbės ir ne be vardo“, in: Pergalė, Vilnius, 1962,
Nr. u, p. 129.

358

Nemaža esminių klaidų įsibrovė į kai kuriuos mano knygos Literatūra ir
kritika straipsnius, rašytus jau tarybinės santvarkos sąlygomis. Kaip vie-
nas ydingiausių iš tų straipsnių teisingai nurodomas straipsnis „Didžioji
lietuvių literatūros tradicija“ Šitame straipsny, rašytame 1943 m., iške-
liant kovos prieš hitlerizmą reikalui tuos lietuvių literatūros motyvus,
kuriais demaskuojami ir pasmerkiami vokiškieji grobikai, nebuvo iš-
vengta „vieningos srovės“ požiūrio, ir todėl skirtingi ir priešingi klasinių
bei ideologinių pozicijų rašytojai - net kai kurie reakciniai buržuaziniai
literatai - jame atsidūrė vienoje eilėje su pažangiaisiais rašytojais. Tai
šiurkšti klaida, kurios žala padidėjo ypač dabartiniu metu, kai mes dar

neturime marksistinio daugelio tų buržuazinių rašytojų įvertinimo.

Tačiau vis dėlto šia kritika ir išpažintimi buvo atmesta ne pats an-
tivokiškosios tematikos kūrinių iškėlimas, bet tik metodas, kuriuo
jie buvo skaitytojui pristatyti. Kitaip tariant, net ir šiuo ribotu atveju
nevalia buvo rodyti Maironį greta su, pavyzdžiui, tame straipsnyje mi-
nimais Juliumi Būtėnu, Juozu Paukšteliu arba su kažkokiu M. Šalna.
Štai čia būta tos Korsako „šiurkščios klaidos“. Šiaip jau šie atskirų Mai-
ronio kūrinių elementai iki šių dienų liko sovietų kritikoje kaip teigia-
mi, priimtini jo kūrybos bruožai, specialiai iškeltini ir pabrėžtini. Tai
aiškiai matyti iš visų vėlesnių leidinių bei straipsnių, kuriuose nors ir
prabėgomis paliečiama Maironio kūryba ir jos reikšmė. Tai, pagaliau,
šiandien, Maironio jubiliejaus proga, pareiškė, ir tas pats Korsakas:

Didžiojo Tėvynės karo metu, kai Lietuvos liaudžiai teko stoti į žūtbūtinę
kovą su hitleriniais grobikais dėl savo gyvybės ir dėl socialistinės atei-
ties, Maironio literatūrinis palikimas, geriausieji jo patriotinės lyrikos

posmai tarnavo šiam didžiam reikalui.

Toks buvo antrasis Maironio susitikimas su sovietine kritika.

3 Kostas Korsakas, „Dėl mūsų literatūros kritikos klaidų ir uždavinių“, in: Tie-
sa, Vilnius, 1950-11-18, Nr. 272. Cituojama iš: Juozas Girnius, „Lietuvių sovie-
tinės literatūros pobūdis“, in: Aidai, Bruklinas, 1956, Nr. 1, p. 9.

5 Kostas Korsakas, „..kaip kareivis nelygioj kovoj“. Šią mintį ta pačia proga
kartoja ir Juozas Žiugžda (Juozas Žiugžda, „Poetas ir visuomenė, in: Tiesa,
Vilnius, 1962-1-02, Nr. 259).

359

Karo eigai pakrypus sovietų pusėn ir ypač karui pasibaigus, - t. y. bai-
mei praėjus, - pirmųjų karo metų kai kurio atlydžio poreiškiams tuoj
pat padaryta galas. Literatai pasmerkti už „lygybės ženklo dėliojimą
tarp senojo patriotizmo ir sovietinio patriotizmo““, griebtasi šią klai-
dą ištaisyti. Kitaip tariant, politinės ir ideologinės kontrolės varžtai
vėl tvirtai užveržti, vėl grįžta prie „normalios tvarkos“ literatūriniame
gyvenime.

Lietuvoje tai reiškė ne tik grįžimą prie senų metodų, bet ir jų sis-
temingą įvedimą, nes pirmojo bolševikmečio tam būta dar per trum-
po. Tad jau pirmojoje Mokslų akademijos sesijoje (1946 m. vasario
20-23 d.) buvo aiškiai nustatyta, jog Lietuvių literatūros instituto
penkmečio plane būtiniausiai turi būti nagrinėjimos tos temos ir pro-
blemos, „kurių įvykdymo uždavinys yra sukurti marksistinę lietuvių
literatūros istoriją; ir „dabartiniu metu ypačiai svarbi tema - rusų
literatūros poveikio lietuvių literatūrai išryškinimas ir rusų lietuvių
literatūrinių santykių nušvietimas“*. Spręsdami pirmąjį uždavinį,
minėto instituto „tiriamieji darbai ir leidiniai turi iškelti aikštėn ti-
krai demokratišką, liaudišką lietuvių literatūros raidos kelią, [...] iš-
ryškinti, kaip geriausiųjų lietuvių rašytojų klasikų veikalai - Done-
laičio, Poškos, Strazdelio, Valančiaus, Maironio, Kudirkos, Žemaitės,
Lazdynų Pelėdos, Vaižganto, Biliūno, Janonio ir kitų išaugo kovoje su
išnaudotojais už Lietuvos liaudies reikalus“.

Maironis šiuo atveju tapo ypač aštri problema. Ją nusako šie diplo-
matiški, bet ir užtektinai aiškūs žodžiai:

3 „Hgežuo-BocnNKTaTexBHAa3 paora cpezH nucaTenef“, in: /Jumepamypnaa
2a3ema, 1946-07-27, cituojama iš: Harold Swayze, Political Control of Lite-
rature in the USSR, 1946-1959, Cambridge: Harvard University Press, 1962,
P. 35-

37 Kazimieras Bieliukas, „TSR Mokslų Akademijos pagrindinių mokslinių
problemų penkmečio plano apžvalga“, in: Lietuvos TSR Mokslų Akademi-
jos visuotinio susirinkimo pirmoji sesija, Kaunas: Valstybinė enciklopedijų,
žodynų ir mokslo literatūros leidykla, 1947, p. 166.

38 Juozas Žiugžda, „Tarybinių mokslininkų darbo linkmė“, in: Ibid., p. 43.

360

Mūsų pažintis su Maironiu vyko labai sudėtingomis sąlygomis, sunkiu
klasių kovos metu. Šiandien niekam ne paslaptis, kad tuo metu bur-
žuaziniai nacionalistai stengėsi panaudoti atskirus Maironio kūrybos
momentus savo žemiems tikslams. Ne paslaptis, kad būta kai kurio „ap-

sidraudėliškumo“ ir iš kitos pusės.3?

Be to, artinosi Maironio 15-ųjų mirties metinių sukaktis. „Susipa-
žinti“ su Maironiu reikėjo. Tad ta sukaktimi ir pasinaudota. Spaudoje
pasirodė keletas trumpų (išskyrus vieną) straipsnių®. Vilniuje paga-
liau išleisti Pavasario balsai, o Maskvoje - rinktinė rusų kalba, abu
leidiniai su atitinkamais įvadiniais straipsniais“. Iš šios medžiagos
(bent tos, kuri buvo prieinama) susidarome štai kokį vaizdą.

Pasak Pranskaus, nors Maironis ir „buvo buržuazijos dainius, o,
be to, dar kunigas“, idealizavo dvarus, nematė „vargstančio kumečio,
prislėgto mažažemio“ ir „darbininkų revoliucinės kovos“, - jis vis dėl-
to prisimintinas ir dabartinei „darbo liaudžiai“, nes gražiai vaizdavęs
Lietuvos gamtą, pakritikavęs „Lietuvos buržuaziją“ ir svarbiausia „jo
eilėraščiai ‘Kur lygūs laukai" “Eina garsas, ‘Kur bėga Šešupė’ rado pla-
čiausio atgarsio lietuvių liaudyje, pavirto liaudies dainomis ir karo
prieš vokiškuosius fašistus metais įkvėpė mūsų karius nekęsti grobikų
vokiečių ir juos mušti taip, kaip juos mušė lietuviai senovėje“; todėl
„mums brangus jo neapykantos kupinas kovų prieš vokiškuosius gro-
bikus apdainavimas“**. Venclova, iš esmės pabrėžęs tuos pačius daly-
kus, davė šitokį Maironio kūrybos vertinimo raktą:

3 Juozas Macevičius, op. cit., p. 129.

+ Alpas Liepsnonis, „Maironis“, in: Tarybų Lietuva, Vilnius, 1947-06-29,
Nr. 153; Vincas Mykolaitis-Putinas, „Maironis“, in: Pergalė, Vilnius, 1947,
Nr. 3, p. 44-61; Vincas Mykolaitis-Putinas, „Maironio poeto kelias“, in: Tie-
sa, Vilnius, 1947-07-01, Nr. 152; Bronius Pranskus, „Honac Makponuc“, in:
Cosemckaa JIumea, 1947-07-01, Nr. 152; Antanas Venclova, „Maironis“, in:
Literatūra ir menas, Vilnius, 1947, Nr. 24 [šios knygos p. 292-302].

a Antanas Venclova, „Maironis (1862-1932)“ in: Maironis, Pavasario balsai,
Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1947 (šios knygos p. 292-302];
Mažponuc, H36pannoe, MocxBa: TocxuTH3AaT, 1948; naujas leidimas -
1949 m. su Mykolaičio-Putino įžanga.

+ Bronius Pranskus, „Maironis“, in: Valstiečių laikraštis, Kaunas, 1947-06-28,
Nr. 56; Kelmiensis [Jurgis Gliauda], „Tebespjaudoma į Maironį“, in: Draugas,

361

Pažymint tai, kas Maironio poezijoje mums yra svetima, reikia pabrėžti,
kad Maironio poeto didybę kaip tik ir sudaro tai, kad jis didžiojoje savo
poetinės kūrybos dalyje įstengė išsiveržti iš konfesinių savo pasaulėžiū-
ros varžtų ir sukurti kūrinių, kuriuose gilų ir platų atbalsį rado mūsų

liaudies kova ir pastangos išeiti į šviesą ir laisvę.“

Kad neįvyktų nesusipratimas dėl „šviesos ir laisvės“, pats Venclova

toliau paaiškino:

Kada Lietuva po trejų vokiškosios okupacijos metų vėl išėjo į laisvą ir
platų tarybinį darbo ir kūrybos vieškelį, kada mūsų liaudis didvyriškai
dirba, gydydama karo padarytas žaizdas, atstatydama savo ūkį ir kul-
tūrą, su gilia viltimi žvelgdama į komunistinę ateitį kaip į visų jos dva-
sinių jėgų išplėtojimo laidą ir dirvą, Maironis greta kitų didžiųjų mūsų
praeities rašytojų didele savo kūrybos dalimi vėl virsta mūsų kovos są-
jungininku socialistinėję statyboje. [...] Pažangiosios Maironio idėjos, jo
gyvas, entuziastiškas žodis šiandien vėl uždega mus pasiryžimu kovoti

dėl tarybinio Lietuvos atgimimo.“

Didžiausia Maironio vertinimo našta tuo metu teko (galimas daik-
tas, neatsitiktinai) Mykolaičiui-Putinui. Šis uždavinys jam buvo žymiai
sunkesnis negu Pranskui arba Venclovai. Šiaip jau iškėlęs, nors ir kiek
švelniau, maždaug tuos pačius, kitų pabrėžtus, bruožus, Mykolaitis
(tarsi prisiminęs savo 1932 m. per Maironio minėjimą Kaune skaitytą
paskaitą „Visuomeninis Maironio kūrybos pagrindas“) bandė kiek
plačiau ir giliau aiškinti Maironio kūrybos reikšmę visuomeninio gy-
venimo, ypač tautinio atgimimo, raidai. Tačiau, neišmanydamas sovie-
tinio metodo bei mėgindamas traktuoti Maironį sovietiškai, jis neiš-
vengė ir objektyvių teigimų. Pavyzdžiui, pirmuoju atveju, taikydamasis

Čikaga, 1947-11-28; Juozas Brazaitis, „Maironis ir Lietuva“, p. 340 [šios knygos
p. 281-291].

+ Antanas Venclova, „Maironis (1862-1932)“, p. 13 [šios knygos p. 299).

44 Ibid., p. 15-16 [šios knygos p. 301].

a Vincas Mykolaitis-Putinas, Literatūros etiudai, Kaunas: Sakalas, 1937, p. 5-25
[Šios knygos p. 250-264].

362

prie sąlygų ir pasitelkęs sovietinę terminologiją, jis teigė, kad Maironis,

būdamas dvasininku, atsidūręs dešiniausioje visuomenės grupėje, grei-
tai atsilieka nuo lietuvių visuomenės raidos, nebesupranta pažangiųjų
jos reiškinių, ir jo kūryboj ima gausėti ne tik reakcinių klerikalinių idėjų,
kurių, tiesa, randame jau ir ankstyvesnėse poemose, bet ir rezignacijos,

pesimizmo bei defetistinių nuotaikų.*?
Antra vertus, jis pabrėžė, kad

nėra reikalo rašyti mūsų skaitytojams, kas buvo Maironis. Ne tik senes-
nioji karta, kuri dar atsimena gyvą poetą, bet ir jaunimas pažįsta jį iš
jo raštų, skaitomų ir nagrinėjamų mokyklose, ir dainų, ligi šios dienos
tebeskambančių ir mūsų Tarybų Lietuvoje. Maironio reikšmė, populia-
rumas ir svoris lietuvių literatūros istorijoje remiasi ne vien jo kūrybos
grožiu, poetiškumu bei dainiškumu, bet dar daugiau jo glaudžia sąsaja
su laikotarpiu ir tuo visuomeniniu sąjūdžiu, kuris, susiformavęs XIX a.
pabaigoje, kurį laiką turėjo pažangią reikšmę lietuvių tautos kovoje

prieš carizmą.?

Šitokių vadinamųjų „vieningos srovės recidyvų“ ir apskritai tokio
dvilypumo esama ir rusiškajai Maironio rinktinei Mykolaičio para-
šytame įvade“, taip pat ir ilgiausiame Maironio sukakčiai skirtame
Mykolaičio rašinyje”. Šiaip abiem atvejais pakartota, tik kiek plačiau,
tas pats, kas pasakyta tik ką cituotame straipsnyje. Kiek vėliau dėl tų
„recidyvų“ Mykolaičiui teko aiškintis.

46 Vincas Mykolaitis-Putinas, „Maironio poeto kelias“, in: Tiesa, Vilnius,
1947-07-01, Nr. 152. Cituojama iš: Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai, t. 8: Li-
teratūros istorija, kritika, publicistika, Vilnius: Valstybinė grožinės literatū-
ros leidykla, 1962, p. 309.

47 Ibid., p. 303; „Sužalotas Maironio veidas: Maironio sukaktis ‘Tiesos’ pusla-
piuose“ in: Tėviškės garsas, Švainfurtas, 1947-07-31, Nr. 83.

48 Žr. Bunuac MukonaūTuc-IyTunac, „Maiponnc“, in: Maūponnc, H36pan-
Hoe, MockBa: TocygapcTBeHHOe H32ATENbCTBO XYJOMKECTBEHHOH JIHTĖ-
paTYPSI, 1949.

+ Žr. Vincas Mykolaitis-Putinas, „Maironis“, in: Pergalė, Vilnius, 1947, Nr. 3;
taip pat - Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai, t. 8.

363

Pavasario balsų ir rusiškosios rinktinės pasirodymas atskleidė dar
vieną Maironio sovietinio traktavimo metodą - jo kūrybos cenzū-
ravimą. Išsamus šios operacijos nagrinėjimas pareikalautų atskiro
straipsnio, todėl čia tenka pasitenkinti tik bendraisiais bruožais.

Ruošiant Pavasario balsų laidą, pagrindu imta šeštasis jų leidimas,
t. y. pirmasis Maironio raštų tomas (1927)**. Tuo būdu iš karto išveng-
ta tokių „nepatogių“ eilėraščių kaip „Federantų himnas“ ir „Jauno-
sios Lietuvos himnas“, kurių šeštajame leidime dar nebūta. Iš 131 tą
leidimą sudarančio eilėraščio „atrinkta“ 100, ir jie papildyti paimtais
iš rankraščių ir periodikos dar šešiais eilėraščiais, tarp jų „Skausmo
skundu“, kuriuo užbaigiamas pats rinkinys. Į rinkinį nepatekę eilė-
raščiai yra daugiausia religiniai (pvz., „Marija, Marija..“, „Kad širdį
tau skausmas...“ „Ačiū Tau, Viešpatie“ ir kt.), be to, patriotiniai („Pir-
myn į kovą!“ „Nepriklausomybę atgavus“, „Žiemos rytas“ „Neregėti
aušros!.“, „Želigovskiui Vilnių užėmus“), satyros „Kauno miesto aikš-
tėj“, „Laikinosios sostinės skerdyklai“ ir „Tautos pabėgėliams“, bala-
dės „Roma“, „Užkeiktas Skapiškio varpas“ ir „Čičinskas“ (mat tasai
bajoras, „sako, Maskvai parsidavęs!“) ir visi šeši vertimai iš Rigvedos.
Paskutinysis atvejis rodo, kad nepriimtina buvo ne tik krikščioniško-
sios minties religiniai eilėraščiai, bet ir indų religijos bei filosofijos
kūrybiniai pavyzdžiai. Atskirą būdingą atvejį sudaro minėtų satyrų
atmetimas. Šiaip jau, kaip matėme, satyras, ypač kritikuojančias pas-
kirus nepriklausomybės laikotarpio reiškinius, sovietinė kritika spe-
cialiai iškelia kaip teigiamą Maironio kūrybos dalį. Tad kodėl tos trys
satyros atmestos? Mat pirmojoje („Kauno miesto aikštėj..“) ir ypač
antrojoje („Laikinosios sostinės skerdyklai“) nekaip atsiliepiama apie
žydus, o trečiojoje („Tautos pabėgėliams“) Maironis bara „lenkišką
tvaiką“ ir svarbiausia būgštauja, kad, ko gero, „nuo Volgos mužikai
ateis“.

Tačiau vien tik kai kurių eilėraščių išmetimu nepasitenkinta. Net ir
kai kurie įdėti eilėraščiai yra faktiškai ne tokie, kokie jie iš tikrųjų tu-
rėtų būti. Dėl tų pačių sumetimų (dėl patriotinių ir religinių motyvų,
tiesaus rusų bei Rusijos ir nepalankaus žydų traktavimo) išcenzūruo-

50 Maironis, Pavasario balsai, Kaunas, 1947.

364

ta10 eilėraščių: „Kur bėga Šešupė“, „Lietuva brangi“, „Daina (Už Resei-
nių, ant Dubysos...)“, „Lietuva Didžiojo karo metu“, „Senelio skundas“,
„J. St. (Aš nežinau, graži sesute!..)“ ir satyros „Vintas“ „Lietuva - di-
dvyrių žemė“, „Ašaros tarp juokų“ ir „Kai kam“. Pavyzdžiui, „Dainai
(Už Reseinių, ant Dubysos...)“ nugnybta paskutinysis, tuo metu ypač
nepatogus aktualus posmas:

Daugel žūva, daugel pūva,
Kas apverks jų dalį?
Už Uralo, žemės galo:

Ne po savo šalį!

Dėl atitinkamo rusų figūravimo „Lietuva Didžiojo karo metu“
neteko paskutiniojo posmo, o satyra „Kai kam“ - antrojo ir trečiojo;
užuomina apie žydus panaikino „Vinto“ penktąjį ketureilį, o religinių
moralinių motyvų derinys trečiąjį „Senelio skundo“ posmą; dėl aiš-
kiai religinių arba religinių patriotinių motyvų „J. St“ yra be pirmojo
ir trečiojo ketureilio, „Lietuva brangi“ be dviejų priešpaskutiniųjų, o
„Kur bėga Šešupė“ - be populiaraus paskutiniojo posmo („Apsaugok,
Aukščiausias [...]“). Iš satyros „Lietuva - didvyrių žemė“ išplėšta net
ištisi trys ketureiliai (penktas, šeštas ir septintas):

Mums platybių reikalauja
Bočių sienos, jų vardai,
Bet viduj šeimininkauja

Lenkai, žydai ir gudai.

Nors lietuvis besijaustų

Čia kaip svetimoj trobaj,

Kad tik mažumų neskriaustų
Joms užtikrintoj globoji!..

Servilizmo atėjūnų -
Svetimtaučių dar ilgai
Nenustosme mes, galiūnų

Vakarykštieji vergai.

365

Beveik visus nepriimtinus motyvus galima rasti satyros „Ašaros
tarp juokų“ originale. Tad cenzūros atitinkamai ir pasidarbuota - iš 25
tos satyros posmų išmesta net 7: trečias, penktas, septintas, aštuntas,
dešimtas, tryliktas ir keturioliktas posmai.

Apskritai, palyginti su šeštuoju leidimu, galutinis tos Pavasario
balsų laidos cenzūros balansas štai koks: išmesta beveik ketvirtadalis
eilėraščių, o iš paliktų - dešimtadalis apkarpyta.

Ne geriau ir su Maskvoje 1949 m. pasirodžiusia rusiškąja Maironio
kūrybos rinktinę - H36pannoe”. Jos turinį sudaro 60 eilėraščių, saty-
ros „Mano moksladraugiams“, „Spjauki, drauguži, į viską!“, „Vintas“,
„Apsaugok, Viešpatie!“ „Mūzos pavojuje“, „Lietuva - didvyrių žemė“
ir „Kai kam“, baladės „Šatrijos kalnas“, „Jūratė ir Kastytis“, „Medvėgalio
kalnas“ ir „Dyvitis“, ištraukos iš poemų Jaunoji Lietuva, Raseinių Mag-
dė ir Mūsų vargai ir libretas Nelaimingos Dangutės vestuvės. Kadangi
tai buvo rinktinė, o ne kuri nors ištisa Maironio knyga, redakcija sa-
vaime turėjo laisvesnes rankas. Tačiau, nors ir taip, vis tiek ir čia kyšo
ne literatūriškai iškilesnių ir Maironiui būdingesnių kūrinių atrinki-
mo metodas, bet cenzūrinė atranka. Apskritai tariant, tos atrankos
kriterijai yra tokie patys kaip ir Pavasario balsų. Pavyzdžiui, ir rink-
tinėje nėra tų pačių baladžių: „Romos“, „Užkeikto Skapiškio varpo“ ir
„Čičinsko“ Įdėtų eilėraščių cenzūravimas arba toks pats kaip Pavasa-
rio balsuose (pvz., „Daina (Už Reseinių, ant Dubysos...)“, „Lietuva —
didvyrių žemė“), arba, dažniau, dar drastiškesnis. Sakysim, „Lietuva

» Ankstesnis jos leidimas nebuvo prieinamas. Apskritai jis kelia kai kurių klau-
simų. Išskyrus absoliučiai bibliografinius leidinius, šis leidimas sistemingai
nutylimas, - net ir akademinėje Lietuvių literatūros istorijoje, - nors šiaip
lietuvių literatūros vertimai į rusų kalbą paprastai išskirtinai pabrėžiami, jais
tiesiog didžiuojamasi. Nemini jo net ir specialus leidinys - Peisacho Freid-
heimo ir Stasio Tomonio /Iumosckax numepamypa: pekomendamenbHbiĂ
ykasamėno npouzseðenuŭ AUMOBCKUX nucameneŭ, umeiowuxca e nepesode
Ha pycekuŭ azbik (Mockea: TocyxapcTBeHHaa 6GH6xKoTeKa CCCP nm. B. H.
Jlenuua, 1955), kuriame nurodoma (p. u) tik1949 m. leidimas. Iš bibliografi-
nių duomenų matome, kad 1948 m. leidimas turi 256 p., 01949 - 232 p. Tad
gal kartais į pirmąjį pateko tokių dalykų (iš Maironio kūrybos arba Mykolai-
čio-Putino įvade), kad teko juos skubiai išmesti ir tuoj pat išleisti naują leidi-
mą? Neturint galimybės palyginti abiejų leidimų, aišku, lieka tik spėliojimai.

366

brangi“ Pavasario balsuose yra be dviejų priešpaskutiniųjų ketureilių,
orinktinėje trūksta dar ir ketvirtojo; „Kur bėga Šešupė“, šalia Pavasa-
rio balsuose išcenzūruoto paskutiniojo posmo, rinktinėje netenka ir
priešpaskutiniojo:

Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo,

Ties Žalgiriu mušė kryžiuočius piktus;

Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;

Čia mūsų tėvynė ir buvo ir bus.

Čia, kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių gynė,

Bus per amžius, kaip ir buvus, Lietuvos tėvynė!

Beto, esama ir tokių eilėraščių, kurie Pavasario balsuose įdėti ištisai,
orinktinėje jie jau išcenzūruoti, dažniausiai dėl religinių ir patriotinių
motyvų. Pavyzdžiui, „Apsaugok, Viešpatie!“ rinktinėje yra be trečiojo
posmo, „Jei po amžių kada..“ išmesta antras ir ketvirtas, „Oi neverk,
motušėle!“ - trečias ir šeštas, „Rigi Kulm“ - antras, „Skausmo balsas“ -
penktas, „Vasaros naktys“ - paskutinysis posmas. Pagaliau pasitaiko ir
pernelyg laisvų vertimo atvejų. Štai satyros „Kai kam“ eilutės:

Dabar iš Maskvos alkanos vos skvernus
Parnešęs, nors „barinia“ juokias,

Lietuvių „liežuvio“ mėgėjas švelnus...
Pavirsta:

Tenepb npe8paiųeHHbl ene3anhHo 6 HUYMO,
Bexcum, nod06paBuru nonbi nanbmo,

B /Iumey om Kanacmu npoknAMOUI 5*
(Pažodžiui:

Dabar virtęs staiga į nieką,
Bėga, pasibrukęs apsiausto skvernus,
Į Lietuvą nuo prakeiktos bėdos.)

5 Mahponuc, Ha6paHHoe, p. 126.

367

Abejotina, kad „iš Maskvos alkanos“ būtų aplenkta vien tik siekiant
kūrybingo vertimo.

Atskirą atvejį sudaro poemos. Jos apskritai yra tokios pilnos įvai-
rių sovietams nepriimtinų posmų, kad iki to laiko pačioje okupuoto-
je Lietuvoje visai nebuvo spausdinamos. Tačiau rinktinėje stengtasi
duoti šiek tiek pavyzdžių, Raseinių Magdės atveju net nenurodant,
kad tai tik ištraukos. Vienok tie pavyzdžiai, paskiri posmai, taip lais-
vai parankioti, kad atrankos nagrinėjimas šiuo atveju būtų beveik be-
tikslis. Antra vertus, ir ištisinėse ištraukose neapsieita be cenzūros.
Štai duodama Jaunosios Lietuvos įžanga („Kur šiandieną jinai?“), bet
be antrojo posmo:

Kur garsioji šalis,

Varius savo vilnis

Lig Dono ir Marių Juodųjų?..
Vienas garsas tiktai,

Vien apžėlę kapai

Beliko iš amžių senųjų!

O tos pačios poemos šiaip jau ištisai išversta pabaiga („Jau Slaviai
sukilo“) neteko šių eilučių:

Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!
Priminkime Vytauto Didžio ribas!
Prižadinkim kalbą, ką proseniai gynė,
Ir vardą, kurs vietą Europoj atras!

Tai taip atrodo Maironio kūrybos to meto leidiniai. Jų redaktoriai,
matyt, ypatingo skrupulo neturėjo, nes, pasirodo, „daininga ir talen-
tinga lietuvių liaudis pati vykusiai iškupiūravo kai kuriuos dainomis
virtusius Maironio eilėraščius, ir tai nė kiek nepakenkė nei jų kompo-
zicijai, nei skambėjimui'3,

Belieka paliesti dar vieną šiame laikotarpyje išryškėjusį Maironio
sovietinio interpretavimo bruožą. Kaip jau anksčiau minėta, pirmo-

5 Juozas Macevičius, op. cit., p. 128.

368

joje Mokslų Akademijos sesijoje 1946 m. buvo nutarta, jog vienas bū-
tiniausių lietuvių literatūros instituto uždavinių yra „rusų literatūros
poveikio lietuvių literatūrai išryškinimas ir rusų lietuvių literatūrinių
santykių nušvietimas“. Tad Korsakas jau toje pačioje sesijoje savo pra-
nešime pareiškė, kad „naujosios lietuvių literatūros raida negali būti
objektyviai ir moksliškai nušviesta be rusų literatūros įtakos atsklei-
dimo“, nes, pavyzdžiui, „Puškino, Lermontovo, Nekrasovo poezijos
poveikis žymu Maironio, Mačio-Kėkšto, J. Janonio ir kitų mūsų poetų
kūryboje“. Be to, kaip ypatingą įvykį Korsakas pabrėžė tai, kad pir-
mąjį savo spausdintą darbą (straipsnį apie spaudos draudimą) Mairo-
nis paskelbė rusų laikraštyje (Hosoe epema, 1884)*. Tas pačias mintis
netrukus pakartojo ir Venclova:

Kaip ir visa to meto lietuvių inteligentija, ypač toji, kuri mokėsi aukšto-
siose Rusijos mokyklose, Maironis turėjo neblogai pažinti A. Puškino,
M. Lermontovo ir kitų didžiųjų rusų poetų kūrybą, nes jų įtaka dauge-
liui Maironio kūrinių neabejotina.5*

Nustačius tokią eigą ir užsiangažavus bendro pobūdžio teiginiais,
bandyta eiti prie jų konkretizavimo. Tačiau Lermontovo-Maironio
atvejis paliktas nenagrinėtas, o su Nikolajum Nekrasovu išėjo dar
keisčiau. Tas pats Korsakas, kuris prabilo apie Nekrasovą, davė apie
jo poveikį lietuvių poezijai ištisą studijinį straipsnį, tačiau jame Mai-
ronio net nepaminėjo: esą tame straipsnyje „buvo suminėti tik pa-
tys ryškieji ir šiuo metu jau paaiškėję atvejai“7. Žodžiu, Nekrasovo-

1 Kostas Korsakas, „Lietuvių literatūros mokslo uždaviniai penkmečio plane“,
in: Lietuvos TSR Mokslų Akademijos žinynas, t. 1, Kaunas: Spindulys, 1947,
p. 15.

5 Ibid., p. 14.

5 Antanas Venclova, „Maironis (1862-1932)“, p. 7 [šios knygos p. 294].

57. Kostas Korsakas, „N. Nekrasovas ir lietuvių poezija“, in: Lietuvių literatūros
instituto darbai, t. 1, Kaunas: Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo
literatūros leidykla, 1947, p. 49. Pastaruoju metu ši tema vėl kiek paliesta:
A. Adiklytė, „Nauji duomenys apie N. Nekrasovo poezijos atgarsius Lietu-
voje“, in: Literatūra ir kalba, t. 6: Literatūra ir dabartis, Vilnius: Valstybinė
grožinės literatūros leidykla, 1962, p. 257-265. Tačiau ir šiuo atveju Maironio
vardas visai nefigūruoja.

369

Maironio atvejis arba neryškus, arba dar nepaaiškėjęs, o poveikis jau
iš anksto konstatuotas. Tad susitelkta prie Puškino, nes „Maironis
išugdė savo talentą žymiame Puškino genijaus poveikyje“*. Venclova,
kalbėdamas apie Maironio reikšmę mūsų eiliavimo raidoje, pareiškė,
jog Maironio „įvestoji ir meistriškai išplėtota silabinė-toninė eilėdara,
be abejo, pagrindiniais bruožais pasisavinta iš rusų poetų ir pirmiau-
sia iš Puškino“.

Vienok kita proga Venclova pridūrė, kad nors tematikos, poetinio
žodyno ir formos atžvilgiu mūsų poeziją Maironis žymiai pastūmėjo
pirmyn, vis tiek „jo poetinis žodynas, palyginti su Puškino žodynu,
yra labai ribotas. Maironis nesukūrė daugybės tų poetinių įvaizdžių,
kuriais tokia turtinga klasikinė rusų poezija ir ypačiai Puškinas“.

Šiaip didžioji šio uždavinio dalis ir šį kartą, šalia Korsako, teko My-
kolaičiui-Putinui. Jis paskelbė platoką straipsnį „Puškinas ir lietuvių
literatūra““, kuriame palietė ir Puškino poveikį Maironiui. Nepasi-
tenkindamas vien tik bendru teigimu, Mykolaitis bandė jį šiek tiek
pagrįsti, tačiau, stengdamasis būti bent minimaliai objektyvus, neką
tepasiekė. Jis rašo:

Sunku būtų konkrečiais pavyzdžiais įrodyti Puškino poveikį Maironiui
tematikos, motyvų, poetinių vaizdų, nuotaikų ir idėjų atžvilgiu. Primyg-
tinai ieškodami, galėtumę rasti keletą vietų iš gamtos aprašymų Jauno-
joje Lietuvoje, primenančių Eugenijaus Onegino gamtovaizdžių moty-
vus, arba dar Petrapilio nakties vaizdo nuotrupą Jaunojoje Lietuvoje, iš
tolo primenančią Varinio raitelio pradžios Petrapilio aprašymą:

„Ir kas do naktis!.“

Viena kita panaši paralelė pasitaikytų ir Maironio lyrikoje, bet visa tai
dar neduoda pakankamos medžiagos kalbėti apie Puškino įtaką Mairo-

5 Kostas Korsakas, Literatūra ir kritika, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros
leidykla, 1949, p. 49.

59. Antanas Venclova, Laikas ir rašytojai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatū-
ros leidykla, 1958, p. 472.

6 Ibid., p. 489-490.

“Vincas Mykolaitis-Putinas, „Puškinas ir lietuvių literatūra“, in: Puškinas ir
lietuvių literatūra, redagavo Kostas Korsakas, Vilnius: Valstybinė grožinės
literatūros leidykla, 1950, p. 17-42.

370

niui bent tematinių motyvų atžvilgiu. Per didelė spraga skyrė Maironį
nuo Puškino daugeliu požiūrių. Tačiau Maironio eilėraščių lengvumas,
skambumas ir paprastumas apskritai primena Puškiną ir jo mokyklos

poetus.“

Tarsi pajutęs paskutiniojo teigimo trapumą (kodėl tos Maironio
eilėraščių savybės būtinai turinčios būti išskirtinai siejamos su Puški-
nu?), Mykolaitis toliau pripažįsta, jog „mums, tiesa, stokoja įrodymų,
kad tai būtent Puškino poveikis Maironiui“, ir pagaliau griebiasi spė-
liojimo: „Vis dėlto galima spėti, kad Puškino poezijos lektūra padėjo
Pavasario balsų autoriui pasiekti tokio aukšto savo poezijos formos
lygio“®.

Tad ir Mykolaitis jokių konkretesnių argumentų taip ir nesurado -
galutinėse išvadose turėjo pasitenkinti spėliojimu““.

Tiesa, vienokio ar kitokio Puškino poveikio Maironiui klausimas
yra, atrodo, pagrįstas. (Antra vertus, šiuo atveju reikia turėti galvoje
skirtumą tarp tiesioginės įtakos ir netiesioginio poveikio, susijusio
su bendrąja Maironio kūrybinio brendimo literatūrine aplinka.) Ta-
čiau kad objektyviai atsakytume į šį klausimą, reikia konkrečios me-
džiagos, studijinių nagrinėjimų. Pasitenkinti vien tik pliku teigimu
negana. Tuo tarpu sovietinėje kritikoje iki šiol nuolatos kartojama
tos pačios Lermontovo ir ypač Puškino poveikio Maironiui bendry-
bės, vis be jokių konkretesnių duomenų. Tai jaučia ir patys kritikai.
Korsakas, Puškino jubiliejui praėjus ir Maironio artėjant, plačiai už-
simojęs, siūlo:

Štai šiemet minėsime vieno didžiausių mūsų poetų - Maironio - gi-
mimo 100-ąsias metines. Argi šios sukakties proga nederėtų paskelbti
arba bent pradėti ruošti išsamesnį darbą - Maironis ir Puškinas? Šitokio
darbo pagrindinę temą turėtų sudaryti ne mechaniškas įtakų ar povei-

kių ieškojimas, o atskleidimas tų kūrybinių impulsų bei sugestijų, to

& Ibid., p. 23-24.

S Ibid., p. 25.

“4 Juozas Kubilius, „Puškinas ir lietuvių literatūra“, in: Aidai, Bruklinas, 1954,
Nr. 5, p. 228.

371

poetinio meistriškumo momentų, kuriuos mūsų įžymusis poetas. vai-
singai patyrė iš didžiojo rusų poeto, iš visos jo sukurtosios mokyklos.
Pagaliau - ir tai gal svarbiausia - ši tema suponuoja didelės ir svarbios
problemos sprendimą. Tai poeto kūrybos santykio su visuomene, jo pa-
likimo reikšmės, jo literatūrinės tradicijos poveikio ir panašių problemų
klausimų sprendimas, kuriam daug reikšmingų paralelių bei sugretini-
mų galėtų duoti dviejų poetų kūrybinio kelio ir literatūrinio likimo paly-
ginimai. Nuo tokio sugretinimo mūsų Maironis tik dar labiau išryškėtų

ir iškiltų.“

Būdinga, kad Korsakas čia jau kalba ne apie „technišką įtakų ar
poveikių ieškojimą“, bet apie „atskleidimą [...] kūrybinių impulsų bei
sugestijų“, ir bene svarbiausiu uždaviniu laiko Maironio ir Puškino
kūrybos santykio su visuomene sugretinimą. Bet juk pastaruoju atve-
ju Maironį galima gretinti beveik su kiekvienu atitinkamos reikšmės
turėjusiu rašytoju, ne tik su Puškinu. Kaip ten bebūtų, įdomu, kas iš
šių Korsako sugestijų išeis. Kol kas - tik tvirtinimai ir sugestijos.

Aptariant bendrais bruožais pokarinį Maironio sovietinio interpre-
tavimo laikotarpį, tenka pasakyti, kad, palyginti su karo metu, pasi-
darbuota gerokai daugiau. Žymiai praplėsta interpretavimo apimtis,
išrankiota ir iškelta arba pasmerkta nemaža priimtinų arba atmesti-
nų Maironio kūrybos bruožų. Tačiau darbuotasi padrikai, viskas liko
gana primityviame lygyje, be išsamesnių bei įtaigesnių ideologinių
argumentavimų bei apibendrinimų. Svarbiausia, ir vėl neišvengta
ideologinių „recidyvų“. Tai aiškiai matyti ne tik iš pačios Maironį ver-
tinusios medžiagos, bet ir iš puolimų, kurių susilaukė to meto Mai-
ronio interpretatoriai. Ypač kliuvo Mykolaičiui-Putinui. Užpultas Ra-
šytojų sąjungos pirmininko Jono Šimkaus 1950 m.'sąjungos plenumo
posėdyje, jis teisinosi,

nurodė į jo padarytas klaidas vertinant Donelaičio ir Maironio kūrybą,
teisingai pažymėjo, kad jam ir eilei kitų rašytojų kūrybiniam darbui

kliudo nepakankamas įsigilinimas į šių dienų darbo žmonių gyvenimą ir

“5 Kostas Korsakas, „Jubiliejui praėjus. Dėl lietuviškos puškinianos“, in: Litera-
tūra ir menas, Vilnius, 1962, Nr. 9.

372

vykdomus didžiuosius socialistinės statybos darbus. Tačiau kalbėdamas
apie nacionalinį judėjimą, drg. Mykolaitis vėl pakartojo senas klaidas ir
svarstė tą judėjimą, atitraukęs jį nuo konkrečių klasių kovos sąlygų.“

Tie „recidyvai“ apskritai buvo tiek opūs, kad pajuto būtinybę dar
konkrečiau prabilti net pats Antanas Sniečkus:

Lietuvos darbo žmonės įsisąmonina visa, kas pažangų Maironio kūry-
boje, tačiau tai nereiškia, kad reikia užtušuoti tokias aplinkybes, kad
kaip tik Maironis idealizavo feodalinę Lietuvos praeitį, mėgino sutai-
kinti klasinius prieštaravimus Lietuvoje, kėlė į padanges buržuazinę
nepriklausomybę.

Viso to negalima užmiršti, ir mūsų uždavinys yra ne užtrinti tai, kas
buvo reakcinga Maironio kūryboje, bet, atvirkščiai, atmesti, ir iškelti

visa tai, kas yra iš tikrųjų vertinga jo kūryboje.“

Štai čia ir glūdi pagrindinė Maironio pokarinio vertinimo padriku-
mo, seklumo ir „vieningos srovės recidyvų“ priežastis: aiškių ir tvirtų
sovietinės ideologijos pagrindų ir sugebėjimo juos atitinkamai panau-
doti bei pritaikyti literatūriniams svarstymams stoka. Pasak Šimkaus
žodžių tam pačiam plenume, „mums vis dar nepavyko atsistoti ant
kojų taip, kad teisingai išspręstume tokius svarbius klausimus kaip,
pvz., Valančiaus kūryba, išsivaduojamojo nacionalinio sąjūdžio pra-
džios literatūra, Vaičaičio, Vaižganto, Kudirkos ir eilės kitų praeities
rašytojų literatūrinis palikimas““. Žodžiu, Lietuvių literatūros insti-
tutui 1946 m. nustatytas penkmečio planas šiuo atveju liko neįvykdy-
tas. Ne be reikalo 1951-1953 m. laikotarpiu pasirodė spaudoje nemaža

6 „Lietuvos Tarybinių rašytojų sąjungos valdybos III plenumas“, in: Tiesa, Vil-
nius, 1950-10-15, Nr. 245. Cituojama iš: J. Gintautas [Jonas Staugaitis], „Kri-
zė sovietinėj lietuvių literatūroj ir kritikoj‘, in: Aidai, Bruklinas, 1951, Nr. 3,
P. 134.

6&7 Antanas Sniečkus, Apie ideologinio darbo pagerinimą: pranešimo LKP(b) CK
15-me plenume sutrumpinta stenograma, Vilnius: Tiesa, 1948, p. 25.

98 Jonas Šimkus, „Mums reikia bolševikinės literatūros kritikos“, in: Literatūra
ir menas, Vilnius, 1950, Nr. 10. Cituojama iš: J. Gintautas [Jonas Staugaitis],

op. cit., p. 134.

373

vedamųjų ir straipsnių tema „už marksistinį-lenininį literatūrinio pa-
likimo vertinimą““?.

"Tad trečiasis sovietų susitikimas su Maironiu, galutinai apibendri-
nant, žymiai praplėtė priimtinos ir atmestinos Maironio kūrybos nu-
statymą bei aiškiau jį konkretizavo. Tačiau ir vėl neišvengta ideologi-
nių klaidų ir, svarbiausia, tas atseikėjimas dar nebuvo giliau pagrįstas,
t. y. nepaaiškintas sovietine literatūrinio palikimo, ypač tautinio at-
gimimo laikotarpio, interpretacija, kurios stokojo. O tai būtina, nes,
„norint nustatyti Maironio kūrybos pažangumą, pirmiausia reikia nu-
statyti lietuviškojo buržuazinio nacionalinio sąjūdžio pažangumą",

To uždavinio ir griebtasi. Tačiau iš pradžių reikėjo pagrindinių paruo-
šiamųjų darbų: nustatyti tautinio sąjūdžio interpretacijos ir aptarti to
laikotarpio kultūrinio, tad ir literatūrinio, palikimo pobūdį. Tų dar-
bų išeities taškas buvo vadinamosios „vieningos srovės“ teorijos at-
metimo būtinumas. Šio uždavinio iniciatyva teko Romui Šarmaičiui,
Partijos istorijos instituto direktoriui. Sekdamas Sovietų Sąjungos Ko-
munistų partijos XIX-ojo suvažiavimo nurodymais, kaip interpretuo-
ti praeities tautinius sąjūdžius, ir reikalavimu „demaskuoti marksiz-
mui-leninizmui svetimų nacionalistinių pažiūrų, liekanų pasireiški-
mus“, jis paskelbė straipsnį - „Kai kurie XIX a. antrosios pusės lietuvių
nacionalinio išsivadavimo judėjimo istorijos klausimai". Paliekant
nuošalyje autoriaus dialektines smulkmenas, pakaks pačių bendrųjų
teigimų ir išvadų.

69 Tarybinis lietuvių literatūros mokslas ir kritika apie literatūrinį palikimą:
(1944-1958), sudarė Emilija Stanevičienė, Vilnius: Valstybinė politinės ir
mokslinės literatūros leidykla, 1959, p. 9-13.

7 Zakarijas Grigoraitis, „Apie marksistinį-lenininį požiūrį į literatūrą“, in: Jau-
nieji, kn. 2, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949, p. 160.

" Romas Šarmaitis, „Kai kurie XIX a. antrosios pusės lietuvių nacionalinio iš-
sivadavimo judėjimo istorijos klausimai“, in: Lietuvių literatūra, t. 1, Kaunas:
Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1954, p. 106, 122. Iš tikrųjų, Šar-
maičio straipsnis buvo paskelbtas 1953 m. pradžioje beveik visoje vadinamo-
joje centrinėje spaudoje, taip pat išleistas atskira brošiūra.

374

Anot Šarmaičio, marksizmas-leninizmas nurodo, „kad bet kurį na-
cionalinį judėjimą reikia vertinti“, Stalino žodžiais tariant, „ne formaliu
požiūriu, ne abstrakčių teisių požiūriu, bet konkrečiai, revoliucinio ju-
dėjimo interesų požiūriu“. „Kelias į nacionalinį išsivadavimą lietuvių
tautai, kaip ir kitoms carinės Rusijos tautoms, ėjo per carizmo nuver-
timą, dvarininkų žemvaldystės likvidavimą, šalies valdymo demokra-
tizavimą [...]. Tačiau šis uždavinys galėjo būti pasiektas tik bendroje
visų Rusijos darbininkų ir valstiečių, visų pavergtųjų tautų kovoje prieš
patvaldystę, vadovaujant šioje kovoje darbininkų klasei priešakyje su
jos revoliucine marksistine partija“. Kaipgi į visus šiuos pagrindinius
epochos iškeltus uždavinius atsakė lietuvių nacionalinio judėjimo
buržuaziniai ideologai?“- klausia Šarmaitis. - „Ar kėlė jie svarbiau-
sius tuo metu carizmo nuvertimo, feodalizmo likvidavimo, pilnutinio
šalies sudemokratinimo uždavinius?“ Ir atsako: „Ne, nekėlė. Būdami
bekylančios, besiformuojančios lietuvių buržuazijos atstovai, jie buvo
priešingi bet kuriam savarankiškam darbininkų klasės judėjimui, bur-
žuazijos interesų vardu skelbė klasių taiką, siekė idėjiškai ir organiza-
cinių atžvilgiu pajungti prasidedantį darbininkų judėjimą buržuazijos
interesams“7. Tad „XIX a. pabaigoje mūsų krašte [...] tikrieji liaudies at-
stovai, pažangių idėjų skleidėjai, tikrieji patriotai“ buvo ne „lietuviškojo
buržuazinio nacionalizmo ideologai liberalai J. Basanavičius, V. Kudir-
ka ir kiti aušrininkai bei varpininkai, nekalbant jau apie reakcionie-
rius klerikalus“, bet „marksizmo mokslo skleidėjai, marksistinių ratelių
organizatoriai, revoliucinių socialdemokratinių organizacijų kūrėjai *.
Pirmieji „sudarė kadrus vėliau susikūrusioms buržuazinėms naciona-
listinėms partijoms, kurių atplaišos šiandien liko Amerikos ir Anglijos
imperialistų samdiniais, pikčiausiais mūsų tėvynės priešais“, o antrųjų
„įpėdiniais šiandien yra Tarybų Lietuvos komunistai, ištikimi mūsų tė-
vynės patriotai, kurie, vadovaujami Tarybų Sąjungos Komunistų par-
tijos, veda lietuvių tautą broliškų tarybinių tautų šeimoje socializmo
keliu į skaisčią ir šviesią komunistinę ateitį 7.

7 Ibid., p. 106.

73 Ibid., p. 1m1-u2..
2 Ibid., p. 18-u9.
5 Ibid., p. 121-122.

375

Tad štai, remiantis šitokia lietuvių tautinio atgimimo interpretaci-
ja, atitinkamai turi būti svarstoma bei vertinama ir to meto kultūrinis,
tad ir literatūrinis, palikimas. Toks dvilypis griežtas klasinis suskirs-
tymas savaime suponuoja ir atitinkamą dvilypę kultūrą: „pažangiąją“
ir „reakcinę-buržuazinę“ Jau 1949 m. Zakarijas Grigoraitis nurodė,
kad kultūros pobūdį apsprendžia Lenino teiginys, jog „yra dvi nacio-
nalinės kultūros kiekvienoj nacionalinėj kultūroj“, ir kad, Lenino
žodžiais, „mes iš kiekvienos nacionalinės kultūros imame tiktai jos
demokratinius ir socialistinius elementus, imame tiktai ir besąlygiš-
kai juos, priešingai kiekvienos nacijos buržuazinei kultūrai, buržuazi-
niam nacionalizmui“. Tad, anot Grigoraičio,

tik tokiu klasiniu požiūriu vertindami kiekvieną nacionalinę kultūrą,
[...] galime teisingai marksistiškai įvertinti kiekvieną konkretų kultūros
reiškinį ir nustatyti jo vietą bendroje kultūros istorijoje. Ne mažiau svar-
bus momentas, nagrinėjant praeities kultūrinį ir literatūrinį palikimą,
yra iškelti ir parodyti rašytojo politinės ir meninės pasaulėžiūros san-
tykį, jo meninės pasaulėjautos sąlygotumą ir ribotumą |...], kaip visuo-
meninės socialinės sąlygos, klasiniai praeities epochų prieštaravimai,
pagaliau kiek visa nuo tų sąlygų priklausanti ribota praeities rašytojo
ideologija atsispindi jo kūryboje.7

Remdamasis šiais teiginiais, Grigoraitis duoda tris galimus atvejus:
„Kai praeities rašytojas, būdamas savo politinėm pažiūrom ir įsitiki-
nimais ribotas ir suvaržytas savo klasės ideologijos varžtų, savo kūry-
boje lieka toks pat ribotas ir ištikimas savo klasės pasaulėžiūrai; kai
praeities rašytojas, būdamas kad ir ribotos ideologijos, savo realisti-
nio talento jėga realią tikrovę atvaizduoja giliau, įtikinamiau, pilniau,
teisingiau, „negu tai leidžia jo paties klasinės simpatijos ir politiniai
prietarai“ (Frydrichas Engelsas); ir kai praeities rašytojas, jausdamas
savo klasinės pasaulėžiūros ribotumą, atvirai maištauja, išsiveržia iš
siaurų savo klasinės ideologijos varžtų, nutraukia visus ryšius su savo

76 Zakarijas Grigoraitis, op. cit., p. 152.
7 Ibid., p. 153.

376

klase ir pereina į kitos, pažangesnės, revoliucinės klasės pozicijas“"*.
Pažymėjęs, kad „labai svarbu marksistiniam literatūros moksle paro-
dyti, kas praeities kūryboje yra tikrai pažangu, kas yra reakcinga', ir
tuoj pat pabrėžęs, „kad tai dažniausiai sutampa su tos klasės, kuriai
atstovauja rašytojas, pasaulėžiūros pažangumu“, Grigoraitis pagaliau
duoda literatūrinio palikimo meninio lygio nustatymo formulę, kuri
ypač įsidėmėtina. Būtent, „ten, kur rašytojas yra tikrai pažangus, kur
jis tęsia geriausias, progresyvines savo literatūros tradicijas, ten jis ir
meniškai stipriausias, įtikinamiausias, o ten, kur reakcingas, atseit,
ten, kur jo klasiškai ribota reakcinė pasaulėžiūros pusė pasireiškia
visu ryškumu, ten jis yra ir meniškai silpniausias'?.

Šiame kontekste Grigoraitis prabėgom, šalia kitų autorių, paliečia
ir Maironį. Tačiau, be paties bandymo įsprausti Maironį į to konteks-
to rėmus, jis nieko nauja nepasako. Maironis tebėra „pirmoj eilėj |...]
buržuazinio nacionalinio sąjūdžio kylančios lietuviškosios buržuazi-
jos, dainius ir kaipo tokį jį reikia vertinti““?. Jo kūryba, pagal tik ką
minėtą meninio lygio nustatymo formulę,

stipriausio meninio efekto [...] pasiekia ne ten, kur jis šlovina buržua-
zinio gyvenimo santykius, kur jis stengiasi užtušuoti praeities klasinius
prieštaravimus, kur jis pagaliau neteisingai sprendžia socialinę proble-
mą, taigi ne ten, kur jo ribota buržuazinė ideologija pasireiškia visu ryš-
kumu, o ten, kur jis tikrai pažangus, kur jis artimas liaudžiai, kur jis
išreiškia liaudies tikslus ir siekimus, pvz., eilėraščiuose, šaukiančiuose
į kovą prieš carizmą, prieš vokiškuosius grobikus, piešdamas puikius
Lietuvos gamtovaizdžius, skatindamas liaudį mylėti savo tėvynę. Labai
stipraus efekto Maironis pasiekia ir savo eilėraščiuose, išjuokiančiuose

lietuviškąją buržuaziją.*!

Kadangi tautinio atgimimo literatūros interpretacija turi esmi-
nės reikšmės ne tik Maironio, bet ir kitų to meto rašytojų sovietinio

78 Ibid., p. 153-154.
7 Ibid., p. 159.
8 Ibid., p. 159.
& Ibid., p. 163-164.

377

vertinimo supratimui, todėl šį klausimą reikia kiek daugiau pasekti.
Tuo labiau kad Grigoraičio ankstyvi svarstymai gana paviršutiniški ir
kai kuriais atvejais neužtektinai rafinuoti.

Kur kas vėliau, 1956 m., atsakymą į šį klausimą davė Pranskus, auto-
ritetingasasmuo sovietiniame lietuvių literatūros istorijos moksle, savo
straipsniu „Nacionalinis judėjimas ir lietuvių literatūros klausimai'**,
Remdamasis, kaip ir Grigoraitis, Lenino teiginiu apie „dvi kultūras kie-
kvienoje nacionalinėje kultūroje“, Pranskus pastebėjo, kad, „kalbant
apie grožinę literatūrą ir jos klasinį pasiskirstymą, reikalingas taip pat
ne paviršutinis mechanistinis, o dialektinis priėjimas“, todėl „negalima
žiūrėti į vienas ar kitas literatūrines kryptis (romantinę ar realistinę)
arba į vienus ar kitus rašytojus kaip į ištisai demokratinius, arba kaip
į ištisai buržuazinius“s. Pastarasis teigimas yra ypač patogus, nes jis
leidžia sovietiniam kritikui neva objektyviai pažvelgti į kurį nors ra-
šytoją ir, išrankiojus priimtinus ir atmestinus jo kūrybos bruožus, pa-
aiškinti tai „prieštaringumais“ Tiesa, Pranskus pažymi, kad pasitaiko
ir tokių, ypač antraeilių, rašytojų, kurių (pvz., Jakšto) kūryboje beveik
nėra demokratinių bruožų, tačiau vėl tuoj pat pabrėžia, kad „dau-
gelio kitų rašytojų, ypač įžymesniųjų menininkų, toks beatodairinis
priskyrimas šiuo laiku prie buržuazinės literatūros atstovų negalimas,
net jei savo visa kita visuomenine veikla jie būtų stovėję buržuazinėse
pozicijose“, Šio teigimo yra štai kokia, ypač įsidėmėtina, priežastis:
„Čia reikia turėti galvoj tą marksizmo-leninizmo estetikos teiginį, kad
didis menininkas negali neatspindėti kai kurių pažangių savo meto
idėjinių tendencijų, šiuo atžvilgiu - lietuvių nacionalinio išsivadavi-
mo judėjimo pažangių demokratinių tendencijų““. Ir pagaliau išvada:

3 Bronius Pranskus-Žalionis, „Nacionalinis judėjimas ir lietuvių literatūros
klausimai“, in: Pergalė, Vilnius, 1956, Nr. 12, p. 70-83.

8 Ibid., p. 80.

84 Ibid., p. 80.

835 Ibid., p. 80. Remiamasi Vladimiru Leninu, kuris, aptardamas Levo Tolstojaus
kūrybą, yra pasakęs: „Ir jeigu prieš mus tikrai didelis menininkas, tai bent
kai kurias esmines revoliucijos puses jis turėjo atspindėti savo veikaluose“
(Leninas apie kultūrą ir meną, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros lei-
dykla, 1960), cituojama iš: Kazys Umbrasas, Literatūros kryptys ir metodai,
Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962, p. 4-5.

378

„Šitokiu požiūriu nagrinėtina visų žymesniųjų XIX a. pabaigos lietuvių
literatūros atstovų kūryba: Maironio, V. Kudirkos, A. Fromo-Gužučio,
G. Petkevičaitės, A. Kriščiukaičio-Aišbės, K. Sakalausko-Vanagėlio ir
t. t. Iškeliant jų kūrybos prieštaravimus, pažymint buržuazinės ten-
dencijas, negalima nepažymėti ir net ypatingai nepabrėžti tų jų kūry-
bos bruožų, kuriais jie išreiškė visaliaudines demokratines nacionali-
nio išsivadavimo judėjimo tendencijas“**.

Pažymėjęs, kad tuo pačiu metu, nors taip pat ne be buržuazinės
ideologijos poveikio, reiškėsi literatūroje ir „demokratinė srovė“ (pvz.,
Jonas Mačys-Kėkštas, Vaičaitis, Žemaitė), kuri vėliau „revoliucioniza-
vosi“, jos atstovai (pvz., Stasys Matulaitis, Mačys-Kėkštas, Jonas Bi-
liūnas, Vincas Mickevičius-Kapsukas) „ar iš dalies, ar visiškai įsiliejo
į revoliucinį darbininkų judėjimą“, - Pranskus aptaria“? ir XX a. pra-
džios literatūrinio palikimo interpretaciją, kuri reikalinga ir Maironio
vėlesnės kūrybos sovietiniam traktavimui pažinti. Pasak Pranskaus,
„paskutinė sąlyga, integravusi lietuvių nacionalinio išsivadavimo ju-
dėjimą, kaip visatautinį judėjimą, nustojo egzistavusi tuoj po to, kai
1904 m. buvo panaikintas spaudos draudimas ir kai lietuviškoji bur-
žuazija gavo nevaržomo vystymosi laisvę [...]. Kadangi šiuo laikotar-
piu neliko jokių sąlygų ir uždavinių, kurie jungtų, integruotų visus
lietuvių nacijos sluoksnius, tai nedera iš viso kalbėti apie naciona-
linio išsivadavimo judėjimą. Dabar tegalima kalbėti jau apie grynai
buržuazinį nacionalinį (tiksliau - nacionalistinį) judėjimą, - iš vienos
pusės, ir revoliucinį darbininkų, vedančių paskui save plačiąsias dar-
bo valstiečių mases, judėjimą, — iš kitos pusės. Šio laikotarpio lietu-
vių literatūros nagrinėjimo atžvilgiu taip pat reikalingos kai kurios
naujos metodologinės prielaidos“. Būtent, priešingai ankstyvesniam
laikotarpiui, šio meto literatūroje „išryškėja buržuazinės nacionalis-
tinės ir proletarinės socialistinės tendencijos, tarp kurių vyksta aštri
kova“, todėl „pagrindiniai šio laikotarpio lietuvių literatūros nagrinė-
jimo uždaviniai reikalauja pabrėžti tolesnį demokratinės realistinės
literatūros augimą ryšium su visos revoliucinės kovos kilimu“. Tačiau

35 Thid., p. 80.
37 Bronius Pranskus-Žalionis, op. cit., p. 82-83.

379

ir čia, kaip ir anksčiau, Pranskus patogiai apsidraudžia: „Šitas nau-
jas lietuvių literatūros pobūdis XX a. pradžioje ir ypač po 1905-1907
metų revoliucijos anaiptol nereiškia, kad ir šiuo laikotarpiu daugelio
rašytojų kūryba nebūtų turėjusi didelių prieštaravimų tarp pažangių-
jų demokratinių ir reakcinių buržuazinių bruožų, kad ir šiuo laiko-
tarpiu rašytojo pasidavimas buržuazinei ideologijai neturi suvaržyti
atskirų pažangių vertingų bruožų ir iškėlimo to rašytojo kūryboje“.
Vienok, palyginti su ankstesniu atveju, esama skirtumo: „Seniau tie
pažangieji rašytojo bruožai siejosi dažniausiai su tų pažangiųjų ben-
dranacionalinių bruožų atspindėjimu, kurie buvo ano meto pačios
buržuazijos ideologijoje (lietuvių nacionalinio sąmoningumo ugdy-
mas, akcija prieš nacionalinę priespaudą ir t. t.), dabar gi rašytojas
išreikšti pažangius demokratinius bruožus tegalėjo tik peržengdamas
savo buržuazinės ideologijos ribotumus“.

Tad štai pagaliau tie principai, kuriais turinti būti sovietiškai sei-
kėjama visa Maironio kūryba. Praktiškai, nugriebus Grigoraičio ir
Pranskaus daugiažodžio išvedžiojimo putas, lieka štai kas: iškilus ra-
šytojas, kad ir priešiškos ideologijos (tebūna ji buržuazinė, naciona-
listinė, klerikalinė ir t. t.), negali neatspindėti savo kūryboje bent kai
kurių „pažangių“ elementų, ir tie „pažangieji“ (ne „reakciniai“) ele-
mentai savaime yra meniškai stipriausi bei įtikinamiausi jo kūrybos
bruožai; o kai galai nesueina, tada pasiaiškinama „prieštaringumais“,
atsiradusiais dėl rašytojo ideologinio „ribotumo“. Tokiu būdu pato-
giai susidorojama su Maironiu ir kitais iškiliais praeities rašytojais,
kurie kitaip turėtų būti visiškai atmesti, ir sovietiškai traktuojamoje
mūsų praeities literatūros istorijoje teliktų daugiausia tik tokie tikrai
„pažangūs rašytojai“, kurių kūryba yra ne tiek grožinė literatūra, kiek
„pažangi“ propaganda.

Pranskaus straipsnis nebuvo atsitiktinis ar tik šiaip sau jo nuomo-
nė, Nors po straipsniu Pergalės redakcija įdėjo prierašą, jog „spaus-
dindama šį straipsnį, redakcija tikisi, kad šiuo svarbiu ir mažai nagri-
nėtu klausimu pasisakys literatūros darbuotojai, istorikai, mokytojai
ir kt“, daugiau niekas taip ir nepasisakė. Matyt, buvo jaučiama, kad

8 Ibid., p. 83.

380

tai yra ne tik vieno asmens, bet, kaip sovietinėje tvarkoje dažnai pasi-
taiko, ir kolektyvo užkulisiuose apsvarstytų klausimų beveik oficialus
sprendimas. Reikia atsiminti, kad tuo metu Mokslų Akademijos Lie-
tuvių kalbos ir literatūros institutas ruošė antrąjį daugiatomės lietu-
vių literatūros istorijos tomą, apimantį 1861-1917 m. laikotarpį. Tad
žūtbūt reikėjo nustatyti bendruosius to laikotarpio literatūros trak-
tavimo principus. O Pranskus buvo ne eilinis instituto bendradarbis,
pagrindinis to tomo autorius, parašęs, šalia kitų, ir apibendrinamuo-
sius skyrius apie XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios literatūrą. Todėl,
taip pat ne atsitiktinai, tie skyriai sutampa su minėtu jo straipsniu,
kuris taip pat aidi ir to tomo Korsako įvade ir kurio mintys apskritai
driekiasi per visą knygą. Žodžiu, jau susipažinus su Grigoraičio ir ypač
Pranskaus straipsniais, Lietuvių literatūros istorija šiuo atveju nieko
naujo neduoda. Šiaip, aišku, čia tie principai yra žymiai detalizuoti
ir svarbiausia praktiškai pritaikyti to laikotarpio literatūros bendrajai
raidai ir paskiriems rašytojams, tad ir Maironiui. Jam paskirta atski-
ras, Leono Gineičio parašytas, skyrius“, kuris, tarp kitko (regis, ne
be reikšmės), yra vos šešiais puslapiais ilgesnis už Lazdynų Pelėdos
skyrių ir tik keturiais už Janonio, o antra vertus, net dvidešimčia pus-
lapių trumpesnis už Žemaitės skyrių. Tačiau ir čia, išskyrus vieną kitą
nežymų atvejį, pakartojama, plačiau ir sistemingiau, tie patys priim-
tini ir atmestini Maironio kūrybos bruožai, kurie jau anksčiau buvo
išrankioti. Tik čia jau Maironis pagaliau įvilktas į nustatytą tautinio
atgimimo ir XX a. pradžios literatūros interpretaciją, ir viskam tartum
uždėta oficialumo antspaudas. Kadangi Maironio kūrybos forma ir
eilėdara yra daugiau klasikinio (ne „dekadentinio“!) pobūdžio, todėl
šie elementai knygoje traktuojama neutraliai: pabrėžiama Maironio
silabinės-toninės eilėdaros įtvirtinimas bei kitų poetinių priemonių
išugdymas ir reikšmė mūsų poetikos raidoje, o kita vertus, pagrįstai
konstatuojama poemų ir dramų kompoziciniai trūkumai, veikėjų psi-
chologiškumo stoka, schematiškumas ir kt. Kas kita idėjiniame temi-
niame kūrybos svarstyme. Čia, kaip įprasta, „prieštaringa“ Maironio

8 Lietuvių literatūros istorija, t. 2: Kapitalizmo epocha (1861-1917), redagavo
Kostas Korsakas, Vilnius: Mintis, 1958, p. 240-278.

381

kūryba dirbtinai suskaldoma į dvi dalis. Viena, teigiamai pabrėžia-
ma „geriausios pažangiojo romantizmo tradicijos“: tėvynės meilės,
gimtojo krašto gamtos grožio ir herojiškosios Lietuvos praeities (kol
tai netampa „perdėtu, nekritišku tos senovės idealizavimu“!) apdai-
navimas, kovos prieš caro priespaudą ir kovingo nusiteikimo prieš
kryžiuočius ir „kaizerinius okupantus“ motyvai, raginimas ugdyti
gimtąją kalbą, krašto kultūrą ir švietimą, taip pat intymūs asmeninės
lyrikos bruožai, pasisakymas prieš „buržuazijos moralinį smukimą‘,
„Lietuvos buržuazinės visuomenės“ kritika, „nusivylimas Lietuvos
"nepriklausomybe" ir nusistatymas prieš 'dekadentizmą“. Antra, su-
darkant Maironio kūrybos organišką visumą, paneigiama ir atmeta-
ma „buržuaziniai klerikaliniai“ motyvai, „tautinės vienybės“ skelbi-
mas, religinių pažiūrų „deklaravimas“, kritikuojama „perdėtas“ hero-
jinės Lietuvos praeities vaizdavimas, „nacionalistinis ribotumas“ (t. y.
kritiškas požiūris ypač į rusus) ir apgailestaujama, kad Maironis „ne-
neigė buržuazinės santvarkos iš esmės“. Ypač stengiamasi teigiamai
pabrėžti, išplėšiant iš konteksto ir peržengiant bet kokias proporcijos
ribas, Maironio „Lietuvos buržuazinės visuomenės“ kritika ir „nusi-
vylimas Lietuvos nepriklausomybe“. Kur tai taikoma, matoma kad
ir iš šio pavyzdžio. Mokykliniam vadovėlyje-skaitiniuose, šalia vieno
posmo „Nebeužtvenksi upės bėgimo...“ teįdėta vos vienas vienintelis
Maironio eilėraštis - satyra „Kai kam“ (tarp kitko, be antrojo ir trečio-
jo posmų, reiškia, išcenzūruotas, kaip ir 1947 m. Pavasario balsuose).
Jį perskaičius, mokiniams duodama dar štai kokie klausimai-uždavi-
niai: „Kurio meto ‘visuomenės veikėjus’ pliekia Maironis savo satyroje
‘Kai kam’? Kas jie tokie, kokiu būdu jie pralobo? Išnagrinėkite, kokias
poetines priemones pavartoja poetas, norėdamas išryškinti buržuazi-
nių veikėjų niekšybes“*. Žodžiu, Maironis paverčiamas ir atitinkama
„pedagogine“ priemone.

Lietuvių literatūros istorijos paruošimas ir pasirodymas šiek tiek
plačiau atvėrė duris ir Maironiui. Oficialiai nustačius, ką ir kaip gali-
ma apie jį sakyti ir ką reikia nutylėti, jaukiau pasijuto ir eiliniai „lite-

ə Skaitiniai VII klasei, sudarė: Jovita Čenienė ir Vincas Eidukaitis, Kaunas:
Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1955, p. 123.

382

ratūros darbuotojai“. Pagaliau buvo išleista Lietuvių literatūros vado-
vėlis vidurinėms mokykloms”, kurio antrojoje dalyje (1958 m.) šešio-
lika puslapių paskirta ir Maironiui. Vadovėlio autorius Būtėnas parašė
ir atskirą brošiūrėlę - Maironis“*. Vienu ir kitu atveju Būtėnas, aišku,
sutapo su akademine Lietuvių literatūros istorija, kurios turinys jam,
kaip oficialaus literatūros vadovėlio autoriui, jau buvo žinomas iš jos
rankraščio aptarimų, t. y. tam tomui dar nepasirodžius.

Naujas reiškinys buvo tuo metu kiek pagyvintas Maironio kūrybos
spausdinimas. Reikia atsiminti, kad nuo 1947 m. Pavasario balsų lei-
dimo iki 1956 m. Lietuvoje teišėjo tik viena Maironio knygelė - moky-
klai skirtas rinkinėlis Eilėraščiai“ (1951 m.). O dabar, 1956-1958 metų
laikotarpyje, pasirodė dviejų tomų Rinktiniai raštai (1956 m.), Jūratė ir
Kastytis (1957 m.), Pavasario balsai (1958 m.) ir mokyklinis rinkinėlis
Maironis (1957 m.), išleistas „Mokinio bibliotekos“ serijoje ir pakartotas
1958, 1959 ir 1960 metais. Reikšmingiausi, aišku, yra Rinktiniai raštai -
plačiausias, iki šiol okupuotoje Lietuvoje pasirodęs, Maironio kūrybos
leidinys, entuziastingai sutiktas kritikos?*. Jis pradedamas gana išsamiu
įvadiniu straipsniu „Maironio poezija“, kuris, palyginti su Lietuvių lite-
ratūros istorijos Maironio skyriumi, nieko naujo nepasako: abiejų au-
torius tas pats Gineitis (paraštėje nebent paminėtina štai koks kuriozas,
kartojamas ir Lietuvių literatūros istorijoje. Gineitis rašo, kad „buržua-
zijos viešpatavimo Lietuvoje metais įvairūs literatūriniai 'modernistai'
niekinamai žiūrėjo į Maironį, laikė jį pasenusiu; skleidė šūkį ‘Šalin nuo
Maironio!“ o „Progresyvioji inteligentijos dalis ir buržuazijos viešpa-
tavimo laikais gėrėjosi geriausiais Maironio poezijos kūriniais“. Negi

9" Iki tol reikėjo tenkintis Korsako redaguotomis konspektinėmis apybraižomis,
išleistomis rankraščio teisėmis (!) vos 500 ir 1000 egz. tiražu: Lietuvių literatū-
ros istorijos konspektas, d. 1: Feodalizmo epochos literatūra, redagavo Kostas
Korsakas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1952.

%2 Julius Būtėnas, Maironis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatū-
ros leidykla, 1957.

93 Maironis, Eilėraščiai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1951.

4 Jonas Lankutis, „Maironio raštų dvitomis“, in: Tiesa, Vilnius, 1956-12-15,
Nr. 292; Antanas Jonynas, „Tėvynės meilės dainius“, in: Pergalė, Vilnius, 1957,
Nr. 7, p. 82.

5 Leonas Gineitis, „Maironio poezija“ p. 48.

383

autorius užmiršo, kad posakis: Maironis paseno, Maironis nuseno,
Maironis paseno... buvo nukaltas ne kieno kito, kaip Venclovos?59)
Pirmąjį Rinktinių raštų tomą sudaro Pavasario balsai, o antrąjį - Jau-
noji Lietuva ir Nelaimingos Dangutės vestuvės. Į šiuos Pavasario bal-
sus taip pat nepateko tie patys eilėraščiai, kurie neįdėti ir į 1947 m.
leidimą (pvz., „Marija, Marija..“, „Kad širdį tau skausmas..., „Pirmyn
į kovą! „Nepriklausomybę atgavus“, „Tautos pabėgėliams“ ir kt.),
su keliomis išimtimis: pagaliau aptinkama „Bažnyčioj gieda 'aleliu-
ja“ (nejaugi todėl, kad tai vertimas iš rusiško „Xpucroc Bockpec“?),
baladės „Čičinskas“ ir „Užkeiktas Skapiškio varpas“ ir vienas iš šešių
Rigvedos vertimų - „Čaura pančasika“, kuris, anot Gineičio, „ypač pa-
sižymi [...] aukštu vertimo lygiu“? (anksčiau, matyt, nepasižymėjo).
Kita vertus, čia nepateko satyros „Lietuva - didvyrių žemė“ ir „Ašaros
tarp juokų“, kurios yra, nors ir labai išcenzūruotos, 1947 m. Pavasario
balsuose. Matyt, nutarta jų geriau visai nedėti, negu taip išbraukyti
kaip anksčiau. Tačiau kiti eilėraščiai, kurie ankstesniuose Pavasario
balsuose buvo išcenzūruoti (pvz., „Lietuva brangi“, „Daina „Už Resei-
nių, ant Dubysos...“)“ ir kt.) Rinktiniuose raštuose jau duodami ištisai,
be išbraukymų, neišskiriant ir „Kur bėga Šešupė“ paskutiniojo pos-
mo, nors jį esą Maironis „pridūrė“ tik dėl religinių sumetimų, ir ku-
ris „visiškai nesisiejo su kūrinio tematika“. Ištisai pateikta ir Jaunoji
Lietuva ir Nelaimingos Dangutės vestuvės, iki tol okupuotoj Lietuvoj,
regis, visai nespausdintos. Tad Rinktiniai raštai yra ne tik plačiausias,
bet ir reliatyviai „Liberaliausias“ sovietinis Maironio kūrinių leidinys.
Pagaliau, lygiai tokio pat turinio kaip ir Rinktiniuose raštuose yra ir
1958 m. Pavasario balsų leidimas.

96 Juozas Brazaitis, „Maironis ir Lietuva“, p. 340 [šios knygos p. 284]. [Taip pat
žr. Stud. Antanas Venclova, „8-as 'Baras“, in: Lietuvis, Kaunas, 1925, Nr. 34 (šios
knygos p. 211).] Tiesa, tai nepilnas Venclovos to meto pažiūrų apie Maironį
vaizdas. Savo atsiminimuose Venclova pasakoja, kaip jam, renkant parašus
Korsakui iš kalėjimo paleisti, tekę eiti ir pas Maironį. Tasai atvėrė duris, ir
svečiui pasidarę „truputį nedrąsu“. Venclova pasiaiškina: „Prieš mane di-
džiausias Lietuvos poetas!“ (Antanas Venclova, Epochos vėjas, Vilnius, Vals-
tybinė grožinės literatūros leidykla, 1962, p. 87).

97 Leonas Gineitis, „Maironio poezija“, p. 10.

98 Ibid., p. 26.

384

Šie Maironio kūrybos leidiniai sudarė jau šiokią tokią pažangą. At-
rodo, kad čia savo pėdsakus paliko tuo metu Sovietų Sąjungoje pasi-
reiškęs ir Lietuvą pasiekęs vadinamasis atlydys. Jei taip, tai didesnės
įtakos jis, deja, neturėjo. Atlydys pasibaigė - baigėsi ir „liberalumai ':
už Rinktinius raštus pilnesnio, tikrovei artimesnio Maironio kūrinių
rinkinio iki šiol taip ir neišleista. Jubiliejaus proga pasirodė Vilniuje
lietuviška, o Maskvoje rusiška Maironio kūrybos rinktinė. Pastarosios
dar neteko matyti. Lietuviškąją kišeninio formato, dail. Vytauto Va-
liaus iliustruotą rinktinę Poezija (su trumpu Venclovos įvadu „Mai-
ronio poezijos gyvybė“) sudaro „geriausi eilėraščiai“? iš Pavasario
balsų ir trumpos, daugiausia grynai lyriško pobūdžio arba socialinio
turinio, ištraukos iš poemų Jaunoji Lietuva, Mūsų vargai ir Raseinių
Magdė, libretų Kame išganymas ir Nelaimingos Dangutės vestuvės ir
prologas iš dramos Kęstučio mirtis. Šio leidinio Pavasario balsai at-
rankos ir cenzūros prasme, bendrai tariant, sutampa su Rinktiniuose
raštuose išspausdintais, be 9 eilėraščių: „Nedaugel mūsų“ (!), „Mūzos
pavojuje“ „Akys“ „Apsaugok, Viešpatie!“ „Lietuva brangi“ (!), „Suo-
lelis miške“ „Dainų šventei“, „Nuolat verkšlenantiems politikams“
ir „Laiškai“, - jų esama Rinktiniuose raštuose (ir 1958 m. Pavasario
balsuose), tačiau nėra Poezijoje. Mūsų vargai, Raseinių Magdė, Kame
išganymas ir Kęstučio mirtis sovietiškai lietuviškuose Maironio lei-
diniuosę yra nauji vardai. Tai gerai. Tačiau vis dar tik „ištraukos“, o iš
Pavasario balsų vis teberankiojama „geriausi“ eilėraščiai.

Šio meto Maironio kūrinių cenzūravimo padėtį, nors ir ribotai, at-
skleidžia ir 1562 m. Maskvos-Leningrado serijos „Bu6xuoTeKa nosta“
išleista lietuvių XIX a. poezijos antologija - /Ilumogckue noəm»bi XIX
seka“, Priešingai 1955 m. Vilniuje pasirodžiusiai panašiai antologijai
lietuvių kalba (Lietuvių poezija: XIX amžius), kurioje Maironio visai
nėra“', rusiškoje antologijoje jis įtrauktas, jam skiriama daugiausia

9 Naujos knygos, Vilnius, 1962, Nr. 5, p. 14.

10 Tumosckue noambi XIX eeka, MockBa, Jlenunrpan: CoBeTCKHH NHCaTeNB,
1962.

1 Antologijos redaktorius Pranskus paaiškinimuose teigia, jog „visais atžvil-
giais turėtų būti įdėtas į šį rinkinį ir Maironis, bent jo XIX a. pabaigoje sukurti
eilėraščiai. Tačiau jie nededami, turint galvoje tai, kad su Maironiu prasideda

385

vietos ir juo užbaigiama pati knyga. Joje dažniausiai sekama 1949 m.
rusiškąja Maironio rinktine: kaip ir pastarojoje, antologijoje lygiai taip
pat išcenzūruota „Kur bėga Šešupė“, „Lietuva brangi“, „Lietuva - di-
dvyrių žemė“ ir ištraukos iš Jaunosios Lietuvos. Kita vertus, atvirkščiai
negu rinktinėje, ištisai įdėta „Oi neverk, matušėle!“ ir „Jei po amžių
kada“. Tačiau paimkime „Čičinsko“ atvejį. Ši baladė, tartum remiantis
Rinktiniais raštais, duodama, galima sakyti, visa: tik kelios nežymios
kupiūros priešpaskutiniuosiuose posmuose. Tačiau štai kas atsitiko
su pačiomis „jautriausiomis“ eilutėmis.

Ginti žūstančios tėvynės
Nuo Kazokų ir Maskvos
Stojo sūnūs. Vien negynęs
Tik Čičinskas Lietuvos.
Liaudos išrinktas balsais,
Seime riejos su visais,
Gavęs vardą išdaviko;
Nepermaldomas kitų,
Ant sumanymų aukštų
„Veto“ velniškai užriko

išversta:

Bsicmynanu na 3aujumy
Ckop6noli poðUHbI CbiHbi,

Ho maznam eoccmanr omkpiimo
H ne noxcaneA cmpanvi.

Boii Yuuunckac u36pan Jiaysi000,
B ceŭme on 3acnopun c npaedoii

H, kak Ovae0A, kpuknya: „BETO!

lietuvių poezijoje visa eilė naujų reiškinių, būdingų jau XX a. lietuvių poe-
zijai, kad Maironis pateikė senesniųjų savo eilėraščių redakcijas. Vadinas, jis
gali būti skiriamas prie XX a. poetų“ (Lietuvių poezija: XIX amžius, sudarė ir
pastabas paruošė Bronius Pranskus, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros
leidykla, 1955, p. 657). Ar čia tik nebus tas „apsidraudėliškumas“?

w /lymosckue NO3Mo! XIX eeka, p. 421.

386

(Pažodžiui:

Stojo sūnūs ginti

liūdinčios tėvynės,

tačiau magnatas atvirai pasipriešino
ir nepagailėjo šalies.

Išrinktas Čičinskas Liaudos,

seime susiginčijo su tiesa

ir, tartum velnias, suriko: „Veto!“)

O kito posmo pradžia:

Sako, Maskvai parsidavęs!
Skleidžia Varšuva gandus,
Kad už tai nuo priešų gavęs
Aukso kupinus puodus

pavirto į:

Ilo JTlumee monga xoduna
H e Bapwuase Gbin cAyUOx,
Bydmo nonyuun 3a amo

Tonnaiŭ 3070ma eopwok.®
(Pažodžiui:

Po Lietuvą sklido gandas
ir Varšuvoj būta paskalos,
būk tai gavęs už tai

pilną puodą aukso.)

Žodžiu, dingo kazokai, dingo Maskva...

Tad pagaliau po ilgų ir sunkių pastangų, kovos su „apsidraudėlišku-
mu“ „buržuazinio nacionalizmo liekanomis“ ir „ideologinėmis klai-
domis“, sudaryta reliatyviai baigta sovietinė Maironio interpretacija:

13 Ibid., p. 421.

387

jo kūryba ne tik suskirstyta į priimamą („pažangią“) ir atmetamą
(„buržuazinę nacionalistinę klerikalinę“), bet ir tas suskirstymas „pa-
grįstas“ bendrąja, sovietų nusikalta, Maironio laikotarpio visuomeni-
nio politinio gyvenimo ir kultūrinio literatūrinio palikimo traktavimo
samprata.

Tačiau ir tai dar nereiškia, kad toji interpretacija yra visiškai saugi.
Štai, ją jau suformulavus, vėl įsivėlė „ideologinių klaidų“. Trečiajame
rašytojų suvažiavime, 1959 m. pradžioje, svarstant literatūros mokslo
ir kritikos problemas, ypač plačiai buvo paliesta ideologiniai klausi-
mai. Apie tai išsamiai kalbėjęs jau profesorius ir Vilniaus universiteto
literatūros katedros vedėjas Pranskus ypač atkreipė dėmesį į vadina-
mąjį revizionizmą ir pareiškė:

Akivaizdi revizionistinė tendencija lietuvių literatūros moksle pasireiš-
kė pirmiausia tuo, kad mėginama pažeisti pagrindiniai marksistinės-le-
nininės metodologijos dėsniai. Pasitaiko, kad po kovos prieš vulgarųjį
sociologizmą priedanga pradedama neigti sociologinis ideologinių reiš-
kinių, o taip pat ir literatūros reiškinių pagrindimas apskritai. Neabe-
jotinai revizionistinės yra ir tendencijos vertinti literatūros reiškinius

atplėšiant juos nuo konkrečios istorinės tikrovės, kurioje jie atsirado.“*

Esą tokių klaidų būta nagrinėjant ir Maironio kūrybą”. Tų klaidų
Pranskus konkrečiai nenurodė, todėl sunku pasakyti, ką jis iš tikrųjų
turėjo galvoje. Kas ten bebūtų, aišku, kad vadinamasis revizionizmas
buvo palietęs ir Maironio interpretaciją. Nenuostabu: jo kūryba „re-
vizionistinėms“ ir apskritai visokioms „ideologinėms klaidoms“ yra
ir pasiliks labai imli, nes toks yra jos idėjinis-teminis pobūdis. Todėl
panašių „recidyvų“ gali pasitaikyti ir ateityje. Antra vertus, reikalui
esant, gali pasirodyti ir šiokių tokių „liberalumo“ prošvaisčių. Paga-
liau dėl tų pačių tikslų toji interpretacija galinti būti net dar daugiau
sugriežtinta ir iškreipta. Čia viskas priklauso, plačiai žvelgiant, nuo
sovietų ideologijos, nors ir nežymių, svyravimų ir taktikos lietuvių

104 „Tarybų Lietuvos rašytojų III-jo suvažiavimo aprašymas“, in: Pergalė, Vilnius,

1959, Nr. 2, p. 164.
105 Ibid., p. 165.

388

tautos atžvilgiu. Tačiau visa tai dar nereiškia, kad keisis pačios Mairo-
nio interpretacijos esmė: ji jau esanti įtvirtinta:

Mūsų marksistinis literatūros mokslas ir kritika jau atliko pagrindinį
darbą, įvertinant Maironio literatūrinį palikimą, išryškinant jo būdin-
guosius idėjinius-tematinius-meninius bruožus, atskleidžiant jo vidi-
nius prieštaringumus ir kartu objektyvią istorinę reikšmę bei išlieka-

106

mąją vertę““,

patikino Korsakas jubiliejaus proga. Tai matyti ir iš kitų ta pačia
proga spaudoje pasirodžiusių straipsnių“". Jų autoriai, nors ir rašyda-
mi skirtingais klausimais, visi kaip susitarę remiasi tuo pačiu Mairo-
nio kūrybos „dvilypumo“, „prieštaringumo“, „dviejų kultūrų susidū-
rimo“ principu. Tiesa, pasitaiko kai kurių nevienodumų, tačiau tai
yra daugiau tono, stiliaus ir akcentavimo klausimas, ne esmės. Tuo
labiau, kad vis dėlto esama šiokio tokio skirtumo tarp, sakysime, Kor-
sako ir Žiugždos: pirmasis, kaip ten bebūtų, yra literatūros istorikas,
o Žiugžda tėra - Žiugžda. Vienok interpretacijos principas lieka tas
pats. O to principo pagrindas, prasiyrus pro visas dialektikas, labai
aiškus: numaironinti Maironį ir palenkti jį savo tikslams.

Šalia šitokio Maironio vertinimo ir tokio jo kūrybos cenzūravimo,
Lietuvoje beveik kiekviena proga pabrėžiama, kad, skirtingai negu
„buržuazijos valdymo metais“, „tarybinė visuomenė didžiai vertina
geriausiąją Maironio literatūrinio palikimo dalį“, ją verčia „žymūs
rusų vertėjai“, kad jos „geriausieji pavyzdžiai įėjo į daugianacionalinės

16 Kostas Korsakas, „Poeto likimas“, p. 133 [šios knygos p. 311].

“7 Adolfas Sprindis, „Dviejų kultūrų susidūrimas Maironio kūryboje“, in: Li-
teratūra ir menas, Vilnius, 1962, Nr. 43; Leonas Gineitis, „Poeto pažiūros į
literatūrą“, in: Literatūra ir menas, 1962, Nr. 44; Antanas Venclova, „Apie
Maironio poezijos tradiciją“, in: Ibid.; Juozas Gaudrimas, „Maironis muziko-
je“ in: Ibid.; Kostas Korsakas, „..kaip kareivis nelygioj kovoj“; Juozas Žiugžda,
„Poetas ir visuomenė“; Teofilis Tilvytis, „Pavasario lyrika ir rudens audros“,
in: Pergalė, Vilnius, 1962, Nr. 11; Juozas Macevičius, op. cit.

389

tarybinių tautų literatūros lobyną“**. Kaip įrodymas pateikiami jo kū-
rybos leidinių nemaži tiražai. Pavyzdžiui, pasirodžius Rinktiniams
raštams, buvo pareikšta:

Dvitomis išleistas ligi šiol mūsų poezijoje negirdėtu 25.000 egz. tiražu,
apie kurį senasis mūsų dainius, savo dienas pabaigęs obskurantiškosios
buržuazijos valdymo metais, turbūt net ir svajoti nesvajojo. Dar niekada
geriausieji Maironio kūriniai nebuvo taip plačiai pasklidę liaudyje, dar
niekada paprastas darbo žmogus taip visapusiškai nepažino savo myli-

mo poeto.'*?

Palikus nuošaly gražbylystę ir atmetus „visapusiško“ pažinimo vi-
sišką netiesą, pravartu pažvelgti į tiražų klausimą kiek akyliau. Ar iš
tikrųjų tie tiražai tokie įspūdingi, kaip jie iš paviršiaus atrodo?

1940-1955 metais išleistos tik dvi Maironio knygos (Pavasario bal-
sai, 1947 m. ir Eilėraščiai, 1951 m.) bendru 16.000 egz. tiražu, antroji
iš jų - vos 32 p. knygelė mokykloms. Pagal Lietuvos TSR spaudos sta-
tistiką 1940-1955", palyginti su kitų praeities rašytojų tuo metu išleis-
tomis knygomis, Maironio leidinių tiražas yra vos 3.000 egz. didesnis
už Broniaus Laucevičiaus-Vargšo tiražą, lygus „rašytojo“ Mickevi-
čiaus-Kapsuko tiražui, mažesnis knygų skaičiumi ir tiražu už Dionizo
Poškos (3 knygos, 21.200 egz.) ir Vaižganto (3 kn., 25.200 egz.) ir kur
kas mažesnis už Donelaičio (6 kn., 35.000 egz.), Daukanto (5 kn.,
41.200 egz.), Antano Strazdo (4 kn., 64.000 egz.), Antano Baranausko
(5 kn., 68.000 egz.), Juliaus Janonio (10 kn., 99.600 egz.), o ką jau
bekalbėti apie Lazdynų Pelėdos (13 kn., 127.200 egz.), Biliūno (12 kn.,
164.600 egz.), Kazio Binkio (1 kn., 318.200 egz.) ir ypač Žemaitės
(22 kn., 531.400 egz.) tiražus. Mat visi pastarieji rašytojai yra mažiau
„pavojingi“ už Maironį, jų kūryba lengviau atrenkama. Ši tiražų pro-
porcija dar daugiau nusvyra Maironio nenaudai, kai palygini jo tiražą

18 Lietuvių literatūros istorija, p. 278.

129 Antanas Jonynas, op. cit., p. 82.

vw Lietuvos TSR spaudos statistika, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės
literatūros leidykla, 1957. Į šią statistiką neįeina vokiečių okupacijos metais
pasirodę leidiniai.

390

su net ir menkiausių sovietinių lietuvių rašytojų leidinių ir vertimų iš
rusų literatūros tiražais. Skaičiai aiškiai byloja tame pačiame statisti-
kos leidinyje", todėl nebūtina juos čia cituoti. Pakaks tik vaizdingumo
dėlei paminėti, kad net ir Rojus Mizara tuo metu susilaukė trijų knygų
bendru 35.000 egz. tiražu. Tačiau gal nejaukiausias yra tas faktas, kad
Maskvoje išleisto Maironio (abiejų rusiškos rinktinės leidimų) tiražas
buvo didesnis (20.000 egz.) negu Lietuvoje (16.000 egz.).

Nuo 1956 m. Maironio kūrinių leidimas kiek pagausėjo, pakilo
ir jų tiražai: Rinktinių raštų dvitomis (1956 m.) ir Jūratė ir Kastytis
(1957 m.) išleista 25.000 egz., Pavasario balsai (1958 m.) ir 1962 m.
Poezija po 15.000 egz. Be to, taip pat 15.000 egz. tiražu išleistas rinki-
nėlis Maironis (1957 m.) mokyklai, kuris pakartotas tris metus paeiliui
po 6.000 egz. Tačiau ir šiuo atveju, kai pamatai, kad, pavyzdžiui, Sa-
lomėjos Nėries rinkinys Širdis mana - audrų daina (1959 m.) išleista
20.000 egz. tiražu, Janonio Naujas rytas (1960 m.), Alfonso Bieliausko
Rožės žydi raudonai (1960 m.), Halinos Korsakienės Laikinoji sosti-
nė (1961 m.) ir Mykolo Sluckio Geriau mums nesusitikti (1961 m.) po
15.000 egz., to paties Sluckio Geri namai (1960 m.) 12.000 egz., Edu-
ardo Mieželaičio Broliška poema (1960 m.), Tilvyčio Usnynė (1962 m.)
ir Jonyno - Juozo Požėros Tu - mano kraujas gyvas (1961 m.) po
10.000 egz., kad Mizaros romanai leidžiami po 10.000-15.000 egz., ir
t. t., - kai visa tai matai, Maironio tiražų išorinis blizgesys, patekęs į
tikrovės perspektyvą, gerokai nublanksta. Be to, tikrovę akivaizdžiai
atskleidžia ir tai, kad štai, apsiribojant tik kai kuriais tolimesnės pra-
eities ir neseniai mirusiais rašytojais, išleisti arba leidžiami dažniau-
siai daugiatomiai Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Biliūno, Janonio, Balio
Sruogos, Giros, Nėries ir Cvirkos, nors ir daugiau ar mažiau atran-
kioti, raštai, - o Maironis dar vis tebeturi tenkintis visiškai ribotais
1956 m., Rinktiniais raštais, kuriuos keliomis ištraukomis šiek tiek
papildo 1962 m. rinktinė. Svarbiausias žingsnis į tikrą, nemeluojantį
rašytojo įvertinimą yra pilnas ir kritiškas jo raštų leidimas. Teoriškai
kalbant, Lietuvoje tam yra visos sąlygos. Tačiau tai, aišku, tik teorija.
O praktika, atvirais Korsako žodžiais, štai kokia: „Mums būtina viską

u Ibid., p. 71-80.

391

marksistiškai pervertinti ir tik tada pateikti mūsų plačiajai visuome-
nei. Leidžiamas knygas reikia aprūpinti gerais įvadiniais straipsniais
ir komentarais. Objektyvumas prie nieko gero neprives“*, Taigi kad
neprives. O be to nelemto objektyvumo pilno Maironio (ypač Mairo-
nio!) raštų rinkinio neparuoši ir neišleisi.

Ne geriau ir su Maironio kūrybos studijomis. Tai puikiai jaučiama
ir tuo ~- ne taip, kaip tiražais - nebandoma girtis. Prieš pasirodant
akademinei Lietuvių literatūros istorijai, t. y. nesuformulavus oficia-
lios Maironio interpretacijos, jo kūrybos studijos buvo beveik neįma-
nomos. Apžvelgdamas lietuvių literatūros tyrinėjimus sovietų metais,
Korsakas 1958 m. atvirai nusiskundė, kad „dar nėra parašyta stambes-
nių monografinių veikalų apie tokius įžymius rašytojus kaip Žemaitė,
Maironis, V. Kudirka, J. Janonis, V. Krėvė-Mickevičius, L. Gira ir kt“
Esą „bandymai parengti kai kuriems iš šių rašytojų skirtas monogra-
fijas kol kas nedavė teigiamų rezultatų“3. Vienok po trijų metų aukš-
tųjų mokyklų dėstytojai pagaliau jau rengė „monografinius darbus
apie įžymųjį lietuvių raštijos pradininką M. Daukšą, apie Žemaitės,
Maironio, B. Sruogos ir kitų rašytojų kūrybą“. Konkrečių rezultatų
vis dar nematyti, bet reikia manyti, kad pagaliau pasirodys koks nors
darbas ir apie Maironį. Tačiau, turint galvoje Maironio kūrybos visuo-
meninį idėjinį turinį ir griežtą jo interpretaciją, sunku tikėtis iš bet
kokio studijinio darbo ko nors objektyvesnio. Kaip ten bebūtų, kol
kas vienintelis atskiras leidinys apie Maironį tebėra jau minėta Būtė-
no populiaraus pobūdžio 38 p. brošiūrėlė - Maironis (1957 m.). Tuo
tarpu išleidžiama atskiros knygelės ir net monografijos ne tik apie ne-
palyginamai menkesnius už Maironį kai kuriuos praeities ir dabarties
rašytojus, bet net ir apie tokius kaip Aleksas Jasutis, Artūras Regratis
ir kt., kurių rašinius dažniausiai sunku atskirti nuo grafomanijos, -

“2 „Tarybų Lietuvos rašytojų III-jo suvažiavimo aprašymas“, p. 165.

"5 Kostas Korsakas, „Lietuvių literatūros tyrinėjimas tarybiniais metais“, in: Li-
teratūra ir kalba, t. 3, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958,
p. 22.

u4 Jonas Lankutis, „Tarybinio lietuvių literatūros mokslo pasiekimai“, in: Moks-
las Tarybų Lietuvoje, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros
leidykla, 1961, p. 112.

392

bet jie mat yra „revoliuciniai, proletariniai rašytojai“5. Kultūrinio
palikimo traktavimo bendroji politika matyti ir štai kur: su ypatin-
gu kruopštumu paruošti, leidžiami ne kieno kito kaip Mickevičiaus-
Kapsuko daugiatomiai raštai, o jų autorius sistemingai nagrinėjamas.
Šitaip reikalams susiklosčius, daug ko tikėtis Maironis negali.
Paprastai ten, kur rašytojo kūryba yra tikrai mylima ir vertinama,
ten ji tikrai gausiai ir pilnai leidžiama ir išsamiai nagrinėjama. Nėra
abejonės, kad lietuvių „liaudis“ Maironį ir vertina, ir myli: kitaip jo
kūrybos leidiniai, vos tik jiems pasirodžius, nebūtų tuoj pat išgrobs-
tomi. Dar daugiau. Partizanavimo laikais, „sunkiu klasių kovos metu
[...] buržuaziniai nacionalistai stengėsi panaudoti atskirus Maironio
kūrybos momentus savo žemiems tikslams“, o vengrų revoliucijos
dienomis Vilniaus universitete suskambėjo „Jau Slaviai sukilo. Nuo
Juodmario krašto / Pavasaris eina Karpatų kalnais [...]“*". Tad tauta
ne tik vertina Maironį - jis jai reikalingas. Ir kaip tik dėl to iškraipyta
interpretacija ir išcenzūruotais jo kūrybos leidiniais sovietai neprilei-
džia Maironio nei prie „liaudies“, nei prie „darbo žmogaus“ tiek, kiek
jis tikrai norėtų, neprileidžia Maironio tokio, koks jis iš tikrųjų yra.
Tai kur čia tasai „visapusiškas savo mylimo dainiaus pažinimas“?"š
Nors ir numaironintas, Maironis vis dėlto yra Maironis. Šimtmečio
sukakties neaplenksi. Tad jubiliejus buvo minimas. Taip žymiai pa-
togiau. Buvo sudarytas „respublikinis jubiliejaus komitetas“, kuriam
pirmininkavo Venclova. Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Klaipėdoje
suruošta minėjimai. Pagrindinis minėjimas įvyko sukaktuvių išvaka-
rėse (lapkričio 1 d.) Vilniuje, Akademiniame dramos teatre, kur, da-
lyvaujant Justui Paleckiui, partijos sekretoriams Albertui Barauskui
ir Antanui Barkauskui, Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojai
Leokadijai Diržinskaitei, Tiesos ir Cogemckaa Jumea redaktoriams

5 Andrius Baltaragis, „A. Jakštas dabarties Lietuvoje“, in: Aidai, Bruklinas,
1960, Nr. 9, p. 390, 393.

né Juozas Macevičius, „Ne be garbės ir ne be vardo“, in: Pergalė, Vilnius, 1962, Nr. 11,
p. 129.

7 Jaunoji Lietuva, VI:XIV.

* Antanas Jonynas, „Tėvynės meilės dainius“, Pergalė, in: Vilnius, 1957, Nr. 7,
p. 82.

393

Genrikui Zimanui ir Vasilijui Meščeriakovui, kalbėjo Venclova, Kor-
sakas, Mykolaitis-Putinas"* ir Rašytojų sąjungos pirmininkas Mieže-
laitis, o po to buvo atlikta literatūros ir muzikos programa. Politinių
ir mokslinių žinių skleidimo draugija ta proga išleido „studiją“ - rota-
torium spausdintą Gineičio paskaitą apie Maironio gyvenimą ir kū-
rybą, o Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas
suruošė parodą, kurioje „išstatyti poeto rankraščiai, įvairūs jo kūrinių
leidimai, retos fotonuotraukos, kritinė bei mokslinė literatūra apie jo
kūrybinį palikimą“**. Tačiau tuo pačiu metu vyko pasiruošimas kitai,
žymiai reikšmingęsnei, šventei: po kelių dienų Vilniuje, prie Dailės
muziejaus, su didelėm iškilmėm buvo atidengtas paminklas - ne Mai-
roniui, bet Mickevičiui-Kapsukui.
Maironis yra nuogąstavęs:

Išnyksiu, kaip dūmas, neblaškomas vėjo,

Ir niekas manęs neminės!*!

Deja, dabarties Lietuvoje jį ištiko gal dar didesnė nelaimė negu už-
marštis: jo vardas minimas, tačiau ne toks, kokį jis savo kūryba yra pali-
kęs. Tiesa, dažnai rašytojas būna nesuprastas. Bijojo to ir Maironis: „Gal
žmonės šiandieną manęs nesupras |[...|“*, - rašė jis. Tačiau Maironio
kūryba kaip tik yra labai aiški. Taip, vienu metu ji buvo nustojusi „ak-
tualumo“, bet tai nereiškė jos nesupratimo. Todėl bergždžiai šiandien
Korsakas mėto pėdas, tvirtindamas, kad Maironio „reikšmė ir šlovė ne
visų buvo ir iš dalies tebėra suprantama vienodai“. Negi jis užmiršo
savo paties teisingą teigimą, tartą Maironiui mirus, kad „galima nesutik-
ti su jo žodžiais ir nepritarti jo jausmam, bet negalima nesuprasti jų“?

ə Žr. Vincas Mykolaitis-Putinas, „Maironis. 100-tosioms gimimo metinėms paminė-
ti“, in: Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai, t. 10: Poezija; Literatūros istorija ir kritika;
Laiškai, dokumentai, Vilnius: Vaga, 1969, p. 592-601 (šios knygos p. 321-329).

20 Juozas Žiugžda, „Poetas ir visuomenė", in: Tiesa, Vilnius, 1962-1-02, Nr. 259.

a Eil. „Išnyksiu kaip dūmas“.

22 Eil. „Pasitikėjimas savimi“.

3 Kostas Korsakas, „Poeto likimas“, p. 132 [Šios knygos p. 310].

24 Žr. Jonas Radžvilas [Kostas Korsakas], „Vietoj Maironio nekrologo“, p. 459

[Šios knygos p. 247).

394

Neabejotinai šią tiesą Korsakas žino ir šiandien. Ją suvokia ir kiti litera-
tūros istorikai. Tai puikiai žino ir sovietinis režimas. Tad iš tiesų nuosta-
bu, kai jubiliejaus proga patetiškai tvirtinama, kad „tarybinė visuomenė
pasirodė mokanti vertinti Maironį geriau ir teisingiau negu jo buržuazi-
niai amžininkai“, ir su patosu šaukiama, jog „veltui šiandien šie ‘ponai,
suradę užuovėją pas JAV imperialistus, išdavę savo liaudį, bando savin-
tis Maironį. Tikrąją savo vietą Maironis užima mūsų literatūroje, tikrą-
jį pripažinimą jis surado savo liaudies širdyje“*“. Vis kalbama „liaudies“,
„tarybinės visuomenės“ vardu. Ir užmirštama, tikriau, nenorima žinoti,
kad „savintis“ kūrėjo apskritai neįmanoma. Jis yra. Ir yra toks, kokia jo
kūrybos visuma. Taip ir su Maironiu: jis yra - ne „mūsų; ne „jūsų“, bet
lietuvių literatūroje visa savo kūryba, kuri aiški kaip kristalas. Ir jokie
„pervertinimai“ čia nieko nepakeis",

"5 Kostas Korsakas, „Poeto likimas“, p. 138 [šios knygos p. 319].

26 Juozas Macevičius, op. cit., p. 130.

27 Rašant apie sovietinį Maironio traktavimą, buvo atkreipta dėmesys į Pavasa-
rio balsų 1947 m. leidimo išspausdintą įvadą, kuriame jo autorius Venclova
stengėsi duoti sovietiškai sukirptą Maironio kūrybos aptarimą.

Papildant pravartu pastebėti, kad ir Venclova, šiaipjau apsukrus sovietinė-
je „dialektikoje“, tuo metu (1947 m.) dar nebuvo pakankamai išprusęs ir dėl to
įvado pateko į bėdą. Pasirodo, ir jo nepataikyta į toną. 1949 m. pavasarį įvy-
kusiame rašytojų susirinkime Venclova „pilnu balsu“ (jo paties žodžiai) atliko
viešą išpažintį ir atgailą. Paaiškėjo, kad, šalia kitų nuodėmių (klaidingo Že-
maitės kūrybos aptarimo ir neteisingo Nėries - „Trečio Fronto“ ryšių nušvie-
timo bei apskritai to sąjūdžio pervertinimo), jis padaręs stambių, „principinę
reikšmę turinčių klaidų“ vertindamas tame įvade ir Maironio kūrybą.

Venclova kalbėjo (Antanas Venclova, „Už marksistinį lietuvių literatūros
palikimo įvertinimą“, in: Tiesa, Vilnius, 1949-05-29, Nr. 125; taip pat - Litera-
tūra ir menas, Vilnius, 1949, Nr. 20; cituojama iš: St. Devenis, „Nužmoginto
žmogaus balsas: Rašytojo A. Venclovos bolševikinis atgailavimas“, in: Drau-
gas, Čikaga, 1949-07-09, Nr. 158): „Mano klaida savo metu buvo padaryta
straipsnyje apie Maironį ir jo kūrybą, išspausdintame prie Pavasario balsų
leidimo. Tame straipsnyje mano buvo pernelyg iškelti aikštėn pažangieji
Maironio kūrybos motyvai, o nutylėti jo kūrybos reakcingieji, atžagareiviš-
kieji motyvai. Maironis, būdamas lietuviškosios buržuazijos atstovas, be to,
dvasininkas, savo gyvenimiškąja praktika ir klerikaliniais įsitikinimais susi-
jęs su vienu reakcingiausių visuomenės sluoksnių. Maironio kūryboje mums
daug svetima. Maironis turėjo daugybę reakcinių buržuazijos idėjų, kurios
vyravo tautinio sąjūdžio laikais“.

395

396

Toliau Venclova nurodė tuos „reakcinguosius, atžagareiviškuosius“ Mai-
ronio kūrybos motyvus: Maironis kėlęs feodalinės Lietuvos kultą, garbinęs
jos kunigaikščius ir nieko nerašęs apie prieš juos nukreiptas lietuvių liaudies
kovas, nes, kaip kunigas, jis niekad nesupratęs darbo žmogaus ir visą amžių
kovojęs dèl buržuazijos interesų: jo kūryboje esą motyvų, kurie sudaro lietu-
viškosios buržuazijos pagrindą, nemaža klerikalinių elementų, siauros kuni-
giškos pasaulėžiūros pareiškimų; be to, Mūsų varguose jis reiškęs neapykan-
tą rusams, o „kaip vienas nešlovingiausių Maironio kūrinių turi būti primin-
tas jo eilėraštis ‘Nuolat verkšlenantiems politikams, parašytas po 1926 m.
fašistinio perversmo, šis eilėraštis išspausdintas “Pavasario balsų naujame
leidime (1947 m.), kurį paruošė L. Starevičiūtė, redagavo E. Matuzevičius, 0
atsak. redaktorius buvo V. Drazdauskas. Man, kaip knygos įžangos autoriui,
irgi krinta atsakomybė už tai, kad aš nepatikrinau spausdinamo teksto“.

Savo „klaidas“ Venclova susumavo šiais žodžiais: „Štai tie reakciniai Mai-
ronio kūrybos elementai, kurie mano straipsnyje buvo nutylėti arba neišryš-
kinti. Tai labai rimta mano klaida. Juo labiau toji klaida kenksminga, kad ji
suklaidino daugelį skaitytojų, mokytojų, besimokančios jaunuomenės“.

Žinoma, sunku būtų patikėti, kad Venclova pats staiga praregėjo ir išvy-
do visas savo „principinės reikšmės turinčias klaidas“, čia reikėjo apšvietos iš
šalies. Ir, aišku, jos būta - nedviprasmiškos ir įsakmios. Tokios „klaidos“ tuo
metu apskritai buvo taip dažnos ir opios, kad partijos centro komiteto pen-
kioliktajame plenume tuo reikalu prabilo pats Sniečkus, kurio žodžiai jau
buvo cituoti minėtame straipsnyje (Antanas Baltaragis [Kostas Ostrauskas),
„Numaironintas Maironis: jo sovietinio traktavimo raida“, in: Aidai, Brukli-
nas, 1963, Nr. 4, p. 157-169; Nr. 5, p. 205-235 [šios knygos p. 347-396].

Straipsnyje peržvelgiamos Maironio politinės dramos - tai paskutiniai dides-
ni Maironio kūriniai, mažai tenagrinėti tyrinėtojų.

Pirma publikacija: Jonas Lankutis, Lietuvių dramaturgijos raida, Vilnius:
Vaga, 1974, P. 248-256; skelbiama iš: Jonas Lankutis, Lietuvių dramaturgijos
tyrinėjimai, Vilnius: Vaga, 1988, p. 231-239.

JONAS LANKUTIS
Maironio istorinės politinės melodramos

Maironis - vienas stambiausių lietuvių poezijos atstovų - pretendavo
užimti solidžią vietą ir mūsų dramaturgijos istorijoje. Kartu su Pava-
sario balsais 1895 m. išleistą libretą Kame išganymas jis visada laikė
pačiu mylimiausiu, rimčiausiu ir geriausiu savo veikalu’. Su šiuo mu-
zikinei scenai taikytu kūriniu Maironis galėtų būti statomas ir į mūsų
dramaturgijos pirmtakų gretą. Vėliau poetas sukūrė dar antrą libretą
Nelaimingos Dangutės vestuvės (1930) ir istorinę trilogiją: Kęstučio
mirtis (1921), Vytautas pas kryžiuočius (1925), Didysis Vytautas - Ka-
ralius (1930). Prieš pat mirtį jis buvo pradėjęs veikalą apie Barborą
Radvilaitę, kuri traukė ir tebetraukia daugelio lenkų ir lietuvių dra-
maturgų dėmesį. Tačiau visi šie kūriniai liko Maironio poezijos šešė-
ly. Net ir geriausių norų kupini Maironio kūrybos vertintojai beveik
visada atsiliepdavo apie jo dramas ir libretus gana kritiškai, kartais
netgi ironiškai bei piktai (Juozas Tumas-Vaižgantas, Adomas Jakštas-
Dambrauskas, Stasys Matulaitis, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Pu-
tinas, Vytautas Bičiūnas ir kt.). Labai rimtą ir autoritetingą istoriko
sprendimą apie svarbiausią Maironio dramaturgijos dalį yra padariusi
Vanda Zaborskaitė:

Lietuvių dramaturgijos raidoje Maironio trilogija nuskamba kaip ana-
chronizmas. Rašyti istorine tematika vien tik tam, kad pasigėrėtum

° Zr. Maironis, Pavasario balsai, Kaunas: Saliamono Banaičio spaustuvė, 1913,

p. 82.

397

ir pasidžiaugtum idealizuotais senovės karžygiais, buvo dar natūralų
ir pateisinama XIX a. pabaigoje, gal pirmaisiais XX a. metais. Fromo-
Gužučio dramaturgija yra būdingas šios rūšies literatūros pavyzdys, o
M. Šikšnio „Pilėnų kunigaikštis“ - aukščiausioji jos pakopa. Bet paskum
atėjo Vydūno „Probočių šešėliai“, o ypač V. Krėvės „Šarūnas“ ir „Skirgai-
la“ - su komplikuotais charakteriais, aštriomis draminėmis kolizijomis

ir visai nauju požiūriu į istorinį žanrą.*

Ši išvada iš esmės teisinga. Maironis savo dramomis tikrai neprita-
po nei prie Vinco Krėvės šarūniškojo psichologizmo, nei prie Putino
prometėjiškų kolizijų bei simbolikos, nei prie Sruogos lyrizmo. Tačiau
negalima taip pat pamiršti, kad Maironis sąmoningai buvo pasirinkęs
kitą kelią. Jis rašė politinės problematikos ir politinius konfliktus vaiz-
duojančias dramas (tuo keliu vėliau ėjo ir Krėvė, rašydamas Mindaugo
mirtį). Dramaturgijoje visais laikais egzistavo ir egzistuoja politinės
problematikos kūriniai su savo idėjinėmis funkcijomis bei tendencijo-
mis, formaliniais ypatumais ir epochos požymiais. Jie taip pat įsijungia
į bendrą dramaturgijos raidos procesą, atspindi jo dėsningumus.

Savo pirmąjį draminės formos kūrinį - Kame išganymas - Maironis
parašė kaip lyrinę dramą apie jauno idealisto kilnius užmojus, roman-
tiškus jausmų polėkius ir skaudžią rezignaciją, susidūrus su šiurkščia
gyvenimo realybe. Kartu autorius čia deklaravo dešiniojo visuomenės
sparno doktrinas, palietė opias gyvenamojo meto socialines, politines
ir pasaulėžiūros problemas. Tai būta konkretaus poleminio atsakymo
į Jono Šliūpo politinio ideologinio turinio knygelę išganymas vargdie-
nio. Kūrinio dramatizmą nulemia vidinė minties įtampa, „gyvųjų pa-
veikslų“ kaita. Vienur tie paveikslai gretinami vienas su kitu kontrasto
principu be jokios tiesioginės jungties (pvz., Milvydų šeimos idilė ir
Zonio monologas apie krūtinėn įsigėrusį „abejonės žaltį“ libreto pra-
džioje), kitur sukuriamos veikėjų bendravimo scenos su dialogais ir
nuomonių dvikovomis.

Šitoks meninis sprendimas buvo visai tinkamas dramatiškai iškel-
ti kai kurias socialines bei politines laikotarpio problemas. Tai ypač

* Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius: Vaga, 1968, p. 400.

398

stipriai pajaučiame tuose epizoduose, kur pagrindinis herojus Zonis
susiduria su klajojančia vargdienių minia. Nors vargdieniai įvedami
į sceną kaip choras, kaip kolektyvinis veikėjas, tačiau jų žodžiuose
(kaip muzikinis leitmotyvas jie kartojami keliose kūrinio vietose)
emocingai išreikšta dramatiška socialinio gyvenimo kolizija, antago-
nistinis klasinio konflikto aštrumas.

Rūstūs, vietomis net šiurkščiai ekspresyvūs Vargdienių ir Būrų cho-
rai, Zonio kupletai apie „bekekšuojančius“ darbo žmonių engėjus libre-
te skamba kaip ir kokioje naujesnių laikų groteskinėje pjesėje, kur taip
pat dažnai panaudojamos muzikinės priemonės (pvz., kabareto ele-
mentai arba zongai Bertoldo Brechto socialinėse bei politinėse dramo-
tikrų analogijų su ankstyvosios lietuvių revoliucinės poezijos stiliums.

Tačiau čia pat ryškėja ir kitokia kūrinio stilistika, susijusi su reak-
cinėmis autoriaus koncepcijomis. Publicistinis laiko aktualijų svars-
tymas, kuriame paliečiami Pjero-Žozefo Prudono, Čarlzo Darvino,
Frensio Bekono, Artūro Šopenhauerio ir kitų filosofų bei sociologų
teiginiai, yra užbaigiamas su klerikalinės didaktikos akcentais. Kūri-
nio finalas skamba kaip religinio pobūdžio misterija su maldingomis
vaikų giesmėmis, herojų atgailomis, dievobaimingais dvasiškio pa-
graudenimais ir bažnytinių varpų gaudesiu.

Politiniai konfliktai vyrauja Maironio istorinėje trilogijoje: Kęs-
tučio mirtis, Vytautas pas kryžiuočius, Didysis Vytautas - Karalius.
Patriotine dvasia šie kūriniai, be abejonės, artimi ankstyviesiems lie-
tuvių dramaturgijos istoriniams veikalams. Tačiau ne visai norėtųsi
sutikti su anksčiau cituota Zaborskaitės išvada, kad Maironis eina
vien Aleksandro Fromo-Gužučio ir Marcelino Šikšnio Pilėnų kuni-
gaikščio pėdomis, vien gėrisi „idealizuotais senovės karžygiais“. Tiesa,
be idealizacijos čia neapsieita. Pats Maironis trilogiją dedikavo Vytau-
to Didžiojo jubiliejui. Be to, visos trys dramos buvo statomos teatre
valstybinių švenčių bei jubiliejų progomis, specialiai stengiantis pa-
brėžti herojines bei patriotines nuotaikas. Bet tai neturėtų užkirsti
kelio ieškoti ir kitokių prasmės niuansų šiuose veikaluose.

3 Ibid., p. 199.

399

Nors trilogiją jungia Vytauto Didžiojo figūra, vis dėlto ne ji suda-
ro probleminę visų trijų veikalų ašį bei dramatizmo šaltinį. Vytauto
asmenybė čia beveik statiška ir nėra giliau analizuojama (kaip ir kiti
istoriniai personažai - Kęstutis, Jogaila, Skirgaila ir kt.). Didysis Lie-
tuvos kunigaikštis yra tik vaizduojamų istorinių įvykių dalyvis. Į pa-
grindinę vietą iškyla politinė to meto Lietuvos gyvenimo situacija ir
apskritai sudėtingas krašto likimas. Dėl to Maironiui buvo net prie-
kaištaujama oficialiojoje buržuazinėje spaudoje, nurodant, kad „kūri-
nio dramatiškoji akcija“ menkai pasitarnauja „Vytauto geniališkuosius
proferansus iškelti, - jo asmenybę, kaip galingiausio anų laikų valdo-
vo, nušviesti *.

Trilogijos įvykiai bei žmonės vaizduojami be paradinio blizgesio
ir majestotiškų užmojų. Pirmoje dalyje Kęstutis ir Vytautas kupini
didžiausio ryžto išsaugoti krašto savarankiškumą, tačiau kryžiuočių
ir lenkų įtaka, taip pat Lietuvos kunigaikščių vidaus nesutarimai yra
tokie grėsmingi ir neįveikiami, kad visos Trakų valdovų pastangos
pasibaigia tragiškai - Kęstutis klastingai nužudomas Krėvos pilyje.
Antroje trilogijos dalyje Kęstučio sūnus Vytautas, ištrūkęs iš Jogailos
nelaisvės, bėga ieškoti pagalbos pas kryžiuočius, čia pasiekia svarbių
diplomatinių pergalių, bet netenka savo sūnų, ir tas netekimas tra-
gišku šešėliu krenta ant tuometinės Lietuvos likimo, nes didysis jos
kunigaikštis nepaliks įpėdinio. Trečioje dalyje Vytautas yra pasiekęs
šlovės zenitą, laukia karališkojo vainiko, bet žūsta politinių intrigų
tinkle. Su jo mirtimi žlunga ir paskutinės viltys apginti kunigaikštys-
tės valstybinį savarankiškumą bei senąją šlovę.

Nors šios kolizijos ir nėra giliau įprasmintos, tautos istorinio liki-
mo skausmas čia išreikštas stipriau negu patriotinio heroizmo šūkiai.
Šiaip ar taip, tai buvo platesnis mėginimas atskleisti feodalinės Lie-
tuvos politinio gyvenimo dramatiškuosius momentus. Nei Fromas-
Gužutis istorinėse dramose, nei Šikšnys Pilėnų kunigaikštyje tokio
uždavinio nesprendė, o tenkinosi vien romantine senovės karžygių
poetizacija.

4 Vikt. Pr. [Pranas Lubickas], „Maironio Didysis Vytautas - Karalius’ V. teatre“,
in: Lietuvos aidas, Kaunas, 1930-10-08, Nr. 229.

400

Maironio trilogija išsiskiria ir iš kai kurių tos pačios tematikos isto-
rinių dramų, parašytų po Pirmojo pasaulinio karo. Juozas Balčiūnas-
Švaistas Lenkų karalaitėje dėmesį sukoncentravo į asmeninę valdovės
dramą komplikuotoje politinėje situacijoje (jaunutė lenkų karalaitė
Jadvyga, iš vaikystės mylinti austrų sosto įpėdinį, didikų verčiama
tekėti už lietuvių kunigaikščio Jogailos)“. Tuo tarpu lietuvių tautos
likimas čia tepaliečiamas visai paviršutiniškai.

Panašiu keliu ėjo mažai težinomos dramos Jogaila“ autorius Jonas
Skruodys. Jis iliustratyviai ir naiviai bandė pavaizduoti dramatišką
Jogailos kelią į Lenkijos-Lietuvos karaliaus sostą (Jogaila rodomas ge-
raširdis kunigaikštis, kurio politines aistras kursto motina Julijona su
savo klastingu patarėju Mitrofanu). Vytauto-Jogailos laikų feodalinė
Lietuva vaizduojama Bičiūno istorinėje dramoje Žalgiris". Tai politi-
nių intrigų pjesė, vietomis su nemaža veiksmo įtampa. Tačiau autoriui
rūpi ne dramatiškas tautos likimas, ne istorijos vidiniai prieštaravi-
mai, o politinių konfliktų pergalingas finalas ir kunigaikščio Vytauto
apoteozė Žalgirio mūšyje. Tai tipiška oficialių buržuazijos sluoksnių
skatinamo „kunigaikščių kulto“ pjesė. Tuo tarpu Maironio trilogijoje
yra ir valdovo tragedijos, ir istorijos tragizmo momentų.

Neatsitiktinai Maironis krypo ir į klasikinį eiliuotos tragedijos
modelį. Tiesa, jo trilogijoje personažai mažai dalyvauja herojiniuose
žygdarbiuose, nepatiria didelių jausmo polėkių ar išgyvenimų. Tačiau
jų būtis daug kur sukelia tragizmo įspūdį vien todėl, kad veiksmo
atmosferą visą laiką slegia pikto likimo grėsmė. Kai Kęstučio mirties
pradžioje Nemuno pakrantėje besilinksminančių žemaičių širdis su-
spaudžia išgąstis, stebint netikėtai pasirodžiusius ir į Vilnių pas Jogai-
lą traukiančius kryžiuočių pasiuntinius, tai nerimo, šiurpaus netikru-
mo dvasia nebepranyksta viso trilogijos veiksmo eigoje iki pat kraupių
Vytauto karsto apiplėšimo scenų paskutiniosios dalies epiloge. Dra-
moje Didysis Vytautas - Karalius didinga, beveik oratorinė senosios

5 Juozas Švaistas, „Lenkų karalaitė“, in: Skaitymai, Kaunas, 1921, kn. 12, p. 3-34;
1922, kn. 13, p. 55-66.

* Jonas Skruodys, Jogaila, Vilnius: Motus, 1923.

7 Vytautas Bičiūnas, Žalgiris, Kaunas: Vytauto Didžiojo komitetas, 1932.

401

Lietuvos valdovo apoteozė ritmingai perkertama vis stiprėjančiais
nelaimės tonais. Šis tragizmas netirštinamas, nehiperbolizuojamas,
tačiau jis sukelia vidinę veiksmo įtampą, apgaubia rimtimi daugelio
veikėjų mintis ir poelgius. Kaip šešėlis slenka jis ir pagrindinio he-
rojaus Vytauto veidu, gąsdinamai užtemdydamas jo mintis dvasinės
depresijos akimirkomis:

O, nelaimingas aš, kaip vergas surištas retežiais,

Kurių sutraukyt nepajėgsiu, negaliu.š

Vyraujant netikrumo ir grėsmės atmosferai, Vytautas ir jo artimieji
bendražygiai negreit patiki pergalių džiaugsmu ir neskuba pasiduoti
savo laimės akimirkų iliuzijoms (Ona Vytautienė, Ringailė, Enrikas
ir kt.). Antroje trilogijos dalyje, pasibaigiančioje laimingu Vytauto
žygiu, finale skamba pikta lemiantis kryžiuočių magistro Valenrodo
monologas. Sarkastiška likimo ironijos gaida pasigirsta paskutinėse
trilogijos dalyse.

Tragedinio stiliaus bruožai savaip ryškūs tose Maironio veikalų
vietose, kur autorius atitolsta nuo konkrečių istorinių, politinių bei
idėjinių realijų ir ima reiškinius vertinti platesniu žmogaus būties
požiūriu. Tokiais atvejais jo herojai tarsi išvysta įvykius ir savo pačių
išgyvenamas kolizijas kitu aspektu, pakyla į „aukštesnę“ filosofinių
svarstymų erdvę. Kone šekspyriškomis Hamleto intonacijomis skam-
ba žmonėmis nusivylusio, prie medžio pririšto Zonio monologas
librete Kame išganymas. Kontrastingai iš „amžinybės taško“ į kuni-
gaikščių rūmų sukrėtimus pažvelgia Juokdarys dramoje Vytautas pas
kryžiuočius. Antro veiksmo finale jo monologas ir dainelė skamba
kaip žaismingas ir teatrališkas tragikomizmo akcentas:

Tiek buvo triukšmo!.. O dabar tyla!..
Ir taip tai visados pasaulio sūkuriuos:
Užeis audra, net griūva ąžuolai!

Gyvenimo, manai, nebėra ateity!..

8 [Maironis], Maironio raštai, t. 3: Dramatiški veikalai, Kaunas: [s. n.], 1930,
p. 282.

402

Bet nusiblaivė... užsimiršo viskas!.,
Tik vos istorijos pageltęs lapas

Du žodžiu apie tai

Lyg nenoroms beužrašys!..

Cha, cha, cha!?

Nesvetimas Maironiui buvo ir individualinės žmogaus lemties tra-
gizmas, kurio pradai ryškūs librete Nelaimingos Dangutės vestuvės.
Į centrinę vietą čia iškyla herojės - kunigaikščio Manvydo dukters —
jausmų susidūrimas su jai nepalankiomis politinėmis aplinkybėmis“.
Kūrinio fabuloje nemaža tragiško šiurpo, tačiau jis ryškinamas išorinė-
mis priemonėmis, sentimentaliais veiksmo efektais (vaidilutės įžadai,
pagrobimas nuo šventosios ugnies aukuro, kryžiuočių smurtas, susi-
deginimas ant laužo ir t. t.), nekoncentruojant dėmesio į personažų
vidinius išgyvenimus, neieškant gilesnio konflikto įprasminimo.

Kad ir krypdamas į tragizmo motyvus bei tragedinės formos ele-
mentus, Maironis iš esmės vis dėlto liko tolimas šiam žanrui. Net
jo istorinė trilogija, nepaisant solidaus užmojo, stokoja rūstaus mo-
numentalumo. Joje nėra ryškių ir didingų veikėjų, neįgyja didesnės
įtampos personažų tarpusavio santykių kolizijos. Vaizduojamoms
rūmų intrigoms ir veiksmo peripetijoms trūksta komplikuotesnio
aštrumo bei vingrumo. Konfliktai ir problemos nepasiekia didesnės
tragedinės platumos ir visuotinumo. Trilogijoje dominuoja (ypač pir-
moje jos dalyje) tautosakinė stilizacija. Kitaip, negu Krėvės Šarūne,
kur toji stilizacija jungiasi su giliu psichologizmu ir sodriu istoriniu
koloritu, Maironio personažų pasaulėjautoje vyrauja naivus papras-
tumas, daug kur tiesiog sentimentalumas. Daugelį pačių svarbiausių

2? Ibid., p. 200.

12 Kūrinio siužetas artimas rusų rašytojo Gavrilo Chruščiovo-Sokolnikovo is-
toriniam romanui Grunvaldo kova. To kūrinio motyvais pasinaudodama ir
Ona Pleirytė-Puidienė parašė istorinę dramą Skirmunda, kurios fabula be-
veik ištisai tokia pat, kaip ir Maironio libreto Nelaimingos Dangutės vestu-
vės. Įdomu pažymėti, kad Pleirytė-Puidienė, kaip ir Maironis, akcentuoja
politikos vaidmenį dramatiškame Lietuvos kunigaikščių ir viso krašto liki-
me, nors veikalas meniniu atžvilgiu gana silpnas. Žr. Ona Pleirytė Puidienė,
„Skirmunda“, in: Skaitymai, Kaunas, 1921, kn. 3, p. 20-49.

403

valstybinės reikšmės sprendimų herojai daro emocinių impulsų pa-
gauti, jų dialogams ir monologams trūksta koncentruotos minties ir
valingo mosto.

Nors ir kurdamas plataus sceninio užmojo istorines drobes su su-
dėtingais politiniais konfliktais, Maironis tebebuvo susijęs su lietuviš-
kojo romantizmo pasaulėjauta ir meninėmis formomis. Dramatiškas
situacijas ir personažų santykius jis daug kur supaprastino, perteikė
sentimentaliomis intonacijomis, retoriniu stiliumi su išorinio emo-
cingumo efektais, retai kur teišgaudamas tokio meninio įtaigumo,
koks būdingas geriausiems Maironio poezijos posmams. Kartu čia
jaučiama ir autoriaus orientacija į melodeklamacinę vaidybos ma-
nierą, kuri, paveldėta iš mėgėjų scenos, dar gerą dešimtmetį gyvavo
ir profesionaliajame lietuvių teatre. Netgi 1930 m. statant Maironio
dramą Didysis Vytautas - Karalius, buvo stengtasi pademonstruoti
spektaklyje išviršinius dalykus: Vytauto kilnumą, jo valstybinę išmin-
tį, jo priešų nuožmumą.

Romantinė melodrama, kurios lygmenyje iš esmės liko Maironio
veikalai, nebuvo beviltiškai atgyvenusi ir neperspektyvi. Įgijusi nau-
jų turinio ir raiškos bruožų, ji daug kuo atitiko ką tik susiformavusio
lietuvių profesionaliojo teatro poreikius. Maironis šį žanrą pakreipė
gilesnio dramatizmo linkme, įvedė į sudėtingų politinių konfliktų ir
problemų sferą, priartino prie tragedinio pasaulėvaizdžio ir stiliaus,
tačiau nepajėgė įveikti kai kurių idėjinio ir meninio inertiškumo bar-
jerų. Maironio veikalai atsidūrė ne magistraliniuose, o šalutiniuose
mūsų dramaturgijos raidos keliuose.

404

Įvadas 1982 m. Pavasario balsų leidimui, kuriame buvo skelbiami skirtingų
redakcijų Maironio eilėraščiai su išsamiais komentarais. Įvadinio straipsnio
pradžia, kurioje pateikiami bendresnieji Maironio gyvenimo faktai bei (Mai-
ronio kritinės recepcijos rinktinės kontekste) mažiau esmingi pastebėjimai,
praleidžiama. Tekste taip pat kupiūruota nuoroda į knygos - kurioje skelbtas
tekstas - komentarus. Kupiūra pažymėta laužtiniais skliaustais.

Pirma publikacija: Irena Slavinskaitė, „Maironio eilėraščio kelias“, in: Mairo-
nis, Pavasario balsai, Vilnius: Vaga, 1982, p. 27-49; skelbiama iš: Ibid.

IRENA SLAVINSKAITĖ
Maironio eilėraščio kelias

[...]

Ruošdamas kiekvieną naują Pavasario balsų leidimą, Maironis ati-
džiai peržiūrėdavo viską, kas anksčiau jo parašyta. Jis be galo rūpes-
tingai, sakytume, pedantiškai taisė savo kūrinius, nuolat sugrįžda-
mas prie tų pačių tekstų, tvarkydamas tai, kas jam atrodė mažiau
pavykę.

Redaguodamas eilėraščius, Maironis vadovavosi estetiniais, taipogi
lingvistiniais tikslais. Kalbinis ir poetinis redagavimas ėjo ranka ran-
kon. Kalbinis reiklumas nė vienam kūriniui nėra pakenkęs. Taisant
kalbos trūkumus, teksto poetiškumas kilo. Priešingų atvejų nėra.
Dažniausiai redagavimo procese eilėraštis tarsi atgimdavo, įgaudavo
didesnio raiškumo, naujų jėgų. Suprantama, kad autoriaus budrumas
nebuvo visagalis: jis negalėjo įkvėpti gyvybės išsyk silpnai parašytiems
kūriniams. Tačiau iš viso Pavasario balsų kalba lingvistiniu požiūriu
vis tobulėjo. Jos kaita atsispindi bendrą lietuvių literatūrinės kalbos
formavimosi raidą. Jeigu ne ilgas ir atkaklus, kartais keturis kartus vy-
kęs kūrinių redagavimas, šiandieną Maironio Pavasario balsai atrody-
tų daug menkiau. Tuo skaitytojas akivaizdžiai įsitikins, skaitydamas
ne vieną šiame Pavasario balsų leidime išspausdintą senąjį Maironio
eilėraščio variantą. Turbūt beveik neatpažintume Maironio ir iš šio

posmo:

405

O kas mano jausmai? ar tie pagavimai,
Ką išneša dvasia aukštai?
Širdies tik drebėjimai, kraujo virimai,

Kuriems nebužilgui - kapai!

Taip skambėjo 1895 m. redakcijoje trečioji eilėraščio „Išnyksiu
kaip dūmas“ strofa. Rengiant 1905 m. Pavasario balsus, jau bent kiek
tvarkyta antroji eilutė, užrašant - „Nors neša jie dvasią aukštai“, prie-
veiksmis nebužilgui užrašomas nebužilgu. 1913 m. Pavasario balsuose
pataisyta trečioji eilutė „Tekėjimas kraujo, širdies tik plakimas, / Ku-
riems nebužilgo - kapai!.“ Ir tik 1927 m. tekste posmas įgauna grakš-
čią poetinę formą:

O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?
Tie dvasios sumirgę žaibai!..
Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,

Kuriems nebužilgo - kapai!

Jau iš šio pavyzdžio paaiškėja, kad Pavasario balsai formavosi laips-
niškai, kad negalime be atodairos girti 1895 m. Pavasario balsų: jie
atrodė gerokai kitaip, negu kad esame įpratę juos matyti. Daug kas
iš Maironio poetinio meistriškumo atėjo į juos vėliau, kai susidarė
atitinkamos prielaidos: išaugo kūrėjo profesinis lygis, ištobulėjo pati
literatūrinė lietuvių kalba. Kaip nepoetiškai, „nemaironiškai“ skam-
bėjo 1895 ir 1905 m. Pavasario balsuose eilėraštis „Milžinų kapai“!
Šiandieną šis eilėraštis - chrestomatinis, tobulas Maironio lyrikos pa-
vyzdys. Bet tada jis skambėjo visai kitaip. Pacituosime porą ankstes-
nių šio kūrinio strofų:

Nuo Prūsų šalies,

Kaip sparnai debesies,
Padangiais gaisru eina dūmai;
Pakilo ugnis,

Ir nušvito naktis:

Liepsnoja ir girios, ir rūmai.

406

Terp tyrų plačių

Kaukia meškos vaikų!

Ne meškos, tai našlės lietuvės:
Gal verkia sūnaus

Ar bernužio brangaus,

Kurs jų nebegins gal pražuvęs.

Šias strofas poetas redagavo net kelis kartus: leisdamas 1913,
1920 m. Pavasario balsų laidas. Kai ką dar taisė, net redaguodamas
Raštų I tomą. [...]

Kūrinius taisyti Maironis pradėjo labai anksti: vos pasirodžius pe-
riodikoje pirmiesiems eilėraščiams. Pavyzdžiui, 1885 m. Aušros 7-8
numeryje Zvalionio slapyvardžiu išspausdintą eilėraštį „Lietuvos
vargas“ Maironis vėliau iš naujo perrašė ir antrašte „Giria ir lietuvis“
paskelbė 1891 m. Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje. Pavasario balsuose
kūrinys vadinamas vėl kitaip - „Miškas ūžia“. Raštų I tome kaip sa-
varankiškas kūrinys nuo jo atskirtas fragmentas, prasidedąs žodžiais
„Tu girele, tu žalioji..“, kurį šiandieną žinome kaip atskirą kūrinį. Jau
vien čia minėto eilėraščio kelias rodo didelį Maironio nepakantumą
sau ir savikontrolę. Šias savybes rašytojas išsaugojo visą gyvenimą, bet
kūrybinio darbo pradžioje jos buvo itin reikalingos.

Prieš pasirodant pirmajam Pavasario balsų leidimui, spaudoje
buvo paskelbti ir kiti Maironio eilėraščiai. Po vienerių ar dvejų metų
juos skelbdamas iš naujo, poetas rasdavo ką taisyti ir tobulinti. Tokį
atkaklų, kelių redagavimo pakopų kelią nuėjo nemažas skaičius da-
bar plačiai žinomų gražiausių Maironio eilėraščių. Iš jų galima mi-
nėti: „Kur bėga Šešupė“, „Lietuva brangi“ „Mano gimtinė“ „Milžinų
kapai“, „Taip niekas tavęs nemylės“, „Trakų pilis“, „Uosis ir žmogus“,
„Užtrauksme naują giesmę“, „Vilnius“, „Vintas“. Jų tekstologinę istoriją
skaitytojas ras komentaruose’.

Antra vertus, ne mažiau svarbu pastebėti, kad Maironis yra su-
kūręs daug beveik neredaguotų kūrinių. Tarp jų: „Užmigo žemė“,

"Pirmasis Maironio Raštų tomas išleistas 1927 m.

2 1982 m. Pavasario balsų leidimo pabaigoje pateikiama Irenos Slavinskaitės suda-
ryta kiekvieno knygos eilėraščio publikacijų bei redagavimo istorija.

407

„Pavasaris“ „Nuo Birutės kalno“, „Augo putinas“, „Daina (Už Reseinių,
ant Dubysos...)“, vėliau publikuoti tekstai: „Vakaras (Ant ežero Ketu-
rių Kantonų)“, „Rudens dienos“, „Džiovininkė“, „Liūdesys“.

Jau aprioriškai galima tikėtis, kad beveik nesikeitė vėlesnieji kūri-
niai, parašyti sukaupus didesnę darbo patirtį, pasirodę spaudoje, sa-
kykime, apie 1920 metus. Iš tikro Maironis, rengdamas Raštų I tomą,
visiškai netaisė eilėraščių „Alpių viršūnės“, „Iš Danutės akių“, „Ant Pu-
nios kalno“, „Duetas“ Tačiau kitoks likimas ištiko baladę „Čičinskas“,
publikuotą atskira knygele vos 1919 m. ir jau gerokai taisytą, ruošiant
ją1920 m. leidimui. Analogiškai buvo tvarkoma ir baladė „Medvėgalio
kalnas“, pasirodžiusi vos 1920 m. Tokio likimo neišvengė nė baladė „Jū-
ratė ir Kastytis“. Tad redagavimo požiūriu griežtos ribos tarp anksčiau
parašytų ir vėlesnių kūrinių lyg nėra: ir vieni, ir kiti autoriaus nuožiū-
ra galėjo būti taisomi. Čia norėtųsi pažymėti, kad Maironio Pavasa-
rio balsų redagavimas buvo labai vieningas. Autorius, koreguodamas
savo eilėraščius, nuolat paisė pastovių, jo nuomone, svarbių estetinių
kriterijų. Vis dėlto teksto istorija rodo, kad ir čia būta kelių ryškesnių
etapų. Bene daugiausia kalba taisyta 1913 m. Pavasario balsų laidoje ir
paskutinėje Maironio lyrikos redakcijoje, Raštuose. 1913 m. Pavasario
balsuose išnyko daugybė svetimybių, barbarizmų. Nuo tada Mairo-
nis nevartojo žodžių mislys, sūdas, dūšia, smertis, aniolas, apcūgai,
rubežius ir pan. Pavyzdžiui, eilėraščio „Pasitikėjimas savimi“ 1895 m.
redakcijoje dar buvo tokia strofa:

Į darbą! į darbą: kol smerčio ašmuo
Jaunos neaitkirto galvos;
Juk dienos ir vėkos - tai upės vanduo:

Ir bėga, ir bėgt nesustos.

1905 m. ketvirtos eilutės pradžioje vietoje jungtuko ir, vengiant tų
pačių žodžių pasikartojimo, įrašomas įvardis jos. 1913 m. eilutė reda-
guojama galutinai, vietoje jos įrašius vis. Tuo pačiu trečioje eilutėje
atsisakoma barbarizmo vėkos, o pirmoje - smertis. Nuo 1913 m. strofa
galutinai skamba taip:

408

Į darbą! Į darbą, lig kolei mirtis
Jaunos neatkirto galvos!

Juk dienos ir jėgos kaip upės vilnis
Vis bėga ir bėgt nesustos.

Antra ribinė data - 1926 metai, kai Maironis, redaguodamas Raš-
tus, iš naujo perrašė visus savo eilėraščius, prieš tai atitinkamai patai-
sęs tekstą viename iš jo bibliotekoje esančių 1920 m. Pavasario balsų
egzempliorių. Tuomet poeias dar daug ką ir labai vaisingai keitė. Tie-
sa, nepasakytum, kad dėl to jo kūriniai keitėsi iš esmės. Ne, jie išliko
apytikriai tokie patys, bet jų poetinė išraiška dar patobulėjo, mintis
labiau išryškėjo.

Rašytojui parūpsta pakeisti ne vieną ankstesnį eilėraščio pavadini-
mą. Apskritai kūrinių antraštės keitėsi ne vieną kartą. Raštuose satyra
„Mano draugams“ buvo pavadinta „Mano moksladraugiams“, „Miškas
ir lietuvis“ - „Miškas ūžia“, „Broliai, į darbą!“ - „Nedaugel mūsų“, „Ant
Birutės kalno“ - „Nuo Birutės kalno“, „Senovės daina“ - „Oi neverk,
matušėle!“, „Įsitikėjimas į savo galę“ - „Pasitikėjimas savimi“, „Ant sau-
lės laidos“ - „Saulei leidžiantis“, „Senuko daina“ - „Senelio skundas“,
„Liūdna“ - „Liūdesys“. Kai kurių eilėraščių pavadinimai ėmė skambėti
tiesiog literatūriškiau, kiti labiau pakito.
kus, patikslino vieną kitą žodžio formą. Buvo sumanęs atsisakyti net
įprastų jo lyrikai žodžių poeta, pasaulė, pakeisdamas juos vyriškos gi-
minės lytimis. Daiktavardį smuikis užrašė smuikas, vietoje prakilniai
įrašė kilniai, vietoje divanas - kilimas, moteriškos giminės daiktavardį
kaima pakeitė vyriškos giminės žodžiu.

Lietuvių pulkai,

Kaip apsako sargai,

Ties Kauno per Nemuną plaukia;
Po kaimas šauklys

(Jo po putų arklys)

Į kovą lietuvninkus šaukia.

409

Taip tekstas skambėjo iki 1927 m. leidimo. Dabar šiame posme skai-
tome „ties Kaunu“ ir „po kaimus“. Abu taisymai priklauso 1926 m. Tuo
pačiu metu poetas redagavo prielinksnines konstrukcijas (prielinks-
nių ing, ant vartojimą), vyriškos giminės daiktavardį pastogis pakeitė
moteriška gimine, vietoje kielikas įrašė sinonimą puodukas, vietoje
būdvardžio formos paklusna - paklusni, užviltas - apviltas, norint -
nors, girdžiasi - girdisi, žūna, pūna - žūva, pūva, subata - šeštadienis,
grabas - karstas. Įdomi daiktavardžio kryžiuotis vartosena Pavasario
balsuose. 1905 metų tekstuose poetas rašė kryžokas, 1913 m. - kry-
žeivis, 1920 m. - kryžiuotis. Vietoje daiktavardžio galė Raštuose jau
rašoma galia, vietoje veiksmažodžio žavėja - žavi, vietoje kai kur dar
likusio po 1913 m. taisymo žodžio mislys - mintys. Tokio pobūdžio
gramatinių taisymų buvo padaryta ir daugiau. Literatūrinės kalbos
požiūriu paskutinieji Maironio redakciniai taisymai iškėlė jo lyriką į
dar aukštesnę poetinio meistriškumo pakopą.

Bet poetui jau buvo atėjusios „rudens dienos“. Pamažu išblėso jau-
nystės energija, vis rečiau aplankydavo drąsus įkvėpimas. Kai kurių
kūrinių negelbėjo nė redakciniai taisymai. Pildėsi paties poeto pra-
našystė, išsakyta 1905 m. publikuotame eilėraštyje „Jaunos dienos“:

O tačiau jūs mano vienos
Širdžiai brangios, jaunos dienos,
Aušra gimusios rytuos!

Pirmos laimės ir karionės!
Meilės pirmgimės svajonės!..

Jūsų nieks neužvaduos.

Ir šiandieną Pavasario balsuose atrandame vieną kitą archaiškesnę
leksikos, morfologinę formą. Bet tie žodžiai mums Maironio eilėraš-
čių meniško įspūdžio negadina. Jie savotiškai stilizuoja tekstą, sutei-
kia jam individualių bruožų, istorinio kolorito. Sunku turbūt visiems
būtų įsivaizduoti Pavasario balsus be žodžių vaidentuvė, obalsis,
moksladraugis, vilyčia, poeta. Poetiškai skamba Maironio lyrikoje kai
kur likęs daiktavardis dūmos:

410

Užtrauksim naują giesmę, broliai,
Kurią jaunimas tesupras!
Ne taip giedosme, kaip lig šiolei:

Kitas mąstysime dūmas.

O tos dūmos vargdieninės
Griaužia kai kada,
Tartum rūdys geležinės,

Amžina žaizda.*

Matyt, dėl objektyvių aplinkybių poetas ne viską spėjo galutinai
suredaguoti. Nuo dabartinės literatūrinės kalbos skiriasi ir žodžiai:
tuščia (prasme tuščiai), griaudus (graudus), griaužia (graužia), ma-
tušėlė (motušėlė), matutė (motutė), Apolinas (Apolonas), Zeusas
(Dzeusas), gražybė (grožybė), vaidelutė (vaidilutė), mūšys (mūšis),
rūpestys (rūpestis), ančkeliai (šunkeliai), diemantas (deimantas),
antkrančiai (pakrantės), smeltys (smiltys), pritirti (patirti).

Pavasario balsų taisymai labai palietė semantiką. Maironis nuolat
ieškojo tikslesnių prasmės niuansų ir juos atspindinčių žodžių. Nors
apskritai rašytojo poetinės kalbos logiškumas netolygus. Kartais jis lo-
giškas tiesiogine šio žodžio prasme, o dažnai - sąlyginis, paremtas poe-
tiška logika. Ar verta ieškoti tikslios logikos, sakykime, šiame posme:

Ko ieškojo širdis, neatrado,
Nors betrokšti vargiai dovanos!
Nepasotinęs amžino bado,
Jį tik pridengiau rūbais šalnos.’

Ką šiuo atveju reiškia žodžių junginys rūbai šalnos, galime aptarti
tik apytikriai. Tai sąlyginė metafora, kurioje dominuoja ne konkreti,
o bendroji prasmė. Toks žodžių ryšys paprastai grindžiamas senes-
ne poetine tradicija. Jos šaltinį Maironis, matyt, bus radęs to meto

3 Eil. „Jaunimo giesmė“ [„Užtrauksime naują giesmę“).
4 Eil. „Mano gimtinė“
5 Eil. „Liūdesys“.

Vakarų Europos lyrikoje arba Puškino laikų bei dar ankstesnėje rusų
poezijoje.

Kita vertus, Maironis pastoviai šalino teksto dviprasmybes. Pavyz-
džiui, 1895 m. redakcijoje eilėraščio „Vilija“ trečia strofa skambėjo taip:

Vilijai Kauno pakalnės už nieką;
Nemuno ieško ir žiedus palieka.
Liūdnai lietuvei ašarėlės byra,

Nes numylėjo kito krašto vyrą.

1913 m. variante ketvirta eilutė jau pataisyta, vietoje numylėjo įra-
šius pamylėjo.

Kokie įvairūs bebūtų Maironio eilėraščių taisymai, juose išliko vie-
na pastovi gija - orientacija į kūrinio poetiškumą. Tai buvo pagrindinė
autoriaus redakcinio darbo prasmė, generalinė jo kūrybos programa,
kurią jis vykdė su geležine valia ir stebinančiu pedantizmu. Maironis
paliko ateities kartoms ne bet kokias, o būtent poetiškąsias poetinės
kalbos normas. Jam reikėjo, kad viskas, kas pasakyta, būtų gražu. Dėl
to poetas taip atkakliai svėrė kiekvieną žodį, dailino frazę, ieškojo ati-
tinkamos ritmikos. Taip Maironis aiškiai išsiskyrė iš viso ankstesnio
lietuvių poezijos konteksto. Kiekviena knyga poetas vis labiau tolo
nuo XIX a. poezijos kranto, pradėdamas naują lietuvių poezijos raidos
etapą, atvėrusį kelius XX a. poezijos novacijoms.

Geriausiems Pavasario balsų eilėraščiams svetima poetinio žodžio
amorfija, konkreti, daiktiška kalba. Poetas nemėgo sausos retorikos,
bijojo grubesnio, tiesiai iš šnekamosios kalbos sūkurio atėjusio Žo-
džio. Išimtį sudaro tik atskiri kūrinių tipai, pavyzdžiui, satyros, ku-
rioms savaime reikėjo kitokios intonacijos ir leksikos. Ten, kur Mairo-
nis siekė kitų tikslų, norėjo smerkti, demaskuoti, nesivaržė panaudoti
ir tokius žodžius, kaip kelnės, alaus pliurpimas, kąsnis riebus (satyra
„Apsaugok, Viešpatie!“), šilta pastogė, cigaras, persų kilimai, minkšta
kėdė (satyra „Spjauki, drauguži, į viską!“). Šiaipjau Maironio lyrikos
daiktiškoje leksikoje dominuoja tradiciniai poetizmai. Jų daiktišku-
mas arba pats savaime poetiškas, arba prislopintas ilgo šios leksikos
funkcionavimo poetinėje kalboje. Tų žodžių ryšys su tautosakine arba

412

literatūrine lietuvių, rusų, ukrainiečių, lenkų, prancūzų, vokiečių ly-
rikos kalba, veikusia Maironį per lektūrą, bent pačiais bendriausiais,
tipologiniais bruožais, akivaizdus. Jos poveikį Pavasario balsams įti-
kinamai pagrindė Regina Mikšytė studijoje „Literatūrinės įtakos lie-
tuvių silabinei-toninei eilėdarai (XIX a. antroje pusėje)““. Vainikas,
rūbas, pančiai, karstas, šilkas, lopšys, kalavijas, kardas, gija, nuodai,
žiedas ir pan. - leksika, kurios meninis tradiciškumas Maironiui,
taip tvirtai savo poetiką kreipusiam suidealinto, savotiškai stilizuoto
vaizdo linkme, buvo labai patogus. Kaip rodo eilėraščių kontekstai,
įprasmindamas tokio pobūdžio leksiką, Maironis ėjo klasicistinei ir
romantinei tradicijai giminingais keliais. Vartodamas tradicines rea-
lijas, poetas beveik visada buvo linkęs jas aukštinti. Daiktiškumo pa-
brėžimas jam svetimas. Eidamas išbandytu poetizacijos keliu, auto-
rius tradiciniams įvaizdžiams sugebėjo suteikti naujo, nepakartojamo
grožio. Dažnai daiktišką žodį pakylėti padėdavo tautosakinė stilisti-
ka. Įdomi šiuo atžvilgiu visiškai proziško žodžio rūbas poetinė trans-
formacija eilėraštyje „Tėvynės dainos“:

Sesutės mūsų nuo senovės
Dėvėjo margus rūbelius;
Dūzgeno plonas, baltas drobes
Ir koja suko ratelius.

O iš karštos jaunos krūtinės
Skambėjo dainos sutartinės.

Tautosakinis, etninis kūrinio koloritas, margų rūbelių formulei su-
teikia tauriai kuklaus paprastumo. Tėvynės dainos, malonios sesutės,
aukštinama Lietuvos praeitis ir etniniai tautos pradai atsiduria auto-
riaus idealizuojamų vertybių lauke. Patekęs į taip organizuotą eilėraš-
čio struktūrą, ir konkretus žodis suvokiamas ne daiktiškai, o kaip lie-
tuvių poetiniame mentalitete giliai įsišaknijęs ženklas. Jis yra ne tiek
daikto, kiek eilėraščio idėjos, emocinio patoso išraiška.

€ Regina Mikšytė, „Literatūrinės įtakos lietuvių silabinei-toninei eilėdarai“,

in: Literatūra ir kalba, t. 13: Lietuvių poetikos tyrinėjimai, redakcinė kolegija:

Ambraziejus Jonynas (ats. redaktorius) [et al.], Vilnius: Vaga, 1974, p. 51-74-

413

Maironis sugebėjo apsaugoti savo lyriką nuo pernelyg konkrečių
detalių, kuriomis, kartais ir visai neskoningai, mirgėte mirgėjo jo am-
žininkų kūriniai. Nesujungta pakili intonacija su daiktišku, konkre-
čios reikšmės žodžiu labai kenkė aušrininkų, Prano Vaičaičio poezijai.
Maironio sąmoningą, pastovią kovą su natūralistiniu žodžio konkre-
tumu, labiau apibendrintos prasmės ieškojimą bene įtikinamiausiai
liudija Pavasario balsų teksto istorija.

Eilėraščio „Miškas ūžia“ 1891 m. redakcijoje buvo tokia strofa:

Miškas verkia didžiagirių,

Nes jas žmonės - kirviais skynė...
Verk lietuvis didžiavyrių,

Nes juos užkasė tėvynė!

Maironis šį posmą vėliau atkakliai taisė. 1895 m. variante randame
padailintą antrą eilutę - „Baisūs kirviai jas išskynė“. Trečioje eilutėje
atsisakyta santrumpos, pasiekta žymiai didesnio poetinio apibendri-
nimo - „Verkia Lietuva didvyrių“. 1913 m. Pavasario balsuose supoetin-
ta ir ketvirtoji eilutė. Įrašius žodžius „Jų neprikelia tėvynė“, strofa ėmė
skambėti darniai, poetiškai, pakiliai.

Nuolat kylančią kūrinio poetiškumo liniją parodo ir sekantis pa-
vyzdys. Eilėraštyje „Pavasaris“ trečios strofos pirmą eilutę poetas per-
rašė net tris kartus. Ir kiekvieną kartą ji skambėjo vis sklandžiau:

Kaip linksma ant dūšios! gražu dėl akies! (1895, 1905)
Taip dūšioje linksma! gražu dėl akies! (1913)
Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties! (1920, 1927)

Kartais tekstą gerokai pakylėdavo, rodos, vos pastebimas taisymas,
vienas kitas žodžio niuansas. Eilėraščio „Mano gimtinė“ ketvirtoji
strofa 1895-1905 m. redakcijoje skambėjo taip:

Ten apleistos pilys griuvo
Ant kalnų aukštai;
Milžinų ten kaulai puvo,
Verkė jų kapai.

414

Užteko 1913 m. leidime pakeisti tekste esančius būtojo kartinio
laiko veiksmažodžius esamuoju laiku, ir posmas suskambo daug sti-
priau, aktualiau, priartindamas senų legendų realybę prie šių laikų.

Maironis puikiai mokėjo kaupti poetinę žodžio energiją. Iš tikro jo
eilėraščiuose galioja toks poetinės energijos kaupimo dėsnis. Tai buvo
daroma labai įvairiai. Šio dėsnio pasekmės išryškėja ir atskirų kūrinių
struktūroje, ir žodyno sudėtyje.

Kaupdamas poetiškumą, Maironis linko kartoti savo pamėgtuo-
sius, išrinktuosius įvaizdžius, atskiras jam įstrigusias frazes. Taip pat,
kaip vėliau simbolistai, jis įtvirtino Pavasario balsuose tam tikrą pa-
stovių žodžių-temų fondą. Šį reiškinį intuityviai yra pastebėjęs Vincas
Mykolaitis-Putinas. Jį paliudija ir Maironio leksikos dažnumo tyrinė-
jimai7. Kadangi rašytojui labai rūpėjo emocinis jo lyrikos patosas,
pasireiškęs daugiausia jausmingomis ir iškilmingomis gaidomis, jo
lyrikoje gausu sinonimiškų, vienas kitą papildančių, pastiprinančių
žodžių. Jie irgi pasitarnavo poetinės energijos kaupimui.

Labai akivaizdus poetinės energijos kaupimo dėsnis eilėraštyje
„Taip niekas tavęs nemylės“. Čia tiesiog visiškai nėra neutralių žodžių.
Autorius atitinkama nuotaika nuspalvina ne tik pagrindinius seman-
tinius vienetus, bet ir papildomą vaizdo medžiagą - nesavarankiškus
žodžius, atliekančius, kaip įprasta teorijoje sakyti, rišamosios funkci-
jos vaidmenį.

Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių!

Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė

Per kiauras naktis nesumerkė akių,

Kai uždegei jauną krūtinę!

Kokia jausminga šio posmo leksika! Jame atrasime ir sentimenta-
lią atributiką - ašaros griaudžios, ir romantišką metaforą - žvaigždė
sidabrinė. Vėliau šie žodžiai perėjo į kitus Maironio eilėraščius, tapo
savotiškais jo poezijos signalais. Žodžių junginys ašarėlė griaudi pri-
mena ir „Vakarą (Ant ežero Keturių Kantonų)“, ir kitus poeto kūrinius.

7 Irena Slavinskaitė, „Poetinė žodžio transformacija lietuvių lyrikoje“, in: Li-
teratūra ir kalba, t. 16: Poetika ir metodologija, redakcinė kolegija: Kostas
Doveika (ats. redaktorius) [et al.], Vilnius: Vaga, 1980, p. 65-166.

415

Žvaigždė sidabrinė šviečia ir kituose posmuose. Jos spinduliai palietė
ir eilėraštį „Užmigo žemė“:

Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės,

Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Kaip įprasta sąlyginiame poezijos stiliuje, tokie jausmingi žodžiai
greitai užmezga nuotaikos sąsajomis pagrįstus ryšius, suformuodami
naujus, labai artimus junginius (žvaigždė sidabrinė, ašarėlė sidabri-
nė, dangaus akys sidabrinės ir pan.). Tokios metaforos atitiko bendrą
Maironio eilėraščių tonaciją, patraukdavo savo romantiška dvasia.
Vaizdingas veiksmažodis riedėjo, epitetas per kiauras naktis taip pat
stiprino kūrinio jausmingą toną. Aukščiau minėtoje „Taip niekas ta-
vęs nemylės“ strofoje atrandame dažną metonimiją jauna krūtinė. Ji
simbolizuoja jaunystę, atstovauja jaunimui, jo energijai, pažangioms
idėjoms, jautriai ir neramiai širdžiai. Uždegti krūtinę - toks žodžių
junginys labai intensyvus, atėjęs iš XIX a. rusų poezijos fondų, galbūt
net iš lenkų poezijos. Ši metonimija pavartota ir eilėraštyje „Užmigo
žemė“ ir kituose kūriniuose.

Vaizdo idealizacijos tendencija motyvavo Pavasario balsuose pa-
plitusias daiktavardžių ir veiksmažodžių samplaikas (pračiulbo pra-
gydo, žaibu akimi, sužvengė subildo ir pan.). Jos irgi savotiškai puošė
kūrinį, suteikdavo jam ypatingos plastikos, intensyvino įspūdį:

Sučiulbo pragydo tarp girių saldžiai
Paukštelių byla įvairi;
Dainuosiu ringuosiu po girią skardžiai

Ir aš, karalienė graži.

Sužvengė subildo žirgelis toli:
Bernužis atjoja giria;
Palėkusi slėpsiuos; žaibu akimi

Pažvelgsiu tiktai paslapčia.
3 Eil. „Mergaitė“.

416

Samplaikos Maironio lyrikoje susiformavo ne iš karto. Tai buvo poe-
to įsisąmonintas, jo poetinės praktikos pateisintas ir įtvirtintas daly-
kas. Eilėraštyje „Taip niekas tavęs nemylės“ dvieilis „Dėl dainų žiedų,
dėl eilių įkvėptų / Ir auksą, ir vardą žadėjo“ (1927) skambėjo kitaip:

Už žiedus giesmių, už gražybę balsų
Ir auksą, ir vardą žadėjo. (1895-1920)

Eilėraštyje „Tėvynės dainos“ samplaika „Dainavo gerbė žalią rūtą, /
Kęstučio žirgą ir Birutę“ atsirado tik 1913 m. redakcijoje. Seniau teks-
tas atrodė:

Tada dainuota žalią rūtą,
Kęstučio žirgą ir Birutę.

Maironis buvo ištikimas Veimaro klasicizmo normatyvinei poe-
tikai, reikalavusiai atmesti subjektyvų ekspresyvumą vardan api-
bendrinto kilnumo. Atrodytų, kad Veimaro poetikoje, su kuria, kaip
spėjama, Maironį siejo glaudūs ryšiai, ir reikia ieškoti „mūsų klasiko
poezijos retoriškumo šaknų“, ir apskritai klasicizmo sankcionuoto
aukštojo stiliaus žymių?. Romantinio pasaulėvaizdžio ypatybės, ku-
rios pastebimos daugiau Pavasario balsų turinyje negu stiliuje, sykiu
su klasicistine ir apskritai suidealinta žodžio tradicija sudarė dvi nuo-
lat susipinančias rinkinio vaizdines gijas. Tiesa, jų santykis Maironio
eilėraščiuose paslankus.

Klasikinius Pavasario balsų poetikos bruožus atspindi ir epiteto
vartosena. Maironis mėgo operuoti puošybinį, tipišką, idealų daikto
požymį pabrėžiančiu meniniu pažyminiu. Ši poetinė stiliaus ypaty-
bė būdinga vėlyvajai Johano Volfgango Getės lyrikai ir galėjo ne tik
tiesiogiai, bet ir per kitą lektūrą ateiti į Maironio kūrybą. Pastoviais
Pavasario balsų epitetais tapo būdvardžiai puikus, brangus, mielas,
malonus, gražus, taigi patį bendriausią poeto santykį su vaizduoja-
muoju reiškiniu atspindintys meniniai pažyminiai. Šitoks požymio

? Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius: Vaga, p. 450; Leonas Gineitis, Klasiciz-
mo problema lietuvių literatūroje, Vilnius: Vaga, 1972, p. 286.

417

tipiškumas ir idealumas emocinei ekspresijai labai palankus, nes juo
užtemdoma pagrindinė žodžio reikšmė, juo išryškėja emociniai ats-
palviai. Ir atvirkščiai, Maironis nemėgo neutralių, išblėsusių žodžių.
Emocinės epiteto spalvos, redaguojant Pavasario balsus, buvo vis ryš-
kinamos. To paties eilėraščio redakcijoje pirmieji variantai skambėjo
silpniau už vėlesnius. Plg.:

Nes veidu tu jam užtekėjai aušros (1892)
Nes jam užtekėjai tu veidu aušros (1895)
Nes veidu skaisčios užtekėjai aušros (1913)

Nes veidu žydros užtekėjai aušros (1927)

Šitaip, vis kaupdamas poetiškuosius žodžio atspalvius, Maironis
redagavo eilėraštį „Taip niekas tavęs nemylės“. Panašių pavyzdžių Pa-
vasario balsų teksto istorijoje rastume daug.

Atskiro dėmesio nusipelno eilėdaros redagavimas. Pavasario bal-
sais Maironis padėjo lietuvių silabotonikos pagrindus. Pradėjęs savo
poetini kelią silabiniais eilėraščiais („Lietuvos vargas“, „Daina apie se-
novę“, „Lietuvis ir giria“, „Nedaugel mūsų“, „Sunku gyventi“, „Nebeuž-
tvenksi upės“, „Saulei tekant“ „Oi neverk, matušėle!“ ir kt.), rašytojas
greitai perėjo prie silabotoninių metrų. Jis negalėjo pakęsti monoto-
niškų, neritmingų eilių. Koks jautrus poetas buvo ritmo sutrikimams,
akivaizdžiai liudija redakciniai teksto taisymai. Maironis suformavo
lietuvių lyrikai klasikinį, skambų, grakštų eilėraštį. Bet jo struktūra
anaiptol ne iš karto buvo tobula. Pavyzdžiui, 1892 m. redakcijoje eilė-
raščio „Taip niekas tavęs nemylės“ antroji strofa atrodė taip:

Kiek ašarų kęsdams išliejo graudžių!
Kiek kartų su žvaigžde naktine
Per kiauras naktis nemerkė akių,

Kad uždegei jam tu krūtinę!
1895 m. antra ir trečia posmo eilutės skamba jau kitaip:

Kiekkart kaip žvaigždė sidabrinė

Per kiauras naktis nesumerkė akių.

418

Trečios eilutės sutrikęs amfibrachinis metras antroje redakcijoje
ėmė skambėti visiškai taisyklingai (kirčiuoti antras, penktas, aštun-
tas, vienuoliktas skiemenys).

Eilėraščių ritmika tobulėjo ir išvengus netikusių sintaksinių kons-
trukcijų, bereikalingos inversijos. Jau cituotame eilėraščio 1895 m. va-
riante yra buvusi tokia žodžių tvarka:

Nes jam užtekėjai tu veidu aušros,

Ir naują pasaulę jis mato.

1892 m. pirma dvieilio eilutė skambėjo kitaip: „Nes veidu tu jam
užtekėjai aušros“. Ši buvo sklandesnė, todėl 1913 m. poetas grįžo prie
artimesnio teksto: „Nes veidu skaisčios užtekėjai aušros“. Kitas šio ei-
lėraščio fragmentas 1892 m. atrodė:

Ir švieti tu jam lyg iš aukšto žvaigždė,

Ir šventą duodi įkvėpimą!

1895 m. redakcijoje poetas, pajutęs ritmo sutrikimą, įrašė kitą žodį:
„Ir šventą neši įkvėpimą“. Kirtis atsistojo į reikiamą vietą.

Siekdamas ritmingo, sklandaus eilėraščio skambėjimo, Maironis
nepakentė į smulkius žodelius sutrupėjusio teksto: jis būdavo sun-
kiai skaitomas, žodžiai jame vėlėsi, atrodė neryškūs. Tokiais atvejais
poetas ieškodavo svaresnių žodžių. Antai nuo 1895 m. iki 1920 m.
eilėraštyje „Saulei tekant“ pirmoje strofoje skaitytojas rasdavo tokią
eilutę: „Tvinksta, rausta ir dega lyg kad veidas mergaičių“. Raštuose ši
eilutė užrašyta svariau ir dailiau: „Tvinksta, rausta ir dega lyg veideliai
mergaičių“. Tokio tipo taisymų Pavasario balsų istorijoje apstu. Poetas
galėdavo užkliuvusį, ne vietoje stovintį žodelytį taisyti daugybę kartų.
Kovodamas už sklandų eilių ritmą, siekdamas minties ir išraiškos har-
monijos, jis stebėtinai greitai išujo nenatūraliai sutrumpintus žodžius
(replėm's, verk ir pan.), taip atitoldamas nuo nedarnios aušrininkų
poetų kūrybos ir, anot Vinco Kudirkos, jų molinių eilių.

Siekdamas sukurti kilnių dvasios aspiracijų ir tobulos poetinės
formos eilėraščius, Maironis priekaištavo netgi Kristijonui Donelai-
čiui, kad šis „tankiai apsilenkia su aistetiška pajauta ir per daug žemai

419

nusileidžia, vartodamas net triviališkus sakinius““. Nors išvis Mairo-
nis Donelaičio kūrybą labai vertino. Su ja susipažino dar Kauno dva-
sinėje seminarijoje. Pirmoje savo Lietuvos istorijos laidoje (1891 m.)“
rašė apie jį, kaip apie „didžiausią mūsų poetą“, „kurio vardas nepragaiš
iki bus lietuviai“, bet prikišo būrų dainiui, kad šis „išmargino savo kal-
bą vokiškais, lenkiškais ir rusiškais žodžiais, tokiu būdu nepasikelda-
mas aukščiau už savo amžiaus prozaikus“*. Poemoje Tarp skausmų į
garbę randame ir Donelaičiui skirtas eilutes: „Man tinka tas prusas-
poeta garsingas, / Kurs Lietuvą buriszkai gyrė“3. Jaunosios Lietuvos VI
giesmė byloja apie Maironio pagarbą nacionalinės kultūros kūrėjams:

[...] kas plėšė vargingas

Pirmąsias vagas rašliavos?

Tai Širvydas, Daukša, Tolkiemio klebonas,
Juška, Valančiauskas, Antanas Baronas.

Šiandieną prie šių garsių vyrų vardų prijungiame ir patį Maironį.
Geriausi jo kūriniai tvirtai įėjo į lietuvių tautos kultūrinį lobyną.

Kiekviena epocha skaitė ir skaitys Maironio lyriką savaip. Jo ideo-
logijoje mūsų metui yra nemaža nepriimtinų momentų. Bet Pavasa-
rio balsuose viršų ima stipriausias, optimaliausias Maironio kūrybos
pradas - patriotinis jo eilių turinys, veiklusis tėvynės meilės aspektas
ir šiandien aktualus žmogiškasis jo eilių turinys. Visada brangi Mairo-
nio pagarba tautos etinėms vertybėms, aukšta poetinio žodžio kultū-
ra. Poeto lyrika ne vien istorija, bet ir ištisų poetų kartų pradžia.

12 Zigmas Toliušis, „Asmeniniai motyvai jo kūryboje. Medžiaga Maironio bio-
grafijai“, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas, f. 11-248,
L 53.

“u 1891 m. šis veikalas vadinosi Apsakymai apie Lietuvos praeiga.

2 Zigmas Toliušis, op. cit., |. 53.

5 Terpskausmu į garbę, XVIII.

420

Straipsnis skirtas 50-osioms Maironio mirties metinėms. Jame, iš esmės tęs-
damas tarpukario tradiciją, Antanas Vaičiulaitis bando darsyk peržvelgti ir
įvertinti Maironio darbus.

Pirma publikacija: Antanas Vaičiulaitis, „Maironis tautos istorijoje“, in: Aidai,
Bruklinas, 1982, Nr. 5, p. 318-319, 322-325; skelbiama iš: Antanas Vaičiulaitis,
„Maironis tautos istorijoje“, in: Antanas Vaičiulaitis, Knygos ir žmonės, Vil-
nius: Vaga, 1992, p. 77-86.

ANTANAS VAIČIULAITIS
Maironis tautos istorijoje

I. Istorija

Ant šios temos užbėgau nelauktai. Bernardas Brazdžionis paprašė,
kad šiais Maironio metais žvilgtelėčiau į kitų kraštų enciklopedijas ir
literatūros leksikonus, kas ten rašoma apie mūsų tautos poetą. Kaip
iprasta tokiuose leidiniuose, tekstai panašūs: kada gimė, mokslas,
svarbiausi veikalai, kūrybos pobūdis ir svoris. Maloniai nustebino
viena ispanų enciklopedija. Žiūriu: Maironis! Net širdis šoktelėjo: pa-
galvokite, ir tenai, kur baigiasi Europa, žmonės žino apie mus. Tačiau
pasirodė, kad tai buvo kitas Maironis: viduramžių filosofas, gimęs
Provanse, Dunso Scoto mokinys ir Sorbonos profesorius, dažniau su-
tinkamas kaip Francisco de Mayronis.

Kiek nusivylęs verčiau kitus įvairių tautų tomus ir užkliuvau ties
šiais žodžiais Alfredo Kroenerio 1963 metais Štutgarte išleistame pa-
saulio literatūros leksikone: „Jo įtaka buvo tokia didelė, kad lietuviš-
koji epocha tarp Aušros ir Lietuvos nepriklausomybės (1918) žymima
kaip Maironio epocha“.

1 Lexikon der Weltliteratur. Biographisch-bibliographisches Handwörterbuch
nach Autoren und anonymen Werken, Hrsg. Gero von Wilpert, Stuttgart:
Alfred Kröner Verlag, 1963, p. 854-

Kitur Maironio vaidmuo aptariamas siauriau: savo kūryba jis „daug
prisidėjo prie tautinės sąmonės sustiprinimo".

Ši antroji mintis kartojama įvairiuose leksikonuose ir enciklope-
dijose. Pagaliau turbūt mes visi nuo mokyklos suolo esame išsaugoję
tiesą apie Maironį, kaip apie lietuvių tautos atgimimo poetą ir pra-
našą. Tokią sau misiją jis pasirinko savo jaunystės žydėjime, o savo
amžiaus saulėleidyje „Skausmo skunde“ apie savo meilę Lietuvai rašė:
„kaip pranašas tau atgimimą skelbiau“.

Bet kaip su Maironio epocha Lietuvos istorijoje apskritai, kaip su
maironiniu laikotarpiu tos istorijos lapuose? - paklaus vienas kitas.
Juk valstybių ir tautų istoriją, jos kelius kūrė ir ardė imperatoriai, ka-
raliai, diktatoriai, generolai, sukilimai, karai, revoliucijos, ideologai,
okupacijos, gamtos katastrofos. O dabar čia - poetas?

Tokiems vieta literatūros, o ne visos tautos ar valstybės istorijoje, -
kas nors pagalvos. Lietuvių tautos istorija dar nė neparašyta.

"Tačiau poetas Maironis Lietuvos istorijoj nebūtų naujiena: prieš jį
buvo rašytojas vyskupas Motiejus Valančius. Istorikas Antanas Ale-
kna apie Valančių ir Simoną Daukantą rašo, kad tai „pirmieji tautos
vadovai ir švietėjai iš valstiečių 3. Maironio jis nė neužsimena. Mūsų
poetas tėra pabiromis įspraustas be jokio didesnio vaidmens tarp ei-
lės pavardžių ir paskiausioje Prano Čepėno Naujųjų laikų Lietuvos is-
torijoje pirmame tome“. Atsivertę ankstesnę Lietuvos istoriją, kurią
suredagavo Adolfas Šapoka, apie Pavasario balsų autorių rasime tiek
tepasakyta: „Kauno kunigų seminariją galutinai sulietuvino jos rekto-
rius poetas pralotas Mačiulis Maironis'“:

Ovis dėlto nuo pirmųjų Maironio poezijos knygų pasirodymo 1895
metais skaitytojams ir jauniesiems veikėjams buvo aišku, kad atėjo
daugiau negu didelis poetas. Iškilo ir lietuvių tautos atgimimo šauklys

2 Dizionario universale della letteratura contemporanea, t. 3, redattore capo
Orlando Bernardi, Verona: Arnoldo Mondadori Editore, 1961, p. 292.

3 Antanas Alekna, Lietuvos istorija, Kaunas: Šviesa, 1931, P. 94.

4 Žr. Pranas Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 1, Chicago: Kazio Griniaus
fondas, 1977.

5 Lietuvos istorija, redagavo Adolfas Šapoka, Kaunas: Švietimo ministerijos
knygų leidimo komisija, 1936, p. 529.

422

bei vėliava. Įspūdingai šį poveikį jau tada užrašė Juozas Tumas-Vaiž-
gantas, perskaitęs Maironio poemą Tarp skausmų į garbę: „Kas buvo
pergalvota, kas neaiškiai jausta, staigiai ėmė tenėti, tvirtėti, valiai pri-
tariant, be jokių samprotavimų ir svyravimų *. Toliau šioje knygoje
skaitome: „Teiravaus ir kitų, kokio jie įspūdžio yra prityrę, beskai-
tydami pirmąją Maironio poemą. Visi vienodai sakės buvę pagauti,
patraukti, įkaitinti. Karšta tėvynės meilė, žėrinti kone iš kiekvieno
puslapio, daugybė jausmo... visų širdis veikė gerai, minkštino jas ir
graudino“. Tarp tokių jaunų poemos skaitytojų buvo ir Šatrijos Ra-
ganos Viktutė, kuri taip išsakė jausmus to pat vardo kūrinyje: „[...]
gražiausios poemos vietos skamba ir skamba man ausyse, lyg muzi-
ka, lyg daina“. Tad pagrįstai Vaižgantas savo monografijoje padarė
išvadą, kad Maironiui „priderėjo darbo vainikas už obalsius?, kuriais
vadovavomės kovoje su mūsų priešininkais““,

Kaip Vaižgantui ir kitiems ano šimtmečio pabaigoje, taip ir vėliau
literatūros istorikams buvo aiškus epochinis Maironio vaidmuo ir jo
įtaka tautai.

Poeto mirties metais Juozas Ambrazevičius (Brazaitis) rašė Židiny-
je, kad Maironio kūrybos vaisius pasklinda aplinkoje ir ją pačią for-
muoja".

Tuo pat laiku rašytojas Julijonas Dobilas taip kalbėjo Naujosios ro-
muvos skiltyse:

Jei Basanavičiui ir Kudirkai priklauso garbė, kad jie atgimimo darbą

yra pradėję, tai tas, kas žino, kokia buvo anais laikais Lietuva, turės

6 [Vaižgantas], Doc. p. e. J. Tumo lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiama-
sis laikas. „Apžvalgos“ grupė. Jonas Maironis-Mačiulis, Kaunas-Mariampolė:
Dirva, 1924, p. 110.

7 Ibid., p. 11-12.

8 Šatrijos Ragana, Raštai, t. 1: Viktutė; Vincas Stonis; Sename dvare, Vilnius: Margi
raštai, 2006, p. 83.

s Šūkius.

12 [Vaižgantas], op. cit., p. u3.

n Žr Juozas Ambrazevičius, „Maironio lyrikos sociologija“, in: Židinys, Kaunas, 1932,
Nr. 8-9.

423

pripažinti, kad labiausiai ją paveikti tegalėjo tik toks asmuo kaip Mai-

ronis [...].*

O jau arčiau į mūsų laikus Pranas Naujokaitis savo Lietuvių litera-
tūros istorijoje štai kaip nusako Pavasario balsų autoriaus nuopelnus
lietuvių tautai: „Maironis tampa ne tik epochos idealų reiškėju, bet ir
pats kuria epochą'3.

Tarptautinėse enciklopedijose ir leksikonuose, kur tik rašoma apie
Maironį, visur pažymimas jo vaidmuo, kaip tautinio atgimimo poeto
ir pranašo. Naujoji katalikų enciklopedija (New Catholic Encyclopedia)
mūsų poeto Pavasario balsus laiko „vienintele įtakingiausia knyga
Lietuvos metraščiuose“ (the most influential single book in the annals
of Lithuania“).

Maironis kaip tautinio atgimimo poetas pokario metais sudarė
rakštį jo aiškintojams Lietuvoje, kad net prireikė paties Antano Snieč-
kaus paramos. Anot jo, „Maironis idealizavo feodalinę Lietuvos praei-
tį, mėgino sutaikinti klasinius prieštaravimus Lietuvoje, kėlė į padan-
ges buržuazinę nepriklausomybę“. Visa tai, aiškinant Maironį, - sakė
Sniečkus 1948 metais, - reikia atmesti”.

Kaip caro žandarai iš Vinco Kudirkos kapo paminklo išgraužė Lie-
tuvos himno žodžius, taip dabartiniai nuo Maironio antkapio išėdė
įrašą „Didysis Lietuvos atgijimo dainius““.

Šiaip Maironio vertinime padarytas milžiniškas šuolis nuo tos die-
nos, kai Petras Cvirka tvirtino, kad šio poeto palikimas yra „bereikš-
mis ir menkas“", ligi paskesnių metų, kada apie Maironį skaitome:
„Jo poezija atitiko plačiausių tautos sluoksnių poreikius, žavėdama,

2 Julijonas Dobilas, „Maironis. Šis tas dėl jo kūrybos“, in: Naujoji romuva, Kau-
nas, 1932, Nr. 28-29, p. 658 [Šios knygos p. 237).

3 Pranas Naujokaitis, Lietuvių literatūros istorija, t. 1: Nuo Mažvydo iki Mairo-
nio, Čikaga: JAV LB Kultūros Taryba, 1973.

4 New Catholic Encyclopedia, t. 9, New York: McGraw-Hill, 1967.

5 A. Baltaragis [Kostas Ostrauskas], „Numaironintas Maironis. Jo sovietinio
traktavimo raida“, in: Maironis: jo gimimo šimtmečiui paminėti, red. Antanas
Vaičiulaitis, New York: [J. Pragulbickas], 1963, p. 161-162 [šios knygos p. 373].

6 1951 m. keičiant Maironio kapo lentą, šios eilutės nebeliko.

7 Ibid., p. 136.

424

džiugindama, guosdama... Jo poezija įėjo į pagrindinių, nuolatos ak-
tualių dvasinių vertybių tarpą.

II. Tautos atgimimo programa

Kaip atsitiko, kad Maironis taip perskverbė tautą, - kai kas ėmė šaukti
apie jo hegemoniją? Naujosios kartos poetas Faustas Kirša net 1924 m.
skundėsi: „Mūsų visuomenė dar Maironinė“*. Nebus klaida tarus, kad
ir mes esame maironiniai, kad mums savos ir brangios tos vertybės,
kurias poetas skelbė ir dainavo.

O taip atsitiko todėl, kad Maironis anksti, dar mokslus eidamas,
jau turėjo Lietuvos atgimimo gaires, o drauge ir priemonę joms skleis-
ti: savo poeziją.

Pagrindiniai šios programos punktai jau glūdi nepaskelbtoj poe-
moj Lietuvoj”. Tai - Tėvynės meilė: „Myliu aš tave, brangi šalelė“. —
„Lietuvą myliu, žiedais nuaustą“.

Lietuvos istorija: „Atsimenat, rasit, Palemono žmones“. - Ta praei-
tis (praeiga) „milžinus davė“. - „Praeigos ieškai mislim sparnuota... /
Kokių didvyrių čia nežingsniuota“.

Istorija Maironiui buvo ne tiktai praeitis, ne tiktai Vytauto Didžiojo
galybė, bet ir gyvoji versmė ateičiai. Čia jis skyrėsi nuo savo pamėgto-
jo Adomo Mickevičiaus, kuriam „Lietuva jau yra visiškai praeityje“.
Maironiui, kaip ir Vincui Kudirkai, Lietuvos praeitis, jos istorija
yra stiprybė, kuri turi prikelti miegančią šalį: „Prikelkim Gedimino
tėvynę! — „Laisvė praeityje Maironiui tampa istorinės ateities lais-
vės laidas“3. Poeto žodžiai skambėjo kaip pranašystė, „ištryškusi iš
visos lietuvių tautos širdies'**.

3 Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius: Vaga, 1968, p. 490.

19 Faustas Kirša, „Pavojingi užrašai“, in: Klaipėdos žinios, Klaipėda, 1924-08-10, Nr.
157.

2 Poema rašyta 1888 m., likusi rankraščiu.

= Konrado Valenrodo pratarmė.

22 Jaunoji Lietuva, VI:XIV.

3 Vanda Zaborskaitė, op. cit., p. 120.

24 Ibid., p. u9.

425

Todėl Lietuvoje Maironis po savo posmo apie šalies praeitį įrašo
šiuos viltingus žodžius:

Išilgai pereik Lietuvą didžią!
Jauti jau kvepiant ten dvasią jauną,
Jauti, lietuviui jau aušra žydžia,

Jog jau gyvybę kaskart atgauna!
Ir dar aiškiau kitoje vietoje:

Širdis man sako, nors protas tyli,
Jogei gadynė turi užstoti,

Kad diplomatų pasibaigs vyliai
Ir iš savųjų gaus tautos sotį.

Toj pat Lietuvoj randam ir vėliau poeto kartotus atgimimo šūkius:

Į darbą, broliai! Norint be kardo,
Sau iškariausme geresnį būvį!
Puikūs iš savo tėvynės vardo

Grąžinsime savo tėvų liežuvį.

Čia turime dar vieną Maironio vertybę - lietuvių kalbą. Jis gailisi,
kad Mickevičius nesuprato, „jogei lietuvis / mylėti kalbą tur pranokė-
jų...“ Mūsų poetas viliasi, kad kai jauni lietuviai „Lietuvai naują iška-
riaus kelią“, tada „tėvų kalbą namams ir lyrai / Mūsų mergelių grąžins
dainelė“. '

Lietuvoj užtinkam ir kitą svarbią Maironio temą - mūsų šalies gam-
tos grožį: „Gražios pakalnės kalnų Dubysos!“

Pagaliau jis Lietuvoj aiškiai iškelia laisvės mintį:

Geriausis Dieve, atmink ant mūsų
Ir tarp tamsybių parodyk kelią!
Išgelbėk, Tėve, iš globos Rusų

ir duok išvysti šviesią saulelę!

Po kelių metų šias savo idėjas Maironis išleido į lietuvių tautą Pava-
sario balsuos ir poemoj Tarp skausmų į garbę. Pirmoje knygoje tokie

426

eilėraščiai kaip „Jaunimo giesmė“ yra tiesiog programiniai. Prie minėtų
temų pridėję asmeninę ir religinę lyriką, turėsime apytikrę Maironio
poezijos idėjų skalę. Vėliau beveik visas jas, savo kovų vėliavą, jis su-
traukė į keletą posmų Raseinių Magdėje, tardamas - „Mylėk, lietuvi, tą
brangią žemę [...]“ Toliau tautos atgimimo dainius liepia mylėti savo
kalbą ir tradicijas („Mylėk jos kalbą, senovės būdą“), gamtą („jos girių
kvapą, žaliąsias pievas“) ir istoriją („tuos amžius, vardais garsingus“).

Jaunojoj Lietuvoj Maironis tiki, kad Lietuva amžių istorijai nepasa-
kė „Dar savo minties paskutinės“, kad „Užgims didvyriai laisvos gady-
nės“ ir kad „Už laisvę kariauti padės Visagalis“.

Čia kas nors paklaus: apie kokią laisvę Maironis dainavo?

Maironiui visų pirma rūpi nacionalinė laisvė, konkrečiai nacionalinės
kultūros vystymo laisvė, kurios taip stoka buvo carinėje imperijoje,

tame „tautų kalėjime“.*

Šioj vietoj ne pro šalį bus pakartoti, kaip šiandien Lietuvoje su-
prantama nacija. Tai „istorinė žmonių bendrija, susidaranti jų kalbos,
teritorijos, ekonominio gyvenimo, kultūros ir kai kurių charakterio
ypatybių bendrumo pagrindu; tauta“**. Tuo būdu nacionalinė laisvė
apimtų tautos ir teritorijos laisvę, o tai jau būtų valstybė.

Valstybės idėja Maironio raštuose ryški nuo pat pradžios. Kaip
jau matėme, Lietuvoj jis prašė: „Išgelbėk, Tėve, iš globos Rusų“. Tarp
skausmų į garbę poemoj jis svajojo apie garsų vaideliotą, kuris prikel-
tų „Gedimino laikus“*7, Pavasario balsuos skelbė, kad „Atgims jau-
na tėvynė“, Jaunojoje Lietuvoje šaukė „Prikelkim darbais Gedimino
tėvyne!“ Šioj poemoj randame žodį autonomiją, o Mūsų varguose -
nepriklausomybę, kai poetas skundžiasi -

5 Ibid., p. 120-121.

2 Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, redakcinė kolegija: Jonas Kruopas (at-
sak. redaktorius) [et al.], Vilnius: Mintis, 1972, p. 414.

27 Tarp skausmų į garbę, „Įžanga“.

28 Eil. „Užtrauksme naują giesmę“.

2 Jaunoji Lietuva, VI:XIV.

32 Jaunoji Lietuva, VIEII.

427

Kad mes, belaisviai be kovos,
Net nebedrįstam Lietuvos
Svajot laisvos, neprigulmingos!*

III. Poetas

Visos šios idėjos irvizijos būtų galėjusios virsti teorija ar pasilikti siau-
rame rate, jeigu Maironis nebūtų jų įvilkęs į savo poezijos rūbą. Juk ir
Daukanto knygose turime didžią Lietuvos senovę, puikius girių apra-
šymus ir liuosybę (čia Daukanto žodis), bet jo mintys buvo išsakytos
sunkoka kalba ir sudėtingais sakiniais, ir gražūs bei didingi vaizdai
bei regėjimai gaivino tik tokius rinktinius kaip Jonas Basanavičius ar
Maironis.

Anais laikais buvo ir daugiau poetų, kurie rašė patriotinėmis temo-
mis, bet jie nebuvo tokie geri kaip Maironis. Ten, kur jis geras, jis yra
kone tobulai geras. Tas iš paviršiaus toks santūrus, korektiškas ir man-
dagus vyras savo dvasioje buvo lyg koks žaizdras - su savo audromis,
kentėjimais, nusivylimais, svajonėmis ir Lietuvos ateities viltimis. Kuo
daugiau susipažįsti su jo gyvenimu, tuo labiau matai, kaip nuoširdžiai,
tikrai ir drąsiai jis išliejo savo jausmus ir įsitikinimus Pavasario bal-
suose ir kituose raštuose. Tegul ne visi jo eilėraščiai yra šedevriniai,
ten gali užeiti lėkštesnių ir prozaiškesnių, tačiau visi jie yra nemeluoti.

Antras dalykas, kuris ypač iškyla iš paskiausių Maironio kūrybos
nagrinėjimų, yra šisai: tos poezijos, iš pirmo žvilgsnio tokios lengvos,
skambios, aiškių aiškiausiai suprantamos ir tiesiogiai tave veikiančios,
autorius yra savo meno meistras - formos, struktūros, niuansų, me-
lodijos, spalvos, vaizdo. Visi tie dalykai dabar vaidenas tokie paprasti
ir savaime aiškūs todėl, kad jis nedemonstruoja savo meistriškumo,
nerodo, kaip jo eilėraščiai „padaryti“ - ten nematyti, kaip, sakysime,
siurrealizmo mokykloj, siūlių.

Kaip galima susivokti iš pirmųjų Maironio bandymų, tas meno ir
kalbos įvaldymas jam nebuvo lengvas. Savo kūrinius jis su kiekviena
laida taisė ir gerino, kai kuriuos ir kiaurai perdirbo: Tarp skausmų į

3 Mūsų vargai, VII.

428

garbę išaugo į Jaunąją Lietuvą. Ir reikia tarti, kad šiame triūse Mai-
roniui sekėsi - naujos versijos ar net smulkūs pakeitimai eilėraštį pa-
keldavo. Čia jam gelbėjo didelis jo lyrinis skonis ir jausmų tikrumas,
nors tarpais ir nepataikydavo. Savo laiku Vaižgantas uždūko, kodėl
Mūsų vargų antrojoje preliudijoje autorius vietoj žodžio tėvynė pa-
dėjo Danutė - „radikaliai pagadino visą neregėto kilnumo ir stipru-
mo vaizdą“*. Vargšas poetas paskui rankraštyje vėl braukė Danutę ir
viršuj įrašė tėvynę. Lygia dalia Bernardas Brazdžionis, redaguodamas
septynioliktą Pavasario balsų laidą (1952), grąžino pluoštą Maironio
pakeistų žodžių, nes tos eilutės ne tik mums „širdyje prigiję, bet ir au-
toriui artimesnės, charakteringesnės“*. Eilėraštyje „Vakaras (Ant eže-
ro Keturių Kantonų)“ Brazdžionis vietoj Maironio paskutinės versijos
„Ten, kur Dubysa mėlyna juosta“ atstatė ankstesnį ir lankstesnį tekstą
„Ten, kur Dubysos mėlyna juosta“. Tame pat posme, kur anksčiau buvo
„Ko, ašarėle, ko tu per skruostą, / Nužibus riedi“, atsirado „Kaip perlas
riedi?“- jau šabloniškesnis vaizdas. Seniau Maironis ten pat turėjo tokį
savą suasmenintą saulės paveikslą - „Saulė už Alpių leidos sutingus“.
Vietoj „sutingus“ įvestas ne toks gyvas įvaizdis - „sustingus“.

Vienaip ar antraip tu į jį bežiūrėsi, „Vakaras ant ežero keturių kan-
tonų“ yra vienas iš gryniausių mūsų lyrikos kūrinių ir formos, ir iš-
gyvenimo prasme. Su ežero bangavimu suderintas viso eilėraščio ri-
tmas - jį skaitydami, pasijuntame, lyg patys liūliuotume ant vilnių.
Ilgesingais mostais, padangių keliais poetas savo svajonėj veda mus į
Lietuvą, ir kai jau mes gėrimės tėvynės upėmis ir jurginų pulkais, stai-
ga meistriškas tono, vaizdo ir emocijos pakeitimas, lūžis: „Ko, ašarėle,
ko tu per skruostą [...J“.

Eilėraštis „Nuo Birutės kalno“ yra pavyzdys, kaip poetas savo sielos
audras taip didingai ir natūraliai sulieja su gamtos, Baltijos, audromis.
Neveltui Balys Sruoga, pats audringas žmogus, kėlė šį kūrinį į aukšty-
bes**, o Vaižgantui jis yra „Maironio kūrinių kūrinys“.

32 [Vaižgantas], op. cit., p. 219.

3 Maironis, Pavasario balsai, Roma: Pr. Juras, 1952, p. 280.

3 Žr. Balys Sruoga, „Maironis (Kun. prelatas Jonas Maculevičius). 1888-1913“, in:
Aušrinė, Vilnius, 1913, Nr. 28, p. 197-208 (šios knygos p. 122-154).

5 [Vaižgantas], op. cit., p. 229.

429

„Trakų pilyje“ Maironis kuria ir plečia vaizdus, juos įvairindamas
savo jausmais ir praeities dvelkimu. Jonas Aistis sakė, kad visoje lietu-
vių lyrikoje jam gražiausia yra ši vieta iš „Trakų pilies“:

Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo,
Ir ežeras veržias platyn, -

Banga gena bangą, ir bokšto akmuo
Paplautas nuvirsta žemyn.

Gamtos ir asmeninėje lyrikoje Maironis yra nepalyginamas nuo-
taikų poetas. Iš jo ankstyvųjų „Užmigo žemė“ yra nuostabus tokios
lyrikos kūrinys, o iš vėlesnio periodo - „Ant Drūkšės ežero“ ar „Va-
saros naktys“. Viena jo meno stiprybė yra tai, kad tokiuose gamtos
eilėraščiuose, taip pat daugiausia ir kitur, jis išsyk, pirma eilute duoda
intonaciją, įveda į nuotaiką ir pagauna melodiją.

Įdomus jis ir tenai, kur gamtos vyksmas siejasi su Žmogaus gyve-
nimo keliais. Štai eilėraštis „Uosis ir žmogus“. Jį gal mažiau žinome,
bet kai įsiskaitai, jis darosi vis gražesnis ir prasmingesnis. Tai, kaip
sako Vanda Zaborskaitė, „be galo vientisos ir išbaigtos koncepcijos
kūrinys“.

Lygiai taip išbaigtos jo baladės „Jūratė ir Kastytis“ ir „Čičinskas“.
Pastarojoje Maironis yra virtuozas, kaitaliodamas ritmus, nuotaikas,
vaizdus ir intonacijas - „nors visus posmus šok“, gyrė Vaižgantas.
Net ir moralinis intarpas puikiai įsiderina į visumą: Čičinsko, išdaviko
(„Sako, Maskvai parsidavęs!“), žudiko; niekšo, darbus -

Ant svarstyklių jau pasvėrė
Dievo teisė amžina
Ir atrado, kad gana

Zemė ašarų prigėrė!..

Dievo rykštė poetinę baladės struktūrą sustiprina ir paįvairina, su-
teikdama rūstesnę spalvą ir kitokį katarsį: toksai niekingas žmogus
juk pagaliau turi būti nubaustas!

3 Vanda Zaborskaitė, op. cit., p. 157.
37 Žr. Vaižgantas), op. cit., p. 244.

430

Dar vieną Maironio poezijos bruožą rastume Jaunojoje Lietuvoje,
kur garsėjo savo patriotinėmis vizijomis ir tokiais lyrikos perlais kaip
„Baigės rugsėjis“. Tačiau šalia pakelto tono patriotinių posmų, šalia
gaivios lyrikos ten galime skaityti ir tokius kaimietiško šmaikštumo ir
realizmo žodžius, kaip: „Be reikalo, Mauša, neaušink burnos“3?. Savo
esme betgi ši poema pasilieka tautos atgimimo idėjų knyga.

O kai sakome: tautos atgimimo poetas, mintyje ir turime kaip tik
tai - pačią tautą, kiti dar tartų - liaudį. „Liaudis matė, kad šioje poe-
zijoje išidealizuota, išaukštinta, apgaubta didžiausia pagarba visa,
kas jai pačiai buvo brangu: gimtoji žemė, jos istorija, žmonių būdas

ir papročiai...“
IV. Liudijimai

Matėme, kaip ano šimtmečio gale Maironis uždegė Vaižgantą, Šatri-
jos Raganą ir kitus. O jau vėliau Kirša liudijo apie savo kartą:

Muzikas Stasys Šimkus [...] organizavo jaunimo chorą. Be kitų, mokė-
mės Maironio dainų. Pvz., „Kur bėga Šešupė“ Suvalkiečiams tai jau be-
veik regioninio patriotizmo himnas. Aukštaičiai, kurie nežinojom, nei
kaip ji atrodo, nei kaip vingiuoja bėga, „Šešupę“ priėmėm kaip lietuvišką
budėjimą, himnišką dvasios pakilimą. Tai buvo pasididžiavimas Mairo-

niu ir Lietuva.“

Taip Šešupė, Dubysa, Nevėžis ir kitos vietos Lietuvoje iš po Mai-
ronio plunksnos išėjo lyg stebuklingos upės, kurias norėjai pamatyti
lyg užburtus vandenis ar žavinčius slėnius ir Šatrijos kalnus. Poetas
atvėrė akis, kad Lietuva graži šalis, ir čia vėl ateina mintin Nobelio
laureato Česlavo Milošo žodžiai, kad Lietuva šalia Airijos yra poetiš-
kiausias Europos kraštas.

38 Jaunoji Lietuva, IXN.

39 Jaunoji Lietuva, I:XI.

4 [Vaižgantas], op. cit., p. 170.

«a Žr. Faustas Kirša, „Maironis mano kartos akimis“, in: Maironis: jo gimimo šimtme-
čiui paminėti, p. 84.

431

Kirša mus užveda ir ant kelio, kuriuo Maironis pasiekė ir gaivino
tautą: tai daina. Esą tokių dainų, kurias klierikai, grįžę atostogų, pa-
skleidė žmonėse, Maironis buvo rašęs dar seminarijoje ir paskui pat-
sai jų neatminė.

Dabar nusileiskimę į kukliausią tautos sluoksnį, į anksčiausią jos
darbininkėlį ir pasiteiraukime patys savęs: piemenukas - ar jis bus
tautos ir liaudies narys?

Sakyčiau: taip - pats apatinis jos klodas.

Štai liudijimas apie Maironį pačiuose mažiausiuose tautos žmogu-
čiuose.

Ir aš buvau piemenukas. Tą profesiją pradėjau gal šešerių ar septy-
nerių metų vyrukas, dar prieš aną karą.

Kartais visas būrys mūsų, ganytojų, susibėgdavom į pievas ar pū-
dymus, ir taip atsitikdavo, kad mus pagaudavo lyg įkvėpimas - pradė-
davom dainuoti. Kaip dabar atsimenu, lakstydavom narsūs ir greiti,
šaukdami, kiek gerklės nešė:

Kur lygūs laukai,
Snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai dūmoja,

Galanda kirvius [...].*

Atbėgęs šaukė ir vokietukas Otas Šileris.

Mes tada nežinojom, kad tai Maironio daina ir kad kur nors Kaune
sėdi toksai poetas. Bet Maironis savo poezija jau buvo atėjęs į kaimą
ligi apatinio liaudies nario - piemenuko.

Anaiptol tuo nenoriu pasakyti, kad Maironis mane padarė patrio-
tu. Aš praregėjau truputį anksčiau.

Mamytė kartą nusiuntė mane nupirkti degtukų krautuvėn už ge-
ležinkelio stoties, ir ant tos nupirktos dėžutės buvo rusiški užrašai.
Nešdamas ir žiūrėdamas į tas svetimas raides, kurių nė įkirsti nega-
lėjau (lietuviškai jau skaičiau), ėmiau ir pagalvojau: Kodėl čia nega-
li būti parašyta lietuviškai! Ir paskui, stovėdamas prie kaimenių, aš

2 Eil. „Milžinų kapai“.

432

kentėjau: kodėl Lietuva maža, kodėl ji negarsi, kodėl ant degtukų
dėžutės nėra lietuviško užrašo. Ir dar svajojau, jei galėčiau taip surik-
ti, kad visas pasaulis išgirstų apie Lietuvą, arba jei sparnus turėčiau
kaip paukštis, pakilčiau iki debesų ir išrašyčiau didžiulėmis raidėmis
„Lietuva“. Ir visi, nuo žemės krašto iki krašto, skaitytų tą nuostabų
žodį - ir žinotų.

Antras liudijimas - kaimo mergaitės, ar jos yra liaudis?

Atrodytų, kad taip.

Taigi, seserys ir kitos mergaitės turėjo sąsiuvinius, į kuriuos rašy-
davo dainas, - mat knygų pirktis neturėjo iš ko. Tarp tų dainų buvo ir
Maironio. Konkrečiai neatsimenu jo lyrikos tuose sąsiuviniuose mūsų
kaime, Didžiuosiuose Šelviuose, tad prisišauksiu liudininką iš kito
Lietuvos šono - Balį Sruogą. Jis Aušrinėje 1913 metais rašė:

Dažnai, atsimenu, ilgais rudens vakarais, prieš užžiebiant šviesą, kada
kiekvienas skęsta savose vakaro svajonėse, užtrauks, būdavo, mergi-
nos tyliu, skausmingu, ilgėjimosi pilnu motyvu „Kur bėga Šešupė“ arba
„Miškas ūžia, verkia, gaudžia..“ Ypatingas ūpas, būdavo, sukildavo kie-
kviename; kiekvienas nujauzdavo kažkokį nerimavimą, kažkokį keistą
sielos virpėjimą, keistą enėrgios ir jiegų pakėlimą.

Kitaip sakant, kiekvienas nujauzdavo savotišką inkvėpimą, kiek tai

leidžia sveika, nesugadinta sodiečio prigimtis.43

Maironis tapo „priebėga ir stiprybė“ tautos nelaimių laikais. Štai
neseniai knygoje Lietuviai Sibire keliose vietose galėjome rasti, kaip į
tolimą šiaurę bloškiami lietuviai giedojo Maironio „Marija, Marija...“
Teisingai sako Mykolas Biržiška savo knygoje Lietuvių tautos kelias į
naująjį gyvenimą: „Maironis lyrikas ėjo su tauta - ir dabar jos neaplei-
džia, toliau su ja žengia“**,

Ir štai trečias liudijimas.

Jau esu kalbėjęs, kad Vilniuje neseniai Aušros Vartuose ir bažny-
čioje didingai skambėjo Maironio giesmės. Tarp jų buvo ir „Apsaugok,

+ Balys Sruoga, op. cit., p. 197-208 [šios knygos p. 124-125].
44 Mykolas Biržiška, Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą, t. 2: Atbundanti
tauta - darbai, žygiai ir veikėjai, Los Angeles: Lietuvių dienos, 1952, p. 76.

433

Aukščiausias“ - kaip galingas himnas, kaip malda, chorų ir vargo-
nų balsais šaukianti ir besiplėšianti, norėtum tarti, ligi pat mėlyno
dangaus.

Kaune būtinai turėjau užbėgti į Baziliką, prie kurios palaidotas
Maironis - netoli nuo vyskupo Valančiaus. Mane sugraudino, kai pa-
mačiau, kad Maironio antkapis viršuj apdėtas smulkiomis, žydromis,
tokiomis mielomis gėlutėmis. Tai gal buvo tos neužmirštuolės, kurias
jis taip mylėjo ir kurioms eilėraštį sudėjo. Aš tada galvojau: tauta myli
savo poetą irjuo guodžiasi, ir kas yra ta gera ranka, kuri puošia jo kapą
šiais žydrais žiedais.

Pačioje Bazilikoje žiūrėjau į vietą, kur prieš penkiasdešimt metų
stovėjau garbės sargyboje prie Maironio karsto, iškelto ant katafalko.
Nors konkrečių įspūdžių neišliko, bet atsiminiau tas žvakes, vainikus,
giedojimus, minias, valdžias, vyskupus ir kunigus, ir aną jausmą, kad
štai kažko visi netekom, kad tautoje užgeso didelė šviesa: jos atgimi-
mo dainius gulėjo grabe.

Ten pat nuo Bazilikos, per aikštę, vieną iš gražiųjų bet kuriame
mieste, stovėjo Maironio paminklas ir jo rūmai, dabar - Literatūros
muziejus.

Rodė ten mums ir tuos kambarius, kur poetas gyveno ir kūrė. Kam-
bariai stovi, kaip buvo prie Maironio. Yra paveikslai, vazos, biblioteka,
stalai, kėdės, net ir lazdos, kurias jis imdavo, eidamas pasivaikščioti.

O kai pasiekėme darbo kambarį, mums tarė:

„Rytmečiais, saulei tekant, Maironis čia, prie šio lango, rašydavo.
Tai šventa vieta“

Šventi yra ir poeto kūriniai, kuriais jis iš miego kėlė tautą, skelbė
jai geresnių laikų viltį, įstatė į naujus istorijos kelius, stiprino ir guodė
varguose ir išpuošė ją savo poezijos menu.

+ Kalbama apie paskutinę „Kur bėga Šešupė“ strofą, prasidedančią eilute „Apsau-
gok, Aukščiausias, tą mylimą šalį“.

434

Straipsnis paskelbtas 120-0jo Maironio jubiliejaus proga. Vėliau, kelissyk pa-
kartotas skirtinguose leidiniuose, jis tapo vienu žinomiausių XX a. pabaigos
maironianos tekstų.

Pirma publikacija: Tomas Venclova, „Laimei, Maironis“, in: Aidai, Bruklinas,
1982, Nr. 5, p. 30-315; skelbiama iš: Tomas Venclova, „Laimei, Maironis“, in:
Tomas Venclova, Pertrūkis tikrovėje. Straipsniai apie literatūrą ir kultūrą, Vil-
nius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, p. 39-45.

TOMAS VENCLOVA
Laimei, Maironis

Poetai, anot Boriso Pasternako, būna dviejų rūšių: vieni miršta dar
gyvi būdami, kiti nemiršta niekad.

Nepriklausomybės epochoje daugeliui atrodė, jog Maironis pri-
klauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas
klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija. Pradedantis autorius,
apsilankęs anuomet pas Maironį, tirpte tirpo iš nedrąsumo: „Prieš
mane didžiausias Lietuvos poetas!“ Tačiau į savo vizito aprašymą" jis
vis dėlto pribarstė komiškų detalių (pirmieji Maironio žodžiai buvę:
„Jeigu aukų, tai neduodu“). Ir ne kas kitas, o tas pats pradedantis au-
torius, - vėliau virtęs gana maironišku, - rėžė spaudoje: „Paseno |...]
ir Maironis, ir Maironio laikų idėjos“*.

Šita nuomonė anaiptol nebuvo išskirtinė. Panašiai tuomet galvo-
jo ir Balys Sruoga, ir dauguma keturvėjininkų, ir Kazys Boruta, tik
ne kiekvienas ryždavosi tai viešai pasakyti. Maironis gyveno užsida-
ręs, patyręs nemažai asmeninių ir politinių nusivylimų, literatūros
procese beveik nedalyvavo, ir jo paskutinieji veikalai - su retomis

"Kalbama apie Antano Venclovos - Tomo Venclovos tėvo - atsiminimų epizodą,
pasakojantį apie vizitą pas Maironį; Antanas Venclova tuomet rinko parašus dėl
išankstinio Kosto Korsako paleidimo iš kalėjimo (žr. Antanas Venclova, Epochos
vėjas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962, p. 87-88).

2 Stud. Antanas Venclova, „8-as Baras“, in: Lietuvis, Kaunas, 1925, Nr. 34, p. 12 (šios
knygos p. 210).

435

išimtimis - buvo silpnoki. Poezija, tapusi paminklinė vertybe, stelbė
autoriaus asmenį. O Maironis ir šiaip jau nepriklausė prie judriųjų ir
aktyviųjų. Jis buvo normos ir etalono žmogus. Dialogas su Maironiu -
toks, kaip su Juozu Tumu-Vaižgantu ar netgi Adomu Jakštu - atrodė
nebeįmanomas: su bronzine statula nebendraujama, ji tegali, tarsi le-
gendose, stingdyti savo prisilietimu. Amžininkai prisimena, jog Mai-
ronio mirtis praėjo beveik nepastebėta.

Nuo tos mirties praslinkus vos aštuoneriems metams, suiro beveik
visa, kuo Maironis tikėjo, kas buvo jo idealas - netobulai įgyvendin-
tas, kaip ir visi idealai, bet vis dėlto neabejojamas. Galėjai pagalvo-
ti, kad dabar Maironis galutinai nutols nuo mūsų. Ne tik todėl, kad
naujieji valdovai stengsis jį nutylėti; pirmiausia todėl, kad naujoji ka-
tastrofiška patirtis nebegali būti apimta ir įprasminta maironiškomis
kategorijomis.

Kaip elgėsi su Maironiu komunistiniai ideologai - atskira, jau ne
sykį nagrinėta tema. Kiekvienas žino, kad iš pradžių jie Maironį agre-
syviai neigė. Zigmas Angarietis, Bronius Pranskus, Romas Šarmaitis
(o per pirmąją okupaciją ir kai kurie inteligentiškesni žmonės, pavyz-
džiui, Viktoras Katilius?) vadino jį buožijos poetu ir panašiais nieko
gero nežadančiais vardais. Tačiau visa tai praeityje. Ilgainiui įsivyravo
kur kas liberalesnė linija. Mat Maironio vis dėlto neapeisi. Be to, nuo
Josifo Stalino laikų yra bendra direktyva: kiekvienai tautai reikia turė-
ti savo klasiką, savo nedidelį Aleksandrą Puškiną, reiškusį pažangias
idėjas ir pranašavusį - tegu ne visada sąmoningai - tarybinę aušrą.
Ukrainiečiams todėl buvo leistas Tarasas Ševčenka, gruzinams Šota
Rustavelis, latviams Janis Rainis; Lietuvoje „mažojo Puškino“ vietai,
kad ir kaip žiūrėsi, geriausiai tiko Maironis. Marksistiniai kritikai —
dažnai netgi tie patys - turėjo keisti savo pažiūras: Maironis, žinoma,
yra prieštaringas, bet iš esmės, nepaisant ideologinių ribotumų bei
sutanos varžtų, gana priimtinas. Beveik kaip Eduardas Mieželaitis

3 Kalbama apie straipsnį: Viktoras Katilius, „Maironio ‘Jaunoji Lietuva“, in: Raštai,
Kaunas, 1941, Nr. 1, p. 119-117); Raštai - pirmosios sovietinės okupacijos metu
leistas oficialus literatūrinis žurnalas, turėjęs perauklėti rašytojus į naujo, tarybinio
tipo literatūros darbuotojus.

436

arba Justinas Marcinkevičius, nors ir truputį blogesnis. Vis dėlto eilė-
dara, gamtos vaizdai, antiburžujiškos satyros, kova prieš vokiškąjį im-
perializmą (pastarasis argumentas, populiarus karo ir pokario metais,
dabar yra kiek išblėsęs).

Nesunku pajuokti šiuos tragikomiškus manevrus. Nors juose jun-
tama ne tik oficiozinė veidmainybė, bet ir padoresniųjų intelektualų
taktika, bandant išsaugoti Maironio palikimą ligi geresnių laikų. Sta-
lino epochoje - ir vėliau, net šiandien - lituanistai priminė Robinzo-
ną, atsidūrusį negyvenamoje saloje: jie stengėsi pasiimti iš sudužusio
laivo visa, kas įmanoma, ir bet kokiomis priemonėmis. Nedera už tai
jų peikti.

Todėl Maironio likimas pokarinėje Lietuvoje labai kitėjo. Po vul-
garių marksistinių tiradų, po negailestingo kupiūravimo ir darkymo,
nutylėjimų ir konfiskacijų (netgi 1948 metų Maironio rinkinys rusų
kalba buvo konfiskuotas ir pavirto bibliografine retenybe) atėjo nau-
ja gadynė. Cenzoriai kiek sušvelnėjo ir paprastai nebegnaibo atskirų
strofų - iškerpa visą eilėraštį. Daugmaž prieinama Jaunoji Lietuva,
netgi šis tas iš kitų poemų bei dramų. Ypatingo suliberalėjimo aki-
mirką išleista didžiulė, 510 puslapių, Vandos Zaborskaitės studija apie
Maironį“, kuriai net ir reikli akis nedaug tegalėtų prikišti. Po kelių
apgailėtino vegetavimo dešimtmečių atnaujintas muziejus Maironio
namuose - nors ta pačia proga paretušuoti memorialiniai kambariai,
kad lankytojams nekiltų pagunda prisiminti, jog Maironis vis dėlto
buvo kunigas ir nepriklausomybininkas. Jau ir nuosaikiai moderni
Gedimino Jokūbonio darbo statula stūkso priešais tą muziejų. Jau ir
Virgilijus Noreika įvairiuose pasviečiuose traukia „Lietuva brangi“,
glostydamas išeivių širdis.

Turbūt tai geriau už Maironio plėšimą iš atminties. Net galėtum
pasakyti, kad Maironis - kaip dauguma lietuvių klasikų - įveikė ta-
rybų valdžią. Tačiau visa tai, be abejonės, turi ir išvirkščiąją pusę.
Oficiali pagarba, rodoma klasikui, apramina ir nukreipia norima
linkme patriotinius jausmus. Idėjiškai bankrutavusi partija griebia-
si kiekvieno šiaudo, ir nepaskutinėje vietoje tautiškumo. Ji geidžia

4 Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius: Vaga, 1968.

437

Maironį (Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Vaižgantą, ryt poryt gal
net Jakštą ar Stasį Šalkauskį) pasisavinti ir prijaukinti. Ir tuo pačių
galutinai palaidoti.

Vis dėlto nedėkingas sovietologo darbas. Nusibosta sekti veržlių
priveržimus ir atleidimus. Nusibosta bukaprotės formulės, guminiai
žodžiai apie „pažangių ir reakcinių tendencijų“ mišinį (lyg Maironis,
kaip ir kiekvienas rimtas rašytojas, nebūtų organiška visuma, kurioje
kiekvienas dėmuo yra visų kitų nulemtas ir su visais kitais susijęs). Jau
nebe nuobodį, bet šaltą panieką kelia nesibaigiantys cenzūros me-
nuetai: Jaunąją Lietuvą dabar galima praleisti, Raseinių Magdės dar
negalima, rytoj gal ir Jaunąją Lietuvą uždrausime, bet gali atsitikti,
kad praleisime ką nors iš religinių eilių...

Neslėpsiu, kad ir man pačiam ne prie širdies vienas kitas Maironio
posmas ar posakis, kuriame pasigirsta kategoriško - sakytum, net bio-
loginio - nacionalizmo gaida. Lygiai taip pat kiekvienam, pratusiam
prie modernesnio mąstymo, kartkartėmis užkliūva ir Vincas Pieta-
ris, ir Vincas Kudirka. (Ir Ševčenka, ir Nikolajus Gogolis, ir Fiodoras
Dostojevskis.) Taip pat neginčytina, kad Mūsų vargai ar Vytautas pas
kryžiuočius literatūriniu požiūriu nėra labai didelės vertybės. Tačiau
yra abėcėliška tiesa: bet koks žymus rašytojas turi būti prieinamas vi-
sas, su visomis silpnesnėmis vietomis, pasenusiais, abejotinais ar kam
nors nemaloniais teiginiais. Kitaip nesuprantamas ir jis pats, ir jo gy-
venamasis metas, ir jo tautos istorinė plėtotė. Ne maži vaikai - patys
atskirsime, kas gera, kas bloga! Deja, ko jau ko, o Maironio pilno aka-
deminio leidimo teks laukti ilgokai - ligi tarybinės sistemos žlugimo
ar labai esminių jos reformų. Kiek tai užtruks - niekas nežino.

Tačiau ir pešiojimai, ir bandymai prijaukinti, ir amžinai nepilnas,
apytikris pristatymas Maironiui nėra nei labai baisūs, nei labai pavo-
jingi. Nes šiandien jau visiškai aišku, jog Maironis priklauso antrajai
poetų rūšiai - tiems, kurie gyvena amžinai.

Tiesa, Maironio poetinė kalba netinka naujajai istorinei situacijai.
Gulago ir susideginimų laikais nebepridera senoji simbolika. Nena-
tūralu ir tragikomiška šiandien šnekėti apie vaidilas, bočius milžinus,
pančių žvangėjimą, nors vienas kitas dar verčiasi tomis klišėmis. Rei-
kia kažkokios kitos kalbėsenos - aštresnės, niūresnės, ironiškesnės.

438

Taip visada būna literatūroje - senieji rašymo būdai sustabarėja ir su-
byra į dulkes, kartais net labai greitai; ką jau šnekėti apie mūsų metą!
Irvis dėlto Maironio rašymo būde yra kažkas amžino. Jo kalbėsena, jo
simbolika ne tik tobulai tiko jo istorinei situacijai, bet ir išliko mūsų
sąmonės podirvyje - kaip norma, nuo kurios atsispiriama, bet kuri
visada yra būtina; kaip krantas, nuo kurio išplaukiama į kelionę; kaip
etalonas, kuriuo gali ir turi būti matuojami nauji pasiekimai.
Sakome, kad Maironis buvo tipiškas konservatorius - tiek savo bui-
tiniais įpročiais, tiek socialinėmis bei etinėmis pažiūromis, tiek litera-
tūriniu skoniu. Bet mūsų poezijoje jis radikaliausias iš radikaliausių.
Didesnis revoliucionierius už simbolistus, už keturvėjininkus, žemi-
ninkus (visiems po Maironio buvo jau žymiai lengviau). Jis sukūrė
tobulus poetinio pasakymo būdus ten, kur jų praktiškai nebuvo. Pa-
kanka jį sulyginti su bet kuriuo jo amžininku, kad išryškėtų kokybi-
nis skirtumas - kaip tarp ledo luito ir gyvo, tekančio vandens. Šalia
bejėgių eilučių, kurias šiandien skaitome tik iš pagarbos tėvams ar
istorinio smalsumo, atsiranda tikslūs, amžinai įsimenantys posmai,
nenusileidžiantys jokios tautos klasikinei poezijai. Atsiranda tiesiog
iš nieko. Maironio gretinimas su Puškinu, peršamas šių dienų Lietu-
voje, turi tam tikro pagrindo, nes Puškinas panašiai sukūrė normas,
etalonus rusų poezijai; tačiau spraga tarp Maironio ir jo tiesioginių
pirmtakų dar didesnė, taigi ir jo laimėjimas reliatyviai stambesnis.
Puškinui išpureno dirvą keli puikūs poetai - Gavrila Deržavinas,
Konstantinas Batiuškovas, Vasilijus Žukovskis; o Maironiui? Prieš jį
buvo tik Kristijonas Donelaitis (beje, irgi išaugęs neartoje dirvoje),
Antanas Baranauskas, gal dar Dionizas Poška ir Antanas Strazdas; bet
jie priklauso kitoms epochoms, Maironis jų nesekė, tarp jų ir Mairo-
nio nėra to tiesioginio ryšio, kuris yra tarp Puškino ir jo mokytojų.
Tiesa, Maironiui padėjo kitataučiai. To negalima ginčyti: jis ati-
džiai skaitė Friedrichą von Schillerį, Adomą Mickevičių, tą patį
Puškiną (kažin ar jam nebus suteikę impulsų ir Fiodoras Tiutčevas,
ir Aleksejus Konstantinovičius Tolstojus). Gal Maironis netgi dau-
giau pasisavino iš kitataučių poetų negu modernistai, nors iš pir-
mo žvilgsnio taip ir neatrodo. Tačiau kitakalbių patirtis negali būti
mechaniškai perkelta į savąją tradiciją. Jų įtaka visada yra antraeilė.

439

Pagaliau tuos pačius poetus anuomet skaitė, netgi vertė visi; prilygo
jiems tiktai Maironis.

Todėl Maironio eilės atrodo tikras literatūrinis stebuklas, tikras
tour deforce?. Beveik tuštumoje gimsta dalykai, gyvi ne vien savo
laikui, bet ir visiems laikams: „Nuo Birutės kalno“, „Uosis ir žmogus“,
„Užmigo žemė“... Jis išreiškia ir formuoja pačią lietuvių kalbos dvasią -
taigi atlieka tą darbą, kurį romėnams atliko Horacijus, italams Dante
Alighieri.

Prisimenant Maironio poveikį jo bendralaikiams, dažnai cituo-
jamas sakinys iš Šatrijos Raganos Viktutės: „Pirmą sykį išgirdau to-
kią gražią lietuvių kalbą, ir pasirodė ji man šimtą sykių gražesnė už
lenkišką ir visas kitas““. Gal ne visada pastebime, jog čia atkreiptas
dėmesys kaip tik į kalbą (ne į Maironio tautines idėjas, ne į jo etinę
programą, ne į religinį jausmą, o į kalbą - į tai, kas yra poezijos esmė).
Kaip tik šiuo atžvilgiu Maironis iškėlė lietuvių literatūrą ligi pasauli-
nių standartų. Jis nesijautė mažas, ir su juo lietuviai jau nebegalėjo
jaustis atsilikę, pasmerkti nutausti ir išnykti. Kaip tik todėl Maironis
buvo ne tik poetas, bet ir reikšmingas istorijos veiksnys. Jis parengė
Lietuvą nepriklausomybei ne mažiau (gal daugiau) už Joną Basana-
vičių ir Kudirką. Jei tauta pati sau garantuoja pilnavertį dvasinį gyve-
nimą, ji jau yra nepriklausoma: okupacijos tada virsta tik praeinančia
istorine nelaime. Visiškai pilnavertis mūsų tautos dvasinis gyvenimas
prasideda su Maironiu (nes kalbos brandumas reiškia ir dvasios bran-
dumą). Ir po Maironio tas pilnaverčio dvasinio gyvenimo siūlas jau
niekada nebenutrūko. Tiesa, tai ne vien jo, bet ir bendrosios krašto
plėtotės nuopelnas; tačiau didele dalimi ir jo.

Dėl to ne kas kitas, o Maironis yra centrinė mūsų literatūros figū-
ra, tasai židinys, į kurį sueina ir kuriame persilaužia visi spinduliai.
Martynas Mažvydas, Donelaitis, Baranauskas yra dar vieniši. Jie di-
deli, bet jie dar nesukuria visuotinės kultūrinės normos, „atskaitos
sistemos“. Po jų pasirodymo lietuvių kultūra vėl ištisus dešimtmečius,

5 Žygdarbis (pranc).
6€ Žr. Šatrijos Ragana, Raštai, t. 1: Viktutė; Vincas Stonis; Sename dvare, Vilnius: Margi
raštai, 2006, p. 83.

440

netgi šimtmečius vos vegetuodavo, netgi nykdavo. Po Maironio ji ne-
benyksta ir nebeišnyks.

Maironio eilėmis ir šiandien gali alsuoti; ir šiandien gyvas malonu-
mas skalauti gerklę jų garsais, pasiduoti jų ritmui, sekti jų atbalsį ore.
Jų struktūra stebėtinai nepajudinama ir atspari: ne tik nesukeisi vie-
tomis eilučių, neišmesi šio ar kito fragmento (ką palyginti lengva pa-
daryti modernistui), bet netgi poeto pavartoto žodžio dažniausiai ne-
pavaduosi jokiu kitu. Pasakyta taip, kaip turėjo būti, ir geriau pasakyti
negalima. Šiuo požiūriu gal tik Henrikas Radauskas mūsų poezijoje
prilygsta Maironiui. Maironio meistriškumas toks, jog jis nelyginant
Midas įstengia bet ką paversti auksu. „Vakaras (Ant ežero Keturių
Kantonų)“ daugeliui atrodo poetiškas - ir tikrai yra poetiškas - savo
sinesteziniais vaizdais, savo dinamiškomis, persiliejančiomis viena į
kitą metaforomis, savo priebalsių ir dvibalsių harmonija:

Medžių ant saulės kepintas lapas
Nuspindo rasa;

Rožių iš kalnų papūtė kvapas
Skania sveikata.

Audžiau nurimęs aukso svajones
Aušros spinduliais;
Lėkė jos, skrido, pilnos malonės,

Padangių keliais.

Bet lygiai su tokiu pat pavydėtinu laisvumu Maironis kuria poeziją
„Iš nulio“ - iš pavardžių sąrašo; kaip šiandien pasakytume, iš telefonų
knygos. Jo rankose tas sąrašas išeina griežtas lyg formulė, įsimenantis
lyg aforizmas, grakštus tarytum muzikinė frazė:

Mantvydaitis juokdarys,
Bartkaus posūnis Kairys,
Ožkabarzdis - jaunikaitis,
Aldadrikas Jonuška,
Žnairas kūtvėla Tiška

Ir naktibalda Valaitis.”

7 Eil. „Čičinskas“.

441

Maironis parodė, kaip sklandžiai, skambiai, reljefiškai galima rašy-
ti lietuvių kalba. Su juo mūsų literatūra, sakytum, visam laikui atga-
vo amą: jis pademonstravo puikią dikciją ten, kur kitiems dar gerokai
pynėsi liežuvis. Jis pateikė lietuvių poezijai pirmąjį išbaigtą ženklų,
simbolių, frazeologizmų repertuarą. Galima dar pridurti: jis pasiūlė
mąstysenos, jausenos, elgsenos modelius, kurie ilgam laikui nulėmė
lietuvio, taigi ir Lietuvos, būtį.

Savo mitologiją, istoriją, net geografiją didele dalimi tebematome
pro Maironio prizmę, Kaip ir dera pirmajam tikrai tautiniam poetui,
Maironis buvo enciklopediškas, universalus. Donelaitis ir Baranaus-
kas dar ribojasi savuoju kampu, savuoju regionu, nors ir daug pasa-
ko. Maironis supoetina, pasisavina, paverčia visų mūsų namais ir pa-
likimu Lietuvą nuo Drūkšės ežero ligi Minijos, nuo Trakų pilies ligi
„Žemygalos medžių trijų“*; ir dar pasižvalgo už Lietuvos ribų, leidžia
pajusti, jog Lietuva yra Europos dalis. Čia simboliška ir tai, kad jis
gimė geografiniame Lietuvos centre, ir tai, kad nemėgdavo pabrėžti
savo žemaitiškumo. Lygiai taip pat jis įvaldo, apgyvendina visą mūsų
istorinį laiką. Jo poetinis mostas aprėpia pirmykščius archetipus (ligi
seniausiojo indoeuropietiško ir ne tik indoeuropietiško įvaizdžio -
pasaulio medžio eilėraštyje „Uosis ir žmogus“), vėlesnę labiau rafi-
nuotą mitologiją (eil. „Jūratė ir Kastytis“), kunigaikščių epochą (eil.
„Eina garsas“), unijos laikus (eil. „Čičinskas“), stagnaciją carinės Ru-
sijos globoje (eil. „Spjauki, drauguži, į viską!“), tautinį sąjūdį, Pirmąjį
pasaulinį karą, nepriklausomojo gyvenimo problemas, nusivylimus ir
galimybes. Kaip tik Maironio dėka visa tai virto mūsų kolektyvinės
pasąmonės dalimi. Kritikų berods jau pastebėta, kad Maironio laiko
modelis yra ne tik visa apimantis, bet ir kryptingas. Donelaičio lai-
kas - statiškas žemdirbio laikas, kuriame amžinai atsikartoja tie patys
ritualai; Baranausko laikas - tragiškas žengimas iš aukso amžiaus į
bevaisę žemę, „išgriuvusią pūstynę“; ir tik Maironio laikas yra tikrojo
istorinio proceso laikas su praeitimi, dabartimi ir ateitimi.

Maironis suteikė mūsų sąmonei universalią dimensiją, įnešė į ją
europietiško platumo. Ir nenuostabu, kad jis vos ne pirmasis Lietu-

š Eil. „Šatrijos kalnas“.

442

voje suvokė literatūrą kaip reikšmingą nepavaduojamą misiją. Rašy-
tojas pagal Maironį yra charizmatinė esybė, šauklys ir pilietis, pilnu-
tinis ir harmoningas žmogus. Kaip mitinis mediatorius, jis suvienija
priešingybes ir išsprendžia prieštaravimus. Turbūt neatsitiktinis da-
lykas, kad dažniausias Pavasario balsų daiktavardis - širdis?. Tai ne
vien romantiškas štampas. Širdis logiškai ir etimologiškai siejasi su
centru, harmonija, pusiausvyra: joje susitinka, per ją persilaužia mi-
krokosmas ir makrokosmas. Poetas, tapdamas pasaulio širdimi - ar
šerdimi - paverčia visą savo egzistenciją mitologema, ženklu būsi-
majam laikui.

Tokie dalykai, be abejo, nepakartojami. Jiems reikia ypatingai susi-
dėjusių aplinkybių - ir istorinių, ir grynai biografinių. Dažnas mūsų
literatūroje pretendavo ar pretenduoja būti „antruoju Maironiu“, ta-
čiau tokios pretenzijos yra beviltiškos: geriausiu atveju pretendentas
lieka savimi, blogiausiu - virsta netikru epigonu. Tiesioginis Maironio
poveikis yra labai pavojingas. Jo ženklai lengvai išvirsta banaliomis
klišėmis ir štampais, jo patosas - tuščia retorika, jo emocijos - senti-
mentais, jo harmonija - lėkštumu. Bet panašiai atsitinka kiekvienam
tikram klasikui, ir gal tai netgi yra vienas iš didybės požymių.

Andrė Gide'as (ar Jeanas Toulet), paklaustas, kas yra geriausias
prancūzų poetas, atsakė: Victor Hugo, hėlas! (Deja, Victoras Hugo)“.
Atsimindami neabejotiną Maironio didybę, o drauge šį sunkų, pavo-
jinga irreiklų jo šešėlį, galėtume panašiai pasakyti. Geriausias lietuvių
poetas yra Maironis. Deja, Maironis. Laimei, Maironis.

9 Žr. Irena Jurgaitienė, „Maironio ‘Pavasario balsų’ dažnuminis žodynas“, in: Litera-
tūra, Vilnius, 1970, Nr. 13 (1), p. 134.
œ Ši frazė priskiriama Andrė Gide'ui.

443

Vienas pirmųjų semiotinių Maironio kūrybos nagrinėjimų.

Pirma publikacija: Kęstutis Nastopka, Lietuvių eilėraščio poetika, Vilnius:
Vaga, 1985, p. 24-36, 39-46; skelbiama iš: Ibid.; pateikiamas skyriaus įvadas
ira, 3 ir 4 dalys.

KESTUTIS NASTOPKA
Maironio poetikos repertuaras

Naujosios lietuvių lyrikos istorija iš tradicijos pradedama Maironio
Pavasario balsais, kurie, pasak Vandos Zaborskaitės, įtvirtino lyri-
ką „kaip savarankišką žanrą, atkuriantį tikrovę per poeto sąmonės
paveikslą“. Dabartinėje poezijoje ikimaironinė tradicija nę mažiau
aktuali. Sigitas Geda ne be pagrindo yra protestavęs prieš „vienos li-
teratūrinės krypties ar mokyklos pasiekimų suabsoliutinimą“: „Ar ne
romantizmo poetiniais idealais remiantis Í...] tvirtinama, kad, pavyz-
džiui, Maironis Pavasario balsuose suformavęs lietuvių lyrinio eilė-
raščio pagrindus? Kur tuomet dėsime Antaną Vienažindį...*

Tačiau senosios tradicijos aktualumas nepaneigia Maironio eilėraš-
čio kaip žanro orientyro. Maironio poeziją laikome klasikine norma
dėl to, kad ji duoda eilėraščio „išeities tipus“ - tam tikrą išraiškos for-
mų repertuarą. Kultūros srityje normos deformavimas nenutraukia
tradicijos, o priešingai - ją suaktualina. „Prieš įprastinį (buitišką')
galvojimą“ „Juo toliau nuo tradicijos, juo drąsesnis novatoriškumas“ -
struktūrinis požiūris iškelia kitą principą: „Juo toliau nuo tradicijos
vieno ir to paties kultūros tipo ribose, juo arčiau jos“. Pagal Maironio
eilėraštį vertiname ir pomaironinės poetikos poslinkius, ir ikimairo-
ninės tradicijos aktualizavimą.

1 Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius: Vaga, 1968, p. 447.

2 Sigitas Geda, „Eilėtyros laukuose“, in: Literatūra ir menas, Vilnius, 1975-03-29,
Nr. 13.

3 IOpuū Jlorman, Cmpykmypa xyðowecmeennoeo mekcma, MockBa: Hckyc-

CTBO, 1970, p. 372.

444

Poetikos repertuaras, vartojant šią sąvoką kaip terminą, - tai bū-
dingas tam tikrai tradicijai išraiškos formų sąrašas. Jis nurodo pagrin-
dines komunikacines situacijas, stilistines atmainas, žanro pavidalus,
bet nenumato tokios griežtos jį sudarančių elementų priklausomybės
kaip sistema. „Jis yra tiek struktūriškas, kad apriboja atsitiktinius nu-
krypimus, bet taip pat tiek laisvas, kad lieka atviras įvairiems poetinio
diskurso, vienkartinės prigimties reiškinio, impulsams“*.

Maironio poetikos repertuaro istorinį rangą apibūdina lyrinio su-
bjekto struktūrinė reikšmė. Atvėręs literatūrai „asmenybės sąmonės
turinį“ (Zaborskaitė), Maironis sukūrė naujo tipo eilėraštį, pakeitu-
sį išorinį pasakojimą, aprašinėjimą ir komentavimą vidiniais poeti-
nės kalbos santykiais, privertusį referencinę kalbos funkciją paklusti
poetinei. Lyrinis subjektas jo eilėse egzistuoja ne greta teksto kaip
pasakojimo komentatorius, o įeina į poetinę struktūrą - „yra ne pa-
vienių pasakymų ar sakinių, arba bet kurių kitų diskurso segmentų
reikšminis koreliatas, bet ištiso diskurso - nuo pirmojo iki paskutinio

žodžio“,
I

Maironio oratorinėje poezijoje, kaip apskritai viešoje kalboje, kalban-
tysis „stoja ne kaip asmuo priešais asmenį, lygiateisį partnerį, bet kaip
individas priešais grupę, [...] prabyla ne kaip privatus, bet kaip viešas
asmuo, reprezentuojantis tam tikrą grupę ar instituciją: kalba arba
vardu tų, į kuriuos kreipiasi, tai yra laikosi MES, suprantamo kaip AŠ
su JUMIS, pozicijos, arba vardu kolektyvinio MES, stojančio priešais
JUS“. Už Maironio eilėraščių „mes“ slypi realūs ar potencialūs buržu-
azinio tautinio sąjūdžio dalyviai, žmonės, kuriuos sieja bendra dalia,

bendri kovos tikslai: „jaunimas“, „vyrai“, „broliai“, „lietuviai“, „artojai“.

4 Michał Głowiński, „Poetyka a socjolingwistyka“, in: Teksty, 1979, Nr. 4,
p. 30-31.
5 Janusz Sławiński, Dzieło. Język. Tradycja, Warszawa: Państwowe Wydawn.

Naukowe, 1974, p. 85.
€ Janusz Lalewicz, Komunikacja językowa i literature, Wrocław-Warszawa-
Kraków-Gdańsk: Zakład Narodowy Im. Osslolińskich, 1975, p. 85.

445

Etninį bendrumą akcentuoja „mūsų“ ir praeities kartų - „bočių“, „pra-
bočių“, „prosenių“, „žemės dainų“ - ryšys. Laiko perspektyvoje „mes“
atsigręžia į „rytojų“ „dienas šviesesnes ateities“, „aušrą naujos gady-
nės“, „meilės rytmetį“, „vaikus“, „sūnus“. Įvairius sutelktinio subjekto
pavidalus jungia atraminis Maironio poezijos žodis - „tėvynė“: „Nors
mūsų, broliai, nedaugel yra“ - „Kapuose bočiai, kurie ją gynė“ - „Ta-
Čiau tėvynė dar nepražuvus“7. „Užtrauksim naują giesmę, broliai, /
Kurią jaunimas tesupras“ - „Jį meilės kerštas tekūrena / Tėvynės mei-
lės ugnimi“, „Vyrai lietuviai, auštančią dieną / Mūsų nors sūnūs visgi
išvys!“ - „Ginkim, ką mūsų proseniai gynė!“ - „Amžiais pavergta ke-
lias tėvynės“?. „Tėvynė“ įvardyta beveik visuose eilėraščiuose, kuriuo-
se kalbama kolektyvinio subjekto vardu. Maironio Rinktinių raštų I
tome - tai dešimtas pagal dažnumą daiktavardis“.

Politinėje poezijoje „tėvynė“ dažnai tampa retorine emblema. Um-
bertas Ekas pateikia ją kaip pastovios emocinės konotacijos pavyzdį:
„Iš anksto nustatytos emocinės žodžio vartosenos įrodymas - žymiklio
pakeitimas, reikšmės esmingiau nepakeičiant, pavyzdžiui, žodžio šalis'
. Ideologinis šių leksinių sinonimų kon-

pavartojimas vietoj ‘tėvynė
tekstas nevienodas. „Žodis „tėvynė“ konotuoja ištisą moralinių ir poli-
tinių nuostatų sistemą, nes tokiu šalies pavadinimu išreiškiamas tam
tikras asociacijų ir įspūdžių suvokimo būdas“*. Tai žodis - signalas, ku-
rio ideologinį kontekstą skaitytojas iš karto atpažįsta. Jo žadinamos aso-
ciacijos daugiau veikia vidinius teksto santykius negu nuo jų priklauso.
Kaip ir kiti žodžiai signalai, jis turi „išplėstinę sugestinę reikšmę“.

7 Maironis, Rinktiniai raštai, t. 1: Lyrika, redakcinė komisija: Leonas Gineitis
[et al.], Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 55, eil. „Ne-
daugel mūsų“.

5 Ibid., p. 83, eil. „Užtrauksme naują giesmę“.

° Ibid., p. 86, eil. „Nebeužtvenksi upės“.

1:2 Irena Jurgaitienė, „Maironio Pavasario balsų dažnuminis žodynas“, in: Lite-
ratūra, Vilnius, 1970, Nr. 13 (1), p. 134.

n Umberto Eco, Pejzaż semiotyczny, Warszawa: Państwowy Instytut Wy-
dawniczy, 1972, p. 132-

= Ibid., p. 140.

5 Tpuropnū [ykoscknū, Hywkun u pycckue pomanmuku, MockBa: XygokecT-
Bentas AKTEpPaTYPA, 1965, p. 180.

446

Į lietuvių poeziją žodis „tėvynė“ ateina kartu su nacionalinio išsi-
vadavimo sąjūdžio ideologija. XIX a. pradžios poetai jo dar neištaria.
Dionizas Poška gimtąjį kraštą vadina „tėvyste“, Silvestras Valiūnas,
Kiprijonas Nezabitauskas, taip pat ir Andrius Vištelis - „tėviške“. Si-
monas Daukantas greta „tėvainės“ panašia prasme vartoja „tėvomę“,
„tėviškę“, „namus“. Žodis „tėvynė“ bene pirmąsyk pasirodo Adomo
Mickevičiaus vertimuose - Valerijono Ažukalnio verstoje Konrado Va-
lenrodo „Giesmėje“ („Vilijoje“4) ir Pono Tado pradžiojes, Eduardo
Daukšos „Vilijoje““ (kituose Daukšos tekstuose vartojami sinonimai
„tėvainystė“, „gimtinė“). „Laiške P. Viksvai“ „tėvynę“ mini Klemensas
Kairys", vėliau šį žodį nuosekliai vartoja Julius Anusavičius. Bet ti-
krąją žodžio istoriją lietuvių poezijoje pradeda Antano Baranausko
Anykščių šilelis:

Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,
Kaip lietuvnykų širdys į vieną tėvynę.”

Iš čia per Aušros poeziją (Stanislovas Dagilis, Liudmila Malinaus-
kaitė-Eglė, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis; Juozas Andziulaitis ly-
giagrečiai vartoja „tėvynę“ ir „tėviškę“) ir publicistiką „tėvynė“ ateina į
Maironio ir Vinco Kudirkos eiles, suteikusias šiam žodžiui ermbleminę
reikšmę. Pranas Vaičaitis, debiutavęs vos metai po Pavasario balsų, bet
priklausantis kitai literatūrinei epochai, jau skiria „tėvynę“ ir „tėviškę“.
„Tai lyg du poliai, kurie negali vienas be kito egzistuoti, bet negali ir
sutapti. Su tėviške susiję visa, kas jauku, paprasta, šilta, miela ir buitiš-
ka; su tėvyne - visa, kas didinga, komplikuota, tragiška ir neaišku““.

4 Valerijonas Ažukalnis, Raštai lietuviški, Vilnius: Vaga, 1968, p. 256.

5 Ibid., p. 258.

“ Mykolas Biržiška, „Jokūbas Daukša“,
P. 295.

7 Lietuvių poezija: XIX amžius, sudarė ir pastabas paruošė Bronius Pranskus,
Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955, p. 272.

8 Antanas Baranauskas, Raštai, redakcinė komisija: Kostas Korsakas (pirm.)
[et al.], paruošė Regina Mikšytė, t. 1, Vilnius: Vaga, 1970, P. 37.

9 Albertas Zalatorius, „Poeto dalia ir dainos“, in: Pranas Vaičaitis, Lėkite, dai-
nos, Vilnius: Vaga, 1975, p. 30-31.

in: Tauta ir žodis, Kaunas, 1926, kn. 4,

447

Maironio poezijoje tokios priešpriešos nėra. Tėvynė jam lygi Lie-
tuvai. Vienintelis „tėvynės“ sinonimas „šalis“, jei neskaičiuosime tik
eilėraščio antraštėj paminėtos „gimtinės“ ir keliskart artima „šaliai“
prasme pavartotos „žemės“ („pasišvęsti ir vargti už žemę mylėtą“*“,
„daug kentėjus šalis, žemė bočių senų“*), duoda diskursyvinę „tė-
vynės“ definiciją**. Emocinį santykį pabrėžia deminutyvinės formos
(„tėvynės“ deminutyvo neįmanoma įsivaizduoti); „tėvučių šalelę“,
„tėvų šalelę“, „tėvelių šalis“, vertinamieji epitetai: „šalį jauną“, „šalį
mielą“, „tą mylimą šalį“, „žilą senovės [...] šalį“. Loginį sąvokos tūrį api-
brėžia metoniminiai santykiai: „po tą šalį toli, / Kur Nemuno vande-
nys bėga“*, „prabočių šalis“, „Žemaičių žaliuojančią šalį“, „šalis, kur
miega kapuos didvyriai“*“. Tai, kas pasakoma išplėstiniu aprašymu,
sukaupta poetinėje emblemoje - „viename tų nervinių mazgų, kurių
prisilietus, mumyse ima busti tikri vaizdiniai, vienam daugiau, kitam
mažiau ryškūs, priklausomai nuo mūsų išsilavinimo, patirties ir gebė-
jimo papildyti bei suderinti vaizdo sukeltas asociacijas“.

Kalbėdamas tėvynės vardu, Maironio poezijos subjektas vengia
asmeniškumo. Eilėraštyje „Taip niekas tavęs nemylės“ į tėvynę krei-
piamasi antruoju asmeniu, apie save kalbama - trečiuoju. Lyrinis „jis“
(„tavo nuliūdęs poeta“) tartum susilieja su kitais tėvynės reprezen-
tantais („Pažino tave ir pamilo visi: / Ir rūmai, ir sodžių sermėga').
Eilėraščio meninę erdvę įrėmina „žemės“ („daug žemės puikių ir gra-
žių dukterų“, „dainų - žiedų“, „girių ošimą“, „Kur Nemuno vandenys
bėga“) ir „dangaus“ („žvaigždė sidabrinė“, „aukštybių žvaigždė“, „į
dausas“) priešprieša, laiko ribas - paros ciklas („per kiauras naktis“ —

2# Maironis, Rinktiniai raštai, p. 108, eil. „Mano moksladraugiams“ [Mano
draugams].

z Ibid., p. 206, eil. „Iš Danutės akių“.

2 Plg. Algirdas Julien Greimas, Sėmantigue structurale. Recherche de méthode,
Paris: Larousse, 1966, p. 73-

233 Maironis, Rinktiniai raštai, p. 62, eil. „Taip niekas tavęs nemylės“.

24 Ibid., p. 124, eil. „Kur bėga Šešupė“.

3 Ibid., p. 145, eil. „Šatrijos kalnas“.

28 Ibid., p. 173, eil. „Lietuva brangi“.

7 Anekcanp Becenosckuū, Hcmopuueckaa noamuxa, JNenunrpaj: XygoxecT-
BeHHas JIHTEpATYPA, 1940, p. 376.

448

„veidu žydros užtekėjai aušros“), koreliuojantis su žmogaus gyvenimo
tarpsniais („jauną krūtinę“, „jaunystės giedros“, „švieti jaunam“).

Pasakojimo požiūriu „tėvynė“ atlieka veiksmo lėmėjo, o lyrinis su-
bjektas - vykdytojo funkciją. Tėvynė žadina kūrybines galias, dvasinį
atgimimą, nustato vertybių matą. Tėvynės įvertinimas - aukščiausioji
subjekto veiklos sankcija. Ji nėra akivaizdi, kaip mitiniame pasakoji-
me, ir tai sąlygoja išgyvenimo dramatizmą:

Poetams kitiems numylėta ranka
Iš laurų vainiką nupynė,
Tu jį nors atmint ar atminsi kada?

Tu, jo numylėta tėvyne š

Lyrinio vyksmo partneriai apibūdinti emociniais epitetais. Tėvy-
nė - keturissyk pakartotu „numylėta“, turinčiu sakralumo atspalvį”,
emfatiniu „graži!“ „skaisčia savo skausmo gilybe“. Emocinė poe-
to atributika - „nuliūdęs“, „liūdnesnė“, „kančių“, „ašarų griaudžių“,
„skausmo“. Erdvinis skausmo epitetas („gilybe“) suartėja su „aukšty-
bių žvaigžde“, į dausas kylančia dvasia, paneigdamas nekonfliktišką
jaunystės „giedrą“, išorinę „gražybę“. Lyrinis „tu“, su kuriuo bendrau-
jama kaip su konkrečiu asmeniu, įvardijamas tik paskutinėje eilutėje.
Svarbiausias eilėraščio žodis, ištartas pačioje pabaigoje, intymiems
santykiams suteikia visuotinę prasmę. Iš pajausto dalios bendrumo
gimusi giesmė sujungia poetą, tėvynę ir visus, kurie ją, giesmės pa-
veikti, atpažįsta ir pamilsta,

Kultūros vertybės Maironio poezijoje dažniausiai atskleidžiamos
„tolimo vaizdo“ zonoje - grindžiamos šlovingos praeities legenda. Kal-
bėdamas apie praeitį, nukeltą į nepasiekiamą aukštumą, poetas uži-
ma ją „dievinančio palikuonio“ poziciją”. Šia prasme Maironio poe-
zija lietuvių nacijos konsolidavimosi procese atliko panašų vaidmenį

28 Maironis, Rinktiniai raštai, p. 62, eil. „Taip niekas tavęs nemylės“.

2 Saulius Žukas, „Maironio meilė“, in: Poezijos pavasaris, Vilnius: Vaga, 1983,
P. 174-

3 Plg. Muxann BaxTrHH, Bonpocbi Aumepamyp»i u acmemuku, MockBa: Xypo-
>KECTBEHHaA NIHTEPaTYPA, 1975, P. 456-457.

449

kaip kaimyninėse Pabaltijo šalyse tautinis epas: Frydricho Kroicvaldo
Kalevo sūnus, Andrejaus Pumpuro Lačplėsis. Kaip ir mitologiniame
mąstyme, Maironio eilėraščiuose išskirtinę reikšmę turi vertybinė
„absoliučios pradžios“ kategorija: supriešinama gyva, bet tolima pra-
eitis ir sustingusi dabartis. Mitinė praeitis - ne šiaip senesnis laikas, o
ypatinga kūrimo epocha, „pradinis“, „pirminis“ laikas, nuo kurio pra-
dedama empirinio laiko atskaita”.

Komunikacinio kanalo tarp praeities ir dabarties vaidmenį atlieka
atmintis. Kalbama apie tai, ką verta atsiminti, išsaugoti būsimoms
kartoms. Tai suponuoja tam tikrą vertybių nuostatą. Žodis apie mi-
rusią ir ginamą nuo užmaršties praeitį kito stiliaus negu žodis gyvie-
siems. „Dabartis dabarčiai (nepretenduojanti į atmintį) įkūnijama
molyje, dabartis ateičiai (palikuonims) ~- marmure ir varyje“3, Ne-
įėjusiame į paskutiniąją „Jaunimo giesmės“ („Užtrauksme naują gies-
me“) redakciją posme Maironis skiria kalbą apie „tėvų kapus“ ir apie
„vyrus ir darbus“:

Ilgai miegojo mūsų žemė;
Didžiavos vien tėvų kapais; -
Prašvis laikai lig šiol aptemę:
Didžiuosmės vyrais ir darbais.34

Ryšys su dabartim praktinis, reikalaujantis konkrečios veiklos, su
anksčiau gyvenusiomis kartomis - idealus, dvasinis. „Istoriniai pra-
eities ženklai“ (Zaborskaitė) Maironio poezijoje „kalba“ ne kaip kon-
krečios istorinės epochos liudininkai, o kaip nekintančios „tautos
dvasios“ reiškėjai. Atstovaudami mirusiai praeičiai („kas tuos kaulus

* Ezeazsap MenerunckKū, Ioamuka mua, MockBa: Hayka, 1976, p. 171-176.

32 „Atminimas“ - mėgstamas Maironio žodis: „Dvasia, ko ieško, kas atspės, /
Kai skęsta ji tarp atminimų!“ (Maironis, Rinktiniai raštai, p. 91, eil. „Užmigo
žemė“), „Čia tiek atminimų atranda širdis!“ (Ibid., p. 124, eil. „Kur bėga Šešu-
pė“), „Kiek atminimų atsitikimų, / Gyvų kitados“ (Ibid., p. 129, eil. „Vakaras
ant ežero Keturių Kantonų“), „O vis tik, man rodos, gražiausias iš jų - / Jo
vardas: gėlė atminimo!“ (Ibid., p. 98, eil. „Neužmiršuolė gėlė“).

3: Muxann baxTuH, Bonpocbi AUMepamypb! u əcmemuku, p. 462.

34 Maironis, Pavasario balsai, Vilnius: Vaga, 1982, p. 61.

atgaivintų“, „amžiai užmigę tyli“, „pelėsiais ir kerpe““, „ten apleis-
tos pilys griūva“?, „iš kapų milžinų“), jie atgyja menamo adresato
sąmonėje: „Kartais prašneka širdžiai amžiais kerpėtas kapas / Ir sušil-
do krūtinę ir vaidentuvę jauną.

Protėvių šlovė reikalauja garsaus žodžio“, superliatyvų („didžiagi-
rès“ „didvyriai“ „milžinai“, „galiūnai“, „aukšti valdovai“), hiperbolių
(„Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens, / Kiek priešų ten kraujo
tekėjo“*). Kalba apie praeitį ypatinga, „pakylėta nuo kasdieninių šne-
kamųjų intonacijų, sutaurinta, pateikta plačiais, ryškiais mostais“*.

Oratorinė poezija orientuojama į viešą kalbinį kontaktą. Ekspo-
nuojama sakymo situacija, išgyvenimas atsiskleidžia per patį kalbėji-
mo aktą, santykius su išoriniu pasauliu. Kalbėjimą „mūsų“ vardu nuo-
lat pertraukia kreipiniai, imperatyvai, siekiantys paveikti klausantį-
jį, priversti jį tam tikru būdu elgtis“: „Į darbą stokim vyras į vyrą“,
„Užgiedokime, vyrai, sau dainas linksmas! / Kaip vyrai keliaukim
toliaus!““, „Uždekim meile sau krūtinę! / Į kovą stokim milžinais!“+*
Kalbą dialogina kolektyvinio subjekto kreipimasis į menamą pašne-
kovą, metonimiškai atstovaujantį tėvynei - girias, Vilnių, Trakų pilį,
Baltiją ar Vytauto laikų matušėlę.

5 Maironis, Rinktiniai raštai, p. 63, eil. „Vilnius (Prieš aušrą)“.

38 Ibid., p. 65, eil. „Trakų pilis“.

37 Ibid., p. 71, eil. „Mano gimtinė“.

38 Įbid., p. 19, eil. „Aš norėčiau prikelti“.

3 Ibid., p. 68, eil. „Praeitis“.

4 „Garsumas“ Maironiui - „galios“ sinonimas: „Kas mums praeitį grąžintų, /
Ir jos garsą, ir jos galią?“ (Ibid., p. 53, eil. „Miškas ūžia“), „Kame tas garsas,
kuriuo skambėjai?“ (Ibid., p. 63, eil. „Vilnius (prieš aušrą)“), „Tu tiek amžių
praleidai garsiai!“ (Ibid., p. 65, eil. „Trakų pilis“).

* Ibid., p. 69, eil. „Oi neverk, matušėle!“

42 Vanda Zaborskaitė, op. cit., p. 181-182.

43 „Imperatyvas nėra veiksmažodžio laikas, jis nenurodo nei laiko, nei refe-
rencinio santykio su asmeniu. Tai nuoga semantema, kuri, esant ypatingai
intonacijai, vartojama kaip užkeikimo forma“ (3Mnn» BenBeaucT, Oyaa
Aunzeucmuka, MockBa: Tlporpecc, 1974, p. 309).

44 Maironis, Rinktiniai raštai, p. 55, eil. „Nedaugel mūsų“.

5 Ibid., p. 80, eil. „Jei kada pančiai nukris“.

16 Ibid., p. 84, eil. „Užtrauksme naują giesmę“.

451

Nuo „mūsų“ („aš su jumis“) pasaulio kategoriškai atribojamas „jų“
pasaulis. „Opozicijos „MES-JIE pagrindu supriešinama tai, kas mūsų,
sava, įprasta arba normalu, su tuo, kas jų, svetima, neįprasta, keista,
egzotiška arba nenormalu“. Priešais kolektyvinį subjektą (mes-
broliai-bočiai-proseniai-tėvynė) atsiduria „priešai“ („O priešas lau-
kia jos prapuolimo“*š), „svetimi“ („Numesk, tėvyne, rūbą seną, / Kurį
užvilko svetimi“*, „Svetimą rūbą kas dar nešiotų, / Tam nusibostų
galo belaukt'“?), įvairūs anomaliniai „jo“ pavidalai („Vaikas tik trukdo
amžių darbus“, „Griaukime amžiais užverstą sieną, / Norint gailė-
tųs jos beprotys!“*). Maironio eilėraščiuose galioja retorinis vertini-
mo matas, pagal kurį „yra besąlygiškai teisūs ir besąlygiškai kalti, yra
visiška pergalė ir priešininko sunaikinimas“.

Oratorinio kalbėjimo situacija transformuojama intymiojoje ly-
rikoje. Išplėtotais lyrinio subjekto ir menamo pašnekovo santykiais
grindžiamas eilėraštis „Nuo Birutės kalno“. Autoriaus pašnekovas -
Baltija - toks pat tėvynės ženklas kaip girios, Trakų pilis, Vilniaus
rūmai. Bet čia jis nebėra hierarchiškai atskirtas nuo lyrinio subjek-
to. „Tu“ ir „aš“ - lygiaverčiai partneriai. Tai rodo įvairūs simetriniai
atitikmenys: pirmosios strofos „kaip ir tu“ - paskutiniosios „kaip ir
aš“, pirmojo trieilio „vilnimis“, „banga“ - „krūtinę“, „širdis“; retorinių
figūrų „Liūdna man! Gal ir tau?“ sandūrą kulminacinėje eilutėje ana-
gramiškai apibendrina rimuojamas žodis „NeMATAU“. Pirmose dvie-
jose strofose adresantas paklūsta adresatui, nusveria antrojo asmens
morfemos („man“, „ilgėjaus“, „aš“ „geidžiau“ - „užliek“, „suteik“, „tu“,
„tavęs“, „tavo“, „tu“, „gali“, „nenutildai“). Paskutinėse vyrauja pirmo-
jo asmens formos („man“, „nežinau“, „prašau“, „nematau“, „trokštu“,
„galiu“, „mano“, „aš“), adresatas pažymėtas tik vienu asmeniniu įvar-

7 Janusz Lalewicz, op. cit., p. 30.

48 Maironis, Rinktiniai raštai, p. 55, eil. „Nedaugel mūsų“.

49 Ibid., p. 83, eil. „Užtrauksme naują giesmę“.

5 Ibid., p. 87, eil. „Nebeuživenksi upės“.

5 Ibid., p. 86, eil. „Nebeužtvenksi upės“.

> Ibid., p. 86, eil. „Nebeužtvenksi upės“.

5 Muxann BaxTuH, Dcmemuka crosecHozo meopuecmea, MockBa: HekycCTBO,

1979, P. 355-

452

džiu („tau“) ir trimis leksemomis („vėtrų“, „marių“, „audrą“). Jūros atri-
butiką nustelbia žmogiškoji („trokštu sau marių prie šono arčiau“ —
„trokštu draugo arčiau“), antrąjį asmenį - apibendrintas trečiasis
(„juo tikėti galiu“, „jis, kaip audrą, nujaus [...] neišduos [...] nepaliks“).
Trimis skirtingomis referencinėmis reikšmėmis vartojamas sangrąži-
nis įvardis: „užliek savo šalta banga“ - „trokštu sau marių“ - „neišduos
savo veidu“.

Įvardžių diferenciaciją atitinka semantinių priešpriešų tinklas. Ak-
tualizuojami įvairiausi širdies ir jūros paralelės aspektai: jūros platu-
mas („išsisupus plačiai“, „per amžius plačių nenutildai bangų“, „be-
galine plati“) ir nenumaldomi žmogaus siekiai („ilgėjaus“, „geidžiau“,
„trokštu“), stichijos ir jausmo galia („galią suteik“ - „galingai išreikšt“),
jūros audringumas („vėtrų“, „audrą“, „nenutildai“) ir žmogaus širdies
neramumas („užmiršimo ramaus“, „neramus“), „šalta banga“ ir „sie-
los skausmai“, paslaptingi balsai ir neišduodanti paslapties draugystė.
Paskutiniame posme suartinti „draugo“ ir „marių“ įvaizdžiai palieka
eilėraštį atvirą keleriopai interpretacijai - nepasakoma, kas tas drau-
gas - marės ar išsiilgtas žmogus, ar „veidas tamsus“ nuo slepiamos
paslapties, ar nuo audros debesų, pagaliau apie kokią audrą kalba-
ma - jūros ar sielos.

Retorinį Maironio poezijos kategoriškumą atsveria „kurstantis, sti-
prinantis skausmas“* - abejonės, klausimas. Socialinių rolių reper-
tuare greta ryžtingai smerkiamų „jų“, „jūsų“ yra ir problemiškas „jų“ -
„kitų“ variantas. Tai objektyvizuotas požiūris, kuriuo lyrinis subjektas
matuoja savo užmojų vertę iš ateities perspektyvos. Jis gali sutvirtinti
įsitikinimą savo teisumu („Gal žmonės šiandieną manęs nesupras, /
Bet mano - išauštančiai metai!“) arba dengtis neretoriniu klausimu
būsimosioms kartoms: „Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo, / O
kas jų bent vardą atspės?““, „Ar tai viskas užmirs vien svajonių sa-
pne? / Ar žūstame keliais be darbų?“*?,

5 Vincas Mykolaitis-Putinas, Literatūros etiudai, Kaunas: Sakalas, 1937, p. 13.
5 Maironis, Rinktiniai raštai, p. 103, eil. „Pasitikėjimas savimi“.

5 Ibid., p. 76, eil. „Išnyksiu, kaip dūmas“.

57 Ibid., p. 82, eil. „Jei kada pančiai nukris“.

453

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis

Ar jiems besuprantamos bus?3

Maironio „himniškas eilėraštis“ daugeliu bruožų artimas odei -
klasikiniam oratoriniam žanrui, kurio deklamacinį pavidalą apibū-
dina įvairūs „intonaciniai gestai“, „klausiamosios, šaukiamosios ir
pasakojamosios intonacijos kaita“?. Klausimas, sušukimas ir pasa-
kojimas suponuoja kiekvienas kitokį kalbančiojo ir klausytojo santy-
kį. Pasakojimas yra nežymėtasis opozicijos narys: iš klausančiojo ne-
laukiama tiesioginio reagavimo, apsiribojama intonacijos perdavimu.
Pagal Džono L. Ostino klasifikaciją - tai ilokucinis kalbėjimo aktas.
Sušukimas ir klausimas - žymėtieji nariai. Jais siekiama pakeisti klau-
sytojo būseną („perlokucinis aktas“), laukiama tam tikro reagavimo,
emocinio atgarsio.

Sušukimais „suponuojamas kažkas, į ką kreipiamasi, ką siekiama
įtikinti, paveikti, pasmerkti, kam norima su didele jėga ir pabrėžtumu
išsakyti save“. „Veržlios emocijos gūsiai“ eina iš „džiaugsmingo, prieš-
taravimų nepažįstančio entuziazmo“. Metami aforistiniai lozungai,
embleminės metaforos: „Jį meilės kerštas tekūrena / Tėvynės meilės
ugnimi!“, „Naujos idėjos - darbas ne vaiko: / Užtvenktos mėto audrų
žaibus!““ Įsitikinimą teisumu pabrėžia oratorinis „ne“, pradedantis ei-
lėraštį: „Ne, nenoriu sapnų““, „Jau niekas tavęs taip giliai nemylės“““,
„Nebeužtvenksi upės bėgimo...“95,

5 Ibid., p. 82, eil. „Jei kada pančiai nukris“.

5 Opu Terganos, Nosmuka; Hcmopua numepamypo; Kuno, MockBa: Hay-
Ka, 1977, P. 233, 237-

“o Vanda Zaborskaitė, op. cit., p. 175, 444, 149.

& Maironis, Rinktiniai raštai, p. 83, eil. „Užtrauksme naują giesmę“.

& Įbid., p. 86, eil. „Nebeužtvenksi upės“.

5 Ibid., p. 99, eil. „Nenoriu sapnų“.

“+ Ibid., p. 61, eil. „Taip niekas tavęs nemylės“.

S Ibid., p. 86, eil. „Nebeužtvenksi upės“.

454

Panašus ir retorinių klausimų vaidmuo. Nuo sušukimų jie skiriasi
tik formaliai. Tikras klausimas suponuoja prielaidą, kad kalbanty-
sis nežino atsakymo, nėra tikras, ar jo pasakymas teisingas, kad jam
stinga informacijos, kuri leistų suformuluoti tvirtinimą“. Retorinis
klausimas priešingai - grindžiamas manymu, kad kalbančiojo teigi-
nys akivaizdus (jei pateiktas ironiškai - akivaizdžiai neįmanomas), iš
klausytojo informatyvaus atsakymo nelaukiama“?. Maironio retori-
niai klausimai, derinami su sušukimais, paįvairina eilėraščio intona-
ciją. Eilėraščiai „Praeitis“ „Minija“ prasideda verčiančių susimąstyti
klausimų serija. Sonete „Troškimai“ tris pirmos strofos klausimus ati-
tinka trys sušukimai antroje. Klausimų virtinė emocinėje „Varpų“ kul-
minacijoje („Kur jie šiandieną? Kur ta minia? / Tie milijonai, amžiais
išmirę? / Ar, atsikvėpę vėl krūtine, / Kelsisi kūnais kaulai subirę?“)
koreliuoja su pasikartojančios strofos sušukimais („Vėl paviliojo auką
kapai! / Diena į dieną tiek jų atranda!.“).

Įsitikinimas savo teisumu - ne vienintelė Maironio klausimo prie-
laida. Neretai į jį ieškoma atsakymo: „Kur lakioja mintis? / Ko taip
žiba akis? / Kam ašaros veržias ir byra?“ - „Aš patsai nežinau [...]“*.
Prieštaravimų nepripažįstantis entuziazmas pasiekiamas kančių ir
abejonių kaina“. Pavasario balsuose, kaip ir XIX amžiaus politinėje
rusų ir engiamųjų slavų tautų poezijoje, galutinių tiesų (arba tariamai
diskusinių tiesų) stilių komplikuoja „prisodrintos abejonių, klausimų
ir tvirtinimų lyrinės išvados“, universaliu „poezijos principu, pagrin-
dine jos forma tampa susimąstymas“"?,

Neatidėliojamo poveikio prielaida reikalauja suvokti oratorinį ei-
lėraštį, neišeinant iš bendro komunikacijos partneriams kodo. „Skir-
tingai nuo poetinio teksto, kuris, remdamasis minimaliu pertekliumi

66 John R. Searle, Speech acts: an essay in the philosophy of language, Cam-
bridge: Cambridge University Press, 1970, p. 66.

* Marek Šwidzinski, „Analiza semiotyczna wypowiedzieh pytajnych we
wspėlczesnym języku polskim“, in: Studia semiotyczne, 1973, t. 4, P. 234-238.

68 Maironis, Rinktiniai raštai, p. 99, eil. „Nenoriu sapnų“.

“9 Vanda Zaborskaitė, op. cit., p. 150.

7 Mapk [onaxos, Bonpocbi noamuku u xyðowcecmseHHoŭ ceMaHMmuKUu, MOCK-
Ba: CoBeTCKHHA NHCaTENIB, 1978, p. 158.

455

(arba kuo mažiau atsižvelgdamas į numatomą adresatą), reikalauja iš
suvokėjo tam tikrų interpretavimo pastangų, tam tikro kodų pertvar-
kymo (tai dabartinį meną kartais priveda prie paskutiniosios galimo
bendravimo ribos), retorika kodifikuoja tam tikrą racionalios infor-
macijos, reguliuoto stebinimo tipą, kur stebinimas ir informatyvu-
mas siekia ne pažeisti ir pakirsti suvokėjo žinojimą, o tik iš dalies jį
pertvarkyti“?.

Beveik visi rašiusieji apie Maironį nurodo du skirtingus jo poezijos
pradus - jausminį atvirumą ir racionalumą. Šis prieštaravimas eina iš
retorinio žodžio specifikos. Siekiant kuo didesnio poveikio, „retorinės
priemonės ne tiek vaizduoja, kiek vertina, emocionaliai nuspalvina
nurodomus jausmus ir reiškinius“, bet, norint įtikinti, joms ieškoma ir
loginės atramos, „nediskutuojamų formulių ir tezių“. Viename ora-
torinės poezijos poliuje telkiasi jausminės sąvokos, kitame - semanti-
niai stereotipai, numatantys vienareikšmę adresato reakciją.

Emocinį Maironio eilėraščio foną sudaro žodžiai - temos, parinkti,
„kiek leidžia jausmingumo, iškilmingumo, patoso ribos“. Pavasario
balsuose iš dvidešimties dažniausiai vartojamų daiktavardžių emoci-
nį atspalvį turi „krūtinė“ „dangus“, „tėvynė“, „dievas“, „meilė“, „saulė“,
„kapas“, „ašara“, „žvaigždė“, o dažnai ir tokios laiko sąvokos kaip „die-
na“, „naktis“, „amžiai“. Dažniausiai vartojami būdvardžiai arba savai-
me yra vertinantys, arba įgyja tokią prasmę Maironio eilėraščiuose:
brangus, gražus, jaunas, senas, liūdnas, aukštas, baltas, didis, amži-
nas, platus, tamsus, puikus, mielas...

Kai kurios Maironio oratorinės poezijos emblemos yra atėjusios iš
publicistikos ir žadina konkrečias politines asociacijas: „skaudūs pan-
čiai“, „jungą dienos“, „ranka mus spaudžia geležinė“, „sulaužėme gran-
dį geležinę“. Dažnai vaizdinį jų ekvivalentą sudaro gamtos reiškiniai:
žaibas, ugnis, verpetai, viesulai, vilnis, ledas. Vienur akcentuojamas
veržlumas, kaita („Naujos idėjos - darbas ne vaiko: / Užtvenktos mėto

7 Umberto Eco, Pejzaż semiotyczny, Warszawa: Państwowy Instytut Wy-
dawniczy, 1972, p. 129-130.

7? Mapx Monaxos, op. cit., p. 135, 158.

3 Vincas Mykolaitis-Putinas, Naujoji lietuvių literatūra, t. 1, Kaunas: Humani-
tarinių mokslų fakultetas, 1936, p. 253.

456

audrų žaibus!““, „Kur šventą ugnį tą padėjot / Ir tuos sumanymus
plačius?“, „Aš noriu verpetų, karionės!““, „Prabėgo pro šalį, kaip
marių vilnis, / Jaunatvė ir jos viesulai“7), kitur - sustingimas („Vien
atstatom krūtinę, apkaltą ledu“, „Galybė meilės viską griauna: /
Žiemos ledus ji sutirpys“??, „Kas vakarykščio sapno ieškotų, / Tam
labą naktį galim užtraukt“*?).

Prasmingai įvedami įvairūs laiko ženklai. Įvykių, sudarančių pasi-
kartojančius ciklus (paros, metų laikas, biologiniai gyvenimo tarps-
niai), seka, renkantis atitinkamą regėjimo tašką ir laiko skaidymo
principą, gali modeliuoti ciklinį arba progresyvinį laiką. Naudoda-
masis laiko konceptais, poetas kreipia skaitytojo sąmonę vienokia ar
kitokia linkme“. Maironio poezijoje istorinio progreso idėją atitinka
atvira laiko sąvokų grandinė.

Eilėraštyje „Nedaugel mūsų“ iš paros ciklo išskiriama viena kryptis:
„Pabudę naktį varykim rūstą: / Dienos šviesesnės ateitis rausta“. Su
„naktim“ asocijuojasi mirtis, sustingimas, negalia („Kapuose bočiai,
kurie ją gynė“, „Mes gi prislėgti nusiminimo“), su bundančia diena -
atgimimas, darbas. Eilėraštis „Užtrauksme naują giesmę“ prasideda
ryto, jaunystės, atgimimo įvaizdžiais. Vidurinėje dalyje kontrastą
jiems sudaro „žiemos ledai“, „sapnai nakties“. Paskutinėje strofoje -
vėl ištisinė „ryto“ paradigma: „iškils“, „išauš“, „užmigs“, „nušvis“.

Eilėraštis „Vilnius“ yra turėjęs kelias paantraštes: „Vilnius (Nak-
tis)“ — „Vilnius (Nakties laike)“ — „Vilnius (Prieš aušrą)“. Paskutinioji
paantraštė meninę laiko sampratą tiksliausiai apibūdina. Eilėraštyje
atkuriama ne viena laiko būsena, o kaita. Dviejose kompozicijos spi-
ralėse „naktį“ keičia „aušra“ („naktis“, „miega“ - „spinduliai“, „rytas“ -

* Maironis, Rinktiniai raštai, p. 86, eil. „Nebeužtvenksi upės“.

73 Ibid., p. 106, eil. „Skausmo balsas“.

76 Ibid., p. 101, eil. „Ko siekiu ir alkstu“.

77 Ibid., p. 102, eil. „Pasitikėjimas savimi“.

7 Ibid., p. 8, eil. „Jei kada pančiai nukris“.

79 Ibid., p. 84, eil. „Užtrauksme naują giesmę“.

8 Ibid., p. 87, eil. „Nebeužtvenksi upės“.

8 B. Ierpos, „JiekcHKO-ceMAHTHYECKOS MOAENNHPOBAHHE pea/IbHOTO BpeMeHH
B No33KH“, in: Bonpocbi 2paMMAMUUECKO2O CMpPOA 2€PMANCKUX A3bIKO8,
Omck: H3paTe1bCTBO OMCKOFO Ne arOTHYeCKOTO HHCTHTYTA, 1974, p. 54-56.

457

„naktis“, „mėnuo“, „užmigę“ - „švietė“), nugalinti paskutinėje strofoje:
„aušra jau teka“, „pabudę paukščiai“, „laikai juk mainos‘, „nušvis“. Lek-
sinį laiko modeliavimą palaiko gramatinio laiko kaita: esamasis - bū-
tasis - būsimasis.

Eilėraštį „Trakų pilis“ įrėmina „nakties“ konceptai: „Jos aukštus val-
dovus užmigdė kapai“ - „Aplinkui vien tamsią naktį regėjau“. Į asocia-
tyvinį „nakties“ lauką įeina mirties, nykimo, negyvos tylos įvaizdžiai:
„pelėsiais ir kerpe apaugus“, „kapai“, „griūvančios sienos“, „nyksta“,
„nutilusios sienos, apleistos visų“, „mėlynas temdė akis“. Uždaram lai-
ko ratui priešinasi istorijos kryptis - „Ant vieškelio amžių plataus“.
„Nakties“ ir „ramybės“ tapatumas suardomas. „Dvasia“ nepasiduoda
sustingusiam laikui: „Ir veltui dvasią raminti norėjau, / Aplinkui vien
tamsią naktį regėjau“**.

Kuriantis meninių konstrukcijų išeities tipams, tam tikras turinio
sritis atitinka tam tikri meninės kalbos tipai. Literatūros raidoje kei-
čiasi pirminės kodifikacijos ribos. „Ten, kur išeities tipas davė vieną
struktūrinę galimybę, atsiranda pasirinkimas“. Lietuvių poezijos
„pagreitintos raidos“ (Georgijus Gačevas) sąlygomis Maironis tuo pat
metu sukuria kelis eilėraščio „išeities tipus“.

Maironio poezijoje labiausia išplėtota oratorinio eilėraščio siste-
ma. Jai pirmiausia taikytas lakus Mykolaičio-Putino apibūdinimas:
„Iškilmingumas ir retoriškas patosas yra svarbiausias išvidinis Mai-
ronio poezijos savumas, nulemiantis jo kūrybos stilių ir formą“**.
Oratoriniu eilėraščiu siekiama ne „sužavėjimo“, o „atviro įtikinimo“,
jis grindžiamas ne intymių kontaktu, o viešumo ir privatumo, reto-
rikos ir lyrikos, diskursyvumo ir poetiškumo opozicija“. Iš principo
daugiareikšmis poetinis žodis palenkiamas diskursyvinei minčiai (fi-
losofinei, politinei, etinei).

[...]

82 Maironis, Rinktiniai raštai, p. 66.

85 JOpyğ JloTrMau, op. cit., p. 127.

84 Vincas Mykolaitis-Putinas, Naujoji lietuvių literatūra, p. 253.
85 Mapx Monakos, op. cit., p. 166.

458

—

Oratorinio ir meditacinio eilėraščio santykis Maironio poezijoje ko-
reliuoja su tiesos sakymo, įtikinėjimo ir susimąstymo, abejonės prieš-
prieša. Maironio žmogaus poziciją apibūdina kelios alternatyvos:
gamtinė neišvengiamybė ir sąmoningas pasirinkimas akistatoje su
istorija, nusiraminimas ir romantinis veržlumas, ryžtingas apsispren-
dimas ir abejojantis klausimas. Tokių kolizijų Maironio pirmtakai dar
nebuvo patyrę.

Baranausko Anykščių šilelyje vienas emocinių leitmotyvų - „ramu-
mas“ - eina iš žmogaus ir gamtos sutapimo: „Ė tas visas ramumas po
lietuvių dūšias, / Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias“, „Lyg tarytum
ramumas taip dūšion įslinko, / Kad net dūšia kaip varpa pribrendus
nulinko“““. „Ramumo“ motyvas lydi cikliškąjį gamtos laiką ir Mairo-
nio poezijoje: „ramiai be karionės“ eina dangaus skliautu saulė (Jau-
noji Lietuva), ramumą teikia gamtos darna („Nesigirdi garsų! Kiek
ramumo danguos! / Nieks nebaido svajonių gamtos!'*7). Tačiau pri-
klausydamas istoriniam laikui, žmogus Maironio poezijoje nebegali
nekonfliktiškai sutapti su gamta („Veltui, nugręžęs akis atgali, / Tarp
atminimų ieškai ramumo“). Eilėraštyje „Rigi Kulm“ su gamtos idile
disonuoja „keleivio širdis“, kuri, „nenurimusi veržias toli“ iš egzotiš-
kos gamtos į tėvynę. „Gamtos ramumo“ nepripažįsta „iškentėjusi krū-
tinė“ (eil. „Poezija“), atilsio nerandanti dvasia (eil. „Saulei leidžian-
tis“), neužmigdomi troškimai (eil. „Vasaros naktys“). „Užmiršimas
ramus“ nepasiekiamas romantiniam poetui: „Patsai ramumo nepaži-
nęs, / Kitiems išganymą nešu““, „Neradęs laimės nei ramumo“““,
Ramybė tolygi nebūčiai, nykimui („Išnyksiu, kaip dūmas neblaško-
mas vėjo“?'). „Nurimti“ ir „numirti“ - paroniminiai sinonimai: „Iš kur
numnirę sugrįžt nebgali, / Ramybę amžiną sau pasirinkę“**.

86 Antanas Baranauskas, op. cit., p. 34.

8&7 Maironis, Rinktiniai raštai, p. 17, eil. „Rigi Kulm“.

88 Thid., p. 60, eil. „Sunku gyventi“.

š9 Ibid., p. 134, eil. „Poeta“.

o Ibid., p. 204, eil. „Poetui mirus“.

% Ibid., p. 76, eil. „Išnyksiu, kaip dūmas“.

2 Ibid., p. 148, eil. „Ne vienas metas, risčia prabėgęs..“ Ramybės ir laimės

459

Konfliktišką žmogaus situaciją apibūdina meninės erdvės orien-
tyras - „žemės“ ir „dangaus“ priešprieša, matyt, taip pat sietina su
romantinę tradicija ir įgyjanti semantinės klišės požymių. „Dangus“
Maironio eilėraščiuose - įkvėpimo, poezijos šaltinis: „Kas suteikė tau,
numylėta, graži! / Tą įstabią, slaptąją galią, / Kuria į dausas jojo dvasią
neši'“, „Bet kas pažino įkvėpimą, / Jo aukštus, dangiškus jausmus,
[...] / Tas iškentėjusią krūtinę / Apkaitins giesmėmis dangaus“**, „Dva-
sios saldūs regėjimai, nemirštą troškimai, / Iš dangaus man atskridę
sapnai!“ Aukštą dangų atitinka širdies gelmė: „Nieks nuraminti ta-
vęs negali / Nei išmatuoti širdies gilumo“, „Skaisčia savo skausmo
gilybe!“?, „Neras tik atilsio širdis: / Viltis nežvelgs į jos gilybes!..“*š,
„Vien žavi bekalbė širdis paslapti, / Kurios nepasieksi gilybės!./99 Kei-
Čiantis priešpriešos įprasminimui ir niuansams, poetinė jos funkcija
lieka ta pati: nubrėžti idealo perspektyvą. Idealiųjų orientyrų pra-
radimas veda į neviltį, desperaciją: „Tarp vargų sopulių, be rasos ir
žvaigždės, / Mūsų mėlynos akys apteko kraujais““*, „Jei prašnektų, tai
skųstis tegali / Tarp laukų be rasos ir žvaigždės“.

Pirmajame Pavasario balsų leidime „gryniausias“ meditacinio ei-
lėraščio pavyzdys - „Užmigo žemė“. „Pagrindinis atskaitos taškas“,
iš kurio žvelgiama į fiksuojamą realybę”, čia pakylėtas virš subjek-

priešprieša būdinga romantinei poezijai. Tęsdamas Vasilijaus Žukovskio ir
Jevgenijaus Baratynskio tradiciją, lakoniškai ją apibendrino Aleksandras
Puškinas - Ha ceeme cuacmba Hem, Ho eCmb nokoŭ u sona (žr. Cepreř
Bosapos, Nosmuka Iywkuna, Mocksa: Hayka, 1974, p. 18-19). [„Pasauly
laimės nėr, tik laisvė ir ramybė“ (žr. Aleksandras Puškinas, Poezija; Proza, Vilnius:
Vaga, 1999, p. 184, vertė Antanas Venclova).

= Maironis, Rinktiniai raštai, p. 61, eil. „Taip niekas tavęs nemylės“.

4 Ibid., p. 75, eil. „Taip maža paramos“.

85 Ibid., p. 135, eil. „Skurdžioj valandoj“.

6 Ibid., p. 60, eil. „Sunku gyventi“.

97 Ibid., p. 61, eil. „Taip niekas tavęs nemylės“.

98 Ibid., p. 91, eil. „Užmigo žemė“.

39 Ibid., p. 101, eil. „Ko siekiu ir alkstu“.

“00 Thid., p. 81, eil. „Jei kada pančiai nukris“.

1 bid., p. 151, eil. „Liūdesys“.

12 Tamapa ChnbMaH, 3amemku o nupuke, Jlennnrpag: CoBeTCckHH NACaTeJB,
1977, P. 9.

460

tyviojo „aš“, apie vidinius išgyvenimus kalbama trečiuoju asmeniu:
„Dvasia ko ieško, kas atspės, / Kai skęsta ji tarp atminimų!, „Neras
tik atilsio širdis: / Viltis nežvelgs į jos gilybes!.“ Eilėraštis prasideda
simetriška gamtos ir išgyvenimo paralele: 2 „gamtiškąsias“ eilutes
atliepia 2 „žmogiškosios“, 3 daiktavardžiais įvardyti gamtos („žemė“,
„dangaus“ „sparnas“), 3 - žmogaus („akys“, „miego“, „krūtinės“) atri-
butai. Antrojoje strofoje „nakties“ ir „širdies“ paralelizmą pažeidžia
nebeturintis gamtinės atsvaros „dvasios“ motyvas. Žmogiškoji atri-
butika („širdis“, „troškimų“, „dvasia“, „atminimų“) dukart gausesnė už
gamtiškąją („naktis“, „žvaigždės“). Paskutinė strofa simetriją atstato:
3 gamtos („aušra“, „saulėtekio“, „nakties“) - 3 žmogaus („atilsio“, „šir-
dies“ „viltis“) atributai. Strofos sintaksė sutvarkyta veidrodinės sime-
trijos principu: veiksnio ir tarinio seka pirmose eilutėse apverčiama
paskutinėse: „aušra [...] nušvis“, „užsimerks [...] šviesybės“ - „neras
[...] širdis“, „viltis nežvelgs“. Už formalaus panašumo slypi semantinė
priešprieša: dviem neiginiais („neras“, „nežvelgs“) žmogaus pasaulis
atskiriamas nuo gamtos.

Kontrastas simetriškai eilėraščio erdvei - dinamiška laiko struktū-
ra. Iš 12 veiksmažodžių tik 3 gali būti taikomi greta žmogaus esan-
čiai realybei: negęsta - skęsta (tolimas nepozicinis rimas) - nušvis.
Žmogaus pasaulį apibūdina miego ir budėjimo priešprieša, palaikoma
pagrindinio semantinio motyvo gramatinių variacijų (užmigo, užsi-
merks - nemigdo, neužmigdys, nežvelgs). Ją papildo nerimo ir ieško-
jimo opozicija (nenuramins, neras - ieško, atspės). Teigiamos ir nei-
giamos veiksmažodžių formos alternatyviai kaitaliojamos: užmigo -
negęsta, nemigdo, neužmigdys, nenuramins ~ ieško, atspės, skęsta,
nušvis, užsimerks - neras, nežvelgs. Strofas prasmingai diferencijuoja
gramatinio laiko kategorijos. Pirmoje būtąjį laiką (užmigo) paneigia
esamasis (negęsta, nemigdo). Antroje kaitaliojasi būsimasis ir esama-
sis (neužmigdys, nenuramins - ieško - atspės - skęsta). Trečioji ištisai
atgręžta į būsimąjį. „Pagrindinis atskaitos taškas“ lokalizuojamas ties
teigimo ir neigimo, praeities - dabarties - ateities riba.

Eilėraščio rimų sistemoje „ramumo“ principą atitinka rimuojamų
balsių monotonija moteriškuose rimuose, „nerimo“ - įvairuojantys

vyriškieji rimai.

461

Nors lyrinis „aš“ nė karto nepaminėtas, subjektyvusis pradas veiks-
mingas įvairiuose eilėraščio lygiuose. Dėl to eilėraštis palieka sudva-
sinto kalbėjimo įspūdį.

Tokios tobulos vaizdo ir jausmo pusiausvyros nėra kituose į me-
ditaciją linkstančiuose Maironio eilėraščiuose. Vėlyvesnėje poezijoje
mintis paprastai formuluojama atviro emocinio vertinimo lauke, ly-
dima jausminių epitetų, emfatinių sušukimų: „Taip liūdna man kar-
tais ant saulės laidos!““, „Kaip tie metai prabėgo!.. Taip ant melsvo
dangaus / Ir nušvinta, ir gęsta žaibai!““*, „Šalin, šalin!.. Ištiesęs ran-
ką, / Tuščia, kas bėga, grąžini!.*5 Eilėraštyje „Vasaros naktys“, kaip
ir „Užmigo žemė“, brėžiama žmogaus ir gamtos („žemės“ ir „širdies“)
artumo ir atskirumo riba. Bet tai, kas anksčiau buvo pasakyta pus-
balsiu, šnekamuoju stilium, dabar įjungiama į melodines variacijas.
Vieninteliame Maironio eilėraštyje, parašytame baltosiomis eilėmis,
rimo funkciją atlieka sintaksiniai ir leksiniai pakartojimai („Ramios,
malonios vasaros naktys“ - „Vasaros naktys, ramios malonios“ - „Jūs
tiktai vienos ramios, vienodos“, „Ko man taip ilgu, ko man taip liū-
dna?“ - „Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?, „Viskas nutilo, viskas nu-
rimo“ - „Viskas užmigo, viskas nurimo“), priešpriešos („Tiek tų ant
žemės sielvartų, vargo!.“ - „Jūs tiktai vienos ramios, vienodos“, „Mig-
dote gamtą saldžia svajone!“ - „Kam gi nemigdot mano troškimų ?“).

Meditaciniame eilėraštyje retorinės figūros, adresuojamos ne po-
tencialiam klausytojui, o pačiam sau, kuria nutrūkstančios šnekos
įspūdį. Klausimų ir sušukimų seką motyvuoja susimąstymo situacija:

Negana mano sielą verpetai
Benešiojo ir daužė keliais?
Arant veido daug ženklinę metai
Bent jau kartą nurimti neleis?

O, tie norai širdies begaliniai!
Argi jie be kapų neužmigs?

3 Maironis, Rinktiniai raštai, p. 141, eil. „Saulei leidžiantis“.
04 Ibid., p. 131, eil. „Senatvė“.
“5 Ibid., p. 159, eil. „Rudens dienos“.

462

A n

Argi valandai vien paskutinei
Šaltą atilsį jie tepaliks?**

Mintį apibrėžia įvairios semantinės opozicijos. „Liūdesyje“ sielos
verpetai, „norai širdies begaliniai“ supriešinami su „šaltu atilsiu“, „rū-
bais šalnos“, veidą ženklinantys metai - su praradusia ženklumo galią
ir balsą gamta („Bet ten ąžuolas, metais šlamėjęs, / Neprašneks! Ry-
tmečiais neatbus!“). „Senatvėje“, išreiškiančioje rezignacinį supratimą,
kad istorinė kartos misija baigta“, opoziciją sudaro cikliškai sugru-
puoti laiko konceptai („Vien tik budi žvaigždė naktimis!“ — „Tegul švie-
čia žvaigždė jų kapams!“; „šaltas kapas“, „pakrypusio kryžiaus“, „patalą
šaltą kapų“ - „pražus“, „kaulai bepus“) ir žmogaus „keliai“, nykimas
(„beržas apsenęs“, „susti nenori“) ir jaunystė („tarp linksmo jaunimo“,
„Žiebė mums iš akių spinduliai“, „Laikas vietą užleisti vaikams“).

Eilėraštyje „Rudens dienos“ išgyvenimo ir aplinkos priešprieša pa-
suka lyrinį vyksmą iš įprastos Maironiui gamtos erdvės į uždarą inter-
jerą. Žmogus, atitvertas nuo didžiojo pasaulio „neprietelių - sienų“,
„pastogės svetimos“, praradęs kolektyvinius siekius ir širdies troškimų
begalybę, bene pirmąsyk Maironio poezijoje atsiduria priešais tuštu-
mą. Jos neatveria nė gamtos laikas, sustingęs nuobodžiame „pilkų
dienų“ kartojimesi. Kalbėjimas antruoju asmeniu įveda pašalinio ste-
bėtojo požiūrį, abejingą konkretybę: „O šaltas, purvinas vanduo / Už

“108

lango teška. Tai ruduo!

Maironio poezija, atsiskyrusi nuo lyrinio pasakojimo (aušrininkų
eilės), sustiprino paradigminius teksto organizavimo principus. Pa-
sakojimo tekste žodis orientuojamas mažiausiai dviem kryptimis - į
pasakotojo asmenybę, pasakojimo situaciją ir pavaizduotąjį pasaulį.

1% Įbid., p. 151, eil. „Liūdesys“.

17 Irena Kostkevičiūtė, Kritinis realizmas lietuvių prozoje XIX a. pabaigoje ~
XX a. pradžioje, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 287;
Vanda Zaborskaitė, op. cit., p. 320-322.

198 Maironis, Rinktiniai raštai, p. 159, eil. „Rudens dienos“.

463

„Juo ryškesnė pavaizduotojo pasaulio struktūra, juo labiau paslėpta
naracinė situacija, ir antraip - atvirą pastarosios manifestavimą lydi
atitinkamas herojų pasaulio „pritildymas““?. Pasakojimo struktūrose
pirminis reikšmės vienetas - sakinys įeina į aukštesnio lygio reikšmės
derinius, aukštesnės pakopos segmentai įtraukia, prislopina žemes-
niojo lygio segmentus. Poezijoje už stambesniųjų lingvistinių vienetų
matyti smulkesnieji. „Už sakinio - savarankiška žodžio vertė. Už žo-
džio reikšmės - semantinės dalelytės, koreliuojančios su žodžių dary-
bos komponentais. Už eilutės - jos statybiniai vienetai: skiemenys ar
kirčių ansambliai“.

Maironio eilėraščiuose, kaip apskritai romantizmo poezijoje, ma-
tyti šių dviejų kompozicijos principų sintetinimo tendencija. Akivaiz-
džiai ji pasireiškia „antrojo personažo“ įvedimu eilėraščiuose - kaukė-
se. Kitur personažų santykiai sudėtingesni.

Istorinės tematikos eilėraščiuose veikiančiųjų asmenų rolės pa-
skirstomos hierarchiškai. Lėmėjo vaidmenį atlieka tėvynė - pa-
šaukianti savo sūnus į žygį („kas tėvynę praras, / antros neišmels
apgailėjes“") ir jį sankcionuojanti („Mylimasis už tėvynę galvą ten
padėjo“). Sankcijos galią turi ir dangiškieji (pagoniški arba krikščio-
niški) personažai: „Užtemęs dangus / Mėto tankius žaibus“, „Sutrinko
miškai, / Lyg Perkūnas aukštai“, „Kam nusviro galva, tam dangaus
angelai / Vainiką iš deimantų pina““, „Ir paguldė daug brolių greta
milžinų, / O viešpats jų priglaudė dvasią““. Eilėraštyje „Oi neverk,
matušėle!“ transcendentinį regėjimo tašką, iš kurio vertinama istori-
jos eiga, žymi „teismo diena paskutinė“.

Kaip lėmėjo valios vykdytojai pasirodo istoriniai arba tautosakiniai
personažai: Vytautas, „mūsų pulkai“, „kareiviai“, „lietuviai barzdočiai“
ir „jaunas sūnus“, „sesutė“, „bernužėlis“.

19 Janusz Sławiński, op. cit., p. 83.

ve Ibid., p. 141142.

w Maironis, Rinktiniai raštai, p. 69, eil. „Oi neverk, matušėle!“
u2 ĮIbid., p. 126, eil. „Eina garsas“.

"5 Ibid., p. 13, eil. „Milžinų kapai“.

u4 Ibid., p. 69, eil. „Oi neverk, matušėle!“

"5 Ibid., p. 70, eil. „Oi neverk, matušėle!“

464

Epinio vaizdavimo ir lyrinio vertinimo santykis įvairuoja. Eilėraštyje
„Eina garsas“ „bernelio“ ir „mergelės“ balsai pateikiami be autoriaus
komentaro, diferencijuojami lyrinės raiškos priemonėmis. „Mergelės
tariamuose žodžiuose ritminis kirtis daug rečiau sutampa su metriniu,
užtat jos kalba lengvesnė, skubesnė, labiau sujaudinta, o bernelio -
griežtesnė, valingesnė. Tuos skirtumus paryškina dar ir 'šiurkštesnė'
pirmųjų dviejų posmų orkestracija“**, Eilėraštyje „Oi neverk, matušė-
le!“ pasakotojas, reprezentuodamas kolektyvinį subjektą („mūsų pul-
kai“), neutralizuoja istorinę distanciją, ornamentuoja pasakojimą re-
torinėmis figūromis: „Oi neverk, matušėle“, „Taip nelaužyk sau rankų‘,
„Baltveidės oi verks, nes mylėjo!“. „Milžinų kapuose“ lyrinio „aš“ balsas
girdėti pasakojimą nutraukiančiuose sušukimuose („Tarp tyrų plačių /
Ne staugimas žvėrių; O ne‘, „Klaidu tarp miškų!“ „O, buvo mūšys!“),
dabarties požiūrį reiškiančioje paskutinėje strofoje.

Istoriniame pasakojime chronologinę priešpriešą „prieš tai“ - „po
to“ atitinka turinio inversija. Tematinė išvada apverčia pradinę situa-
ciją. Šiuo principu grindžiamas kompozicinis rėmas eilėraščiuose
„Milžinų kapai“ („Galanda kirvius, / Kalavijus aštrius / Ir juodbėrį žir-
gą balnoja“ - „Tik kūnų šimtai, / Suvartyti keistai, / Ilgai, dar ilgai ten
ilsėjos“), „Eina garsas“ („Pasilik, sesute, sveika! Nuramink širdelę: / Aš
pagrįšiu nepražuvęs į tėvų šalelę“ - „Nekalbėsi, bernužėli, man mei-
lių žodelių! / Neužmausi aukso žiedo ant baltų rankelių!“), baladžių
„Čičinskas“, „Jūratė ir Kastytis“ siužetinė perspektyva. Chronologinę
priešpriešą silpnina polinkis į kompozicinę simetriją. Eilėraštyje „Oi
neverk, matušėle!“ priešpaskutinės strofos semantika realizuoja pir-
mosios numatymą („Kad pavirtęs, kaip ąžuolas girių puikus, / Lauks
teismo dienos paskutinės“ - „Ir paguldė daug brolių greta milžinų, /
O viešpats jų priglaudė dvasią“), o kompozicinis žiedas grąžina į pra-
dinę poziciją. „Milžinų kapuose“ pavaizduotojo pasaulio lygyje su-
priešinama praeitis (siužetinis vyksmas) ir dabartis („Dabar ten bai-
su“). Pasakojimas šią priešpriešą neutralizuoja. Apie epinę praeitį ir

"6 Vanda Zaborskaitė, op. cit., p. 314.
“7 Algirdas Julien Greimas, Du sens: essais sėmiotigues, Paris: Ėditions du

Seuil, 1970, p. 187.

465

dabartį kalbama esamuoju laiku, apie „mūšį“ - būtuoju. Iš būdingos
mitiniam pasakojimui „kovos“ ir „pergalės“ opozicijos pašalinamas
antrasis narys. „Mūšys“ svarbus ne rezultatais, o kaip vykdytojo nar-
sumo charakteristika.

„Buitinės“ tematikos eilėraščiuose akcentuojama ne laiko kaita,
o pastovumas, kartojimasis. Eilėraštis „Uosis ir žmogus“ iki 1927 m.
buvo spausdinamas iškalbinga antrašte „Gyvenimas eina ratu“. Pasi-
kartojantis gimimo ir mirties ratas čia jungia žmogų ir gamtą: „augo
uosis gražus“, „lapais žaliavo“, „uoselis žalsvutis išdygo“ - „vygė“, „lop-
šys“, „kūdikis klykti pradėjo“, „auk, maželi gražus“; „daužė jį viesulai“,
„baidos šiaurio aštraus“, „lenkias žemyn“, „kirvis aštrus“ - „karstui“,
„tėvai susenėjo“. Eilėraštyje nėra personifikuoto personažo, atliekan-
čio lėmėjo funkciją, nebent lėmėju laikytume uosį, kuris, kaip pasau-
lio medžio analogas, įkūnija gyvenimo principą. Tada vykdytojo vai-
dmenį atliktų „žmogus“, „tėvai, „pati“.

Eilėraštyje „Augo putinas“ gyvenimo kartojimąsi nurodo augan-
tis, žaliuojantis, skleidžiantis prieš saulę žiedus ir sirpinantis uogas
putinas. Paralelizmo pagrindu prie jo šliejasi gamtos metaforomis
apibūdinamos „mergaitės“ („Kaip lelijų, baltų ir aukštų“, „Žydi veidu,
kaip putinas“ „Kaip aguonos“, „veidu, kaip rožė, žydėjo“, „lyg gėlelė“)
ir įvardyti personažai - Marytė, Juozas.

Maironio poetikos repertuare struktūriškai dominuoja oratorinis
eilėraštis. Jis davė tiesioginių impulsų šio tipo raidai XX a. lietuvių
poezijoje. Tačiau Maironio eilėraštis sinkretiškai jungia ir kai kuriuos
dainiškumo, lyrinės meditacijos, lyrinio pasakojimo principus. Po-
maironinėje poezijoje šie tipai išsiskiria ir įvairiai transformuojami.

466

Straipsnis, apibendrinantis „zaborskaitiškąją“ Maironio traktuotę. Jis pareng-
tas pagal 1987 m. lapkritį skaitytą pranešimą.

Pirma publikacija: Vanda Zaborskaitė, „Istorija, kultūra, žmogus Maironio
poezijoje“ in: Literatūra ir kalba, t. 21: Maironis, redakcinė kolegija: Kostas
Doveika [et al.], Vilnius: Vaga, 1990, p. 13-21; skelbiama iš: Vanda Žaborskaitė
„Istorija, kultūra, žmogus Maironio poezijoje“, in: Vanda Zaborskaitė, Tarp
istorijos ir dabarties: literatūra, atsiminimai, publicistika, Vilnius: Tyto alba,
2002, p. 74-83.

VANDA ZABORSKAITĖ
Istorija, kultūra, žmogus Maironio poezijoje.
Maironio gimimo 125-0osioms sukaktuvėms

Jau antras šimtas metų nuo to laiko, kai 1885 m. Aušroje buvo išspaus-
dintas pirmasis Maironio eilėraštis. Antrą šimtmetį jis gyvena mūsų
literatūrinėje sąmonėje, veikdamas ją tai akivaizdžiomis įtakomis, tai
vien daugiau ar mažiau įsisąmonintu pačiu savo buvimo faktu. Kartu
jaučiame, kad Maironio spinduliavimo erdvė yra platesnė negu tik li-
teratūra. Prieš ketvirtį amžiaus, Maironio gimimo 100-ųjų sukaktuvių
minėjime, Vincas Mykolaitis-Putinas sakė: „Mes žinome daug dides-
nių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu
jie“. Pritariame tiems žodžiams. Maironio poezija tikrai yra vienas iš
reikšmingiausių tautos dvasinio gyvenimo komponentų, formuojan-
tis tautos pasaulėvaizdį, motyvuojantis jos socialinę elgseną. Daugelis
mūsų vaizdinių, emocinių reakcijų ir sprendimų, etinių ir estetinių
nuostatų įsišakniję Maironio poezijoje.

Maironis nebuvo teoretikas, ideologas, naujų politinių ar filosofi-
nių idėjų kūrėjas, bet, kaip menininkas, buvo jų reiškėjas. Jis suėmė
savin epochos dvasią ir su nepaprasta menine įtaiga ją išsakė — išsa-
kė, kas atitiko istorinio proceso kryptį, kas joje buvo gyvybingiausia,
svarbiausia tautos egzistencijai.

Maironio meninis pasaulis susiklostė 1885-1905 metais. Nors vėliau
dar parašyta iškiliausių kūrinių, bet šis dvidešimtmetis yra laikas, kai

467

Maironio poetinis pasaulis įgijo visus esminius bruožus. Kartu tai be
galo svarbus lietuvių poezijos raidos etapas. Anksčiau buvo Kristijo-
nas Donelaitis ir Antanas Baranauskas, paskui - Putinas, Balys Sruo-
ga ir ketvirtojo dešimtmečio lyrikų plejada, o toliau ir visa lietuvių
poezija iki pat mūsų dienų. Maironis - būtina grandis tarp šių dviejų
istorinių blokų. Be jo ankstesnis literatūros etapas būtų buvęs tarsi
neužbaigtas, ir nebūtų galėję būti to, kas atėjo vėliau.

Minėtame dvidešimtmetyje lemiama data - 1895-ieji. Tada pasiro-
dė Pavasario balsai, Tarp skausmų į garbę, Kame išganymas - lyrika,
poema, poetinė drama. Maironis atskleidė meninio žodžio galimybes
visose trijose literatūros rūšyse ir sukūrė meninį universumą, su ku-
riuo prasmių horizontais ir žodžio įtaiga ano meto lietuvių literatū-
roje susilyginti negalėjo niekas. Šito tad universumo centre atsistojo
žmogus, pasižymintis esminiais savo būties parametrais. Jo santykis
su tauta, jos istorija ir kultūra čia yra svarbiausias.

"Tauta Maironio poezijoje - pagrindinė pasaulio istorijos kategorija.
Pasaulio istorija jam yra tautų istorija. Iš čia kiekvienos tautos savai-
minis būtinumas ir reikšmingumas. Istoriją Maironis apibūdina etikos
kategorijomis ir žvelgia į ją kaip į kelią, kuris veda į teisingumo būklę,
atitinkančią aukščiausiojo būties principo tikslus. Ši būklė - tautų ly-
giateisiškumo įgyvendinimas. Lietuvos atsistojimas greta kitų tautų
jam yra ir poetinė svajonė, ideali vizija, ir įvykusio fakto džiaugsmas.
Tauta poetui - ne vien savo tauta. Visų tautų pastangos išsivaduoti iš
priespaudos, išsikovoti savarankišką būtį gauna aukščiausią - Amži-
nosios Teisybės ir Meilės - sankciją. Jis poetizuoja vengrų, suomių ir
graikų, pietų slavų ir sorbų tautinius sąjūdžius („Laimėkite, jaunos
pakylančios šalys!“).

Tautiniai sąjūdžiai suvokiami kaip būtina pasaulio istorijos pro-
ceso grandis. Iš čia ir džiaugsminga Maironio poezijos tonacija, jau-
čiant, jog lemta gyventi tokiame laike, kai aiškiai girdimas pasaulio
istorijos pulsas, sutampąs su savo tautos istorijos tėkme („Aplinkui
jau žydi visur atgimimas, / Išpančiotos tautos gyvuoja laisvai. / Ir Lie-
tuvai lemtas ne kitas likimas, / Ir Lietuvai laisvės išauš rytmečiai!'?).

1 Jaunoji Lietuva, V-I.
2 Jaunoji Lietuva, VI:XIV.

468

Gyvenamasis laikotarpis Maironiui ryškiai atskleidžia tautų vertę,
ypač mažų tautų, kurios ilgai buvo iškritusios iš pasaulio istorijos
vyksmo, o dabar vėl į jį sugrįžta, manifestuodamos visų tautų lais-
vės, apsisprendimo, lygybės principų visuotinį galiojimą ir reikšmin-
gumą. Savo tautą jis mato didžiojoje tautų bendrijoje kaip bendro
proceso dalyvę, seseriškų tautų likimo bendrininkę, anų likimuose
ir žygiuose atsiveria jo tautos kelias. Išvesti tautą į šį kelią yra jo kar-
tos istorinė misija, kurios sunkumas ir garbingumas uždeda ypatingą
atsakomybę.

Tautos istorijos reflektavimas - viena iš esminių Maironio kūrybos
atramų. Lietuvos istorijos poetinėje idėjoje išryškėja trys atžvilgiai:
yra herojiškoji praeities Lietuva, yra tra

Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Books

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Maironis. Rinktinė"

See other formats